Žmogaus ir visuomenės santykis literatūroje

Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra sukarpytas, suskaidytas į daugybę tarpusavyje susijusių, susipynusių ląstelių-bendruomėnių , o žmogus ir yra tos visuomenės pagrindas ir jis neturi pasirinkimo , kaip tik joje pasilikti. Daugybė ryšių individą sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Individas visada priklauso nuo visuomenės. Jis iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje iš prigimties. Jau nuo pat gimimo žmonės gimsta bendruomenėse – tam tikrose žmonių grupėse, kurias sieja emocinis ir bendrumo ryšys, dažnai netgi ir tradicijos su papročiais. Būtent todėl gimimas bendruomenėje žmonėms yra tarsi pirminis ženklas, kad žmogui niekada neteks būti vienam, kadangi visas pasaulis yra nuklotas tokiomis bendruomenėmis. Žmogus tik gali rinktis ar sutarti ar konfliktuoti su visuomene. Lygiai taip visuomenė yra sudaryta iš atskirų asmenybių, kurių kiekviena turi savas ypatybes, poreikius, troškimus. Vieni žmonės maištauja, kiti nesipriešina, laikosi istatymų ir taisyklių, taip sakant plaukia, o kai kurie bando taisykles laužyti ir nepritarti. Įstatymai, kuriuos formuoja valdžia, turi atspindėti individo interesus. Jei įstatymai teisingi, jų laikomasi savanoriškai, įstatymų dėka žmonės valdo patys save. Be to, pats individas neretai sąmoningai laužo visuomenėje nusistovėjusią, priimtą tvarką - elgiasi amoraliai, atstumiančiai. Kiekvieno individo santykis su visuomene yra skirtingas ir nėra stabilus, jis priklauso nuo aplinkybių kuriose individas atsiduria, bei jo pažiūrų į visuomenės normas. Literatūroje individo ir visuomenės santykiai dažnai vaizduojami kaip įtempti. Individas siekia būti laisvas, o visuomenė jam primeta savo taisykles, kurios atskiram žmogui gali būti nepriimtinos. Rašytojai, kurie kūriniuose teigė, kad konfliktas dažniausiai kyla tada, kai individas tampa svetimas aplinkai, o svetimumas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: Albertas Kamiu savo romane „Svetimas“ – rašo apie absurdo ir maišto apimtą žmogų, J. Biliūnas vaizduoja žmogų augusį carinėje priespaudoje ir baudžiavoje, dviejuose labiausiai tuometinį lietuvių požiūrį formavusiose aplinkos aplinkybėse, J. Savickis novelėje „Fleita“ vaizduoja žmogų ,kuris suserga ir susvetimęjusi šeima ima juo naudotis ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!