Žmogaus sauga. Teorija egzaminui

1.Žmonių sauga, sudėtinės dalys, reikšmė. 2. Pagrindiniai saugos darbe normatyviniai dokumentai. 3. Darbo sutartis.Darbo ir poilsio laikas. 4. Viršvaladiniai darbai, budėjimas, darbas naktį. 5.Darbdavių teisės ir pareigos. 7. Darbų saugos ir sveikatos organizavimas Respublikoje. 8. DSS (darbuotojų saugos ir sveikatos) sruktūros įmonėse, įstaigose ir organizacijose 9. DSS priežiūra ir kontrolė 10. VDI (valstybinė darbo inspekcija) funkcijos 11. Atsakomybė už saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus. 12. Darbuotojų mokymas saugių darbo metodų. 13. Instrukcijų rengimo tvarka. 14. Nelaimingų atsitikimų skirstymas, tyrimas ir registravimas. 15. Nelaimingų atsitikimų tyrimo metodai ir rodikliai. 16. Profesinės ligos. Jų skirstymas, tyrimas. Priemonės joms išvengti. 17.Profesinės rizikos tyrimas, apskaičiavimas ir vertinimas. 18.Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose 19. Darbo patalpų šiluminės aplinkos parametrai, jų normavimas. 20.Žmogaus kūno termoregiliacija. Šilimos balansas. 21.Darbo aplinkos užterštumo priežastys, užterštumo mažinimo būdai. 22.Ventiliacijos sistemos, jų klasifikacija. Reikalavimai vėdinimo sistemai. 23.Mechaninės vedinimo sistemos. 24.Vietinės vėdinimo sistemos, 25. Dulkės, klasifikacija, normavimas, apsauga nuo dulkių ir jų poveikis žmogui. 26. Dulkių koncentracijos nustatymo metodai. 27.Cheminės medžiagos toksiškumas. Nuo ko jis priklauso? 28. Cheminių medžiagų klasifikacija, poveikis žmogui, 29. Taršalų patekimo į žmogaus organizmą būdai. 30. Pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų pavojingumo simboliai. 31. Darbų sauga cheminėje laboratorijoje. 32. Asmeninės apsaugos priemonės. Kvėpavimo organų apsaugos priemonės. 33. Vibracija, klasifikacija, vertinimas ir normavimas, vibracijos mažinimo būdai. 34. Triukšmas, jo klasifikacija, vertinimas ir normavimas. 35. Triukšmo charakteristikos ir jo poveikis žmogui. 36. Ultragarsas. Infragarsas. Poveikis žmogui ir apsauga nuo jo. 37. Apšvietimas, jo klasifikacija, regos laukas. 38. Apšvietimą apibūdinantys rodikliai. 39. Apšvietimo normavimas ir regos sugebėjimai. 40. Dirbtinis apšvietimas, šviestuvai. 41. Apsauga nuo statinės elektros. 42. Elektomagnetiniai laukai ir apsauga nuo jų, 43. Jonizuojančio spinduliavimo rūšys, poveikis žmogui, 44. Technologinių procesų sauga. 45. Technologinių įrengimų avarijų techninės priežastys. 46. Korozija, apsaugos nuo korozijos būdai. 48. Pavojingų zonų apsauga. 49. Saugus slėginių indų naudojimas. 50. Saugus balionų ir cisternų eksploatavimas. 51. Elektros srovės poveikis žmogui. 52. Įžemėjimo srovės nuotėkio zonos.Prisilietimo ir žingsnio įtampa. 53. Apsauginis įnulinimas. Elektros įrenginių įnulinimas. 54. Patalpų pagal elektros srovės pavojingumą klasifikacija. 55. Įnulinimo efektyvumas 56. Apsauginis įžeminimas.Apsauginiu įžeminimu 57. Apsaugos nuo elektros būdai ir priemonės. 58. Gaisrinės saugos organizavimas respublikoje ir įmonėje. 59. Patalpų kategorijos pagal sprogumo ir gaisro pavojus. 60. Gaisrų klasifikacija. 61. Gesintuvai. 63. Gaisro signalizasija ir automatinio gesinimo sistemos 62. Pirminės gaisro gesinimo priemonės, automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai. 1.Žmonių sauga, sudėtinės dalys, reikšmė. Pagrindiniai įstatymai, standartai, normos, nuostatai, taisyklės ir instrukcijos. Įstatymus sudaro:konstitucija, darbo kodeksas, darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, LR potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymai. Standartų tipai: LST, LST EN, LST ISO, EN ISO. Normose yra pateikti tikslūs nurodymai projektuotojams, statybininkams ir eksploatuotojams kaip sudaryti sveikatai saugias ir nekenksmingas sąlygas. Taisyklės nurodo tam tikrų darbo sąlygų atlikimo tvarką jos dažniausia skiriamos vadovauti administracijai, organizuojant saugų darbą. Instrukcijose nurodomi saugaus darbo reikalavimai konkrečiose darbo vietose. Nuostatuose yra apibūdinama kokio nors darbo atlikimo tvarka.Techniniai reglamentai reglamentuoja tam tikros srities darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. 2. Pagrindiniai saugos darbe normatyviniai dokumentai. LR konstitucija: 48 straipsnis: kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, turėti tinkamas ir saugias darbo sąlygas bei soc. apsaugą nedaro metu; 49 straipsnis: darbo laikas apibrėžtas įstatymo. