Žmogaus vertybės XXa. lietuvių literatūroje

Žmogaus vertybės XXa. lietuvių literatūroje

Jurga Ivanauskaitė yra teigusi, kad „mano Mokytojas mėgo sakyti, kad visi mes truputį panašūs į tuos nelaimėlius, kurie pasistato namą ant šiukšlių krūvos ir net neįtaria, kad giliai apačioje užkastas neįkainojamas lobis. Tikroji žmogaus prigimtis“. Vertybės yra ypač svarbios kiekvienam individui - žmogus jas gauna iš šeimos ir gimtinės. Šios vertybės lydi žmogų visą jo gyvenimą ir padeda jam suvokti, kas yra gyvenimas, kokie yra pačio žmogaus prioritetai ir kokiu keliu pats žmogus nori eiti. Vis dėlto, sunkiais istoriniais laikotarpiais nėra taip lengva atrasti ir turėti vertybių. Ypač tai būdinga XX a. amžiui, kuriame įvyko daug kraupių ir žmogaus mąstymą keičiančių įvykių. XX a. įvyko du pasauliniai karai, kurie ne tik nusinešė daugybę gyvybių ir brutaliai sunaikino milijonus nekaltų žmonių, tačiau tai keitė ir žmogaus vertybes ir pasaulio suvokimą. Ypač skaudų likimą išgyveno žmonės, kurie atsidūrė naikinimo sistemose – lageriuose ar koncentracijos stovyklose. Savo kalbėjime ketinu atskleisti žmogaus vertybes Balio Sruogos knygoje „Dievų miškas“ ir D. Grinkevičiūtės atsiminimų knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Balys Sruoga savo memuarų knygoje „Dievų miškas“ atskleidžia, kad vertybės gali nugalėti brutalią ir žiaurią aplinką. Kūrinyje yra vaizduojama žiauri koncentracijos stovyklos realybė, kurioje neegzistuoja jokios vertybės. Ši erdvė yra faktiškai atskirta nuo aplinkinio pasaulio ne tik geografiškai, bet ir morališkai: „Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis – rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. Pasklidusios žinios apie užtvertųjų gyvenimą galėtų lagerio šeimininkam įvairių nemalonumų pripainioti“. Koncentracijos stovyklos pagrindinis tikslas yra sunaikinti žmones ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Žmonės, kiekvieną dieną matydami brutalius žmonių kankinimus, badą, skurdą ir mirtį praranda žmogiškumo likučius ir pasiduoda stovyklos brutalumui. Tada žmogus užmiršta, kad jis yra žmogus ir tiesiog stengiasi fiziškai išgyventi – dėl to žmogus pradeda išnaudoti kitus žmones. Vis dėlto, žmogus gali išlikti žmogumi ir tokioje brutalioje aplinkoje. Kiekvienas žmogus, prieš patekdamas į koncentracijos stovyklą, turi savo vertybinį pamatą – būtent šios vertybės padeda žmogui išgyventi ir neprarasti žmogiškumo. Tai yra atskleidžiama Balio Sruogos prisiminimų knygoje „Dievų miškas“. Autorius, kartu su kitais Lietuvos inteligentais, vokiečių valdžios buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tačiau autoriaus knyga skiriasi nuo įprastų knygų apie koncentracijos stovyklas, kur didžiausias dėmesys yra skiriamas koncentracijos stovyklos kasdienybei ir traumuojantiems įvykiams. Savo knygoje Balys Sruoga pasitelkia ironiją, sarkazmą ir groteską, kad sukurtų vertybėmis grįstą apsaugą nuo koncentracijos stovyklos blogio. Pats kūrinio pavadinimas – dievų miškas – yra ironiškas. Autorius pradeda pasakoti apie dievų mišką, egzistavusį prieš daugybę šimtmečių: „Dievų miškas! – taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Votanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys“. Tačiau laikai pasikeitė ir dievų miškas irgi kito: „Šiaip buvo čionai tuščia ir nyku, tik lieknosios pušelės gailiai ošdavo, tarytum graudžiais atodūsiais dūsaudavo, prisimindamos tuos laikus, kada čionai linksmieji dievai šauniuosius pasiūtarojimus keldavo. 1939 metais Dievų miškas staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo, lyg senlaikių dievai būtų į jį sugrįžę... Ne, – jokie dievai tenai negrįžo: apsigyveno jame piliečiai, panašūs į velnius“. Tad šis ironiškas pavadinimas atskleidžia, kad miške apsigyveno ne dievai, bet velniai, įsikūniję į žmogaus pavidalą. Perkeltine prasme žmonės koncentracijos stovykloje tapo savavaliai „dievai“ – jie prarado visas vertybes ir ryšį su aplinkiniu pasauliu ir sukūrė visiškai kitokią erdvę, kurioje nėra vertybių. Tačiau pats žmogus pasirenka, kaip jis elgsis tokioje aplinkoje. Autorius pasitelkia ironiją ir išjuokia visą koncentracijos stovyklos pasaulį. Balys Sruoga išjuokia ne tik prižiūrėtojus, bet ir patį save, kitus kalinius ir net mirtį: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu. – Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ko gi čia dabar dūsauji? Kad jau kartą mirei ir būk numiręs, nebedūsauk susimildamas! Kas tai numirėlis – ir dūsauja!“. Pagrindinis autoriaus ginklas kūrinyje yra juokas – ironija, sarkazmas ir groteskas atima iš koncentracijos stovyklos jos griaunamąją galią. Kadangi koncentracijos stovykla neturi vertybių, ji tiesiog stengiasi naikinti viską, kas turi prasmę. Tad autorius atskleidžia šios sistemos bevertiškumą ir netikrą galią ją išjuokdamas – stovykla nieko nekuria, todėl jos fizinė jėga neturi prasmės. Dėl to autoriui pavyksta išsaugoti savo vertybes ir žmogiškumą. Taigi, B. Sruoga kūrinyje „Dievų miškas“ atskleidžia, kad vienas svarbiausių vertybių – juokas – gali išsaugoti žmogiškumą brutalioje aplinkoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!