Ar žmogaus ir gamtos santykis pakito? (M. K. Sarbievijus, K. Donelaitis) 

Gamta žmogui ir maitintoja, ir sielos gaivintoja. Mūsų protėviai, agrarinės kultūros atstovai, laikė gamtą viena svarbiausių gyvenimo vertybių - ją gerbė ir garbino. Bėgant laikui, keičiasi gyvenimo sąlygos, kartu keičiasi žmogaus ir gamtos ryšys.
Kaime gimę ir užaugę, nuo mažų dienų prie ūkio darbų pripratę valstiečiai aiškiai suvokė gamtos teikiamų gėrybių reikšmę savo gyvenime. o šiuolaikinio, miestietiško gyvenimo būdo atstovai dažnai negerbia motinos Žemės ir ją niokoja. Senovės lietuvių gyvenime žemė buvo sakrali, neleido žmogui badauti ir skursti. XVIII a. Gyvenusio, grožinės lietuvių literatūros pradininko K. Donelaičio epinėje poemoje „Metai“ gamtos vaidmuo ypač svarbus. Autorius vaizdavo ūkišką Mažosios Lietuvos būrų kasdienybę, kuri jam, kaip lietuvybės puoselėtojui, buvo brangi ir artima. Jis aukštino valstietį gyvenantį nattūralų saikingą ūkišką gyvenimą. Būrui agrarinis gyvenimo būdas buvo materialinių ir dvasinių gėrybių šaltinis. Šiandien didžioji visuomenės dalis gyvena miestuose, yra atitolusi nuo gamtos, todėl nesusimąstydama ją niokoja, kartais, net nesuvokdama galimų pasekmių.
Stebėdami gyvūnus ir paukščius mūsų protėviai rasdavo ko iš jų pasimokyti, tačiau šiuolaikinis žmogus neatsigręžia į gamtą ir nepasisemia iš jos išminties, nes nevertina gamtos harmonijos ir tobulumo. K. Donelaitis poemoje „Metai“ pateikia pamokančią alegoriją apie lakštingalą, įrodančią glaudų valstiečių ir žemės ryšį. Fragmente paukštelis vaizduojamas kaip būro idealas - kukli...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!