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį; 50 straipsnis: profesinė sąjunga gina darbuotojo profesines, ekonomines ir soc teises; 51 straipsnis: darbuotojai turi teisę streikuoti; 52 straipsnis: valstybė išmoka senatvės, invalidumo, našlystės pensiją.Darbo įstatymai nustato:gyventojų užimtumo teisinius pagrindus, darbo teisės taikymo sritį ir principus, profesinių sąjungų teises, profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo nuostatas, darbo drausmės užtikrinimo pagrindus, pagrindines įstatymų laikymosi ir priežiūros kontroles, materialinės atsakomybės sąlygas ir ribas. Darbo kodeksas – apima darbo įstatymus, reglamentuoja darbo santykius. I DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS. II DALIS. KOLEKTYVINIAI DARBO SANTYKIAI .III DALIS. INDIVIDUALŪS DARBO SANTYKIAI. “Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos į s t a t y m a s” (2003 m. liepos 1 d.).Jame nagrinėjama:bendrosios nuostatos , darbo ir poilsio organizavimas, atskirų darbuotojų grupių saugos ir sveikatos garantijos , darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimas, ekonominės priemonės, atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimus.Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas 2000 m. spalio 3 d. Numato šių grupių įrenginių techninės būklės tikrinimą: 1. Garo ir vandens šildymo katilų ir jų įrangos; 2. Slėginių indų ir jų įrangos; 3. Pavojingų medžiagų slėginių vamzdynų, slėginių garotiekių ir karšto vandens vamzdynų bei jų įrangos; 4. Pavojingų medžiagų talpyklų ir jų įrangos; 5. Liftų ir jų įrangos; 6. Lynų kelių, funikulierių ir jų įrangos; 7. Eskalatorių ir jų įrangos; 8. Kėlimo kranų ir jų įrangos; 9. Techninių medicinos įrenginių ir jų įrangos; 10. Sprogioje aplinkoje naudojamų elektros įrenginių; 11. Pramoginių įrenginių ir jų įrangos. 3. Darbo sutartis.Darbo ir poilsio laikas. Darbo sutartis – individualių darbo santykių pagrindas. Darbo laikas – tai laikas, kurį žmogus privalo dirbti. Tai faktiškai išdirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose, komandiruotės, tarnybinės kelionės, laikas reikalingas darbo vietai paruošti, poilsio pertraukėlės, privalomų medicinos apžiūrų laikas, stažuotės, kvalifikacijos kėlimas ir prastovos. Poilsio laikas - tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laiko rūšys yra šios: pertrauka pailsėti ir pavalgyti: Darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip 2 val. ir ne trumpesnė kaip 0,5 val. pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos laiko, bet ne vėliau kaip po 4 darbo valandų. Darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką. Esant 6 dienų darbo savaitei, poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti tik tada, jei tos darbo dienos trukmė neviršija 6 valandų.Darbdavys privalo pasirūpinti, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku. papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku : Atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikiamos papildomos pertraukos pailsėti. Jaunesniems kaip 18 m. darbuotojams, kurių darbo laiko trukmė yra ilgesnė negu 4 valandos, privalo būti suteikta mažiausiai 30 min. papildoma pertrauka pailsėti darbo metu. Ji įskaitoma į darbo laiką. Dirbant lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip - 10 ° C, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams, privalo būti suteikiamos specialios pertraukos. Papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė ir poilsio vieta atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas nustatomi kolektyvinėse sutartyse bei darbo tvarkos taisyklėse. paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų): Kasdieninio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų trukmė negali būti trumpesnė kaip 11 val. iš eilės. Poilsio laikas darbuotojams iki 16 m. privalo būti ne trumpesnis kaip 14 val., o asmenims nuo 16 - 18 m. - ne trumpesnis kaip 12 val. ir apimti laiką nuo 22 -6 val. savaitės nepertraukiamasis poilsis: Bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant 5 d. darbo savaitei, - šeštadienis ir sekmadienis, Įmonėms ir organizacijoms, kuriose bendrą poilsio dieną negalima nutraukti darbo dėl to, kad reikia aptarnauti gyventojus, poilsio dienas nustato savivaldybės vykdomoji institucija. kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).Kasmetinės atostogos  - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą ir mokant vidutinį darbo užmokestį. DK nurodytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos. Tikslinės atostogos yra :nėštumo ir gimdymo; atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai; mokymosi; kūrybinės; valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms atlikti; nemokamos. 4. Viršvaladiniai darbai, budėjimas, darbas naktį. Viršvalandinių darbų apribojimas. Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant DK nustatytą darbo laiko trukmę. