Bibliotekininko autoriteto įvaizdis visuomenėje

ĮVADAS Biblioteka yra demokratinė institucija, užtikrinanti kultūros ir žinijos tęstinumą visuomenėje. Ji garantuoja kiekvieno piliečio pasirinkimo ir raiškos laisvę. Bibliotekos misija yra kaupti, saugoti ir teikti individui bei visuomenei naudotis dokumentuose fiksuotą informaciją, žinias ir patirtį. Lietuvos bibliotekininkai, pripažindami atsakomybę ir savo veiklos poveikį kuriant atvirą visuomenę, bibliotekininkų etikos kodekse apibrėžia pagrindines profesionalios bibliotekininkystės gaires. Taip bibliotekininko ir bibliotekų misiją apibūdina Lietuvos bibliotekininkų draugijos nariai. Tai yra idealistinis ir siektinas bibliotekininko įvaizdis. Tačiau kol kas Lietuvoje šios vienos seniausių ir garbingiausių profesijos atstovai tapatinami su diletantais kaimo bibliotekose keverzojančiais išduotų knygų pavadinimus į aptrintą bloknotėlį. Didžiajai visuomenės daliai biblioteka yra tik vieta, kur galima pasiimti nemokamai paskaityti knygų ar pavartyti naujausią spaudą. Retas suvokia bibliotekos didybę ir svarbą šiandieniniame pasaulyje, kuriame informacija srūva nesuskaičiuojamais kiekiais. Anksčiau bibliotekose būdavo saugoma tik popieriuje įrašyta informacijas. Bet šiuo metu kasmet bibliotekose nuolatos pritaikomos naujausios technologijos, skaitmeninės informacijos kaupyklos, diegiami kompiuterizuoti skaitytojų abonementai. Visoje Lietuvoje išmėtytos bibliotekos per interneto ryšį gali rasti reikiamą knygą per keletą minučių. Šiandieną biblioteka jau peraugo visuomenėje nusistovėjusį įvaizdį. Tai tikrai nebėra tik knygų saugykla, tai didžiulis operatyviai veikiantis informacijos paieškos ir saugojimo centras. Geriausias pavyzdys yra rekonstruotas Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos pastatas. Aštuonerius metus statytas trijų aukštų namas su didžiuliu abonemento skyriumi, penkiomis kompiuterizuotomis skaityklomis, erdviais holais, šiuolaikiškomis saugyklomis atsiėjo apie 20 mln. litų. Naujosios skaityklos primena bankus, kur skaitytojai, užsisakę knygas kompiuteriu, žiūrėdami į švieslentę laukia, kol įsižiebs užsakymų numeris, ir jie galės pasiimti knygą. Skaitytojai gali ieškoti informacijos internete, naudotis prenumeruojamomis duomenų bazėmis ir bibliotekininkų sukurtais virtualiais produktais. Tai pati moderniausia biblioteka Lietuvoje, bet skaitytojai vis dar nėra labai patenkinti bibliotekininkų darbo kokybe. Tačiau vis dar nuolatos pasigirsta nuomonių, kad rekonstravus biblioteką reikėjo pakeisti ir senąsias jos darbuotojas, kurios sunkiai geba prisitaikyti prie naujų iššūkių ir klientų poreikių. Tokia nuomonė paremta iš anksčiau susidariusiu negatyviu įvaizdžiu, logiškai neparemtais pasvarstymais ir liaudyje paplitusiais anekdotais. Visuomenėje susidaręs neigiamas ir menkinantis įvaizdis apie bibliotekas ir bibliotekininko profesiją, menkas bibliotekininko autoritetas. Bibliotekininko profesija laikoma „neprestižine“, menkaverte ir ją studijuojantys studentai nuvertinami kitų studijų pakraipų studentų. Profesijos menkavertiškumą nulemia ir mažos algos bei apleisti bibliotekų pastatai. Bet kaip minėta, ši situacija Lietuvoje jau po truputį keičiasi. Taip pat viena iš profesijos blogo įvaizdžio dalių yra tai, kad bibliotekose dirba daugiau vyresnio amžiaus moterys, kiek rečiau sutinkami vyrai, dar mažiau galima išvysti jaunimo. Susiduriama su darbo jėgos trūkumu, kurį sunkiai pavyksta papildyti ir su bibliotekininkystės studijas baigusiais jaunuoliais, kurie pasirenka pelningesnį darbą. Siekiant plėtoti bibliotekų-informacijos centrų plėtotę ir siekiant pritraukti jaunus išsilavinusius specialistus būtina aiškiai nurodyti, koks yra šiandieną bibliotekininko profesijos autoritetas visuomenėje ir stengtis suformuluoti tikslus, kuriuos reikėtų įgyvendinti suformuluojant bibliotekininko kaip patrauklios profesijos atstovo įvaizdį. Šio kursinio darbo tema – „Bibliotekininko autoriteto interpretacijos analizė“. Tokią formuluotę ir apibrėžtą tyrimo kryptį lėmė siekis, kodėl visuomenėje yra susiformavęs neigiamas įvaizdis apie bibliotekininko profesiją. Tyrimo objektas – bibliotekininko autoriteto kaita istoriniame laikotarpyje, literatūra