Žmogaus ir visuomenės santykis literatūroje (V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, A. Kamiu)

Žmogui reikia ir asmeninės laisvės, ir darnaus buvimo bendruomenėje, visuomenės pripažinimo, palaikymo. XX a. p. p. ir vidurio rašytojai kelia žmogaus ir visuomenės santykių problemą. Modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ vaizduoja menininko konfliktą su visuomene. Egzistencialistas Alberas Kamiu romane „Svetimas“ parodo žmogų, kuris nesivelia į visuomenės žaidimą, atsisako meluoti ir veidmainiškai paklusti visuomenės susikurtoms moralės ir elgesio normoms. Katastrofų laikotarpio literatūros atstovas Balys Sruoga autobiografiniame romane „Dievų miškas“ aprašydamas koncentracijos lagerio kasdienybę ir nužmoginimo sistemą atskleidžia vienų žmonių sužvėrėjimą kitų visuomenės narių atžvilgiu, o kitų – solidarumą su kenčiančiais.
XX a. p. p. rašytojas modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ išplėtojo asmens ir visuomenės santykių problematiką pasitelkdamas epinio psichologinio pasakojimo formą. 1933 m. pasirodęs romanas buvo pirmas lietuvių literatūroje „bestseleris“ dėl sensacingo turinio, kunigų gyvenimo paviešinimo, įtaigaus psichologizmo. Europinio lygio romane vaizduojama asmenybės branda, kūrėjo laisvės, kurios negali varžyti visuomenė ar Bažnyčia, paieškos. Vinco Mykolaičio-Putino kūrinio pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris jaučiasi svetimas dvasininkų luome, taip pat ir visuomenėje. Viena vertus, žmogui kūrėjui, kaip socialiai būtybei, visada reikia kitų palaikymo ir supratimo. Kita vertus, kūrėjui reikia erdvės kontempliuoti ir būti su savimi. Romano protagonistas sprendžia pareigos ir pašaukimo dilemą, 18 metų ieško, kaip suderinti kunigo ir poeto kelius. Prisitaikyti, pritapti prie dvasininkų luomo Liudui Vasariui reiškia pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Liudas Vasaris nėra maištinga asmenybė, kuri būtų pasiryžusi kovoti ir nesitaikstyti. Jis – abejojanti hamletiška asmenybė, kuri stengiasi paisyti įsipareigojimų visuomenei ir artimųjų lūkesčių, yra linkęs elgtis sąžiningai. Kadangi veikėjas nepajėgia suderinti kūrybos ir kunigystės bei nepajėgia aktyviai maištauti, jam belieka užsisklęsti, tyliai išsisukinėti, analizuoti savo prigimtį ir potyrius. Kūrinio pabaigoje Liudas Vasaris vis dėlto pripažįsta, kad vengia visko, kas jį sietų su kunigyste, todėl renkasi poetui svarbią laisvę ir ryžtasi palikti kunigų luomą. Pats rašytojas, poetas dramaturgas, literatūros kritikas yra patyręs pašaukimo krizę ir pasitraukęs iš kunigų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!