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Darbdavys gali skirti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato DK. Dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama skirti: jaunesnius kaip 18 metų asmenis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų bei kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais. nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki trejų metų, darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 m. arba vaiką invalidą iki 16 m, ir invalidai gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus tik jų sutikimu. Viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Išimtiniai atvejai, kai leidžiami viršvalandiniai darbai: kai dirbami visuomenei būtini darbai, šalinamos atsitiktinės ar staiga atsiradusios aplinkybės dėl avarijų, gaivalinių nelaimių; kai būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties esamomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių, jeigu nutraukus pradėtą darbą gali sugesti medžiagos ar įrengimai; kai dirbami mechanizmų arba įrengimų remonto ir atstatymo darbai, jeigu dėl jų gedimo didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą; kai darbo tęsti neatvyksta pamainininkas, jeigu dėl to gali sutrikti darbo procesas; pakrovimo ir iškrovimo operacijoms ir su jomis susijusiems transporto darbams atlikti, kai būtina ištuštinti transporto įmonių sandėlius. Viršvalandinių darbų trukmė.Darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti 4 val. ir 120 val. per metus. Darbdavys privalo žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslią kiekvieno darbuotojo dirbtų viršvalandžių apskaitą.Darbas naktį:Nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos. Naktiniu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai. Naktinis darbo laikas sutrumpinamas viena valanda. Dirbti naktį draudžiama skirti asmenis iki 18 metų, taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia sveikatos priežiūros įstaigos išvada. Invalidai, jeigu jiems nedraudžia invalidumą nustatanti komisija, nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki 3 m, darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 m arba vaiką invalidą iki 16 m, gali būti dirbti naktį tik jų sutikimu. Nakties darbo trukmė netrumpinama esant nepertraukiamai gamybai, taip pat kai pagal darbo sutartį darbuotojas yra priimtas darbui naktį. Darbuotojų, dirbančių naktį, sveikata nemokamai tikrinama Vyriausybės nustatyta tvarka.   Budėjimas.Kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu - ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos trukme negali viršyti nustatytos darbo dienos trukmės, o budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti 8 val. per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose - ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje. Budėti įmonėje arba namuose negalima skirti asmenų iki 18 m. nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys ir krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki 3 m, bei darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 m arba vaiką invalidą iki 16 m, invalidą slaugantys asmenys, invalidai, jeigu jiems nedraudžia invalidumą nustatanti komisija. 5.Darbdavių teisės ir pareigos.įmonės statiniai, darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka turi atitikti DSS teisės aktų nustatytus reikalavimus; organizuoti profesinės rizikos vertinimą.; darbdavys sprendžia, kokias kolektyvines ir (ar) asmenines apsaugos priemones naudoti, organizuoja jų patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis; tvirtinti DSS instrukcijas, darbuotojų pareigines instrukcijas, mokyti darbuotojus ir tikrinti jų saugaus darbo žinias, instruktuoti darbuotojus apie DSS reikalavimus ir aktus bei norminius dokumentus; sudaryti sąlygas šio įmonės DSS tarnybos, ir komiteto veiklai; nustatyti darbuotojų darbo ir poilsio režimą; organizuoti privalomus sveikatos patikrinimus, pirmąją medicinos pagalbą ir medicinos paslaugas; perkelti darbuotojus į kitą darbą dėl sveikatos būklės; apdrausti  darbuotojus privalomu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų; kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų; organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų registravimą.Darbdaviai turi teisę:leisti įsakymus ir potvarkius dėl DSS įmonėje ir reikalauti, kad darbuotojai dirbdami rūpintųsi savo ir kitų darbuotojų sauga bei sveikata, vykdytų jiems privalomų įmonės DSS norminių dokumentų, kuriuos vykdyti jie buvo apmokyti reikalavimus ir laikytųsi darbo bei technologinių procesų reglamentų, darbo tvarkos taisyklių, DK ir kitų norminių teisės aktų nustatytų darbo ir poilsio laiko normų; darbuotojams, pažeidusiems DSS reikalavimus, skirti drausmines nuobaudas, įstatymų nustatyta tvarka skirti tarnybines nuobaudas valstybės tarnautojams, įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti pažeidimu padarytą žalą įmonei; neleisti darbuotojui dirbti tą dieną, kai jis darbe neblaivūs, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, gauti iš valstybės institucijų informaciją darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais; gauti VDI atlikto įmonės inspektavimo medžiagą; 6.Darbuotojų teisės ir pareigos.Kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais.Darbuotojai, rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, privalo: darbo priemones naudoti pagal darbo priemonių dokumentuose, DSS instrukcijose nurodytus jų saugaus naudojimo reikalavimus; tinkamai naudoti kolektyvines ir (ar) asmenines apsaugos priemones; savavališkai neišjungti, nekeisti arba nešalinti naudojamose darbo priemonėse, pastatuose, kitose įmonės vietose įrengtų saugos ir sveikatos apsaugos įtaisų ar ženklų, naudoti tokius įtaisus pagal jų paskirtį;nedelsdami pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui apie situaciją darbo vietose, kuri, jų įsitikinimu, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai. Pranešti apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių patys pašalinti negali arba neprivalo;pagal galimybes imtis priemonių pašalinti priežastims, galinčioms sukelti traumas, ūmius apsinuodijimus, avarijas, apie tai nedelsiant pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui ir darbdaviui atstovaujančiam asmeniui; nedelsdami pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar jos darbuotojams, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui apie darbo metu gautas traumas, kitus su darbu susijusius sveikatos sutrikimus; įmonėje nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą; laikytis įmonės darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike nustatyto darbo ir poilsio režimo;vykdyti padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens, kitų darbdavio įgaliotų asmenų bei pareigūnų, kontroliuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą įmonėje, nurodymus. Darbuotojas turi teisę: reikalauti, kad darbdavys užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatą, įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninėmis apsaugos priemonėmis; sužinoti iš padalinio vadovo, darbdavio apie darbo aplinkoje esančius sveikatai kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius; susipažinti su išankstinių ir periodinių sveikatos tikrinimų rezultatais; jei nesutinka su patikrinimo rezultatais, sveikatą pasitikrinti pakartotinai; pats tartis su darbdaviu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo arba tam įgalioti darbuotojų atstovą; atsisakyti dirbti , jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai ir raštu pranešti darbdaviui apie atsisakymo priežastis, kai: darbuotojas ar darbuotojai neapmokyti saugiai dirbti; kai sugedus darbo priemonei; kai dirbama pažeidžiant nustatytus technologinius reglamentus; kai dirbama neįrengus reikiamų kolektyvinės apsaugos priemonių arba darbuotojas neaprūpintas AAP; kai darbo aplinka kenksminga ir (ar) pavojinga sveikatai, gyvybei. Nepagrįstas atsisakymas dirbti laikomas darbo drausmės pažeidimu. Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti, darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojui atsisakius dirbti nepagrįstai, už nedirbtą laiką nemokama. reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų. 7. Darbų saugos ir sveikatos organizavimas Respublikoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžios: technikos priežiūros tarnyba, valstybinė darbo inspekcija, sveikatos apsaugos ministerija. Pastarajai pavaldžios: valstybinis visuomenės sveikatos centras, higienos institutas, LR saugos ir sveikatos darbe komisija, saugos ir sveikatos darbe fondas. 8. DSS (darbuotojų saugos ir sveikatos) sruktūros įmonėse, įstaigose ir organizacijose: Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos darbe tarnybos. Vykdo gamybinio traumatizmo ir profesinių ligų profilaktiką, saugos ir sveikatos darbe priežiūrą bei kontrolę, konsultuoja darbuotojus saugos ir sveikatos klausimais. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos darbe komitetai. Analizuoja ir vertina darbdavio, įmonės padalinių, tarnybų veiklą saugos ir sveikatos klausimais, rengia saugos ir sveikatos darbe gerinimo priemones, pasiūlymus kolektyvinėms sutartims, nagrinėja nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ;ligų priežastis bei aplinkybes, vadovaudamiesi įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto bandraisiais nuostatais. 9. DSS priežiūra ir kontrolė:▪ valstybinė,▪ nevalstybinė,▪ vidinė – administracinė. Valstybinė DSS priežiūra ir kontrolė:◦ valstybinė darbo inspekcija◦ technikos priežiūros tarnyba◦ valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba◦ radiacinės saugos centras◦ valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija◦ valstybinė energetikos inspekcija◦ teritorijų planavimo ir statybos inspekcija◦ valstybinė nemaisto produktų inspekcija ◦ Valstybinė kelių transporto inspekcija◦ Lietuvos standartizacijos departamentas ◦ Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentas. Respublikinės PS organizacijos: Lietuvos PS solidarumas, Lietuvos darbo federacija, Lietuvos PS konfederacija. VIDINĖ -ADMINISTRACINĖ DSS KONTROLĖ:Darbdaviui atstovaujantis asmuo, Pavaduotojas technikai, DSS tarnyba, Padalinio vadovas, Tiesioginis darbų vadovas. 