apie bibliotekininko etiką, pareigas, tikslus ir misiją, bibliotekų ir bibliotekininkų darbo naudą. Tyrimo tikslas – ištirti, koks yra bibliotekininko autoritetas visuomenėje ir išanalizuoti, kokios yra to pasekmės bei pateikti išvadas kaip galima būtų pataisyti susiklosčiusią padėtį. Tikslui realizuoti iškelti šie uždaviniai: 1) pateikti pagrindinius bibliotekų ir bibliotekininkų autoritetų vystimosi istorijos etapus; 2) pateikti bibliotekininkų rengimą Lietuvoje ir užsienyje; 3) panagrinėti bibliotekininkystės bei informacijos studijų ypatumus Lenkijoje bei Švedijoje; 4) palyginti bibliotekininkų ir pedagogų rengimo skirtumus bei panašumus. Pasirinktos trys užsienio šalys, iškeltų uždavinių realizavimo aprašymui: Latvija – kaip ir Lietuva – posovietinė valstybė, Švedija – skandinavų valstybė, šiais laikais viena moderniausių Europoje, bei Lenkija – rytų valstybė, Lietuvos kaimyninė šalis. Pirminiai darbo šaltiniai, kuriais remiamasi darbe - Irenos Sidabrienės knyga „Profesija – bibliotekininkas“, straipsniai iš žurnalų „Tarp knygų“ ir Mokslo darbai „Informacijos mokslai“, bei O. Tijūnelienės knyga „ Mokytojo autoriteto samprata Lietuvoje“. Tikslui pasiekti ir tyrimo uždaviniams įgyvendinti taikyti šie tyrimo metodai: analizė, lyginimas, kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė ir interpretacija. 1. BIBLIOTEKA IR BIBLIOTEKININKAS SENOVĖJE „Biblioteka“ iš graikų kalbos kilęs žodis (biblion – knyga, theke – saugykla), kultūros įstaiga, komplektuojanti, propaguojanti ir teikianti skaitytojams knygas bei kitus literatūros dokumentus. Prancūzų mokslininkas E. de Ružė Egipte, Gizos mieste atrado IV dinastijos (2930 – 2750 m. pr. m. e.) aukšto valdininko Šepseskafancho kapą. Tuo metu buvo įprasta antkapyje išvardinti visus asmens titulus. Tai ir yra pirmasis žinomas bibliotekininkas. Tai rodo, jog senovėje bibliotekininko profesija buvo gerbiama, kadangi net antkapyje būdavo išraižyti visi asmens titulai, pasiekimai. Įdomus faktas yra ir tai, jog pirmasis bibliotekininkas - aukšto rango valdininkas, tai rodo, jog ši profesija reikalavo žinių, profesionalumo, gebėjimo valdyti ir vadovauti. Mesopotamijoje buvo atrasta biblioteka Siparo griuvėsiuose: nedideliame pastate sukrautos stirtos molinių lentelių. Tai buvo įvairūs veikalai – žodynai, elementoriai, religiniai himnai, vadovėliai. Didžiausia Mesopotamijos knygų saugykla buvo garsioji Asirijos valdovo Ašurbanipalo (669 – 626 pr. m. e) biblioteka. Joje sukauptas didžiausias senovės Rytų raštų rinkinys. Vyriausias bibliotekas valdytojas buvo vadinamas „knygų dėžių vyriausiuoju“. Bibliotekininkai perrašinėdavo veikalus. Šie faktai rodo, jog nuo seniausių laikų bibliotekininkai buvo labai išsilavinę, raštingi asmenys. Dar daugiau žinių apie Antikos laikų, Graikijos bibliotekas. Yra duomenų, kad čia įkurta ir pirmoji pasaulio istorijoje viešoji biblioteka1. Įkurtos buvo Platono ir Aristotelio bibliotekos. III – II a. per. m. e. bibliotekos įkuriamos Antiochijoje, Pergame, Rode, Smirnoje. Tačiau pati garsiausia yra Aleksandrijos biblioteka (kitaip. – Mūzų šventovė). Klestėjimo metais joje būta apie 700 tūkst. ritinių geriausių veikalų, kuriuos per šimtmečius sukūrė žmogaus protas. Biblioteka turėjo Homero kūrinių nuorašų, persiškų, hebrajiškų, indiškų raštų. Šioje bibliotekoje dirbo tokios garsios asmenybės kaip Aristofanas, žymus mokslininkas ir poetas Kalimachas. Jis laikomas pirmuoju bibliografu2. Istorija išsaugojo pasakojimus apie jo sudarytus bibliografinius knygų aprašus – pinakesus. Aleksandrijos biblioteka – pirmoji mokslinė biblioteka, kurios tikslas buvo padėti mokslininkams dirbti mokslo tiriamąjį darbą3. Atsiradęs poreikis vykdyti mokslinį tiriamąjį darbą keitė ir bibliotekininko darbą. Tai reikalavo daugiau žinių, gebėjimo tvarkyti fondus bei katalogus, mokėti tvarkyti persiškus, hebrajiškus ir netgi indiškus raštus. Visi šie faktai rodo, jog bibliotekininku galėjo dirbti tik išsilavinęs, galėjęs perprasti darbo specifiką žmogus. Šios profesijos atstovai buvo gerbiami visuomenėje, nes jie buvo pagrindiniai mokslo ir žinių valdytojai ir skelbėjai. Bibliotekos kūrėsi ir Romos imperijoje. Julijus Cezaris pirmasis sumanė įkurti biblioteką visiems Romos piliečiams. Jo mintį įgyvendino istorikas ir oratorius Asinius Poligonas. 