Ekologinio ugdymo programa 3-4 metų vaikams

ĮVADAS Temos aktualumas. Kasdien Žemėje išnyksta viena gyvūnų, kas savaitę – viena augalų rūšis. Pasaulio ateitis rodo, kad gamtos išsaugojimas tiesiogiai priklauso nuo aplinkosauginio visuomenės išprusimo. Akivaizdu, kad ekologinės kultūros ugdymas tampa itin reikšmingas ir reikalingas, nes gamtosaugos, gamtonaudos, ekologijos problemos šiandien labai aktualios. Tai reikalauja visų mūsų naujo požiūrio, įvairių sričių specialistų pastangų. Svarbu, kad minėtos problemos neliktų vien tik mokslininkų rūpesčiu, tai visuomenės, taip pat ir namo reikalas. Lietuvos bendrojo lavinimo bendrosiose programose, teigiama, kad “gamtos pažinimo tikslas – ugdyti vaikų gebėjimą suprasti gamtos pasaulį ir bendrauti su juo.”[17]. Tuo tarpu Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose, [1] vienas iš gamtamokslinio ugdymo uždavinių skirtas ekologinėms nuostatoms ir įgūdžiams plėtoti ir kviečia mokinius saugoti gamtą, tvarkyti aplinką ir suvokti savo, kaip vartotojo vaidmenį tausojant gamtos išteklius. Todėl ekologinis ugdymas 3-4 metų vaikų grupėse svarbus, nes moksleiviams padeda formuoti sampratą, kad gamta tai yra kultūrinė ir materialinė vertybė. Ekologiniam vaikų ugdymui daugiau dėmesio pradėta skirti nuo 1990m., būtent tada buvo pakeista mokyklų programa ir parašyti nauji vadovėliai. Atsakomybės už aplinkos išlikimą, dvasinio ryšio su gamta formavimą, ekologinio idealo reikšmę akcentuoja ir Lietuvos mokslininkai (Kalenda, 1992; Rimkevičienė, 1996; Šapokienė, 1997 ir kt). Daugelis autorių pabrėžia ekologinio ugdymo šeimoje svarbą. 1990m. profesorė E. Šapokienė parengė ir publikavo ekologinio švietimo Lietuvos tautinėje mokykloje koncepciją, kuri aktuali iki šiol. Šiame darbe bus analizuojamas 3-4 metų vaikų elgesys probleminėse ekologinėse situacijose, bei jų ekologinės nuostatos ir požiūris. Hipotezė. Jei ekologiniam vaikų ugdymui mokykloje būtų skiriama daugiau dėmesio, bei akcentuojami praktiniai ekologinio mokymo įgūdžiai, tai padėtų spręsti mokyklai keliamus gamtamokslinio ugdymo uždavinius. Tyrimo objektas. 3-4 metų vaikų eolgesys, sprendžiant praktines užduotis, bei ekologinis požiūris ir nuostatos. Tyrimo tikslas. Paanalizuoti 3-4 metų vaikų elgesį ekologinėje veikloje ir išskirti svarbesnius ekologinių nuostatų aspektus. Tyrimo uždaviniai. 1. Tirti 3-4 metų vaikų elgesį ekologinėje veikloje. 2. Atskleisti ir analizuoti 3-4 metų vaikų požiūrį į žmogaus ir gamtos santykius. 3. Įvertinti vaikų ekologinio elgesio nuostatas ir turimas žinias šia tema. 4. Palyginti kaimo ir miesto mokyklų 3-4 klasių mokslevių ekologinio elgesio ir ekologinių nuostatų aspektus. 1. TEORINIAI EKOLOGINIO UGDYMO PROJEKTO PAGRINDAI 1 1.1. Ekologinio ugdymo tema Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Tame tarpe ir žmogus. Daugelis tai gerai supranta. Kad šio nėrinio nesuardytume bandydami jame kažką keisti, reikalingos žinios. Santykį tarp organizmų ir jų aplinko aiškina mokslo šaka, vadinama ekologija. Aplinką sudaro ir patys organizmai, ir juos supanti negyvoji gamta – žemė, vandenys, oras. Žodis ekologija kilęs iš graikų kalbos žodžių: “oikos” reiškia namą, būstą, “logos” reiškia mokslą. Išvertus pažodžiui ekologija reikštų mokslą apie būstus, buveines gamtoje. Yra ir griežtesnis apibrėžimas: ekologija, tai mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Ekologija – mokslas, jungiantis gamtos humanitarinius mokslus. Realiame gyvenime egzistuoja du šio mokslo aspektai: gamtamokslinis ir socialinis (ekonominis ir politinis). Kaip ir kiti mokslai, ekologija vystėsi per visą žmonijos istoriją. Hipokrato, Aristotelio ir kitų senovės graikų filosofų darbai buvo aiškaus ekologinio pobūdžio, tačiau šie žmonės ekologijos termino dar nevartojo. E. Odumo (1986) nuomone, ekologijos atsiradimui įtakos turėjo daugelis XVIII-XIXa. “biologijos atgimimo” eros mokslininkų. Garsūs XVII-XVIIIa. mokslininkai, gamtos mokslo atgimimo atstovai – gyvybės evoliucijos kūrėjas Ž.B.Lamarkas, augalų geografijos pagrindų kūrėjas A.fon Humboltas, vabzdžių bendrijų tyrėjas A. Reomiūras, vandens gyvūnų kūrėjas A.fon Levenhukas ir daugelis kitų – savo darbuose, neminėdami žodžio “ekologija”, sukūrė šios mokslo šakos teorinius pagrindus. Ekologiją kaip mokslą 1866m. pirmasis apibrėžė E. Hekelis. Edvard J. Kormondy (1992) pateikė 1870m. E. Hekelio knygoje “Bendroji organizmų morfologija” užrašytas mintis: “Ekologija mes laikome gamtos struktūros žinojimą – visų gyvų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausiai apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų tarpusavio ryšių, Č. Darvino vadintų kovos už būvį