10. VDI (valstybinė darbo inspekcija) funkcijos. Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo valstybinę DS politiką, kad būtų užtikrinta darbų saugos pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija. Ji: 1)Kontroliuoja kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos, kitų darbo santykius reglamentuojamų teisės aktų reikalavimų įmonėse. 2) Konsultuoja darbuotojus, profesines sąjungas, darbdavius, įmonės saugos tarnybas, saugos, darbo higienos reikalavimų, darbo įstatymų vykdymo, taip pat kolektyvinių susitarimų ir sutarčių sudarymo, darbo ginčų nagrinėjimo klausimais. 3)Tiria nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas, darbuotojų pareiškimus bei prašymus, 4)Dalyvauja tiriant avarijas, 5)Atestuojant darbuotojus saugos ir sveikatos klausimais. 5)Kontroliuoja, kaip laikomasi potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo tvarkos ir terminų ir kaip atliekama nuolatinė priežiūra, 6)Organizuoja įrenginių priežiūros norminių aktų projektų rengimą, atlieka potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro tvarkymo įstaigos funkciją. 7)Tvirtina darbuotojų saugos ir sveikatos taisykles bei tipines instrukcijas.  11. Atsakomybė už saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus. Pareigūnai, darbuotojai, pažeidę darbo saugos norminius reikalavimus, darbo drausmę, kolektyvinės sutarties reikalavimus yra baudžiami drausmine, administracine,materialine arba baudžiamąja atsakomybe. 12. Darbuotojų mokymas saugių darbo metodų. Instruktavimo mokymo ir atestavimo darbuotojų sveikatos ir saugos reikalais nuostatai. Įmonės vadovas organizuoja darbuotojų mokymą ir jų saugaus darbo žinių tikrinimą:priimant į darbą;perkeliant į kitą darbą;pakeitus darbo organizavimą;pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones ar technologijas;pakeitus ar priėmus naujus DSS teisės aktus. Mokymai:Instruktavimai, Mokymas padalinių vadovų, Mokymas dirbančiųjų pavojingus darbus, Mokymas potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros darbuotojų, DSS komiteto ir atstovų mokymas, DSS tarnybų specialistų mokymas, Darbdaviui atstovaujančių asmenų mokymas. 13. Instrukcijų rengimo tvarka. 1)Įvadinis, pirminis ir periodinis instruktavimai atliekami pagal įmonėje sudarytas ir darbdavio patvirtintas instrukcijas. 2)Jei įmonėje yra darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, prieš tvirtinant instrukcijos suderinamos su komitetu. 3)Patvirtintą instrukciją darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba registruoja instrukcijų apskaitos žurnale. Papildomas ir tikslinis instruktavimai gali būti atliekami be instrukcijos – darbuotojas supažindinamas su saugiais veikimo būdais, informuojamas apie profesinę riziką ir jos pokyčius darbo vietoje, saugos priemones nuo rizikos veiksnių poveikio.Jos turi būti parengtos ir patvirtintos prieš pradedant eksploatuoti įmonę. Jai turi būti rengiamos tokios instrukcijos: įvadinė ir instruktavimas darbo vietai. 14. Nelaimingų atsitikimų skirstymas, tyrimas ir registravimas.1. Nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius, mirtinus:1) lengvas nelaimingas atsitikimas darbe 2) sunkus nelaimingas atsitikimas darbe 3) nelaimingas atsitikimas darbe, sukėlęs darbuotojo mirtį.2. Pagal nukentėjusiųjų skaičių skirstomi į pavienius ir grupinius. 3. Pagal ryšį su darbu nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į :1) nelaimingas atsitikimas darbe, susijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad jis įvyko atliekant darbo sutartimi sulygtą darbą ar kita darbdavio pavestą ar su darbdavio žinia atliekamą darbą arba vykstant į darbą ar iš darbo;2) nelaimingas atsitikimas, nesusijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nukentėjusysis patyrė traumą ar mirė. Nelaimingi atsitikimai tiriami ir apskaitomi pagal Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų ir apskaitos nuostatus patvirtintus LR Vyriausybės 2004-09-02. Ištyrus nelaimingus atsitikimus surašomi N-1 ar N-2 formos aktai. N-1, kai nelaimingas atsitikimas atsitiko darbe ar susijęs su darbu. N-2, kai nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į/iš darbo. Lengvą nelaimingą atsitikimą tiria įmonės vadovo įsakymu sudaryta dvišalė komisija, kurią sudaro darbdavio ir darbuotojo atstovai. Ši komisija per 7 darbo dienas turi ištirti nelaimingą atsitikimą ir surašyti atitinkamai N-1 ar N-2 formos aktą. Sunkų ar mirtiną nelaimingą atsitikimą tiria valstybinės darbo inspekcijos inspektorius. Dalyvauja darbdavio ir darbuotojų atstovai, draudimo atstovai ir nukentėjusysis arba jo atstovai. Jis turi būti atliktas per 20 darbo dienų nuo įvykio.Valstybinė darbo inspekcija registruoja visus nelaimingus atsitikimus specialiame žurnale, kompiuterio duomenų bazėje ir įtraukia į apskaitą pagal nelaimingų atsitikimų ryšį su darbu. VDI aktai saugomi 45 metus. Sunkių ir mirtinų atsitikimų dokumentai saugomi nuolat LR VDI archyve. Lengvų nelaimingų atsitikimų aktai įmonėje saugomi 45 metus, o sunkių ir mirtinų 75 metus. 