39 m. pr. m. e. jis įsteigė biblioteką. Dauguma fondų sudarė graikų ir romėnų literatūra. Šitoks valdovo poelgis rodo tuometinį bibliotekų ir bibliotekininkų autoritetą bei reikalingumą visuomenės vystimuisi. To meto bibliotekininko pareigos buvo nelengvos: reikėjo ieškoti naujų knygų, skirstyti pagal turinį, kataloguoti, papildyti nepilnus, defektuotus leidinius, keisti blogus egzempliorius gerais. Toks bibliotekininko darbas reikalavo neeilinių žinių, išmanymo, kaip tobulinti bibliotekos veiklą ir aptarnauti skaitytojus. Viduramžiais atsirado bažnyčios draudžiamų knygų sąrašai, nyko menas, raštas ir knyga buvo prieinama tik siauram išrinktųjų ratui. Daugiausiai – vienuoliams ir dvasininkams. Dvasininkija paliko didelį indėlį bibliotekos raidoje. Jie stengėsi išsaugoti bibliotekas, jų fondus, perrašinėdami knygas, kad neišnyktų senieji raštai. Bibliotekos kūrėsi ir prie pirmųjų universitetų. Tai rodo, jog vyko sąryšis su mokslo įstaiga ir tai keitė bibliotekininko darbo pobūdį. Bibliotekininkai turėjo įgyti daugiau mokslinių žinių, turėjo turėti platesnį išsilavinimą. Eilinis žmogus niekada nebūtų galėjęs dirbti bibliotekoje, dėl kompetencijos ir žinių trūkumo. Renesanso4 epochos (XVI a.) laikmečio požiūrį į bibliotekininko autoritetą puikiai atspindėjo dailininko Giuseppe Arcimboldo paveikslas „Bibliotekininkas“5 (žr. 1 pav.). 1. Paveikslas. „Bibliotekininkas” Matomas sudėtas žmogaus biustas iš užverstų knygų. Vienintelė čia pavaizduota atversta knyga yra žmogaus viršugalvyje, kur suvokiama esant mąstymą. Taigi knyga skaitoma ne tik akimis, bet ir sąmone. Tai rodo, jog atgimimo laikotarpiu bibliotekininko autoritetas buvo vertinamas kaip didinga ir garbinga profesija, kuri skleidė informaciją. Bibliotekininkas yra tarpininkas tarp knygų ir jų skaitytojų. Paveiksle knygos nuo bibliotekininko neatskiriamos. Tai reiškia, kad bibliotekininkas susilieja su knygomis ir yra tarsi vienas objektas. Lietuvoje pirmosios bibliotekos pradėjo kurtis XV a. – Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Nors joje buvo vos kelios dešimtys knygų, bet tarp jų – Kijevo metraštis, Justiniano kodekso tomai. Garsi Žygimanto Augusto (1520 – 1572) biblioteka. Knygas supirkinėjo specialūs agentai užsienyje. Didelis knygos mylėtojas ir kolekcionierius buvo Lietuvos etmonas6 Leonas Sapiega. Tarp didžiausių ir seniausių Lietuvos bibliotekų yra 1570 m. įkurta Vilniaus universiteto biblioteka. Bibliotekos pagrindą sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei Vilniaus vyskupo sufragano7 Georgijaus Albinijaus rinkiniai. Tai buvo didelis indėlis Lietuvos bibliotekoms. Tokie to meto svarbūs asmenys rėmė bibliotekas, gerbė bibliotekininkus ir jų darbą, kadangi suvokė, jog būtent šios specialybės atstovai buvo kultūros nešėjai ir švietimo plėtotojai. Apibendrinant matoma, kad pirmosios bibliotekos bei bibliotekininkai atsirado dar pr. m. e. Su laiku keitėsi ne tik bibliotekos, bet ir bibliotekininkų darbas. Nuo paprasto skaitytojų aptarnavimo darbas plėtėsi ir buvo pradėta kataloguoti, kaupti fondus, perrašinėti retus spaudinius, raštus, tam, kad išliktų ateities kartoms, knygos būdavo supirkinėjamos iš užsienio, stengiantis plėsti bibliotekos fondus. Bibliotekininko specialybė su laiku reikalavo vis daugiau žinių, supratimo bei išsilavinimo. Ši specialybė buvo laikoma garbinga, vertinama ir laikoma autoritetu kitiems, kadangi aukšti valstybės valdininkai, mokslininkai, dvasininkai, vienuoliai turėjo didelę reikšmę bibliotekų plėtimuisi, žmonių švietimuisi. 2. BIBLIOTEKININKŲ RENGIMAS LIETUVOJE IR UŽSIENYJE Kintant gyvenimo tempui ir kokybei atsiranda poreikis neatsilikti nuo pasaulio. Ta pati tendencija galioja ir bibliotekoms bei jų darbuotojams. Modernėjant technologijoms būtina kelti klausimą ar bibliotekininkai pakankamai autoritetingi, ar pajėgūs profesionaliai dirbti. Tik išnagrinėjus ir palyginus Lietuvos ir užsienio universitetų bibliotekininkystės studijų programas, galima pasakyti ar naujai ruošiami specialistai atitinka visuomenės keliamus reikalavimus, ar pakankama jų kompetencija. Analizei buvo pasirinktos trys užsienio šalys: Latvija – kaip ir Lietuva – posovietinė valstybė, Švedija – skandinavų valstybė, šiais laikais viena moderniausių Europoje, bei Lenkija – rytų valstybė, Lietuvos kaimyninė šalis. 