Ugdymo įtaka vaikams turintiems elgesio sutrikimų

Įvadinė dalis Vaiko ugdymas, sudrausminimas, o tam tikru požiūriu ir bausmės, tėvams kelia daug įvairių klausimų ir, neretu atveju, dvejonių. Specialistai, dirbantys su vaikais, tėvus gali konsultuoti įvairiais klausimais, susijusiais tiek su vaiko elgesiu, tiek su jo vystymusi ir pan. (Ališauskas ir kt., 2016). Mokslinėje literatūroje galima rasti pakankamai nemažai šaltinių ir mokslinių straipsnių, susijusių su ugdymo įtaka vaikams, turintiems elgesio sutrikimų (Ališauskas ir kt., 2016). Netinkamos vaikų elgsenos aspektai bei jų ugdymas analizuojami ir praktiniu atžvilgiu. Atliktų tyrimų dėka ištirta, kad vaikų elgseną galima koreguoti įvairiais būdais: pasakomis, žaidimais, specialiomis prevencinėmis programomis. Žinoma, siekiant tinkamos vaikų elgsenos korekcijos būtinas ir tėvų indėlis – vaikų ugdymas (Biliūnienė, Miltenienė, 2013). Netinkamai ugdomi ir neprižiūrimi vaikai, turintys elgesio sutrikimų, gali sukelti sau ir aplinkai daug žalos: vaikams sunku mokytis ir susikaupti, neretai tokie vaikai išsiskiria nedrausmingu elgesiu, blaško kitus vaikus, trukdo tinkamai vesti pamokas pedagogui (Butler-Bowdon, 2017). Tėvams auginti tokiu vaikus taip pat sunku, ypatingai tada, jeigu jie augina kelias atžalas, kadangi elgesio sutrikimų turintys vaikai reikalauja itin daug dėmesio, drausmės ir kantrybės. Galima iškelti tokį probleminį klausimą – ar ugdymas gali pagerinti vaikų, turinčių elgesio sutrikimą, poelgius? Taip pat būtina atsižvelgti į pedagogų ir tėvų gebėjimą prisidėti prie vaikų elgesio korekcijos, kadangi šeima ir mokykla yra tos pirminės bendruomenės, kuriose vaikas gimsta (šeima), auga (šeima) bei ugdosi (šeima, mokykla). Siekiant tinkamai išanalizuoti pagalbos teikimo būdus vaikams, turintiems elgesio sutrikimų, būtina aptarti ugdymo įtaką jų atžvilgiu. Taigi, pagrindinė tezė, kuri bus plėtojama pagrindinėje esė dalyje yra – tinkamas ugdymas gali turėti teigiamos įtakos vaikams, turintiems elgesio sutrikimų. Vaikų elgesio sutrikimų teorinė aptartis Norint pateikti tinkamus ugdymo būdus vaikams, turintiems elgesio sutrikimą, aktualu pateikti sąvokos elgesys apibrėžtį. Dešimtojoje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (toliau TLK-10) pateikta tokia elgesio sutrikimų apibrėžtis: „Elgesio sutrikimai – tai sutrikimai, kuriems būdingas pasikartojantis ir nuolatinis asocialaus, agresyvaus arba nepaklusnaus elgesio stereotipas <...>“. Vaikai, turintys elgesio sutrikimų, dažnai iš kitų vaikų išsiskiria agresyviu ir netinkamu elgesiu; netinkamai bendrauja su tėvais, pedagogais ir kitais suaugusiais asmenimis bei vaikais; nenori atlikti namų darbų bei namų ruošos darbų; nėra linkę atvirauti apie savo jausmus ir potyrius (Aušraitė ir Žardeckaitė-Matulaitienė (2020). Apibendrinant teigtina, kad elgesio sutrikimai gali reikštis skirtingai. Vis dėlto, vaikai, patiriantys šių sunkumų, turėtų būti atitinkamai gydomi ir su jais turėtų būti atitinkamai elgiamasi, tiek namuose, tiek ir ugdymo įstaigoje. Šių vaikų ugdymas turėtų būti kitoks. Dėl šios priežasties aktualu aptarti ir išanalizuoti esminius ugdymo aspektus, susijusius su vaikais, turinčiais elgesio sutrikimą. Ugdymo aktualumas, susijęs su vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų Ugdyti vaikus, turinčius elgesio sutrikimų, didelis iššūkis ne tik pedagogams ar socialiniams darbuotojams, tačiau taip pat ir tokių vaikų