sąlygomis, tyrimas”. [20, p.4] Ekologija savo šaknimis remiasi į biologijos mokslus, o šakomis – beveik į visus kitus gamtos mokslus. Ji dažnai dar vadinama tarpdisciplininiu mokslu. Kiti mokslai ją integruoja į savo sferą kaip atitinkamą tyrimų metodą, skirtą tiems mokslams sustiprinti. Ekologija glaudžiai susijusi su chemija, fizika, geochemija, geografija, dirvotyra. Jų sankirtoje atsiranda naujų mokslo šakų – paleoekologija, kraštovaizdžio, dirvožemio ekologija. Su ekologija tampriai susijęs aplinkotyros mokslas. Skirtumas tik tas, kad ekologija nagrinėja gyvų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka, o aplinkotyra – gyvų organizmų, įskaitant žmogų, ryšius su paties žmogaus pakeista aplinka. Bendrais bruožais apžvelgsiu ką ir kaip šiuo klausimu rašo gamtamokslinio ugdymo veikėjai. Ekologijai, kaip ir edukologijai, būdingas holistinis požiūris, nes kiekviena ekologinė sistema – tai abipusiais ryšiais susijusių, funkciškai stabilių gyvosios (biotinės) ir negyvosios (abiotinės) gamtos komponentų, tarp kurių vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kompleksas. Šiandien žinomiausi ekosistemų koncepcijų, ypač populiarių XXa. viduryje, autoriai Hantčisonas, Petenas, Van Dainas, Galis, Sukačiovas, Njulendas, Devisas. XXa. 7-ajame dešimtmetyje egzistavo dar vienas požiūris – populiacinis: populiacija laikoma vienos rūšies individų visuma, užimanti tam tikrą teritoriją. Pastarasis požiūris nuo ekosisteminio skiriasi tuo, kad yra paremtas analitiškais aiškinimais. Šio požiūrio atstovas Č. Krebsas ekologiją apibrėžė kaip mokslininkų sąveikos pažinimą, apibūdinantį organizmų paplitimą ir gausumą. Be ekosistemos komponentų santykių apie 70-uosius metus imta domėtis ir žmogaus poveikiu ekosistemoms. 7–ame dešimtmetyje ekologijos tyrimų laukas dar labiau išsiplėtė,jis buvo papildytas socialiniais (ekonominiais ir politiniais) aspektais. Taip išsiplėtus ekologiniam turiniui, įvairius visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus ėmė tirti susiformavusios savarankiškos ekologijos šakos – socialinė, ekonominė, urbanistinė ekologija, o ekologijai susijungus su socialiniais mokslais – atsirado vadybos ekologija, kuriai užsienyje šiuo metu skiriama daug dėmesio. Galima teigti, kad pastaruoju metu ekologijos terminas vartojamas įvairiomis prasmėmis, ypač kai kalbama apie gamtos apsaugą ar pastangas sureguliuoti žmogaus santykius su aplinka. Č. Kalendos (1993) manymu, ekologijos termino vartosena yra per laisva, tačiau, kita vertus, mano Č. Kalenda, tai rodo, jog žmogaus ir gamtos santykiai tapo nepaprastai komplikuoti, o tų santykių esmę išreiškianti sąvoka tapo masinės sąmonės reiškiniu. Filosofas priminė prof. Č. Kudabos mintis: “Ekologija – žodis šiandien kaip niekada talpus. Šiuo suvokimu esame kviečiami ginti, taupyti, saugoti ir materialią gyvą gamtos aplinką, taip pat ir žmogaus dvasios gyvybingumą”.[20, p.5] Jau ketvirtą dešimtmetį ekologijos ir ekologinio ugdymo srityje daug nuveikė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Ji įkurta 1945m. ir įvairiais būdais bei priemonėm primena ir ragina ugdyti aukštos ekologinės kultūros žmogų. 1970m. ji pradėjo vykdyti mokslinę programą “Žmogus ir biosfera”, kuri apima ne tik biologijos, bet ir daugelį visuomenės, ekonomikos ir technikos mokslo sričių, susijusių su racionaliu biosferos naudojimu ir apsauga. Šią programą vykdo 100 valstybių, tarp jų ir Lietuva. 1.2. Ugdomi vaiko socialiniai gebėjimai Nors XX amžiuje žodis “Ekologija” buvo vartojamas gan plačiai, apie ekologinio ugdymo sampratą pradėta kalbėti tik XX a. antroje pusėje. Terminas ekologinis ugdymas atsirado apie 1970 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši data nėra atsitiktinė: būtent tada prasidėjo masinis aplinkosauginis judėjimas. Milijonai žmonių visame pasaulyje išėjo į gatves, reikalaudami nebeteršti aplinkos ir garantuoti saugią ateitį jiems ir jų vaikams. Tada žmonių sąmonėje įvyko lūžis ir būtent dėl šio lūžio daugelyje išsivysčiusių šalių prasidėjo esminė švietimo reforma. Lietuvoje apie ekologinį ugdymą pradėta kalbėti 1998 metais, pirmieji apie tai prabilo Lietuvos žalieji, jie rengė masinius žaliųjų judėjimus ir tuo privertė žmones susimąstyti apie saugią ir švarią aplinką. A.N. Zachlebnas (1986) apibūdindamas ekologinio ugdymo vaidmenį pateikė tokią informaciją: 1974 m. UNESCO organizuotoje apklausoje tik kelių iš šimto valstybių pedagogai įstengė kvalifikuotai apibūdinti ekologinio ugdymo sąvoką, o 1981m. informaciją apie ekologinį ugdymą pateikė jau 85% šalių – UNESCO narių.[20, p.6] Žmonės taip pat neliko abejingi gamtos išsaugojimui, ilgainiui ėmė domėtis ir savo pačių gyvenamąja aplinka. 