2.1. Bibliotekininkų rengimas Lietuvoje 1949 m. įkurta bibliotekininkystės specialybė prie Vilniaus universiteto. 1952 m. buvo įkurta atskira Bibliotekininkystės katedra. Tai buvo pirmieji žingsniai siekiant ruošti profesionalius bibliotekininkus. Nuo 1997 m. bibliotekininkystė pradėta dėstyti Klaipėdos universitete, 2001 m. įsteigta atskira katedra. Abiejų universitetų bibliotekininkų rengimo programos nuolat tobulinamos, bendradarbiaujama su užsienio fakultetais, siekiant užtikrinti savalaikį autoritetingų bibliotekininkų rengimą. 2005 m. buvo atliktas viešųjų bibliotekų darbuotojų tyrimas, kurio imtis paskatino bibliotekose juntamas kvalifikuotų specialistų stygius. Tai paaiškėjo kasmet analizuojant darbuotojų statistiką, kalbantis su bibliotekų vadovais. Aukštosios mokyklos (Vilniaus universitetas ir Klaipėdos universitetas) neparengia tiek specialistų, kiek jų reikia bibliotekoms, o absolventai nenoriai važiuoja dirbti į savivaldybių viešąsias bibliotekas. Iki 1989 m. bibliotekininkystės studijas baigdavo vidutiniškai po 23 absolventus, 1994 m. – 12, 1995 m. – 15, 1996 m. – 8. Trūksta ir viduriniosios grandies specialistų su aukštesniuoju bibliotekiniu išsilavinimu. Jau daugiau nei dešimtmetį jie neberengiami uždarius kultūros mokyklas8. Toks darbuotojų stygius susidarė dėl gana nepalankaus visuomenės požiūrio į šią specialybę. Didelė dalis jaunimo susidomėję standartinėmis specialybėmis, tokiomis kaip teisė, ekonomika ar vadyba. Jų patrauklumą nulemia tai, kad baigus studijas yra didesnės galimybės gauti gerai apmokamą darbą. Deja, tuo nepasižymi darbas bibliotekose. Tik nedidelė dalis jaunuolių renkasi specialybę dėl pašaukimo. Visuomenėje priimtinas požiūris, jog bibliotekose dirba vyresnio amžiaus moterys, jog tai neįdomus monotoniškas darbas. Dėl kvalifikuotų autoritetingų bibliotekininkų trūkumų būtina kelti jau esamų darbuotojų kvalifikaciją. 2007m. metais atlikta apklausa (1 lent.), kurioje buvo apklausti 82 bibliotekininkai. Apklausos tikslas buvo išsiaiškinti ar yra darbuotojai nors kartą kėlę darbo kvalifikaciją ir jei taip, tai kokiuose kursuose. Rezultatai parodė, jog darbuotojai nori kelti kvalifikaciją ir autoritetą. 1. Lentelė. Apklausa dėl bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo 1 lentelėje pateikiami duomenys parodė, jog kvalifikacijos kursuose daugiau nei 10 kartų dalyvavo 43,21% apklaustų bibliotekininkų. Tai tik įrodo, kad specialybė reikalauja vis daugiau žinių, o noras tobulėti ir labiau įsigilinti į savo darbo ypatumus didėja. Apklausos rezultatai rodo, jog patys populiariausi kvalifikacijos kėlimo kursai yra auditoriniuose kursuose (20,16%). Tik 4.49% apklaustųjų bibliotekininkų teigė, jog niekada nebuvo jokiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose. Duomenys tik įrodo, kad ateityje šis skaičius dar labiau sumažės9. Iš apklausos rezultatų galime teigti, kad siekdami pakelti savo autoritetą ir kvalifikaciją bibliotekininkai dar aktyviau dalyvaus įvairiuose kursuose ir seminaruose. Tik kokybiškai atlikdami savo darbą ir neatsilikdami nuo modernėjančio skaitytojo jie vėl galės susigrąžinti sovietmečiu prarastą autoritetą visuomenės akyse. 2.2 Bibliotekininkų rengimas Latvijoje Latvijos bibliotekininkystės informacijos mokslo studijų programos yra kuriamos remiantis trimis pagrindiniais teoriniais aspektais: 1. Kas yra biblioteka, 2. Bibliotekos vaidmuo ir funkcijos visuomenėje, 3. Bibliotekininko vaidmuo ir funkcijos visuomenėje. Šitokia vertikali integracija leidžia paruošti autoritetingus bei kvalifikuotus savo srities specialistus. Mūsų dienomis biblioteka suprantama kaip informacinis, technologinis, psichologinis ir geografinis valstybės ir tautos informacijos išteklius; sutvarkytų žinių visuomeninis centras, kurio pagrindinės funkcijos yra teikti informaciją, švietimą ir pramogą; suteikti laisvą priėjimą prie informacijos. Bibliotekos funkcijos lemia bibliotekininko funkcijas ir uždavinius. Bibliotekininko užduotis – būti amžinu misionieriumi