I. Individo gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.
II. Individo ir visuomenės santykio atskleidimas lietuvių literatūroje.
1. Kristijonas Donelaitis „Metuose“ kuria ne pavienį individą, o visą XVIII a. Rytų Prūsijos Vyžlaukio krašto lietuvių valstiečių bendruomenę, kurioje dorai besielgiantis žmogus yra darnios visuomenės dalis, o nuo savo aplinkos atitrūkusių „nenaudėlių“ būrų paveikslais atskleidžiamas konfliktas tarp visuomenės ir jos tvarkos bei moralės normų nepaisančio žmogaus.
2. Modernisto Henriko Radausko poezijoje atskleistas individas atitolęs nuo visuomenės, nekelia jokių lūkesčių ir nelaukia malonių, nes jis pats nustato tokį santykį.
3. Išeivio Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ protagonistas konfliktuoja su sociumu, nes yra draskomas vidinių prieštaravimų ir nenori tapti vartotojiškos visuomenės dalimi.
III. Lietuvių literatūroje aiškiai atskleidžiamas individo ir visuomenės santykis priklauso nuo laikotarpio, kuriame gyveno ir kūrė menininkas, nes gyvenamoji epocha, visuomenės narių tarpusavio santykiai neabejotinai veikė ir rašytojų bei poetų kūrybines nuostatas.
(Kristijonas Donelaitis, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma)
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ individą apibūdina kaip atskirą žmogų, asmenį. Su kitais žmonėmis jį sieja daugybė ryšių, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Tačiau kas atsitinka, kai individas nepaiso pareigų, ignoruoja visuomenės normas? Į šį klausimą bandysiu atsakyti remdamasi lietuvių literatūros klasikų Kristijono Donelaičio, Henriko Radausko ir Antano Škėmos kūryba.
Individo ir visuomenės santykį pirmasis vaizduoja Kristijonas Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“, kurioje atskleidžiama, jog kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini. Poetas kuria ne pavienį individą, o visos XVIII a. Rytų Prūsijos Vyžlaukio krašto lietuvių valstiečių bendruomenės vaizdą. Daugiausiai dėmesio poemoje skiriama būrams. „Viežlybųjų“ būrų paveikslai abstraktesni, neindividualizuoti – tai visuomenei...
Šį darbą sudaro 1201 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!