1972m. Stokholme įvykusioje JTO konferencijoje “Apie žmogaus aplinką” ekologinis (aplinkosauginis) ugdymas buvo pripažintas tarptautiniu mastu. Šioje konferencijoje buvo išskirtos 4 sritys, galinčios ir turinčios pagerinti žmonijos gyvenimą: • Sveikatos apsauga. • Vandens, žemės ir energijos išteklių naudojimas. • Gyvųjų išteklių, vandenynų, klimato sąlygų išsaugojimas. • Socialinių ir kultūrinių vertybių bei aplinkos vienovė. Ekologinio ugdymo svarba buvo akcentuojama 1977m. Tbilisio tarptautinėje konferencijoje. Joje pabrėžiama, kad aplinkosauginis ugdymas – ilgas procesas, neatsiejama bendrojo ugdymo proceso dalis, todėl jame turi dalyvauti visi visuomenės sluoksniai, jis turi būti nepertraukiamas ir integruotas į visus mokomuosius dalykus. 1992m. JTO organizuotoje Rio de Žaneiro konferencijoje buvo pasirašyta Biologinės įvairovės konvencija.1 1997m. birželio mėn. Niujorke Jungtinių Tautų surengtoje aplinkosaugos konferencijoje “Žemės susitikimas” 173-ų pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvos atstovai analizavo aplinkosaugos problemas, pasiekimus. 1.3. Pedagogo veikla ir numatyti ugdymo būdai Ekologinis ugdymas ilgas, nenutrūkstamas procesas, sėkmingam jo įgyvendinimui A. Zachlebnas nurodė keturis ekologinio ugdymo turinio aspektus:[20, p.7] • pažintinis – gamtos ir visuomenės santykio pagrindinės idėjos ir tendencijos, pagrindinės gamtonaudos sąvokos, globalinės ekologijos problemos ir jų sprendimo būdai; • vertybinis – asmeninės orientacijos į daugiapusį visuomenės ir gamtos reikšmingumą (pažintinį, higieninį, estetinį, praktinį ir kt.); • normatyvinis – gamtonaudos dorovinių ir teisinių normų pagrindai, ekologinės normos ir elgesio aplinkoje taisyklės; • aktyvusis (veiklos) – vaikų veiklos būdai ir rūšys, nukreipti į pažintinį ir praktinį gebėjimų formavimą, valios, ekologinių įpročių ugdymas. Kitas autorius T.N. Postlethwaite (1994) išskiria keturias ekologinio ugdymo fazes:[20, p.8] ◦ žinojimas; ◦ susirūpinimas; ◦ supratimas; ◦ veiksmas. Anot autoriaus, ekologinis ugdymas yra ne tik vertybių ugdymas, svarbiau – pasiryžimas veikti ir patys veiksmai. O kad žmogaus veiksmai aplinkai nekeltų pavojaus, būtų harmoningi, žmogaus ekologinės kultūros vystymui reikia skirti ypatingą vaidmenį. R. Makarskaitė (2003), išskyrė tokius ekologinės kultūros komponentus:[14, p.9] ▪ ekologinių žinių sistemą; ▪ ekologinį mąstymą; ▪ įsitikinimus, vertybes, aktyvumą, elgesį gamtoje. Pažymėtina, kad ugdant ekologinį sąmoningumą, labai svarbu vaikų nuostatos, juk nuo to, kaip jie nusiteikę galvoti, spręsti, veikti labai daug priklauso. Paprastai skiriamos keturios ekologinės nuostatos: [ 14, p.9] • Kognityvinė (pažinimo, mokslinė) – gamta suvokiama kaip tyrimo, studijavimo objektas, todėl išsakoma būtinybė išsaugoti jos įvairovę, sistemas bei rūšis kaip tyrimo bei pažinimo objektus užtikrinant jiems palankią gyvenamąją aplinką; • Pragmatinė (ekonominė) – gamta suvokiama kaip gamtonaudos objektas; tenkindamas savo poreikius, žmogus naudoja gamtos gėrybes, pravartu priminti, kad gamtos ištekliai nėra beribiai; • Estetinė – gamta suvokiama kaip grožio objektas gamtos grožis teigiamai veikia žmogaus psichines-emocines būsenas; jis jaučiasi neatsiejamas nuo gamtos; • Etinė – gamta suvokiama kaip apsaugos objektas, žmogus būdamas gamtos dalimi jaučia pareigą bei atsakomybę už gyvųjų organizmų rūšių bei gyvenamosios aplinkos išsaugojimą, vardan savęs ir ateities. Šios nuostatos atsispindi pradinės namo gamtamokslinio ugdymo kurse, kuris yra integruojamas su socialinio ugdymo pradmenimis “Aš ir pasaulis” programoje. 2. EKOLOGINIO UGDYMO YPATUMAI 3-4 METŲ VAIKŲ GRUPĖSE 2. 1. vaiko veikla pedagoginiu-psichologiniu požiūriu Jei daugelio mūsų paklaustų, kurie metai gyvenime buvo geriausi, galbūt mes prisimintume pirmuosius metus mokykloje. Tai buvo labai geras laikas pažinti supantį pasaulį, įgyti daug naujų draugų. Ateitis atrodė viliojanti ir pilna įvairiausių galimybių. Viską atrodė įmanoma pasiekti ir nugalėti. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbu mokykla ir draugystė su bendraamžiais. 3-4 klasių mokiniai pagal raidos psichologiją ir amžiaus skirstymą priklauso vidurinei vaikystei (7-11 metų).[25] Šis amžiaus tarpsnis pasižymi ir tuo, kad tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Todėl priešmokykliniame amžiuje pasėtą ekologinės kultūros sėklą, pradiniame mokykliniame amžiuje reikia puoselėti , prižiūrėti dar su didesne meile ir kantrybe. Kaip buvo minėta, šiame amžiuje keičiasi vaiko mąstymas, jis, sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis. Vaikas geriau supranta įvairių reiškinių priežastis, realų laiką. Todėl 3-4 klasėje vaikams drąsiai galima aiškinti miško naudą, svarbą, netinkamą žmogaus veiklą gamtoje. 