15. Nelaimingų atsitikimų tyrimo metodai ir rodikliai. Nelaimingi atsitikimai tiriami 3 metodais: Statistiniu, Monografiniu, Topografiniu. Statistinis metodas – nelaimingi atsitikimai grupuojami pagal gamybos šakas, profesijas, priežastis, nukentėjusiųjų amžių, lytį, stažą ir t.t. apskaičiuojami rodikliai: 1)Traumatizmo dažnumo rodiklis - parodo kiek nelaimingų atsitikimų per apskaitinį laikotarpį tenka 1000 ar 100 darbuotojų. 2)Traumatizmo sunkumo rodiklis - parodo vidutinį nedarbo dienų skaičių, tenkantį 1 nelaimingam atsitikimui. 3)Gamybos pavojingumo rodiklis - kiek nedarbo dienų tenka 100 ar 1000 darbuotojų. Monografinį tyrimą sudaro darbo sąlygų atskiruose darbo baruose tyrimas: techninis procesas, darbo organizavimas, instruktavimas, mokymas. Jis padeda saugiau ir geriau organizuoti gamybą. Topografiniu metodu išsamiai tiriamos nelaimingų atsitikimų vietos. Žymimos pavojingos zonos, transportas. 16. Profesinės ligos. Jų skirstymas, tyrimas. Priemonės joms išvengti. Profesinė liga- tai darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl kenksmingo darbo aplinkos veiksnio(ių), kuris ivertinamas pagal higieninę darbo sąlygų klasifikaciją, atsižvelgiant į atitinkamą higienos normos ir darbo laiko trukmę. Profesinės ligos priklausomai nuo jas sukeliančių veiksnių skirstomos į šias 5 grupes:Sukeltos cheminių medžiagų; Sukeltos dulkių(aerozolių); Sukeltos biologinių veiksnių; Sukeltos fizinių veiksnių; Sukeltos įtampos. Profesinės ligos skirstomos pagal pasireiškimo laiką ir požymius: 1) lėtinė profesinė liga –darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių per tam tikrą laiką.2) ūmi profesinė liga – staigus darbuotojo sveikatos sutrikimas. Tyrimas:Profesinės ligos priežastis tiria ir jos pripažinimą profesine liga patvirtina profesinės ligos tyrimo komisija: darbo inspektorius ,Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinės įstaigos apskrityje atstovas ir profesinę ligą įtaręs gydytojas. Tyrimas atliekamas vadovaujantis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais. Tyrime dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai.Ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija. Siekiant išvengti profesinių susirgimų:Specialios tarnybos atlieka darbo aplinkos veiksnių matavimus ir atlieka jų higieninį įvertinima.Profilaktinis ir periodinis darbuotojų sveikatos tikrinimas.Darbdavio lėšomis skiepijimas darbuotojų, dirbančių pareigybėse, susijusiose su:žmonių sveikatos priežiūros veikla;teisingumo ir teismine veikla, visuomenės saugumo ir teisėtvarkos veikla ir kt. 17.Profesinės rizikos tyrimas, apskaičiavimas ir vertinimas. Profesinė rizika - tai traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ar pavojingo aplinkos veiksnio poveikio. Rizikos dydis (balais) gali būti paskaičiuojamas pagal formulę: Rizikos dydis=pavojus´traumos ar kitokio sveikatos pakenkimo tikimybė´pasekmės. Pavojaus dydis gali būti įvertinamas tokiais balais: 3 - labai didelis –lb kenksmingos darbo sąlygos ,gali įvykti nelaimingas atsitikimas, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir gyvybei pavojingą ūmų apsinuodijimą ar trauma ir to pasekoje mirsta. 2 – didelis- kenksmingos darbo sąlygos arba gali įvykti nelaimingas atsitikimas, kurio metu darbuotojas patiria jo sveikatai ir gyvybei pavojingą traumą. 1 – nedidelis-normalios darbo sąlygos galinčios sukelti profesinį susirgimą arba gali įvykti nelaimingas atsitikimas, kurio metu darbuotojas patiria traumą ir netenka darbingumo nors vienai dienai, ir kuris nepriskiriamas sunkių nelaimingų atsitikimų kategorijai. 18.Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Pakankama šilumine aplinka vadinami šiluminės aplinkos parametrų deriniai, kurie ilgai ir sistemingai veikdami žmogų, gali sukelti savaime praeinančius nemalonius šilumos pojūčius, kai žmogaus kūno šilumą reguliuojančių sistemų įtampa neviršija fiziologinio prisitaikymo galimybių. Ši šiluminė aplinka nesukelia sveikatos pakenkimų ar sutrikimų. Šiluminio komforto aplinka vadinami šiluminės aplinkos parametrų deriniai, kurie ilgai ir sistemingai veikdami žmogų, užtikrina pasitenkinimo šilumine aplinka pojūti, nesukeldami žmogaus kūno šilumą reguliuojančių sistemų įtampos. 19. Darbo patalpų šiluminės aplinkos parametrai, jų normavimas. Oro temperatūra, oro santykinis drėgnis,oro judėjimo greitis, šiluminio spinduliavimo intensyvumas 20.