A. Škėma - Garšvos charakteristika (išsami)

Garšvos charakteristika Liftininkas. Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome dirbantį di­džiausio Niujorko viešbučio keltuvininku (liftininku). Jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą; privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmo­gus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius ap­tarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių indivi­dualybės žymių. Kino filmuose jums tikriausiai yra ne kartą tekę matyti, kaip atrodo prabangių viešbučių patarnautojai, ir nesunkiai galite įsivaizduoti ne­jaukią taip apsirengusio žmogaus savijautą. Antanui Garšvai ryškia­spalvis keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso (Strauss) ope­retę, o jis pats, vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas. Garšva kenčia ne tik dėl bepras­miško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai sa­ve apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Be to, Garšva, kaip po­etas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Maž­vydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvi­ninko darbą, emigrantas Garšva neturi. Jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nerei­kalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų, pasilinks­minimų ir pigaus blizgesio, – intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Viešbučio pa­tarnautojas turi būti „sąžiningas rato dantis”, tačiau kel­tuvininkas Garšva sykiu yra ir poetas, kuris nuolat anali­zuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, ku­riuos jis sako mintyse, ir tiesioginės kalbos frazių, skirtų viešbučio klien­tams. Pavyzdžiui, 4 skyriaus pabaigoje, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse plūstasi: „Pra­keikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?”(p.314). Tai primena ir romano „Dievų miškas“ kalinių situaciją, nes jie gali išlaikyti žmoniškumą tik keikdamiesi. Po šio vidinio monologo iš karto pereinama prie trumputės scenos keltuve, kur Garšva kalba labai maloniai (atkreipkite dėmesį į pirmojo ir trečiojo asmens vartojimą): „Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau”, sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. „Jūs esate žavus”, atsako ji. Ir abu šypsosi. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis akto­rius, pagal aplinkybes improvizuojantis įsiteikiamus žodžius. Nedaug šilumos justi ir bendravime su kitais viešbučio darbuotojais: dažniau­siai jie apsikeičia maloniomis replikomis ir prasilenkia lyg du keltuvai, judantys skirtingomis kryptimis. Iš visų darbuotojų, su kuriais bendrau­ja Garšva, išskiriami trys personažai: starteris ir du keltuvininkai. Svar­biausias yra lenkas girtuoklis Stanley, menininkas (muzikantas) kaip ir Garšva. Abiejų draugų likimai panašūs: jaučiasi svetimi Amerikos vi­suomenėje, negalintys realizuoti savo talento, kenčiantys dėl nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Stanley savižudybė romano pabaigoje yra simetriška Garšvos išprotėjimui. Bendrauti kaip žmogus, o ne paskirto vaidmens atlikė­jas Garšva gali tik nustatytomis poilsio valandomis ar iški­lus nenumatytoms aplinkybėms. Net lemtingu jo gyvenimo momentu, kai jį aplanko Elena, jis negali palikti savo dar­bo vietos ir su mylimąja kalbasi važinėjančiame keltuve. Tekste gausu nuorodų, žyminčių keltuvo judėjimą: per­sonažo akyse mirga viens kitą keičiantys skaičiai ir raudonos-žalios strėlių spalvos. Skaitytojas nesunkiai gali įsi­vaizduoti Garšvos patiriamas būsenas: šleikštulio pojūtį, atsirandantį ilgai važinėjant aukštyn žemyn, bei tą psicho­loginį nejaukumą, kuris užvaldo žmogų, ilgai būnantį užda­roje patalpoje. Užtenka minimalios važinėjimo liftu patir­ties, kad suprastume, kodėl Garšvos bendradarbiai vadina keltuvus „dėžutėmis galvijams”, o Stanley sako, jog „po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje”. Pa­grindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas – jis kenčia lyg narve užda­rytas dresuotas žvėris, kuris dar neužmiršo laisvės. Kel­tuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo-kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu. Poetas. Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi ir tuo, kad yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinė­mis kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs no­ras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mir­ti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti”, – sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyveni­mas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo ski­riasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi (neparašęs knygos Garšva jaučiasi negimęs, ne­pradėjęs tikrojo žmogiško gyvenimo) ir pratęsia jo egzis­tenciją kūrinyje, „dvasios amžinybėje”. Sutikęs Eleną, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą.  Bet atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas ir nenorėdamas tapti naš­ta Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga eilėraščiams, o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Vargu ar skaitytojas gali be išlygų patikėti tokiomis Garšvos kalbomis. Rei­kėtų nepamiršti, kad jis išsižada Elenos ne savo noru, o verčiamas ap­linkybių (jis juk puikiai žino, kokia kančia yra artimo žmogaus psi­chinė liga). Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin didelę reikšmę skiria kūrybai, tapusiai vienintele jo gyvenimo atrama. Tačiau užten­ka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos Garšvos deklaracijos apie kū­rėjo vienatvę išsisklaido. Romano pabaigoje Garšva išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja jo mintyse; scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Dabar jis mąs­to: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai origina­lus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.” Skausmo kankinamas poetas pažada Die­vui sudraskyti savo eilėraščius. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilo veidu, Garšva laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo bandomas užrašyti „išspręstas” eilėraštis (pirmąkart eilėraštį irgi suplėšo, kad nepatektų bolševikams). Romano skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų” atskleidžia pagrindinius veikėjo kūrybinės biografijos tarpsnius. Kūrėjo galią Garšva pajuto jau vaikystėje. Kūrybiniam pradui svarbus miglos įvaizdis kūrinyje. Aplink jo tėvų namus ypatinga erdvė, primenanti sakmių pasaulį: „Šalia gyveno pelkės. . Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose”. Vėliau suaugusiam Garšvai eilėraščio gimimas prilygstamas pasaulio kūri­mui: „Aš pradedu suprasti transcendenciją. Migla miestelio pelkėse. Migla iš sutartinių. Migla mano galvoje. Tikra migla. Migloje gimsta fonetinė mig­la”. Menininkas iš fonetinės miglos ištraukia žodį, kaip Dievas iš chao­so sukūrė visatą. Daugelyje lietuvių sakmių teigiama, kad aukščiausiasis Dievas sukūrė pasaulį. Nuo pasaulio pradžios, kai dar nebuvo šviesos, tam­sybėje lakiojusi dvasia, panaši į karvelį. Tai buvo Dievas Kūrėjas. Praskleidęs miglas, jis padarė į aukštį kelią, kuriuo galėjo vaikščioti. Kitoje sakmėje teigia­ma, kad tik ūke gyvenęs Dievas, o po jo kojomis tyvuliavęs vanduo . Mitologinio kosmoso kontekstas padeda romane suvokti poetinio stebuklo prasmę – Garšva nėra atskilęs nuo tautos medžio. Tolimesni įvykiai, formavę poetą:  meniškos prigimties apraiš­kos vaikystės žaidimuose tinko gabalais (9 a), šešiolikmečio mal­da vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje (9 a), devyniolik­mečio meilė Jonei ir eilėraštis apie pakaruoklius (5 a), dvidešimt vienerių metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį „plaukiančio siaubo” priepuolį Kaune (12 a), meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (14 a). Itin svarbus Bavarijos epizodas, nes jame Garšvą matome pasirinkusį modernaus meno kelią ir pirmą kartą surandantį būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį. Praeitį vaizduojančiuose romano skyriuose, parašytuose trečiuoju as­meniu, pasakojama mitologinio eilėraščio kūrimo istorija. 