arba moderniu komunikatoriumi. Dėl to jam reikia komplekso žinių ir įgūdžių, kuriuos suteikia daugiapakopė švietimo sistema: vidutinio lygmens specialusis (profesinis), aukštasis akademinis ir nepertraukiamas mokymas. Bibliotekininkystės ir informacijos specialistų mokymas Latvijoje yra integruotas, t.y. teikia tiek teorinių žinių, tiek praktinių įgūdžių naudotis tomis žiniomis. Bibliotekininkams Latvijoje vis dar reikia tradicinių žinių. Įgyti aukštąjį bibliotekininko ir bibliografo išsilavinimą Latvijos universitete įmanoma nuo 1947 m. vasario 10 d. , kai Filologijos fakultete buvo įkurtas Bibliotekininkystės ir bibliografijos skyrius. Buvo pradėtas reguliarus mokymas ir rengimas10. Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų skyriaus tikslas – suteikti studentams galimybę įgyti modernų akademinį išsilavinimą, taip pat vykdyti teorinius bibliotekininkystės ir informacijos mokslų tyrimus. Nuo 1947 m. Latvijos universitetas parengė 1443 bibliotekininkus ir bibliografus su aukštuoju išsilavinimu. Latvijoje yra apie 3000 bibliotekų, todėl paruošiama mažiau nei 50% reikalingų darbuotojų. Šie duomenys rodo, jog vis dar yra neigiamas požiūris į šios specialybės atstovus, specialybę ir jos perspektyvas. Situacija panaši kaip ir Lietuvoje, nes sovietinėje erdvėje bibliotekininkų autoritetas buvo žymiai sumenkintas. 2.3 Bibliotekininkų rengimas Lenkijoje Lenkijos išsivadavimas iš sovietinės įtakos buvo svarbus veiksnys, lėmęs demokratijos plitimą per biblioteką ir knygą. Tai sutvirtino atnaujinti įstatymai – cenzūros panaikinimo, autorių teisių, bibliotekų savivaldos, aukštojo mokslo reformos. Pozityvūs padariniai buvo bibliotekų politikos pokyčiai, naujos struktūros. Būtina sąlyga buvo techninė pažanga ir standartų kėlimas, ypač siekiant juos prilyginti europiniam lygiui. Greiti pokyčiai Lenkijoje lėmė naujus reikalavimus Lenkijos bibliotekininkystei ir bibliotekininkystės ir informacijos specialistų mokymui. Pradėta populiarinti efektyvaus ir matomo bibliotekininko idėja. Lemiamas posūkis įvyko 1995 m., kai akademiniai sluoksniai, nekreipdami į vadovaujančias struktūras, organizavo visos Lenkijos bibliotekininkystės ir informacijos specialistų rengėjų ir bibliotekininkų konferenciją. Septyniose mokyklose bibliotekininkystės ir informacijos specialistų rengimas organizuotas kaip pilnos nepriklausomos studijos11. Pagrindiniai universitetinio bibliotekininkystės ir informacijos mokymo centrai Varšuvoje (įkurtas 1955) ir Krokuvoje (įkurtas 1974 m.) sparčiausiai reagavo į poreikį modernizuoti mokymo planus. Jų užduotį palengvino vadinamasis matematinio – socialinio profilio projektas, inicijuotas Varšuvos universitete 1975 metais. Kliūtis modernizuojant studijų programas yra kvalifikuotų kadrų rengimas. Rinkos ekonomika, tarpdisciplininės studijų programos ir akademinių tyrimų pobūdis, naujos kvalifikacijos, darbuotojų ir studentų uolumas, pastangos prognozuoti švietimo poreikius kintančios realybės ir informacinės visuomenės kontekste, Interneto naudojimas vietoj telefono – visi šie veiksniai įnešė naudingų pokyčių į keleto Lenkijos mokyklų, rengiančių bibliotekininkystės ir informacijos specialistus, mokymo planus. Mokymo planų modernizavimas leido ruošti autoritetingus, profesionalius darbuotojus. Pagrindiniai ateities tikslai yra aktyvios paramos profesijai paieškos, paslaugų profesionalizavimas, jaunų, kūrybingų žmonių įtraukimas į profesiją, profesijos išplėtimas už bibliotekos sienų, visuomenės akyse profesijos autoriteto kėlimas per paskaitas bei socialines reklamas, fondų apsaugos specializacija, paslaugos tautinėms mažumoms, informacijos paslaugos verslo ir viešėjai administracijai, nauji atnaujintos švietimo sistemos tikslai, tolerancijos, demokratijos, diskusijos mokymas, sveikatos apsauga, taupumas, išlaidų ir rezultatų vertinimas vengiant fiktyvios veiklos. Šie visi siekiai rodo, jog yra svarbu išlaikyti bibliotekininko specialybę. 