Individo ir visuomenės santykis

Nuo seniausių laikų žmogaus bendravimas su jį supančiu pasauliu turėdavo įtakos jo charakterio, požiūrio formavimuisi. Istorinėse kryžkelėse literatūra žmogui padėdavo susivokti ir pasirinkti teisingą poziciją. Lietuvos prozininkė, Nacionalinės premijos laureatė Vanda Juknaitė yra sakiusi: ,,Joks menas nesuteikia tiek informacijos, kaip literatūra.". Kitaip tariant, grožiniuose tekstuose greta pagrindinės, estetinės funkcijos, iškeliamas ir labai svarbus pažintinis tikslas, kuomet galima suprasti rašančiojo tikslą bei esamą ryšį, santykus su bendruomene. Individo ir visuomenės santykiai ryškiausiai atskleidžiami Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly”, Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė” ir Albero Kamiu romane ,,Svetimas”.
Pirmiausia, XX a. vidurio poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly” atskleidžia, jog individas jaučiasi nelaisvas, suvaržytas bendruomenės, kuomet negali laisvai siekti savo tikslų, kurti dėl visuomenėje nusistovėjusios nuomonės. Visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie nenorėdavo eiti kartu su visuomene ir prarasti savo individualumo bei gebėjimų. Jiems reikėdavo daug pastangų ir drąsos, kad taptų laisvi – galėtų viešai deklaruoti savo požiūrį ir idėjas. Viena iš tokių asmenybių buvo ir XX a. vidurio poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis – Putinas. Šis žmogus išdrįso tapti laisvu ir pasipriešino tėvų valiai bei visuomenės skelbiamam požiūriui. Rašytojas viešai atsisakė jo dvasią slegiančių ir trukdančių kurti kunigystės pančių atsidėdamas literatūrai. Apie dvasios laisvėjimo patirtį kalbama V. Mykolaičio – Putino autobiografinių bruožų turinčiame psichologiniame intelektiniame romane „Altorių šešėly“. Šiame kūrinyje pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris sugebėjo išspręsti savo vidinį kunigo – poeto konfliktą, pasipriešinti visuomenės nustatytoms normoms. Jaunasis klierikas jaučiasi nelaisvas jau nuo pirmų dienų seminarijoje, nes jis ten atsidūrė ne savo noru, o ,,dėl geležinės tėvo valios ir nuoširdaus motinos troškimo“. Seminaristą Liudą Vasarį maištauti paskatino ir perskaityto Tiutčevo eilėraščio žodžiai: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk /Svajones savo ir jausmus.“ Liudas Vasaris suvokia, kad jis dėvi kaukę, norėdamas įtikti visuomenei ir neišsiskirti iš minios, todėl negali jaustis gerai, tai žeidžia jo savivertę. Jaunasis kunigas nori...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!