4-oje klasėje kalbant apie “šiltnamio” efektą mokiniai pajėgūs suvokti, kad šis procesas vyksta dabar, o ne prasidės po tūkstančio metų. 3-oje klasėje moksleiviui per sunku spręsti hipotetines, abstrakčias problemas. Kaip teigia psichologai, jis jas gali išspręsti tik sukonkretinus, pateikus pavyzdžius arba daiktus.[25] Nors naujausi tyrimai rodo (V.V. Davydovas, V.S. Muchina, S.D. Deriabo ir kt.), kad vyraujantis požiūris į 7-12 metų vaikų psichikos ypatumus (vaizdinis konkretus mąstymas, dalykinė jutiminė veikla ir kt.) nėra visiškai teisingas ir todėl įmanoma pasiekti gerokai aukštesnio išsivystymo lygmens (loginio abstraktaus mąstymo elementai, elgesio kultūra sociogamtinėje aplinkoje ir kt.) .[16, p.70] Ekologiniame ugdyme tai reiškia, kad vaikams nereikia sakyti lozūnginių frazių “Saugokime gamtą” ir pan., taip pat neveiksmingas ir vaikų moralizavimas. Dabartiniu metu kai kuriuose namoe organizuojamos ekologinės savaitės. Vaikai eina į mišką, neša lauktuves miško gyventojams, gamina lesyklėles, eina prie vandens telkinių, stebi ir tyrinėja pakrantes. Tai yra stengiamasi atkreipti vaikų dėmesį į gamtos šauksmą ir prašymą ją išsaugoti, be to taip sudaromos palankios sąlygos vaikui daugiau matyti, stebėti, tyrinėti. Kuo daugiau vaikas patiria, sužino, pamato, tuo daugiau jis susidaro vaizdinių. Vaizdinys – tai mintyse atgaminto daikto ar reiškinio, kuris buvo suvoktas anksčiau, vaizdas.[16] Vaizdiniai labai svarbūs, nes anksčiau vaikų įgyti konkretūs vaizdiniai apie gamtos daiktus ir reiškinius padeda jiems sąmoningai įsisavinti mokytojo ir mokymo priemonių teikiamą informaciją. Formuojant vaizdinius nepakanka remtis vien tik vaikų gyvenimo patirtimi, reikia specialiai dirbti su jais, padėti vaikams sudaryti naujus, aiškius vaizdinius. Ekologiniame ugdyme tai galėtų būti, pavyzdžiui, eksperimentas, kurio tema “Augalo persodinimas”: paimami trys indeliai gėlėms, į vieną įdedame augalų nuodų, į kitą trąšų, į trečią įpilame aliejaus. Užrašome etiketes, priklijuojame prie indelių. Pasėjame po 10 sėklų į kiekvieną indelį. Po keleto dienų stebime kas kur išdygo. Šis eksperimentas tiesioginiu būdu leis vaikui susidaryti vaizdinį, kad augalas greit išauga tik patręštame, švariame dirvožemyje. Tikėtina, kad mokinys eksperimento rezultatus įsimins ilgam, nes jam buvo sudaryta galimybė pačiam stebėti, tyrinėti, lyginti. Kadangi vaizdinys atspindi tik išorinį daikto ar reiškinio vaizdą, ekologiniame vaikų ugdyme taip pat svarbu ir sąvokų formavimas. Jos padeda kaupti ekologines žinias, informaciją, o jų pagrindu formuojasi svarbiausi mokėjimai ir nuostatos (pvz., nekenkti gamtai). Sąvokos svarbios ir tuo, kad jas formuojant mokiniai atlieka mąstymo operacijas: analizuoja, sintetinas, lygina, apibendrina, daro sprendimus. Mano manymu, ekologinei kultūrai ir ekologinėms nuostatoms ugdyti 3-4 klasės vaikų amžius (8-11 metų), psichologiniu požiūriu yra svarbus tuo, kad susiformuoja asmeninė vaiko moralė. Iki šio laikotarpio vaikai buvo priklausomi nuo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Kaip teigia psichologai, nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais.[25, p.274] Su ekologiniu ugdymu vaiko moralinis elgesys glaudžiai susijęs. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai labai domisi, gerbia ir pripažįsta taisykles. Kiekvienoje klasėje galima pamatyti elgesio klasėje taisykles, manau, kad galima padaryti atskirą taisyklių gamtoje rinkinį ir jį pakabinti matomoje klasės vietoje. Formuojantis vaiko moralinio elgesio normoms ypatingas vaidmuo tenka mokinio tėvams. Šiuo laikotarpiu, kaip teigia psichologas A. Bandura, vaikai moralines normas perima modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį, ir dauguma vaikų stengiasi perimti tėvų moralines normas. [25, p.274] Pažymėtina, kad vaiko moralinė raida prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą. Taigi, pedagoginiu-psichologiniu požiūriu tiek mokytojui, tiek tėvams yra svarbu gerai išmanyti vaiko psichikos kitimą, suprasti vaiko raidą, remiantis ne vien amžiaus psichologija, bet pirmiausia – gyvu vaiko pažinimu, jo mąstymo ypatybėmis ir poreikiais. Skyrių apibendrinti norėčiau taikliais rusų rašytojo, žurnalisto V. Novikovo žodžiais:”Niekas stipriau neveikia jaunų vaikiškų sielų už visuotinę pavyzdžio galią, o iš visų pavyzdžių joks kitas jiems nedaro gilesnio ir tvirtesnio įspūdžio už tėvų pavyzdį.”