2.4 Bibliotekininkystės studijos Švedijoje 1999 metų sausio 1d. Geteborgo universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos studijų skyrius ir Boro bibliotekininkystės ir informacijos studijų mokykla susijungė į Švedijos bibliotekininkystės ir informacijos studijų mokyklą. Švedijos bibliotekininkystės ir informacijos studijoms per visą laikotarpį įtaką darė įvairūs veiksniai: vyriausybinė regioninės plėtros politika, aukštojo mokslo decentralizavimas, o ypač tai, kad visuomenė suprato esant profesionalių bibliotekininkų ir informacijos specialistų poreikį12. 1993 metais Švedijos bibliotekininkystės ir informacijos studijų mokykla visas studijas suskirstė į keturis pagrindinius sektorius: - bibliotekos ir visuomenė, - žinių organizacija, - žmogaus sąveika su biblioteka ir informacijos institucija, - bibliotekos ir informacijos centrai organizacinių ir vadybinių teorijų kontekste. Šie keturi sektoriai tapo konceptualiu bakalauro ir magistro studijų pagrindu. Tokios studijos padeda aprėpti esminius aspektus reikalingus ugdant autoritetingus bibliotekininkus. Nepaisant akivaizdžių permainų ir akademinių programų aspektų sustiprinimo, pastaruoju metu pasigirsta kritiškų balsų, teigiančių, kad mokyklos nebepatenkina viešųjų bibliotekų poreikių. Tai reikalauja naujų diskusijų ir nepriklausomų ekspertų vertinimų. Bibliotekininkų autoritetingumas bei kvalifikacija po truputį smunka, ir kol kas nesiimama jokių pažangių būdų tam užkirsti kelią. Apibendrinant bibliotekininkų paruošimą visose nagrinėtose šalyse, galima teigti, jog Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje bei Švedijoje paruošimas nuolat gerėja, gal tik Švedijoje situacija kiek prastesnė nei kitose tiriamose šalyse, nes parengimas ne visai atitinka bibliotekų poreikius. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad Švedija yra labiausiai išsivysčiusi iš visų nagrinėjamų valstybių, todėl jos keliami reikalavimai ir darbo aspektai yra gerokai aukštesni. Bibliotekų darbuotojai visose tiriamose valstybėse vertinami kaip pažangūs specialistai, galintys pamažu pakeisti nusistovėjusią nuostatą, jog bibliotekininko specialybė yra ne prestižinė ir turi neigiamą įspūdį iš praeities, taip keldami savo specialybės autoritetą. Žinoma vien per specialistų ruošimą, šio išsikelto tikslo, pakelti autoritetą, greitai pasiekti nepavyks, bet aukštųjų mokyklų bei specialybių parinkimo centrai gali stipriai prisidėti prie tikslo siekimo reklamuodami šią specialybę jaunimo tarpe, parodydami teigiamas ir perspektyvias jos puses. 4. BIBLIOTEKININKO IR PEDAGOGO LYGINAMOJI ANALIZĖ Bibliotekininko ir pedagogo specialybių analizė buvo atlikta remiantis palyginimo bei literatūros analizės metodais. Buvo nagrinėjama įvairiuose straipsniuose ir knygose pateikta medžiaga apie šių dviejų profesijų autoritetingumą. 4.1 Bibliotekininkas ir pedagogas Didelę reikšmę bibliotekininko autoritetui turi išsilavinimas ir kvalifikacija. Analizuojant Lietuvos vidurinių mokyklų bibliotekų darbuotojų išsilavinimą, buvo pastebėta, kad vyraujantis išsilavinimas yra bibliotekinis aukštasis arba aukštesnysis (61,5%), pedagoginį išsilavinimą turi 26,5% bibliotekininkų, 12% bibliotekininkių turi tik vidurinį išsilavinimą. Mokyklų bibliotekininkai kelia kvalifikaciją metodinių užsiėmimų metu, kuriuos organizuoja savivaldybių švietimo skyriai, rajono (miesto) viešosios bibliotekos. Dalis bibliotekininkų lanko šalies mastu organizuojamus seminarus, dalyvauja konferencijose, nors tokių renginių yra labai mažai13. Pateikti pasiūlymai mokyklų vadovams įtraukti bibliotekininkus į mokyklos veiklos vertinimą, planavimą ir ugdymo programų rengimą bei sugriežtinti bibliotekų ir vadovėlių fondų apskaitą. Šie duomenys rodo, jog yra labai svarbus pedagogo bei bibliotekininko bendradarbiavimas tam, kad būtų išugdytas ir vėl išaukštintas šių profesijų autoritetas. Tačiau didėjant informacijos srautams, gausėjant naujoms technologijoms mokytojo bei bibliotekininko autoritetai nyksta. Ankščiau tai buvo labai vertinamos profesijos, kurios reiškė begalinį išsilavinimą, nuolatinį žinių gausėjimą, kultūros skleidimą. Pedagogas savo asmenybės bruožų visuma, erudicija, taktu, socialumu, optimizmu darydavo mokiniams didžiulę įtaką, įspūdį. Toks mokytojas įgydavo mokinių pagarbą, pasitikėjimą, o neretai tapdavo siektino idealo modeliu. Mokiniai noriai dalyvaudavo pedagogo organizuojamoje veikloje, verždavosi prie vertybių, išmokdavo jas