Individo ir visuomenės santykis literatūroje

Individo ir visuomenės santykis literatūroje

Individo ir visuomenės santykiai tapo labai aktualūs ir plačiai aptarinėjami po Pirmojo pasaulinio karo. Daugumai žmonių teko pakeisti savo gyvenimo ritmą, vietą ar net emigruoti. Dažnai jie kitur nepritapdavo, būdavo atstumiami ir pasmerkiami visuomenės. Antano Škėmos intelektualiniame – psichologiniame romane „Balta drobulė“ atskleidžiamas emigranto gyvenimas, o Albero Kamiu romane „Svetimas“ atskleidžiama, kaip paprasti gyvenimo sprendimai sukelia žmogaus ir visuomenės konfliktą. Tad, koks yra individo ir visuomenės santykis literatūroje?

Antano Škėmos romane pagrindinis veikėjas patiria svetimą visuomenei pojūtį. XX a. lietuvių išeivijos rašytojas, literatūros kritikas, prozininkas Antanas Škėma savo kūrinyje „Balta drobulė“ parodo, kaip žmogus, norintis pritapti visuomenėje, negali realizuoti savęs kaip poeto dėl visuomenės nustatytų lūkesčių. Jo kūrinio herojus Antanas Garšva – žinomas lietuvių poetas, emigravęs į JAV ir dirbantis liftininku. Ten jo vardas ir pavardė – tik 87 numeris. Taip parodoma, kad veikėjas yra tarsi įkalintas keltuve, kuris simbolizuoja uždarą erdvę, lyg kalėjimą iš kurio neįmanoma ištrūkti. O numeris simbolizuoja prarastą individualybę, negalėjimą bendrauti su aplinkiniais, nes privalai stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį. Visuomenėje, trokštančioje vien pinigų ir pasilinksminimų, jis jaučiasi nereikalingas, bet kasdienybės rutinai ir gniuždančiai aplinkai priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Deja, jo laisvę negailestingai varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Atrodo, jog toks paprastas darbas neturėtų kelti jokių sunkumų, tačiau poetas jį mato kaip beprasmišką kilnojimąsi aukštyn žemyn. Antanas Garšva trokšta kurti. Jis nori pritapti prie turtingųjų ponų, prie moterų, madingomis šukuosenomis, tačiau visi jie tik žvelgia į jį, lyg į kokį aparatą, skirtą spaudinėti lifto mygtuką ir tai jį priverčia jaustis menku, svetimu jų aplinkoje. Visais laikais, žmogus, norėdamas pavaizduoti save, kaip kitokią, visuomenės sukurtų idealų neatitinkančią asmenybę, turėdavo perlipti per save ir savo baimes. Garšvos identitetą darbe paslepia ne tik keltuvininko uniforma, tačiau ir pirštinės, dengiančios iš senelės paveldėtą žiedą, menantį 1863 m. sukilimą. Individualybės praradimas Antanui Garšvai yra didžiausia tragedija. Tačiau romano veikėjas taip pat yra ir poetas, tad kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad kūryba žmogų gelbsti net nuo mirties, kad padaro žmogų žmogumi. Laikui bėgant Garšva pasijaučia dar didesniu nevykėliu – dėl ligos jo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, paaštrėja kaltės, atstūmimo jausmas. Jis serga neurastenija ir dėl šios negalios jam yra sunku sukurti tobulą eilėraštį. O juk eilėmis Garšva siekia ne tik išreikšti save bei palikti pėdsaką literatūros istorijoje, bet ir grumtis su pasaulio banalybe, su pasaulio absurdu. Kūrinio pabaigoje Garšva supranta, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas ir atsisako minties įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. Taigi, Antanas Škėma parodo žmogų, kuris visuomenei yra tik numeris ir nieko daugiau.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!