[24, p.146] Pastaruoju metu dauguma edukologų pripažįsta, kad greta demokratinio ir pilietinio švietimo ekologinis ugdymas yra svarbiausias veiksnys, nulemsiąs žmonijos ateitį ir teigia:”koks dabar yra ekologinis ugdymas, tokia po 20-30 metų bus pasaulio visuomenė, jos vertybės ir gyvenimo būdas, tiks bus pasaulis, kuriame gyvensime.”[4, p.6] Kaip buvo minėta ekologinis ugdymas 3-4 metų vaikų grupėse įgyvendinamas integraciniu būdu. Tačiau, anot V. Lamanausko “Mokytojai dažnai nepalankiai vertina integravimą, bijodami suklysti ir manydami, kad pamoka gali tapti įvairių sričių žinių kratiniu.”[16 p.64] Todėl dirbant šia kryptimi ypač svarbu parinkti tinkamus , įdomius, vaikams prieinamus, skatinančius domėtis ir atsiskleisti darbo būdus ir metodus. Galima teigti, kad prasidėjusi ekologizavimo era palietė ir pradinį ugdymą. Formuojant teigiamus santykius su gamta rekomenduojama remtis ne tik vadovėliais ar pratybų sąsiuviniais, bet ieškoti įvairių ekologinių kūrybinių užduočių, pavyzdžiui: [16, p.66] • Ekologinių pasakų skaitymas; • Papildomos ekologinės informacijos panaudojimas; • Probleminių situacijų taikymas; • Ekologinio turinio tekstų analizė; • Egzistuojančių gamtoje ryšių modeliavimas (pvz., žmogus-gyvūnai-augalai); • Ekologiniai piešiniai, aplikacijos, plakatai. Ekologiniame ugdyme, kaip ir kituose mokymo dalykuose, žinios yra svarbu, bet ne svarbiausia. Akcentuojamas gebėjimas jas savarankiškai kaupti ir taikyti gyvenime. Daugelis pradinių klasių mokytojų savo darbe sėkmingai naudoja savarankiško vaikų darbo per pamokas būdus, dar vadinamus aktyviaisiais mokymo metodais. 3-4 klasių mokiniai pajėgūs dirbti savarankiškai, todėl, manau, mokytojas per pasaulio pažinimo ir kitas pamokas drąsiai taiko aktyviuosius mokymo metodus. Pateiksiu keletą mokymo būdų ir metodų, kurie padės įsisavinti integruotą ekologinio ugdymo kursą 3-4 metų vaikų grupėse:[4, p.9] STEBĖJIMAS, EKSPERIMENTAS. Stebėjimas pagilina teorijos žinias, ugdo gebėjimą pritaikyti jas, aiškinant natūralius procesus ir reiškinius. Eksperimentas – stebėjimas, esant tiksliai apibrėžtoms, kontroliuojamoms sąlygoms, kurį galima pakartoti. Temos: “Geriamasis vanduo” “Žemė ir augalai”. AKCIJA. Veikla, nukreipta konkrečiam rezultatui pasiekti ar problemai išspręsti. Ji nuo kasdienės tikslingos veiklos skiriasi tuo, kad vyksta ribotą laikotarpį, į ją įtraukiama kuo daugiau naujų žmonių mokykloje ir už jos ribų. Akcijoje naudojami netradiciniai pedagogikos metodai (parodos, vaidinimai, talkos ir kt.). Mokytojai su pradinių klasių moksleiviais gali organizuoti tokias akcijas: “Baltasis badas”, “Kiekvienam paukšteliui po namelį.” Talkos: “Gyvenkime švariau” (namo teritorijos tvarkymas). MOKSLINIO TYRIMO METODAS. Mokiniams pateikiama problema. Jie šiai problemai pateikia hipotezę (apgalvoję, pasitarę spėja atsakymą), renka informaciją, ją analizuoja ir grupuoja, jei reikia, atlieka bandymus, braižo grafikus ar diagramas, daro išvadas, nustato, ar hipotezė buvo teisinga. Temos “Maistas maistui nelygu”, “Savo sveikata galime pasirūpinti patys”. Tai tik keli metodai, kuriais naudojantis galime plėtoti vaikų ekologinę dorovę. Praktiniam 3-4 klasės ir apskritai pradinukų ekologinių nuostatų ir įgūdžių formavimui labai svarbūs įvairūs veiksniai ir aspektai, kaip antai: vaikų mokomoji-pažintinė veikla; ekologinio pobūdžio vaikų praktinė veikla ir ekologinis tėvų švietimas .[22, p.28] Manau tikslinga apibūdinti kiekvieną iš jų Mokomoji-pažintinė veikla: - rekomenduojama atkreipti vaikų dėmesį į namo apylinkes, gyvenamosios vietos gamtą, artimiausią mišką, paskatinti juos domėtis savo vietovės aplinka, žadinti jų norą daugiau sužinoti, ugdyti pagarbą žmogui, vietovės istorinei praeičiai. Susipažįstant su apylinkėmis, gamta, mokiniams reikia organizuoti ekskursijas, išvykas į gamtą, jose gali būti renkama gamtinė medžiaga. Būtina priminti, kad ją renkame tik ten, kur galima, ir tai, ką galima, be to, tik tiek, kiek galima, kad nebūtų daroma žala gamtai. Autorė siūlo papasakoti mokiniams apie senovės lietuvių dvasinį ryšį su gamta – kaip vertinti medį, mišką. Praktinė veikla: - ji organizuojama namo ar klasės gyvosios gamtos kampelyje, namo teritorijoje, gėlyne ar pan. Nuolatinė gėlių, gyvūnų priežiūra reikalauja iš vaikų tam tikrų valios pastangų. Atliekant šiuos darbus, t.y. laistant gėles, šeriant gyvūnėlius, nuvalant dulkes nuo augalų, iškuopiant narvelius, ugdoma vaikų atsakomybė, rūpestis už visa, kas gyva. Kartu formuojamos tokios charakterio savybės kaip: gerumas, švelnumas, atjauta. Ekologinis ugdymas šeimoje: - straipsnio autorė akcentuoja vaikų ekologinio ugdymo tęstinumą šeimoje. To pasiekti galima įvairiais būdais: parodas, šventes organizuoja ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai: mokslo