Viešoji biblioteka informacinėje visuomenėje

Viešosios bibliotekos turi senas tradicijas tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Visą laiką jos vystėsi lygiagrečiai švietimo sistemai, ir visuomenė - pagrindiniu viešųjų bibliotekų veiklos tikslu - laikė būtent švietimą. Laikui bėgant bibliotekų tikslai išliko tie patys ir jų laikomasi iki šių dienų: bibliotekos skirtos visiems be jokių apribojimų, jos turi atlikti aukštus vidinės organizacijos ir visuomeninius reikalavimus, privalo aptarnauti vaikus ir turėti jiems atskirą skyrių, biblioteką charakterizuoja kokybė ir pastovumas. Tam, kad biblioteka atitiktų šiuolaikinės visuomenės reikalavimus, jai reikalinga moderni informacijos ir komunikacijos technika ir įrenginiai. Tačiau vien techninio atsinaujinimo nepakanka. Biblioteka privalo pasikeisti kaip organizacija: keisti struktūrą, valdymo ir darbo stilių, organizacijos kultūrą, nuolat mokytis, ugdyti naujus darbuotojų įgūdžius, o svarbiausia – būti pasiruošusi keistis.
Šio rašto darbo tikslas – išsiaiškinti viešosios bibliotekos sampratą, ir jos vaidmenį informacinėje visuomenėje.
Temos aktualumas ir naujumas – individai, nuolat besimokantys šiuolaikinėje visuomenėje susiduria su viešosiomis bibliotekomis bei informacijos technologijomis, tad pagrindinis tikslas suderinti bibliotekas ir technologijas jose, tai aktualu kiekvienam besinaudojančiam viešosiomis bibliotekomis.
• Patalpa arba pastatas, kuriame laikomos knygos;
• Bet kokių dokumentų fondas, be to, rinkmena, kurioje sukaupti programos elementai;
• Knygų serija, skirta tam tikrai skaitytojų grupei, pavyzdžiui, „Pasaulinės literatūros biblioteka“.
Humanizmo plitimas, mokslo kilimas, padaugėjimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsišvietusių žmonių sudarė sąlygas bibliotekoms atsirasti. Lietuvos Metrikoje surastas, 1510 m. sudarytas Albrechto Goštauto bibliotekos, vienos seniausių, katalogas (71 knyga). Žygimantas Augustas sukaupė Vilniuje apie 4000 tomų biblioteką, būdingą Renesanso epochai. Dideles bibliotekas turėjo Mikalojus Kristupas, Radvila Našlaitėlis, Sapiegos ir kiti didikai. Humanistiniu turiniu išsiskyrė mokslo, literatūros bei visuomenės veikėjų bibliotekos – A. Kulviečio, M. Daukšos, S. Risinskio. Jose vyravo antikinių autorių kūriniai, gramatikos, žodynai. Knygos buvo laikomos vertybėmis, įrašomos į testamentus ir inventorius. Iš institucinių bibliotekų reikšmingiausios yra Vilniaus jėzuitų kolegijos (įkurta 1570 m., 1579 m. turėjusi, 4,5 tūkst. tomų), ir evangelikų reformatų sinodo, abi susidariusios iš visuomenės dovanotų knygų. Bibliotekose sukaupta informacija...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!