tėvams. Kiekvienas gimęs vaikas turi biologiškai įgytą būdą bei temperamentą, nuo kurio priklauso vaiko elgsena, gebėjimas bendrauti su kitais asmenimis, pasiekimai ugdymo(si) procese. Siekiant tinkamai ugdyti ir mokyti vaikus, tai turi lygiagrečiai daryti tiek tėvai, tiek ir pedagogai. Aušraitė ir Žardeckaitė-Matulaitienė (2020, p. 55) teigia: „Tėvai auklėja ir rūpinasi įvairių vaiko poreikių, taip pat ir emocinių, tenkinimu. Pagrindinis mokytojų uždavinys – ugdyti ir lavinti mokinius, todėl rūpinimasis vaiko psichikos sveikata tampa papildomu uždaviniu, į kurį, būtų galima spėti, kreipiama mažiau dėmesio“. Remiantis pateikta citata galima teigti, kad tėvai augant vaikams, turi rūpintis jų poreikiais bei elgesiu. Kai tuo tarpu mokykloje pedagogai ugdo ir lavinasi mokinius, o jų emocinė savijauta tampa ta papildoma dedamąja, kuris pedagogai taip pat negali užmiršti ir apleisti. Vis dėlto, pastebėtina, kad dėl savo neįprastos elgsenos raiškos, elgesio sutrikimų turintys vaikai, neretai yra stigmatizuojami. Išskirtinas pedagogo vaidmuo mokinio gyvenime, kadangi pedagogo veikla neretai neapsiriboja veik tik formaliu ugdymu, kadangi pedagogai su mokiniais bendrauja ir įvairių ekskursijų, klasės valandėlių, išvykų bei renginių metu. Jų metu mokiniai labiau atsipalaiduoja, tampa atviresni, pedagogams daugiau pasakoja apie save, savo jausmus bei požiūrius. Aušraitė ir Žardeckaitė-Matulaitienė (2020, p. 54) teigia: „Tyrinėjant stigmatizavimą, paprastai išskiriami trys stigmos komponentai: stereotipai / stigmatizuojančios nuostatos, nuvertinimas ir diskriminavimas“. Autorės teigia, kad elgesio sutrikimų turintys vaikai dažnai stigmatizuojami teigiant, jog jie yra: negalintys susikaupti/nenorintys susikaupti, keliantys pavojų ir sau, ir kitiems asmenims/vaikams; tokie vaikai neretai laikomi mažiau protingais, nei jų bendraamžiai (Aušraitė, Žardeckaitė-Matulaitienė, 2020). Vis dėlto, stigmatizavimo fakto nederėtų taikyti visiems pedagogams be išimties, kadangi didžioji dalis pedagogų stengiasi elgesio sutrikimų turintiems vaikams padėti įvairiais būdais: • Įsiklausyti į mokinių jausmus ir bandyti juos suprasti. • Stengtis formuoti tinkamas mokinių pažiūras. • Leisti mokiniai išreikšti savo jausmus. • Užrašyti mokinio norus ir pasiūlymus, siekiant vėliau atlikti jų gilesnę analizę. • Tariantis su mokiniu nuspręsti, ar vertos dėmesio visos idėjos, ar verčiau pasilikti ir siekti tik kai kurių vaiko pasiūlytų idėjų realaus įgyvendinimo (Monga, Benoit, 2019. Kaip jau buvo minėta, siekiant tinkamai ugdyti vaikus, turinčius elgesio sutrikimų, būtina, kad tai darytų tiek aplinka, kurioje vaikas auga, tiek ir pedagogai. Pasak Aušraitės, Žardeckaitė-Matulaitienės (2020) mokant vaikus, turinčius elgesio sutrikimus, būtina užtikrinti, kad juos supančioje aplinkoje vaikai jausis saugūs, gebės atsipalaiduoti, iš jų niekas nesišaipys ir jų nekritikuos dėl ne visiems įprastos elgsenos. Vaikai, kurie turi elgesio sutrikimų, besilankydami pas socialinius pedagogus, taip pat turėtų jaustis saugūs ir ramūs. Savo ruožtu, socialiniai pedagogai turėtų bendradarbiauti tiek su vaikų tėvais, tiek ir su pedagogais, kadangi šiame kontekste kompleksinė pagalba yra itin aktuali ir svarbi. Barkauskienė, Zacharevičienė (2019, p. 41) išskiria tokias socialinio pedagogo funkcijas komandoje: • „Socialinis pedagogas kaip sisteminės pagalbos teikimo vaikui

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!