metų pradžioje galima surengti rudens gėlių puokščių, sodo, daržo gėrybių parodas. Rudenį eksponuoti ne tik valgomuosius, bet ir nuodinguosius grybus. Tradicinius tėvų susirinkimus galima susieti su žiemos šventėmis – šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais, tam labui tinka Kalėdinių bei Naujametinių puokščių paroda. Patartina su tėveliais aptarti atsisveikinimą su Kalėdine eglute. Klases, koridorius galima papuošti nuotraukomis, kuriose būtų užfiksuoti saugomi gamtos, istorijos, etnokultūros paminklai, artimiausi nacionaliniai bei regioniniai parkai, draustiniai. Straipsnyje pateikta labai įsimintina informacija apie atliekų suirimą žemėje: popierius nesuyra per dvejus metus, konservų dėžutė per 90 metų, polietileninis maišelis – per 200 metų, o stiklas nepakinta net per 1000 metų. Su šiais teiginiais autorė rekomenduoja supažindinti vaikus artėjant vasaros atostogoms. Be abejo, teigiamą poveikį turi ne tik namo, bet ir gyvenamosios aplinkos tvarkymas, vaikų dalyvavimas talkose kartu su tėveliais. Matome, kad vaikų ekologinį išprusimą, jų santykius su supančia gamta, aplinka formuoja daug veiksnių. Norėčiau akcentuoti, mano manymu, du svarbiausius veiksnius įtakojančius tolimesnį vaikų santykį su supančia aplinka: • Auklėtojų, mokytojų, tėvų ekologinė kultūra ir teigiamas pavyzdys; • Ekologinio ugdymo kompleksiškumas, nuoseklumas, sistemingumas. 2.2. mokymo bei metodinės priemonės Gamtamokslinio ugdymo problematika pastaraisiais metais tapo itin aktuali. Paskutiniais metais ypatingai akcentuojama, kad visuomenės gamtamokslinis raštingumas yra nepakankamas ir ši problema bus dar aktualesnė mūsų, XXI amžiuje. Manoma, kad gamtamokslinis ugdymas – viena aktualiausių bendrojo ugdymo sričių reformuojamojoje Lietuvos mokykloje. Gamtamokslinio ugdymo srityje įvyko ir vyksta efektyvesnių mokymo būdų bei formų paieška, šalia to išryškėja naujos kokybės visuomenės poreikiai. Į daugelį probleminių klausimų bandoma atsakyti Bendrosiose programose.[17] Jose teigiama: ”Svarbu, kad būtų ugdomi vaikų gebėjimai numatyti įvairios žmonių veiklos pasekmes, laiku daryti reikiamus sprendimus.” Akcentuojama, kad ekologinis sąmoningumas grindžiamas tiesioginiu gamtos išgyvenimu. Šis siekis ypatingai artimas pradinei mokyklai, jį įgyvendinti siekiama per pasaulio pažinimo kursą. Pasaulio pažinimo paskirtis pradžios mokykloje:”įvesdinti vaiką į artimiausią socialinę bei gamtinę aplinką; padėti suvokti, kaip gamtinė, kultūrinė, socialinė aplinka veikia žmonių gyvenseną..”[1] Ne mažiau svarbu, kad jau 3-4 metų vaikų grupėse moksleiviai įgytų stebėjimo, tyrinėjimo, eksperimentavimo ir kitų įgūdžių – pažindami tiek gyvąją, tiek negyvąją gamtą. Kaip pažymi R. Makarskaitė, “betyrinėjant pastebima gyvosios gamtos įvairovė, jos ryšiai su negyvąja gamta, suvokiama, kad kiekvienos aplinko komponentas yra svarbus ir atlieka savo vaidmenį. Taip formuojasi aplinkosaugos nuostatos, ugdoma pagarba gyvybei, atsakomybei už gamtos likimą”. [16, p.18] Pradinių klasių “Aš ir pasaulis” programa skatina vaikus pažinti pasaulį, klausinėti, ieškoti atsakymų. Aktyviai tyrinėdami vaikai mąsto apie tai, ką jie daro. Mokslininkai tvirtina, kad geriausiai vaikai mokosi ką nors “darydami”, o ypač mąstydami apie tai. Kaip jau minėjau, šiame skyriuje mėginsiu apžvelgti ekologinio ugdymo vietą mokinio ir mokytojo metodinėse priemonėse. Nors mano darbo tema apie 3-4 klasių vaikų ekologinį ugdymą, apžvalgą norėčiau pradėti keliomis mintimis apie pažinimo kompetencijos lavinimą priešmokykliniame ugdyme. Kaip teigiama Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose, [1] priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui ir sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų. Sąlyginai išskiriamos penkios kompetencijų grupės, kurių pagrindas – jau susidarytų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties visuma. [1] Šalia socialinės, sveikatos saugojimo ir kt. svarbią vietą priešmokykliniame ugdyme užima pažinimo kompetencijos ugdymas, t.y. skatinimas tyrinėti ir atrasti pasaulį. Čia puoselėjamas vaikų noras domėtis viskuo, kas supa vaiką: gamta ir jos reiškiniais, žmonėmis ir jų gyvenimo būdu; ugdomas gebėjimas taikyti keletą skirtingų savęs ir aplinkos pažinimo būdų; spontaniškai ir tikslingai stebėti, klausinėti apie įdomius ir nesuprantamus aplinkos daiktus bei reiškinius. Be to siūloma atlikti daug darbų, užduočių mąstymo pradmenims lavinti, pvz., kritinio – probleminio mąstymo lavinimui ugdomas gebėjimas ieškoti naujos informacijos, įžvelgti praktinę problemą, pagal vaiko galimybes rasti keletą jos sprendimo variantų, numatyti, apmąstyti; loginiam