15 skyriaus trečiajame fragmente jaunas, laimingas ir dar sveikas Garšva birželio naktį Kaune randa pamestinuką ir sugalvoja būsimo eilėraščio temą. 8 skyriuje pirmojo bolševikmečio metu, gyvendamas Aukštojoje Panemunėje, jis rašo eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Į jo verandą įsiveržia saugumiečiai, kurie siekia priversti poetą rašyti nau­jąją santvarką šlovinančią poeziją. Norėdamas apsaugoti savo eilėraštį, Garšva jį suplėšo ir skutus sumeta į Nemuną. Už nepaklusnumą poetas sužalojamas smūgiu į galvą ir vėliau patenka į beprotnamį. Nuo tada prie paveldėtos Garšvos ligos dar prisideda ir atminties sutrikimas -amnezija. Garšva nebegali prisiminti sunaikinto eilėraščio, tačiau be­protnamyje nuolat kalba avangardistiškai skambančius bereikšmius tekstus, kuriuose minimos figūros iš pamiršto eilėraščio. Jau Amerikoje per ilgąją pertrauką kavinėje Garšvos vizijoje vėl atgyja mitinės būty­bės iš Aukštosios Panemunės eilėraščio, ir grįžęs namo kitos dienos ry­tą poetas nori užfiksuoti popieriuje naują atgijusio eilėraščio variantą. Romano pabaigoje likimas užklumpa Garšvą tuo momentu, kai, regis, pildosi visos žmogiškos ir kūrybinės jo svajonės. Tokia tragiška roma­no pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX – karų ir tremčių -amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingos miesčioniškos egzistencijos, galiausiai pats sa­ve sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą. Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). Pagrindinis „Baltos drobulės” veikėjas yra vaizduojamas kaip išskirti­nė asmenybė. Rudasis žmogus su Helovyno kauke papasakoja Garšvai pasakaitę apie angelą, kuris paliečia gimusįjį, kad tas neprisimintų dan­gaus, ir atkreipia dėmesį į jo veido disproporciją, matomą nuotraukose (12 b). Ši nuoroda leidžia interpretuoti romano veikėją kaip žmogų, ku­riam aukštesniųjų jėgų valia buvo skirtas ypatingas likimas ir be galo jautri siela, besiilginti pasakos ir skaudžiau nei kiti žmonės jaučianti kančią. Nuo pat kūdikystės Garšva elgiasi neįprastai. Pavyzdžiui, dar berniukas Karlsbado kurorte iš nepažįstamo žmogaus gavęs dovanų žėrinčių vyšnių, Garšva pradeda dvejoti, ar suvalgyti uogas, ar tiesiog grožėtis jomis. Nuo mažumės jis pažįsta dvilypumo jausmą, kurį patir­davo laukdamas tėvų ir nusivildamas, kad laukimas pasitraukė. Dar būdamas vaikas jis „išgirsta” magišką žodį „Zoori”, kurio vėliau šauk­davosi, kai pasaulis pradėdavo liguistai keistis. Garšvos vaikystė nebuvo laiminga dėl nuolatinių tėvų vaidų ir motinos šizofrenijos. Jis atė­jo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai, įkalbinęs moti­ną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Nuo tol baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytojai aiškindavo, jog visata sukurta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus kal­tas dėl savo nelaimių. Ankstyvos jaunystės metais Garšva buvo kitoks nei dauguma tokio amžiaus jaunuolių. Nuo keturiolikos metų jis gyveno vienas Kaune, kur ištisas dienas praleisdavo skaitykloje (žr. 3 a). Iki prasidedant ligai Garšva jaučiasi laimingas: studijuoja literatū­rą, rašo eilėraščius, myli Jonę, nevengia nuotykių ir su kitomis moteri­mis, puikiai lošia biliardą ir šlifuoja gatves, apsirengęs taip, kaip, jo su­pratimu, turi atrodyti tikras poetas. 12 a skyriuje šmaikščiai aprašomas didmiesčiu apsimetantis tarpukario Kaunas, kurio pretenzijos į vakarietiškumą ironiškai gretinamos su tuščiu Garšvos menininko įvaizdžiu. Visas jaunuolio svajones apie vedybas su Jone, kada nors gimsiantį vai­ką, trokštamą garbę, premiją ir pinigus sugriauna netikėtas ligos prie­puolis. Nuo tada, Garšvos žodžiais, „tikrasis gyvenimas pasibaigia ir prasideda sukta ir atsargi kova su mirtimi”. Per pirmąjį bolševikmetį Garšva buvo kankinamas enkavedistų. Di­džiausio nužeminimo akimirką prabudo pasipriešinimo jėga, kuri nuo tol jį lydės per visą jo „nevykusį” žemės gyvenimą. Romano struktūro­je NKVD kankinimo epizodas yra susietas su Juozapato pakalnės vizi­ja. Abu teismai aprašyti 8 skyriuje ir atspindi vienas kitą. Ieškotojas Garš­va neturi vilties, kad po mirties už patirtas kančias jo laukia atlygis danguje. Veikėjo vizijoje dangiškąjį teisingumą vykdo teatro artistus