Žmogaus ir gamtos ryšys literatūroje (Sarbievijus, Donelaitis)

Rašinys Žmogaus ir gamtos ryšys literatūroje Nuo seniausių laikų žmogus ir gamta gyvena vienu ritmu. Gamtos grožis žmogui yra sunkiai suvokiamas dalykas, tačiau kiekvienas jį stengiasi interpretuoti savaip. Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Kristijonas Donelaitis savo kūriniuose skirtingai vaizduoja gamtos didybę ir svarbą. Baroko epochos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odėje „Pauliui Kozlovijui“ atsiskleidžia tų laikų žmogaus gamtos suvokimas ir jo vieta gamtoje. Eilėse atrandami barokinės pasaulėžiūros elementai, kurie išaukština gamtą, sumenkindami žmogų. Eilėraščio lyrinis „aš“ ant pjedestalo iškelia gamtos grožį ir Vilniaus miesto didybę, įvairiems jo objektams suteikdamas daugiau svarbos, lygindamas juos su Antikos mitologine praeitimi ir hiperbolizuodamas jų didybę: „Gedimino pilis lyg Kapitolijus/ Stūkso ir į padangę/ Bokštais remiasi išdidžiais.“ Lietuvos gamtos grožis ir didybė taip pat pagerbiami prisimenant Palemono mitą, istoriją, kuri, manoma, padėjo Lietuvos istorijos pagrindus ir lėmė šios šalies šlovę bei grožybę: „Čia matysim gerai iš toli <...> Didžiojo Palemono/ Karalystę turėtąją.“ Eilėraščio žmogus, kviesdamas draugą pasigrožėti pavasariniu Vilniumi, idealizuoja įvairias jo dalis, tokias, kaip Neris, ar ant Lukiškių kalvos augantys medžiai. Kiekviena miesto dalis yra personifikuojama, joms yra suteikiama savita asmenybė. Vilija nupasakojama kaip rūpestinga upė, Vilnių laikydama savam glėby, tarsi motina savo vaiką, o medžiai, dengiantys Tauro kalną, klausosi jos vandens gurgimo. Šitaip gamtos objektai yra sulyginami su žmonėmis, kurie, kaip gamtos dalis, mėgaujasi stebėdami šį harmoningą gamtos reginį. Apšvietos epochos rašytojo ir kunigo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamta ir žmogus gyvena tuo pačiu ritmu. Skirtingais metų laikais poemos veikėjų darbai skiriasi, prisitaikydami prie neišvengiamos aplinkos kaitos ir natūralaus gamtos ciklo. Pavasarį gamta bunda, su ja neišvengiamai bunda ir nauji darbai, kurie truks iki tol, kol gamta vėl užmigs ir ciklas prasidės iš naujo. Pirmoje poemos dalyje „Pavasario linksmybės“ pasakojama kaip prasibudina Mažosios Lietuvos gamta. Ypatingas dėmesys tenka gandrui, kuris, grįžęs iš šiltųjų kraštų, randa savo lizdą sudarkytą ir tuojau pat imasi jį taisyti, nepaisant aplink vykstančio džiaugsmingo šurmulio ir džiaugsmingų kitų paukščių klegesių. Šis gandro elgesys yra tarsi pavyzdys žmonėms, simbolizuojantis atkaklumą ir nepasidavimą pagundoms, net ir nelaimės atveju: „Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt“. Vasara žmogui, kaip ir gamtai, yra sunkiausių ir įtemptų darbų laikas. Gamta augina ir sirpina savo atžalas, vaisius, taip ir žmonės, imasi intensyvių darbų, tokių, kaip šienapjūtė, mėšlavėžis ir rugiapjūtė. Kristijonas Donelaitis savo poemoje aiškiai parodo koks likimas laukia tų, kurie tinginiaus ir atsisakys gyventi gamtos ritmu. Šiuos žmones autorius vadina nenaudėliais ir dauguma šių personažų kūrinyje gyvena skurdžiai, apgailėtinai. Gamtos ciklas baigiasi „Rudens gėrybėmis“ ir „Žiemos rūpesčiais“, kuomet nurenkamas derlius ir gamta pamažu užmiega. Taigi, Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Kristijonas Donelaitis savo kūriniuose „Pauliui Kozlovijui“ ir „Metai“ skirtingai vaizduoja gamtos svarbą ir grožį. Kristijonas Donelaitis savo poemoje aiškina gamtos ir žmogaus vienybę naudodamasis darbo pavyzdžiu, o Motiejus Kazimieras Sarbievijus išaukština gamtos didybę, sumenkindamas žmogų ir šitaip atskleisdamas šių dviejų epochų (Baroko ir Apšvietos) skirtumus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!