mąstymui – gebėjimas pagal išorinius požymius daiktus ar reiškinius priskirti tam tikrai grupei, sudaryti daiktų sekas, daiktus lyginti, rūšiuoti ir pan.; kūrybiniam mąstymui – atrasti, keisti,modeliuoti, drąsiai reikšti savą matymą. [1] Pabrėžtina, kad ugdant šiuos, pasaulio pažinimo kompetencijos gebėjimus, pirmenybė teikiama vertybinėms nuostatoms (vaikas skatinamas pajausti, pasigrožėti) bei gebėjimams (stebėti, aiškintis ir t.t.) ir praktiniams įgūdžiams (pasodinti, palaistyti, pamaitinti), o ne siauro pobūdžio žinioms (žinoti medžių ar augalų pavadinimus). Norėčiau pabrėžti ikimokyklinio amžiaus vaikų imlumą ir norą stebėti, tyrinėti, eksperimentuoti. Šiame amžiuje susiklostę vaiko santykiai su gamta turi reikšmės jo dvasinio pasaulio formavimuisi, todėl itin svarbu nuo mažens ugdyti teigiamo santykio su gamta pradmenis. Kaip teigė žinomas čekų pedagogas J.A. Komenskis: “Tik tai žmoguje tvirta ir patikima, kas įsisiurbia į jo prigimtį ankstyvaisiais gyvenimo metais.” [24, p.186] Ypatingai akcentuojama galimybė patenkinti kiekvieno vaiko individualius pažinimo interesus ir siekimas atsižvelgti į vaiko pasaulio pažinimo ypatumus. Ekologinio ugdymo akcentai toliau plėtojami, tobulinami ir gilinami pradinėje pakopoje. Čia siekiama dar labiau priartinti vaiką prie gamtos, padėti suvokti jos procesus, ugdyti nepriekaištingą ir nesavanaudišką elgesį gamtoje. Kaip teigiama Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose,[1] pagrindinis gamtamokslinio ugdymo tikslas – sudaryti sąlygas moksleiviams išsiugdyti gamtamokslinio raštingumo pradmenis. Be to siekiama, kad moksleiviai pradinėje pakopoje įgytų žinių apie gamtą ir juos supančią aplinką, gebėjimų, kurie padėtų pažinti pasaulį ir išsiugdytų vertybines nuostatas. Dar kartą norėčiau pabrėžti vertybinių nuostatų formavimo(si) svarbą pradiniame mokymo etape, nes šiame amžiuje susidaręs elgesio stereotipas išlieka ilgą laiko tarpą, kai kada visą gyvenimą. Todėl plėtojamos tokios vaikų vertybinės nuostatos sąveikaujant vaikui su gamta;[1] • Pagarba gyvajai ir negyvajai gamtai, atsakomybė už jos išsaugojimą bei racionalų išteklių naudojimą; • Savigarba bei pagarba kitiems, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia, atsakomybė už save, savo veiksmus, rūpinimasis kitais; • Iniciatyvumas, veiklumas, kūrybiškumas, atvirumas kaitai, ieškojimams, poreikis tobulėti. Konkretus pasaulio pažinimo turinys atsispindi pradinei mokyklai skirtuose vadovėliuose. Žymus pedagogas L. Jovaiša (1993) vadovėlį apibrėžia taip:”tai pagrindinis rašytinis mokymosi šaltinis, kuriame pateikiamas kurio nors mokomojo dalyko programos numatytas turinys. Vadovėliams keliami konkretūs metodologiniai, didaktiniai, psichologiniai,higieniniai, techniniai reikalavimai, parengiamos metodikos, kaip jas turi naudoti mokytojai ir mokiniai”[16, p.31] Šiandieninius vadovėlius 3-4 metų vaikų grupėse papildo pratybų sąsiuviniai ir mokytojo knygos, šios priemonės parengtos vadovaujantis nauju požiūriu į ugdymo tikslus ir būdus, kurie išsamiai išdėstyti Lietuvos bendrojo lavinimo bendrosiose programose.[17] Visos išvardintos metodinės priemonės skirtos pradinių klasių mokiniams ir mokytojams gilesniam programos “Aš ir pasaulis” įsisavinimui. Jose nemažai dėmesio skiriama ekologiniam vaikų ugdymui. Šiame skyriuje apžvelgsiu ekologinio ugdymo vietą mokinio ir mokytojo metodinėse priemonėse, konkrečiai, kiekvienoje klasėje. • Mokytis stebėti aplinką, gamtos objektus, juos lyginti, rasti panašumus ir skirtumus; • Žadinti vaikų domėjimąsi naminiais gyvuliais ir paukščiais, skatinti juos stebėti, mokytis globoti; • Ugdyti vaikų pagarbą duonai ir ją auginančiam žmogui. Jau per pirmąsias pamokas mokiniams siūloma apsidairyti aplinkui ir pamatyti, koks gražus yra mus supantis pasaulis. Mokiniai pratinami atidžiai stebėti ir tyrinėti namų, namo kiemą, apylinkes, kelią į mokyklą. Daug dėmesio skiriama artimiausios aplinkos augalų ir gyvūnų stebėjimui, jų atpažinimui, kasdienių gamtos reiškinių aiškinimuisi ir supratimui. Svarbu, kad pateikiamos žinios grindžiamos aplinkos stebėjimu, vaikų įspūdžiais, patiriamais kasdien namuose, pakeliui į mokyklą, išvykoje į mišką, ar parką. Pratybų sąsiuvinyje vaikai skatinami nupiešti mėgstamiausius vaisius ir daržoves, prisiminti, kaip atrodo ąžuolas skirtingais metų laikais, mokiniai raginami nepamiršti mažųjų miško gyventojų. I-os klasės “Aš ir pasaulis” vadovėlyje vaikus džiugina gražios, spalvingos iliustracijos, vaikai skatinami ieškoti atsakymų į klausimus enciklopedijose, internete. Tiek vadovėlyje, tiek pratybų sąsiuvinyje ugdoma pagarba gyvybei, gamtai. Aiškinantis gamtos reiškinius