pri­menantys valdininkai, kurie vertina žmogų paklusnumo įstatymams požiūriu. Garšva išgyvena moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Personažo supratimas apie gėrį ir blogį tebėra glaudžiai susijęs su krikščioniškų vertybių sistema, tačiau jis abejoja privalomomis religinėmis tiesomis ir bažnyčios nusta­tytais ritualais. Juozapato teisėjų klausiamas, ar vykdė tikintiesiems pri­valomus įstatymus, atsako: „Aš, galimas daiktas, nevykdžiau jų dog­matiškai, bet…” Garšvos supratimu, meilės Dievas iš žmogiškosios egzistencijos yra pasitraukęs, todėl apleistame pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai kaip karai, masinės žudynės, tremtys, kurių gausu XX a. istorijoje. Pats patyręs istorijos žiaurumą, romano veikėjas jaučia egzistencinę gimi­nystę su milijonais karo aukų, kankinasi įsivaizduodamas priešmirti­nes dujų kamerose naikinamų žydų ar Sibire sušalusių kalinių kančias. Garšvos egzistencinę krizę dar labiau komplikuoja kaltės jausmas dėl karo pradžioje nužudyto beginklio ruso. Ši scena vaizduojama 6 romano skyriuje ir pateikiama trečiojo asmens balsu, nes amnezija sergantis veikėjas nepajėgia prisiminti pačios kovos. 6 skyriaus b dalyje laikinai radęs ramybę keltuve Garšva skausmingai mąsto apie šį savo gyvenimo epizodą, kuris prieštarauja humanistinei pasaulėjautai ir dvasinėms vertybėms. Sąžinės teisme Garšva pats save nubaudžia. Asmenybės suskilimas, liga, kurią psichiatras įrašys šva­riame popieriaus lape, ir yra bausmė. Tačiau Garšva bijo ne tik žemiš­kos, bet ir pomirtinės bausmės, šventojo Petro sprendimo. Vienintelis dalykas, kuris jam lieka artėjančios beprotybės akivaizdoje, – melstis, nors ir nėra vilties, kad į maldą bus atsakyta. Kitaip nei klasikinė literatūra, vaizdavusi pasaulį amžinybės per­spektyvoje, modernus romanas „Balta drobulė” mato žmogaus gyveni­mą, pasibaigiantį kartu su mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Die­vo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernus žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi, kas galėtų atleisti kaltes, kurios pačiam žmogui tam­pa nebepakeliamos. Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, tačiau netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškoje egzistencijoje: „Ne visais ke­liais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.” Veikėjas ne kartą tapa­tinasi su Kristumi, jaučia artumą Dievo sūnui, kuris irgi žemėje ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Romano autoriaus požiūriu, XX a. poetas, maiš­taujantis prieš pasaulio tvarką, yra toks pat nereikalingas šiam sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir meilės žodžių skelbėjas, prieš du tūkstančius metų nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o išvaromas iš proto aukštyn ir žemyn judančiame keltuve. Įsimylėjęs. Visame romane Garšva sprendžia daugybę jam egzistenciškai svarbių klausimų. Vienas jų yra toks: ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prisirišęs prie jos. Pirmiausia palyginkime, kuo gali būti panašūs ir skirtingi Liudas Vasaris ir Antanas Garšva. Vasaris Antanas Garšva 1. „Kai jis išgirdo ją vadinant Liuce, paju­to nerimastį ir smalsumą”. tai buvo jaunuoliško jo elgesio pro­jekcija… Jis nežinojo, kad Nepažįstamojoj susi­kaupė visas mistiškasis jo ilgesys, kurio ne­patenkins nė viena žemės moteris”  Išpažindamas meilę Elenai, Garšva tarsi susilieja su dievybe:“Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu”. Jam atrodo, kad jo mylima moteris yra sutverta „moteriško dievo”. 2. Vasario moterys – Liucė, (Nepažįstamoji), baro­nienė, Auksė. Garšvos moterys – Jonė, Ženia, Elena. 3. Moteris pažymi  brendimo pradžią. Kitaipjaučiama aplinka. Vaizduotės ver­gė ir  kaip kontrastas jos kontrastas -Nepažįstamoji. Vasa­riui ji –meilė ir daina. Jaunystėje ir aistrą , ir lytinį potraukį jis vadino meile: „Aš mylėjau Jonę„Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią“Jonė- pirmoji meilė ir pakaruokliškas eilėraštis. 4. Moteris lyg uždanga – už jos paslaptisIr jos pažinimas. Kūryba reikalauja kančios, asketizmo. Atsisakęs mo-ters, Garšva save pasmerkia kūrybos kančioms. Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną, ji perdavė sūnui svarbiausias vertybes – grožio jau­timą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį. Dar būdamas berniukas, Garšva pradeda svajoti apie būsimą mylimąją, fantazuoja, kaip jis dėl pasakų Pelenės atlieka riteriškus žygius. Epizode, vaizduojančia­me Garšvos kūrybines improvizacijas Palangos pajūryje (9a), užsimenama apie draugę Aldoną, kurios moteriškėjantis kūnas jaudina šešiolikmečio jaunuolio erotinę vaizduotę ir skatina menininko ambicijas. Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazi­jos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, ku­riuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Vėliau mes suprasime, kad agresija- būsimos ligos požymis. Antroji labai mylima moteris – Elena. Intelektu ir estetine nuovoka ji nenusileidžia mylimajam, o intuicija ir dvasios stiprybe kovoje už žmogišką laimę net pranoksta jį. Kas būdinga Elenai: 1. Profesija- buvo gimnazijos mokytoja Lietuvoje. 2. Portretas turi aristokratiškumo bruožų: pirštai tokie ploni, kad žiedą reikia susiaurinti; veidas, uždengtas tinkleliu, pabrėžia aristokratiškumą. Bet kartais pabrėžiamas ir išvaizdos netobulumas: kreivai nubrėžtas antakis, pasisukusi kojinė. Šis dalykas Garšvai yra ne netobulumo, o kitoniškumo požymis. 3. Gana aktyvi: pati surežisuoja susipažinimą su Garšva, gana lengvai ryžtasi atsižadėti jai dvasiškai svetimo turtingo vyro ir grįžti į siuvyklą, ieško galimybių būti drauge su nepraktišku Antanu. 4. Elena labai artima dvasiškai Antanui: ji dažnai kalba su Garšva kaip su pačia savimi. Antanui susidaro vaizdinys, kad ji yra motinos atspindys ir todėl jai gana lengvai atskleidžia savo fantazijas. Be to, jai skiriamas žiedas- motinos dovana, senelės palikimas. Tokiu veiksmu pripažįstama aukščiausia dovanojimo vertė- Elena gali pratęsti bajoriškąją giminę, ji prilygsta simbolinei Pramotei, prie kurios kojų pagarbiai suklupo galbūt jau mirčiai pasmerktas šviesiaplaukis bajoras. Apskritai, Garšva ją labai myli: „Aš ją, Eleną, labai myliu“, jai pirmai duoda skaityti savo užrašus. 5. Finaliniame epizode Elenos atėjimas protagonistui / svarb. vaidmens atlikėjui / įgyja visatos harmonijos reikšmę: pavadina madona, bučiuoja lyg motiną. Paprastai poetai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius impulsus kūrybai. Garšva paklauso psichiatro patarimo nekurti šeimos, tačiau neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas epi­zodiniais meilės nuotykiais. Jo santykiai su meilužėmis -pabrėžtinai egoistiški, jis „vartoja” moteris kaip sekso ob­jektus bei priemones aštriau pajusti realybę ir apsirūpinti gyva medžiaga. Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgy­venimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad seksas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pa­vojinga partnere. Skeveldrų dėliotojas. „Skeveldros liečia viena antrą. Negaliu jų sudėstyti, lyg vaikas, dėstąs kartonines iškarpas”, – mąsto Garšva apie savo beviltiškas pastangas susieti padrikus gyvenimo prisiminimus į reikšmingą visumą ir atkurti vidinę pusiausvyrą. Romane yra reikšmingas epizodas (žr. 13 a), kuria­me keltuvininkas bendrauja su jaunuoliais, liūdnomis poromis kylan­čiais į aštuonioliktame viešbučio aukšte surengtus jaunimo šokius. Su­sitikimas su aštuoniolikmečiais įsimylėjėliais prikelia Garšvos norą gyventi, o pasakojimas apie darbą užuolaidų fabrike atgaivina poetinę vaizduotę. Garšvai kyla naujo eilėraščio idėja, kuriame užuolaidos in­terpretuojamos kaip simbolinė riba, skirianti gyvybę ir mirtį. Romano pabaigoje Garšva jaučiasi supratęs save ir sudėstęs pamirštus gyvenimo gabalus, dėkoja Dievui už vaikystės mišias, rungtynes, pa­mestinuką: šios būsenos ir yra žėručiai, tos valandos, iš kurių esą jis gali laimėti save. Pabaigos skyriuje Garšvą aplanko tikroji ramybė, dvasia randa san­tykį su pasauliu, susidėsto gyvenimo skeveldros ir eilėraščio žodžiai. Pasikeičia personažo požiūris į kūrybos paskirtį, jis atsisako pretenzijų būti originaliam ir vos ne manija virtusio noro palikti savo pėdsaką amžinybėje. Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gy­venti reikia „čia” ir „dabar”, neužmirštant, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas. Tačiau ši „vienin­telė, apčiuopiama tiesa” paaiškėja per vėlai, psichika nebeatlaiko nuo­latinės įtampos, pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūry­binių troškimų veda į pražūtį. Paskutiniame romano epizode matome Garšvą virtusį savo paties karikatūra: jis plėšo popieriaus lapą, ant ku­rio turėjo būti užrašytas svarbiausias gyvenimo eilėraštis, jo veidas -šinšilos (šis gyvūnėlis Garšvai – miesčioniškos, niekingos egzistencijos simbolis). Aisčių rojus, kurį poetas svajojo prikelti savo meninėje kūry­boje, transformuojasi į bepročio palaimą. Ironijos ratas užsidaro ir vėl nukreipia skaitytoją į pačią kūrinio pradžią, į tris romano epigrafus: Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje. Didžiausioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas. Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai. Egzistencializmo žmogus. „Baltoje drobulėje” įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio sampra­ta. Pagal ją šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyveni­mo beprasmiškumą ir jam telieka du keliai: savižudybė (tokį kelią pasi­renka Garšvos draugas Stanley) arba išprotėjimas (ši būsena išreiškia ne vien asmeninę veikėjo tragediją, bet visuotinę žmogaus padėtį). Garš­va yra dvigubai pasmerktas – paveldėjimo ir istorijos, kurios destruk­tyvų poveikį simboliškai išreiškia NKVD tardytojo smūgis su prespap­jė į galvą. Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties. Pasaulyje, patyrusiame Antrojo pasaulinio karo siaubus, okupacijas, masines žudynes, trė­mimus ir prievartinę emigraciją, nebeįmanoma atsiremti į jokius idea­lus ir pasislėpti nuo skausmo jokiose iliuzijose. „Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja”, – sako Garšva apmąstydamas ruso nužu­dymo epizodą. Ironija yra vienintelis būdas racionaliai suvokti iracio­nalų (t. y. neracionalų) pasaulį, kuriame žmogaus mirtis virsta tik sta­tistiniu faktu. (Pasak Kamiu, nėra tokios lemties, kurios negalima įveikti panieka.) Romano veikėjas jaučia giminystę su milijonais karo ir poka­rio aukų ir tuo jis artimas prancūzų egzistencialistams, kurie vertino žmonių solidarumą ir pripažino asmeninės atsakomybės, maišto, išdi­daus pasipriešinimo prasmę absurdiškame pasaulyje. Egzistencializmo idėjų įtaka Škėmai neabejotina, tačiau jis kai kada iš jų ir pasišaipo. Bene aiš­kiausiai Škėmos požiūrį į egzistencializmą iliustruoja Antano Garšvos įsivaiz­duota scena Juozapato pakalnėje – egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas. „Ar vykdėte įsakymus taip, kaip jus mokė?” „Atrodo, ne.” „Labai gerai. Pagal aštuntąjį paragrafą -jūs pasmerktas sunaikinimui. Dė­kui už atsakymus.” „Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?” „Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesilai­kė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis – tikinčiųjų, netikintysis – netikinčiųjų, melagis – melagiškųjų, žmogžudys – žmogžudiškųjų, bailys – bailiškųjų, mo­ralistas – morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų.” „Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.” Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai. „Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.” Taigi šiuo groteskišku dialogu Škėma išmuša paskutinį optimistinį argumen­tą didžiajame pasaulio absurdiškumo priešininkų ir šalininkų ginče. Kartu Škė­mai nepriimtinas ir absurdo filosofijos postulatas: „Žmogaus orumą liudija jo gebėjimas suvokti realybę visoje jos beprasmybėje ir priimti tai laisvai, be bai­mės, be iliuzijų – ir juoktis iš viso to.” Škėma vis dėlto nepajėgia „suvokti realy­bės visoje jos beprasmybėje” ir iš visko juoktis. Jo prozos pasaulyje skepticizmo pagraužti, bet galutinai nesuardyti bent du tradicinės vertybių sistemos fragmen­tai. Tai tikra, ne surogatinė meilė ir tikra kūryba. Šių dalykų nebandoma nei nu­žeminti, nei suabsurdinti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!