pasirinkti, tobulėdavo jų vidinis pasaulis, natūraliai skleisdavosi prigimtis14. Autoritetingas mokytojas turi didžiulę ugdomąją galią. Tinkamai pasinaudodamas autoritetu skatina mokinius veikti, žadina jų jėgas, palaiko jaunatvišką dvasią, ypač reikalingą jų entuziazmui, aktyvumui, kūrybiškumui reikštis. Mokytojui įgijus moralinį autoritetą mokiniai pasitiki juo, nes laiko žmogaus idealu, atsiveria jam; autoritetas pažadina jų vidinį „aš“ ir mokiniai keičiasi bei tobulėja. Bibliotekininkas kaip ir pedagogas turi užsitarnauti pripažinimą per savo darbą, parodyti visas įgytas žinias ir atlikti darbą teigiamai. Bibliotekininko specialybė reikalauja supratimo iš jaunosios kartos, bei studentų, kurie į biblioteką kreipiasi tikėdami gauti kuo daugiau informacijos. Tik autoritetingas, gerai išmanantis savo darbą bibliotekininkas padės surasti informaciją ir taip užsitarnaus pagarbą. Svarbus žingsnis autoritetingų pedagogo bei bibliotekininko profesijų link yra nuolatinis tobulinimasis. Iš ilgalaikės okupacijos laikų Lietuva buvo paveldėjusi žemos kvalifikacijos mokytoją bei pedagogą, todėl jau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais buvo pradėta spręsti ši problema. Buvo stengtasi kuo daugiau domėtis naujausiais mokslo pasiekimais, studijuoti kolegų patirtį, domėtis nauja literatūra ir naujomis idėjomis. Religinės krypties žurnale „Lietuvos mokykla“ mokytojo įvaizdis kuriamas kaip mokslo žmogaus: išsilavinimas lemia mokytojo autoritetą. Galima teigti, jog bibliotekininko autoritetą lemia taip pat išsilavinimas. Jei neišmano savo profesijos, vadinasi yra trūkumas žinių, kompetencijos. Pedagogo bei bibliotekininko autoriteto bruožai labai panašūs: žmoniškumas, sistemingas ir nuolatinis tobulinimasis, didaktinis kūrybingumas, inteligentiškumas, bei tautinė savimonė. Tačiau keičiantis kultūrai, keičiasi ir žmonės, kurie nevertina šių profesijos svarbos. Daugeliui bibliotekininkas – tai asmuo, dėliojantis knygas į lentynas, ir nuolat tinginiaujantis savo darbo vietoje, pedagogas – eilinis asmuo, kuris dirba mokykloje ar kitoje švietimo institucijoje. Šių profesijų ypatingai nevertina jaunoji karta. Neigiamą įspūdį ugdo smurto augimas bei įvairių informacinių technologijų amžiuje nesugebėjimas įžvelgti jokių autoritetų. Senovėje bibliotekininkas buvo garbingas asmuo, švietimo skleidėjas, išsilavinęs žmogus, kuris turėjo aplinkinių pagarbą ir pasitikėjimą. Kaip ir mokytojas – šventas žmogus, kultūros, ugdymo skleidėjas, gerbiamas už savo specialybę. Apibendrinant galima teigti abiejų specialybių autoritetai yra sumenkę, jo nevertinimas atsispindi tiek piniginiu, tiek moraliniu atžvilgiu. Šios specialybės atstovai nėra vertinami taip, kaip senaisiais laikais. Juk bibliotekininkas ir pedagogas buvo autoritetai, atstovaujantys išsilavinimą, kultūrą ir netgi drąsą. Juk per amžius reikėjo įveikti daug kliūčių, tokių kaip cenzūra, areštai, terorai. Šiuo metu bibliotekininkųir pedagogų labiausiai nevertina jaunoji karta, užaugusi naujųjų technologijų amžiuje ir nesuvokianti neįkainojamos šių profesijų atstovų reikšmės. Jaunuoliai ne tik neišreiškia pagarbos mokytojams bei bibliotekininkams, bet netgi niekina profesijas, kurios jų manymu yra nereikšmingos ir ypatingai paprastos. IŠVADOS Pirmosios bibliotekos bei bibliotekininkai minimi dar pr. m. e. Nuolat keitėsi ne tik pačios bibliotekos, bet ir bibliotekininkų darbas. Nuo eilinio skaitytojų aptarnavimo darbo apimtys plėtėsi ir buvo pradėta raštus ir knygas kataloguoti, kaupti fondus, perrašinėti retus spaudinius, raštus, tam, kad visa tai išliktų ateities kartoms, knygos būdavo supirkinėjamos iš užsienio, stengiantis išplėsti bibliotekų fondus. Bibliotekininko specialybė kasdien reikalavo vis daugiau žinių, supratimo bei aukštesnio išsilavinimo. Ši specialybė senaisiais laikais buvo laikoma garbinga, vertinama ir laikoma autoritetu kitiems, kadangi aukšti valstybės valdininkai, mokslininkai, dvasininkai, vienuoliai turėjo didelę reikšmę bibliotekų plėtimuisi, žmonių švietimuisi. Modernėjant technologijoms ir kintant visuomenės poreikiams bibliotekininkų autoritetas ėmė menkti, ypač jaunų žmonių akyse. Todėl buvo būtina išanalizuoti ar šių dienų bibliotekininkai