Auklėjimas ir saviaukla

ĮVADAS Žmogus negimsta jau susiformavusia asmenybe, asmuo tampa ja, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Individas visą gyvenimą yra besiauklėjanti būtybė, dažniausiai auklėjamųjų veiksmų subjektas yra pedagogas, šeima, kuris yra sukaupęs socialinę patirtį apie dorą ir tinkamą elgesį ir siekia šią patirtį perduoti auklėjamiesiems. Tačiau auklėtinis nėra vien pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis taip pat auklėja pats save. Itin reikšminga yra tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti pažinti, vertinti, išreikšti, aktualizuoti, reguliuoti bei svarbiausia tobulinti save. Žmogus bando save auklėti pagal susidarytą savo asmenybės vaizdinį. O auklėjimas padeda tam realizuoti teigiama linkme. Kiekvienas pagalvojame kam reikalingas auklėjimas ar saviaukla, kokią naudą jie suteikia? Jei jų nebūtų, kokios būtų pasekmės pasaulyje. Darbo tikslas – išnagrinėti auklėjimo ir saviauklos poveikį vaiko asmenybės raidai. Darbo uždaviniai: 1. Apibūdinti auklėjimo ir saviauklos sampratas; 2. Atskleisti auklėjimo ir saviauklos metodus. Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė. 1. Auklėjimo ir saviauklos sampratos Auklėjimas –tai procesas, kurio tikslas ugdyti dorovines asmenybės savybes. Dorovinis vaiko auklėjimas, tai formavimas tokių vidinių asmenybės savybių, kuriuos padeda apspręsti, priimti teisingus sprendimus ir pasireiškia vaiko veiksmuose bei elgesyje. (angl. education) 1) ugdymas, kryptingas poveikis žmogaus dvasinei ir fizinei plėtotei, kurio tikslas parengti jį visuomenės gyvenimui, gamybinei, kultūrinei veiklai, suteikti žinių, išmokyti veiklos įgūdžių ir būdų, suformuoti vertybių sistemą, kad jis galėtų kuo sėkmingiau plėtotis ir reikštis kaip asmenybė. (Psichologijos žodynas, 1993, p.35); 2) klasikinė pedagogikos kategorija, kuria naudojasi ir pedagogikai giminingi mokslai (sociologija, filosofija, psichologija ir kt.). (G. Kvieskienė, 2002. p.46); 3) procesas, kai vyksta asmenybės santykių su aplinka, darbu ir savimi formavimas ir branda. Tuos santykius lemia pasau­lėžiūra, dorovė ir charakteris. Šie santykiai yra tiesioginiai praktinio auklėjamojo darbo objektas, t. y. pirmiau­sia turi būti ugdomos pažiūros ir įsitikinimai, dorybės ir geri charakterio bruožai. (G. Kvieskienė, 2002, p.48) Auklėjimas — seniausia žmogaus ugdymo funkcija. Lavi­nimas atsirado daug vėliau, kai susikūrė valstybės ir mokyk­los. Visais laikais auklėjimo turinį, metodus ir formas lėmė is­torinės, kultūrinės sąlygos. (Iš: Pedagogikos žodynas, [interaktyvus].[Žiūrėta: 2012-11-28]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!