Ar žmogus visada yra savo likimo šeimininkas ? (V. M. Putinas, A. Škėma, V. Juknaitė)

Ar žmogus visada yra savo likimo šeimininkas ? (V. M. Putinas, A. Škėma, V. Juknaitė) Būti ar nebūti – štai mįslė. Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo, Ar su ginklu prieš negandų marias Į kovą stoti ir jais nusikratyti ? Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ pagrindinio herojaus amžinasis būties ar nebūties klausimas skatina susimąstyti – ar visuomet žmogus yra savo likimo šeimininkas. Vieni mano, kad likimas yra Dievo siųstas ir beviltiška stengtis jį pakeisti, kiti prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir jį kuria. Vieniems likimas būna palankus, kitiems jis skiria išbandymų. Taigi, kokios aplinkybės turi įtakos renkantis gyvenimo kelią ir kokias charakterio savybes puoselėjantis žmogus yra savo likimo šeimininkas? Lietuvių liaudies patarlė sako: ,,Pasaulis margas, o žmonės dar margesni“ - kovojantys ir pasiduodantys, dvasingi ir primityvūs, jautrūs ir nuožmūs, valdantys savo likimą ir plaukiantys pasroviui. Stiprią asmenybę formuojančios charakterio savybės, yra svarbus veiksnys, suteikiantys galimybę daryti įtaką savo likimui. Jautrus, mąstantis, dvasingas, kūrybingas žmogus stengiasi pažinti save ir kitus, suvokia asmenines problemas, mato trūkumus ir gali keistis. Tokios stiprios asmenybės paveikslą sukūrė XX a. rašytojas Vincas Mykolaitis- Putinas psichologiniame - intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Šiame kūrinyje keliama gyvenimo kelio pasirinkimo problema. Pagrindinė romano nuostata - gyvenimą lemia ne išoriniai kliuviniai, o vidinės savybės: nuo paties žmogaus vidinio nusiteikimo priklauso tolesni jo žingsniai. Todėl kūrinio centre Liudo Vasario psichologinė analizė. Jis švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, abejojantis savo pašaukimu: „jei eisi į kairę, pats pražūsi, jei eisi į dešinę paržudysi savo talentą“. Veikėjas, atvirai nedrįstantis priešintis visuomenės nuostatoms, tėvų norams: „Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek“. Liudo Vasario gyvenimo kelią autorius atskleidžia kurdamas trijų dalių romaną. Pirmojoje dalyje ,,Bandymų dienos“ – Vasaris ieško savęs. Pažintis su įvairiais žmonėmis, pirmasis parašytas eilėraštis pasėja abejonę dėl pasirinktos ateities: „Jis nustebo ir nusigando kai kurių posakių, taip aiškiai rodančių jo nepasitenkinimą, nerimastį ir maištingumą.“ Dvejones sustiprina susitikimas su Liucija, pirmąja meile, tačiau pagrindinis veikėjas dar nesiryžta keisti savo gyvenimo. Kitoje romano dalyje „Gyvenimas eina“ – vaizduojamas kunigavimas Kalnynuose. Pokalbiai su Baroniene, pasaulietinės literatūros skaitymas pažadina Liudo Vasario asmeninės vertės pojūtį, formuoja modernesnę pasaulėjautą, stiprina kūrybą. Pagrindinis veikėjas supranta, kad kunigo gyvenimo būdas, įpročiai jam yra svetimi. Jis suvokia, kad norėdamas tinkamai atlikti pareigą, turės išsižadėti savęs, savo pašaukimo. Paskutinėje kūrinio dalyje „Išsivadavimas“ – Liudas Vasaris, pažinęs su Aukse, labiau pasitiki, tampa ryžtingas, o Liucijos mirtis lemia jo apsisprendimą ir pagrindinis veikėjas neabejodamas pakeičia likimą. Tai patvirtina paskutiniai romano žodžiai - Liudo Vasario PAREIŠKIMAS vyskupystės kurijai – kunigavimas baigtas, pagrindinis veikėjas pasirenka kūrybą ir nesuvaržyto, laisvo žmogaus likimą, kuris jo sielai teiks pilnatvės. Taigi, dvasingas, mąstantis žmogus gali įgyvendinti troškimus, svajas, išsikovoti laisvę ir pakeisti savo likimą. Neretai žmogaus likimui didelę įtaką daro aplinkybės. Jos gali gyvenimą pasukti netikėta linkme, o tragiški istorijos įvykiai atima galimybę laisvai rinktis. Žmogaus, atsidūrusio prievartos pasaulyje likimas priklauso nuo jo pasirinktos gyvenimo pozicijos, įskiepytų vertybių, dvasios tvirtumo. Tai puikiai įrodė XX a. pirmos pusės rašytojas Balys Sruoga memuarų dokumentiniame romane „Dievų miškas“. Ši knyga - autoriaus dvejų pažeminimo, patyčių metų išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos lageryje. Pagrindinis kūrino veikėjas, Balys, stengiasi nežiūrėti į save rimtai, nedramatizuoti likimo, todėl, tai kas jam svarbu, kas kelia skausmą, vaizduoja komiškai, pasitelkdamas ironiją. Autorius sarkastiškai aprašo lagerio aplinką: „mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta.“. Ironiškai vaizduoja lagerio gyvenimo sąlygas: esesininkų žiaurumą, sunkų darbą, alkį, mirtį: numirėliai „mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui…” Tokios nežmoniškos sąlygos darė didelį poveikį kaliniams: daugelis prarado orumą, stengėsi išlikti bet kokia kaina „Dėl duonos plutos čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokios sąžinės graužimo.“ Jie palūžo, buvo silpnos dvasios, neturėjo jėgų kovoti ir taip pakeisti savo lemtį. Tačiau autorius romane pateikia ir ryškių geraširdiškumo ir draugiškumo blyksnių. Lageryje ir kelionėje pagrindiniam veikėjui vis pagelbėdavo bičiulis Jonas,Bambizas nuo Biržų, lenkas Švarcbartas globojo lietuvius, stengėsi pagelbėti silpnesniems, Kaminskas su likimo draugais pasidalino cigaretėmis, nupirko mineralinio vandens, nors pats buvo „vargšas vargšiausias“. Šie žmonės buvo stiprūs, išliko ištikimi savo įsitikinimams ir sugebėjo išsaugoti moralinį santykį su žmonėmis. Jų draugiškumas, užuojauta padėjo išsaugoti ne vieno kalinio gyvybę. Tokie baliai, jonai, kaminskai, švarcbartai įrodė, kad net gyvenant antžmogiškame pasaulyje, dvasios stiprybė, įskiepytos vertybės, tvirta gyvenimo pozicija padeda žmogui išgyventi ir garbingai priimti likimo iššūkius. Žmogaus lemtis dažnai yra nenuspėjama. Jis gyvena įsivaizduodamas, kad yra savo likimo šeimininkas. Tačiau kartais net nepastebi, kad iš tikrųjų gyvenime yra tam tikri vaidmenys, kuriuos primeta socialinė padėtis, laikmetis, visuomenės nuostatos. Žmogų, suvokusį, jog jis gyvena susvetimėjusiame, kupiname iliuzijų pasaulyje, apima nusivylimas, kuris priverčia išgyventi ribines situacijas. Šią problemą atskleidžia XX a. antros pusės - XXI a. dramaturgė, prozininkė Vanda Juknaitė apysakoje „Stiklo šalis“. Kūrinio pavadinimas metaforiškai apibrėžia uždarą erdvę, kurioje žmogaus gyvenimas trapus ir gali sudužti nuo menkiausio sukrėtimo. Būtent toks Moters paveikslas ir pasaulis sukurtas apysakoje. Autorė įtaigiai pavaizduoja sudėtingą Motinos vaidmenį- mažesnysis vaikas nuolat serga, negali priaugti svorio. Motinystė Moteriai reiškia visišką savęs išsižadėjimą, atsidavimą vaikui ir ši našta jai tampa sunkiai pakeliama. Moteris ieško pagalbos šeimoje, tačiau vyras susvetimėjęs - jis nepastebi žmonos išgyvenimų, dėl iškilusių problemų kaltina tik ją. Neradusi paguodos šeimoje, Moteris užuovėjos ieško neištikimybėje. Tačiau vėliau ji supranta, kad tai tik iliuzija. Visos šios patirtys - egzistencinė vienatvė, visiškas susvetimėjimas, nepakeliamos atsakomybės už vaikus našta priverčia Moterį išgyventi ribinę situaciją. Ji nuolat galvoja apie savižudybę, baiminasi dėl to, ką gali sau padaryti: „Skalbinių virvę, peilius, keletą ypač nuodingų vaistų buteliukų, Moteris kas naktį išnešdavo į sandėliuką ir paslėpdavo popierių dėžėje po senais laikraščiais. Užrakinusi sandėliuko ir koridoriaus duris, raktus ji padėdavo vis į kitą vietą.“ Situacija su šuniukais - jei pajėgs nuskandinti šuniukus, galbūt pajėgs ir nusižudyti - atskleidžia, kad Moteris ieško priežasčių gyventi, mintimis ir veiksmais stengiasi pakeisti savo likimą. Paskutiniai kūrinio epizodai - Moters atsisveikinimas su pasauliu, raktų paieška, įbėgusios kalės grybštelėjimas, vaiko verksmas antrame aukšte, artėjančio traukinio dundesys - įrodo, kad Moters troškimas gyventi ir motiniška meilė yra stipresni už mirtį: „Žiburiuodamas visais langais it šviečianti gyvatė pro miestelį lėkė keleivinis traukinys. Jam pralenkiant suvirpėjo langai, ir Moteris prie virpančio stiklo priglaudė delnus.“ Taigi, Žmogus, turintis stiprų motyvą gyventi, gali pakeisti savo likimą ir laimėti gyvenimo - mirties kovą. Kiekvienas stiprus, mąstantis žmogus turi galimybę būti savo likimo šeimininku, jei ieško problemų sprendimo būdų, turi įskiepytas vertybes ir tvirtą gyvenimo poziciją. Kartais atrodo: „Prakeiki tą dieną, kai gimei, prakeiki Dievą ir prakeiki visą pasaulį. Ir paskui būtinai ateina ta valanda, kai atsiprašai už tuos žodžius kiekvieno lietaus lašo“. Pritariu Vandos Juknaitės žodžiams, kol žmogus nepasiduoda - yra stipresnis už likimą. Svarbu žinoti, ko sieki gyvenime ir eiti pasirinktu keliu. Šaltiniai: 1. http://www.šaltiniai.info/index/details/1336 2. http://www.šaltiniai.info/index/details/1410 3. http://www.šaltiniai.info/index/details/1519

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!