Žmogaus kūno termoregiliacija. Šilimos balansas. Šiluminės aplinkos parametrų optimizavimas. Žmogaus kūno termoregiliacija vadiname organizmo savybę palaikyti pastovią kūno temperatūrą, kintant šiluminės aplinkos parametrams. Tai sudėtingas žmogaus organizmo fiziologinis procesas, kurio metu siekiama palaikyti šilumos balansą organizme. Šilumos balansą užtikrina šilumos mainai tarp žmogaus kūno ir aplinkos. Optimizavimo būdai: Fiziškai sunkių darbų mechanizavimas ir automatizavimas; Gamybinių procesų distancinis valdymas; Šilumos šaltinių termoizoliacija; Karštų paviršių ekranavimas Optimali ventiliacija ir kondicionavimas; Aprūpinimas liemenėmis su šaltu vandeniu ar sausu ledu; Apšilimo ar atvėsimo patalpų irengimas; Darbuotojų aprūpinimas šaltais ir šiltais gėrimais; Darbo ir poilsio režimo racionalizavimas; Asmeninės apsaugos priemonės. 21.Darbo aplinkos užterštumo priežastys, užterštumo mažinimo būdai. Daugelyje technologinių procesų į aplinką išsiskiria drėgmė, šiluma, garai,dujos,dulkės. Priklausomai nuo technologinio proceso (periodinio ar nuolatinio veikimo), naudojamų žaliavų, tarpinių ir galutinių produktų , į aplinka patenka įvairios kenksmingos medžiagos.Neigiamą gamybinės aplinkos poveikį dirbančiajam galima sumažinti: Diegiant naujas, švaresnes technologijas;Mechanizuojant ir automatizuojant technologinius procesus; Sandarinant įrenginius ir aparatus; Naudojant vėdinimo sistemas; Tinkamai parenkant asmenines apsaugines priemones ir kt.; 22.Ventiliacijos sistemos, jų klasifikacija. Reikalavimai vėdinimo sistemai. Oro apykaitos skaičiavimas.Jų paskirtis-pašalinti iš patalpos užterštą orą ir tiekti švarų orą.Klasifikuojamos:Pagal oro kaitos sužadinimo būdą-natūralios, mechaninės, ir mišriosios;Pagal paskirtį- ištraukiamosios ir tiekiamosios; Pagal aptarnavimo zonos apimtį- bendraapykaitinės, vietinės. Jų paskirtis- užtikrinti darbo saugumą, dirbant su kenksmingomis medžiagomis. Oro apykaitos skaičiavimas: Oro apykaitos kartotinumas K parodo, kiek kartų per valandą pakeičiamos patalpos oro tūris: K=Q/V. K- oro apykaitos kartotinumas, h-1 , Q- tiekiamo arba šalinamo oro tūris per valandą m3/h, V- patalpos tūris, m3. 23.Mechaninės vedinimo sistemos.Natūrali ventiliacija (schema). Mechaninis vėdinimas vyksta oro cirkuliaciją sukialiant vėdinimo sistemos, kurių sudėtinės dalys yra ventiliatorius, siurbimo ir slėgimo ortakiai, surinkimo gaubtai ir išmetimo angos. Natūralus vėdinimas vyksta veikiant gravitacinėms ir dinaminėms jėgoms. Gravitacinės jėgos, atsiradusios dėl skirtingos temperatūros, verčia šiltesnį orą kilti aukštyn, vėsesnį- žemyn. 24.Vietinės vėdinimo sistemos, efektyvumo nustatymas. Oro vėdinimas – viena iš pagrindinių priemonių oro sąlygų užtikrinimui. Ventiliacijos sistema šalina užterštą, šaltą ar karštą orą, mažina užterštumą, reguliuoja temperatūrą. Pagal oro vėdinimo būdą būna natūralus ir priverstinis vėdinimas. Pagal paskirtį ventiliatoriai būna: oro tiekimui ir oro ištraukimui; pagal veikimą – bendras ir vietinis. Ventiliacijos sistemos charakterizuojamos oro debitu (kiekiu m3 per laiko vnt.) arba oro kartotinumo koef. (t.y. kiek kartų oras pasikeičia per valandą. Oro kiekis kurį būtina tiekti į patalpas, priklauso nuo technologinių procesų ir dirbančių skaičiaus. Jei technologiniai procesai neteršia oro, tai oro kiekis, kurį būtina tiekti priklauso nuo darbuotojų skaičiaus. 1-am žmogui reikia 20-60 m3/h. Jei maža patalpa –60, jei didelė –20 m3/h. 25. Dulkės, klasifikacija, normavimas, apsauga nuo dulkių ir jų poveikis žmogui. Dulkės – smulkios kietų kūnų dalelės, galinčios tam tikrą laiką kabėti ore ar kitokiose dujose (aerozoliai), arba nusėsti ant daiktų (aerogeliai). Dulkės skirstomos: Pagal susidarymo būdą: Smulkinimo; Kondensacijos. Pagal kilmę:Organinės dulkės; Neorganinės dulkės; Mišrias.Pagal dispersiškumą:1. Matomas – didesnės už d>10 mm, 2. Mikroskopines – 0,25>d>10 mm,3. Ultramikroskopines iki 0,25 mm,4. Alveolinė frakcija 1,6 iki 7 mm. Pagal sprogumo ir degumo laipsnį degios dulkės skirstomos į 4 klases: I klasė – labai sprogios dulkės, kurių apatinė sprogumo riba yra iki 15 g/m3; II klasė – sprogios dulkės, kurių apatinė sprogumo riba yra iki 15 – 65 g/m3; III klasė – labai degios nusėdusios dulkės, kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra iki 250 oC; IV klasė – degios nusėdusios dulkės, kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra virš 250 oC. Pagal kenksmingumą – kaip chem. medžiagos. Dulkės sukelia kvėpavimo takų ir odos ligas: Pneumokoniozes; Lėtinius dulkių bronchitus; Lėtinius toksinius bronchitus ir pneumosklerozes; Dermatitus, sklerozes. 26. Dulkių koncentracijos nustatymo metodai. Jų privalumai ir trūkumai. Dulkių koncentracija nustatoma tiesioginiais ir netiesioginiais metodais. Tiesioginiams priklauso :dulkių svėrimo;dalelių skaičiavimo metodai. Netiesioginiai metodai : Radioizotopinis; Pjezoelektrinis; Talpinis; Optinės absorbcijos. 