pakankamai autoritetingi, ar pajėgūs profesionaliai atlikti savo darbą, ar jų parengimas profesiniam darbui yra pakankamai aukštos kokybės. Buvo išanalizuotos trys užsienio šalys: Latvija – kaip ir Lietuva – posovietinė valstybė, Švedija – skandinavų valstybė, šiais laikais viena moderniausių Europoje, bei Lenkija – rytų valstybė, Lietuvos kaimyninė šalis. Analizė parodė, jog bibliotekininkų paruošimas nuolat gerėja, tobulinamos mokymo programos, tai sudaro palankias sąlygas atsigauti sumenkusiam bibliotekininko autoritetui. Bibliotekų darbuotojai visose analizuojamose šalyse vertinami kaip pažangūs specialistai, galintys pamažu pakeisti nusistovėjusią nuostatą, jog bibliotekininko specialybė yra ne prestižinė ir turi neigiamą įspūdį iš praeities, taip keldami savo specialybės autoritetą. Žinoma vien per specialistų ruošimą, šio išsikelto tikslo, pakelti autoritetą, greitai pasiekti nepavyks, bet aukštųjų mokyklų bei specialybių parinkimo centrai gali stipriai prisidėti prie tikslo siekimo reklamuodami šią specialybę jaunimo tarpe, parodydami teigiamas ir perspektyvias jos puses. Pagrindiniai ateities tikslai ruošiant bibliotekininkus turi būti aktyvios paramos profesijai paieškos, paslaugų profesionalizavimas, jaunų, kūrybingų žmonių įtraukimas į profesiją, profesijos išplėtimas už bibliotekos sienų, visuomenės akyse profesijos autoriteto kėlimas per paskaitas bei socialines reklamas, fondų apsaugos specializacija, paslaugos tautinėms mažumoms, informacijos paslaugos verslo ir viešėjai administracijai, nauji atnaujintos švietimo sistemos tikslai, tolerancijos, demokratijos, diskusijos mokymas, sveikatos apsauga, taupumas, išlaidų ir rezultatų vertinimas vengiant fiktyvios veiklos. Šie visi siekiai rodo, jog visuomenėje suprantama būtinybė išlaikyti bibliotekininko specialybę. Bandant išanalizuoti bibliotekiniko autoritetą buvo svarbu palyginti šią profesiją su jai artima. Kadangi bibliotekininkas visais laikais buvo laikomas išsilavinusiu, visuomenės Šviesuliu, iš dalies užsiimančiu švietėjiška veikla, tai buvo pasirinkta pedagogo profesija. Abiejų šių specialybių atstovai nėra vertinami taip, kaip senaisiais laikais. Juk bibliotekininkas ir pedagogas buvo autoritetai, atstovaujantys išsilavinimą, kultūrą ir netgi drąsą. Per ilgus amžius abiejų šių profesijų atstovams reikėjo įveikti daug kliūčių, tokių kaip cenzūra, areštai, terorai. Šiuo metu bibliotekininkų ir pedagogų labiausiai nevertina jaunoji karta, užaugusi naujųjų technologijų amžiuje ir nesuvokianti neįkainojamos šių profesijų atstovų reikšmės. Jaunuoliai ne tik neišreiškia pagarbos mokytojams bei bibliotekininkams, bet netgi niekina šias profesijas, manydami, kad jos nereikšmingos ir niekam nereikalingos. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Sidabrienė I. Profesija – Bibliotekininkas. Vilnius: 1989. 25 P. 2. Richard I. Arends. Mokomės Mokyti. Vilnius: Margi Raštai, 1998. 519 P. 3. Hargreaves A. Keičiasi Mokytojai, Keičiasi Laikai. Vilnius: Tyto Alba, 1999. 355 P. 4. Kavaliauskienė V. Pedagoginis Npašaukimas Ir Jo Ugdymas. Klaipėda, 2001. 175 P. 5. Jakavičius V. Ir Juška A. Mokyklos Pedagogika. Kaunas: Šviesa, 1996. 304 P. 6. Tijūnelienė O. Mokytojo Autoriteto Samprata Lietuvoje. 1918 – 1940. Klaipėda, 2000. 329p. 7. Kocojova M. (1999). Bibliotekininkystės Ir Informacijos Studijų Raida Lenkijoje// Mokslo Darbai „Informacijos Mokslai“, 11 – 12 Nr. 8. Loof S. (1999). Bibliotekininkystės Mokymas Švedijoje – Nuo Profesinio Mokymo Iki Bibliotekininkystės Ir Informacijos Studijų// Mokslo Darbai „Informacijos Mokslai“, 11 – 12 Nr. 9. Sporane B.(1999). Bibliotekininkystės Ir Informacijos Studijos: Istorija Ir Raida Latvijoje// Mokslo Darbai „Informacijos Mokslai“, 11 – 12 Nr. 10. Sabaliauskienė A. (2006). Savivaldybių Ir Apskričių Viešųjų Bibliotekų Darbuotojai// Tarp Knygų, gegužė 5 Nr. 11. Fedorovskytė J., Petuchovaitė R. (2005. Vadovai Kaip Lyderiai Bibliotekose: Darbuotojų požiūris// Tarp Knygų, lapkritis 11 Nr. 12. Gudaitis V. (2002). Bibliotekininko Atsakomybė// Tarp Knygų, sausis. 13. Levina J. Knygos semiotika Giuseppės Arcimboldo paveiksle "Bibliotekininkas" prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!