E. Baliutytė "Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945-2000"

Elenos Baliutytės knygos laiko įkaitė ir partnerė:lietuvių literatūros kritika 1945-2000 santrauka.
Lietuvių literatūros kritika yra paženklinta įvairių permainų ir lūžių. Sovietų okupacija 1940-aisiais ir Lietuvos valstybės atkūrimas 1990-aisiais yra tie lemtingieji visuomeniniai – politiniai įvykiai, apibrėžę šių dviejų literatūros ir jos kritikos etapų permainas bei specifiką.
Šiame darbe stengtasi iš „eksponatų“ padaryti tam tikrą struktūrą, žvelgti į juos ir jų laiką istoriškai. Nuosekliai supažindinti su literatūros bei jos kritikos raida ir vystymusi.
Pirmiausia apžvelkime lietuvių literatūros kritikos būseną ir specifiką sovietmečiu. Lietuvių literatūros kritika sovietmečiu buvo tarsi partijos politikos vykdytoja,vėliau, politikai liberalėjant kritika darėsi šiek tiek automatiškesnė, žinoma, su daug konfliktų ir praradimų. Pagal to meto politikos vykdytojų norus nesuvisuomenintos kūrybos erdvės neturėjo likti.Tiek leidyklos,tiek spauda buvo visiškai priklausoma nuo valstybės „organų“ ir bendravimas su skaitytoju buvo griežtai reglamentuotas. Dėl visų šių kūrybos pančių, to meto rašytojai neteko bent kokios teisės i laisvą kūrybą. Visi jie turėjo atitikti labai daug reikalavimų, pagrindinis jų, buvo aukštinti tarybinę valdžią. Norint įtikti buvo būtina rašyti iš darbininkų klasės pozicijų,nerodyti per didelio jausmingumo, paminėti kūrinyje viską,kas tuo metu partijai buvo svarbu.
Pokario metais nei rašytojai,nei kritikai nebuvo tikraisiais literatūrinio gyvenimo subjektais, nes rašytojai rašė ne savo noru, ir ne apie tai apie ką norėjo, o kritikai tik atkartodavo iš aukščiau nuleistas „tiesas“, paklusdami vis besikeičiantiems reikalavimams, kurie buvo griežti ir turėjo būti pilnai vykdomi. Taigi visi, kuriems buvo leista dalyvauti literatūriniame žaidime, negalėdami rinktis, turėjo prisitaikyti ir paklusti primestoms taisyklėms, kurių nesilaikyti buvo mirtinai pavojinga. Vieša atgaila turbūt buvo vienintelis šansas, ir daugelio „sveikas protas“ liepė rinktis jį. To reikėjo, nes tikslas buvo pažeminti, sulaužyti žmogų,išmušti iš jo orumą, vertės pojūtį, kad lengviau būtų juo manipuliuoti. Vieša atgaila buvo ženklas, kad retoriškai paklūstama naujo žaidimo taisyklėms. Kritika ir savikritika – tuo metu turėjo tiesiog magišką reikšmę. Rašytojų pasisakymai visuotiniame rašytojų susirinkime (1946)liudija, kad pirmosios pamokos vienų geriau, kitu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!