remiamasi nesudėtingais bandymais, žaidimais, kur tinka tautosaka, literatūrinis tekstas. Mokytojo knygoje pateikiama daug idėjų padedančių mokiniams perteikti gamtos objektų grožį, žmogaus vaidmenį jį kuriant, išlaikant ir išsaugojant. Knyga lengva naudotis, jose gausu grožinės literatūros ištraukų, iliustracijų, patarimų. Gražios iliustracijos, kuriuose užkoduota daug gamtinės medžiagos. Mokytojo knyga padeda plėsti vaikų kultūrinį akiratį, padeda pažinti kitų kraštų žmonių gyvenimą, papročius, puoselėja pagarbą kitoms tautoms. • Suvokti, kad kiekvienas žmogaus veiksmas yra susijęs su poveikiu gamtai; išsiaiškinti, kaip sumažinti gamtos niokojimą; • Suvokti švaros ir sveikatos ryšį; kūno, drabužių, patalpų, aplinkos švaros būtinumą Daug ekskursijų, išvykų, kurių metu jie pratinami stebėti aplinką, klausytis gamtos garsų, netgi siūloma suskirstyti juos į malonius ir nemalonius ausiai, pamėgdžioti paukščių balsus. Vis dažniau gamtą suvokti siūloma pasitelkiant pojūčius, vaizduotę, tai temos: “Ką valgome?”, “Kas auga daržuose, laukuose, miškuose?”, “Tyrinėjame vaisius ir sėklas”. Šalia ekologinės kultūros įpročių, daug dėmesio skiriama estetiniams jausmams ugdyti: atkreipiamas dėmesys į skirtingus, savitus Lietuvos vietovių kraštovaizdžius, kalbama ne tik apie grožį, bet ir klausiama vaikų, ką jie jau dabar galėtų daryti, kad jų gyvenamoji aplinka būtų gražesnė, švaresnė. IŠVADOS 1. Pradinių klasių mokytojams trūksta literatūros ekologinio ugdymo tema. 2. 3-4 metų vaikų amžiaus tarpsnis palankus emociniams, vertybiniams santykiams su gamta formuoti. 3. Paaiškėjo, kad ekologiniame ugdyme ypatingą vietą užima tėvų, auklėtojų, mokytojų ekologinė kultūra ir teigiamas pavyzdys. 4. Sėkmingas ekologinio ugdymo įgyvendinimas 3-4 metų vaikų grupėse reikalauja nuoseklaus, sistemingo ir kompleksiško mokytojų darbo. 5. Tyrimo rezultatai rodo, kad per pasaulio pažinimo pamokas ekologiniam ugdymui skiriama per mažai dėmesio. 6. Ugdymo procese akcentuojamas žinių perteikimas, o ne probleminio mąstymo ugdymas. Nepakankamai dėmesio skiriama praktiniams ekologinio mokymo įgūdžiams. 7. Didesnė dalis apklaustųjų, apie 60%, suvokia žmogaus ir gamtos ryšį, tinkamo ekologinio elgesio taisykles, turi tvirtas ekologines nuostatas. 8. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad mažesnei daliai apklaustųjų, apie 40%, pradeda formuotis vartotojiškas, technokratinis, stereotipinis mąstymas gamtos atžvilgiu. LITERATŪRA 1. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai pradinei mokyklai. (2003). Vilnius. LRŠMM Švietimo aprūpinimo centras. 2. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius. 3. Charles C.M. (1999) Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius. 4. Gurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L., Motiejūnienė E. (1998). Nojaus laivas. Vilnius. 5. Jonynienė V. (2004). Aš ir pasaulis.Vadovėlis ir pratybų sąs.I klasei. Kaunas. 6. Jonynienė V. (1997). Pasaulis ir aš. Vadovėlis ir pratybų sąs. II klasei. Kaunas. 7. Jonynienė V. (1995). Mūsų pasaulis.Vadovėlis ir pratybų sąs. III klasei. Kaunas. 8. Jonynienė V. (2002). Vienas pasaulis. Vadovėlis ir pratybų sąs. IV klasei. Kaunas. 9. Jonynienė V., Motiejūnienė E., Penkauskienė D. (1996). Aš ir pasaulis. Mokytojo knyga I klasei. Kaunas. 10. Jonynienė V. (2002). Mūsų pasaulis. Mokytojo knyga II klasei. Kaunas. 11. Jonynienė V., Motiejūnienė E., (1999). Pasaulis ir aš. Mokytojo knyga III klasei.Kaunas. 12. Jonynienė V. (2003). Vienas pasaulis. Mokytojo knyga IV klasei. Kaunas. 13. Karčiauskienė M. (2000). Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje: 1918-1940. Kaunas. 14. Laurukėnaitė V., Makarskaitė R. Ekologinių nuostatų ugdymas.// Žvirblių takas, 2003, Nr.2,p.9. 15. Laurukėnaitė V., Makarskaitė R. Ekologinių nuostatų ugdymas.// Žvirblių takas, 2003, Nr.3,p.2. 16. Lamanauskas V. (2001). Gamtamokslinis ugdymas 3-4 metų vaikų grupėse. Šiauliai. 17. Lietuvos bendrojo lavinimo namo bendrosios programos.(1997)./Redakcinė komisija: Jackūnas Ž. ir kt. Vilnius. 18. Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). Vilnius 19. Lekevičius E., Motiejūnienė E., Kunskaitė L. (1997). Gamta ir žmogus. Mokytojo knyga V klasei. Vilnius. 20. Makarskaitė R. (2001). Ekologinis ugdymas. 1 sąsiuvinis.Vilnius. 21. Rimkevičienė Br. Ekologinio ugdymo pradinėse klasėse problemos.// Žvirblių takas, 1996, Nr. 4 p.28. 22. Pradinės namo “Aš ir pasaulis” programa. (1996). Vilnius. 23. Vydūnas. (1990). Raštai I tomas. Vilnius. 24. Voroncovas V. (1990). Išminties simfonija. Kaunas. 25. Žukauskienė R. (1996). Raidos psichologija. Vilnius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!