27.Cheminės medžiagos toksiškumas. Nuo ko jis priklauso? Poveikis žmogui. Cheminė medžiaga dėl savo fizikinių cheminių, cheminių arba toksikologinių savybių, naudojimo būdo arba buvimo darbo aplinkoje gali kelti pavojų darbuotojų sveikatai ar sukelti mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus.Cheminės medžiagos toksiškumas priklauso nuo: 1)Jos dozės (pirmuosius apsinuodijimo požymius sukelia slenkstinė dozė);2)Cheminės struktūros (ji lemia medž. toksiškumą);3)Tirpumo; 4)Dispersiškumo (kuo medž. dispersiškesnė, tuo pavojingesnė). Toksinės medžiagos veikia kombinuotai. Veikiant organizmą kelioms toksinėms medžiagoms vienu metu, jų veikimas gali būti: Adityvusis (suminis): efektas (poveikis) lygus kiekvienos medžiagos, veikiančios izoliuotai, efektų sumai (pvz., 1 + 1=2)., pvz.,narkotikai ir cloroformas.Heteroadityvusis kombinuoto veikimo tipas - cheminės medžiagos, esančios mišinyje, gali veikti, nepriklausomai viena nuo kitos, ir tik galutinis efektas yra lygus pavienių medžiagų sukeltų efektų sumai.Izoadityvusis kombinuotas poveikis - kai mišinys veikia kaip viena medžiaga, t. y. kai mišinio komponentus galima vieną kitu pakeisti.Sinerginis: kai medžiagų, veikiančių kartu, gautas efektas yra didesnis, negu pavienių medžiagų, veikiančių at­skirai, sukelti efektai (pvz., 1 + 1=3). Pvz., asbesto ir rūkymo poveikis.Potencijuojantis: kai viena medžiaga nesukelia toksinio poveikio tam tikram organui ar funkcinei sistemai, bet, veikdama su kita chemine medžiaga, tampa toksiškesnė (pvz., 0 + 1 =3). Pvz.:CCl4 ir C2H5OH. Antagonistinis: kai kombinuotas poveikis yra silpnesnis už pavienių medžiagų sukeltų poveikių sumą (pvz., 1 + 1=0). Antagonistinis kombinuoto veikimo tipas yra svarbus kuriant naujus vaistus ir priešnuodžius. 28. Cheminių medžiagų klasifikacija, poveikis žmogui, normavimas. Pagal higieninę normą kenksmingos cheminės medžiagos suklasifikuotos: ūmaus poveikio (Ū) (staigus apsinuodijimas, gali mirti: NO2, cianidai); lėtinio poveikio (suserga praėjus tam tikram laikotarpiui); fibrogeninio poveikio (F) (sukelia plaučių audinio ir pleuros fibroizinius pakitimus:AlH3); jautrinančio poveikio (J) (sukelia padidėjusio jautrumo reakciją, alerginę ligą); kancerogeninio poveikio (K) (sukelia vėžį/padidina darbuotoj sergamumą vėžiu); mutageninio poveikio (M) (sukelia paveldimus genetinius pakenkimus: dažai); reprodukcijai toksiško poveikio (R) (sukelia nepaveldimus palikuonių pakenkimus); patekimas per nepažeistą odą (O) (cianidai, ciano r.). Medžiagų nuodingumas priklauso nuo jų cheminės sudėties, molekulių sandaros, cheminių jungčių pobūdžio, fizikinių ypatybių, dalelių dydžio ir formos, koncentracijos ore, poveikio laiko. Normavimas. Nustatomos kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės ((RD) – cheminės medžiagos darbuotojo kvėpavimo erdvėje vidutinės koncentracijos, išmatuotos per standartizuotą tyrimo laikotarpį, didžiausias leistinas dydis). Pagal kenksmingos cheminės medžiagos poveikio pobūdį ir atskaitos trukmę koncentracijų ribinės vertės yra skirstomos:1. Ilgalaikio poveikio ribinis dydis IPRD: cheminės medžiagos darbuotojo kvėpavimo erdvėje vidutinės koncentracijos, išmatuotos per 8 valandų darbo pamainą ir 40 valandų darbo savaitę, didžiausias leistinas dydis. 2. Trumpalaikio poveikio ribinis dydis TPRD: cheminės medžiagos, kuri ne ilgiau kaip 15 minučių ir ne daugiau kaip 4 kartus per darbo pamainą kasdien veikdama darbuotoją neturėtų sukelti neigiamų pojūčių ar pakenkti jo sveikatai, darbuotojo kvėpavimo erdvėje vidutinės koncentracijos, išmatuotos per 15 minučių, didžiausias leistinas dydis. TPRD papildo ilgalaikio poveikio ribinį dydį (IPRD) ir nustatoma tuo atveju, kai kenksmingos cheminės medžiagos trumpalaikis koncentracijos padidėjimas gali būti kenksmingas darbuotojo sveikatai.3. Neviršytinas ribinis dydis NRD: ūmaus poveikio cheminės medžiagos, kuri veikdama darbuotoją gali pakenkti jo sveikatai per labai trumpą laiką, darbuotojo kvėpavimo  erdvėje vidutinės koncentracijos, išmatuotos per 5–10 minučių, didžiausias leistinas dydis. Neviršytinas ribinis dydis (NRD) yra nustatomas ūmaus poveikio cheminėms medžiagoms. Vertinant kenksmingos cheminės medžiagos poveikį darbuotojo sveikatai, kvėpavimo erdvėje išmatuota kenksmingos cheminės medžiagos koncentracija turi būti lyginama su jos ilgalaikio arba trumpalaikio poveikio koncentracijos ribine verte. Koncentracijos nustatomos mg/m3 arba ppm (promilės). Jos turi būti perskaičiuotos į normalias sąlygas 20 oC ir 1033 hPa. 29. Taršalų patekimo į žmogaus organizmą būdai. Apsauga nuo cheminių medžiagų poveikio. Nuodai į organizmą gali patekti įvairiai: su užterštu maistu, vandeniu, prasiskverbia pro neapsaugotą odą, išgaravę su oru įkvepiami į plaučius, per placentą. Apsaugai nuo kenksmingų dulkių, dujų ir garų naudojamos šios priemonės: Kenksmingų medžiagų pakeitimas mažiau kenksmingomis. Modernių technologijų naudojimas. Specialių sistemų kenksmingom medžiagom surinkti, neutralizuoti taikymas. Kenksmingų medžiagų kiekio darbo aplinkos ore kontrolė. Dirbančiųjų mokymas, periodiškai tikrinama asmenų turinčių kontaktą su kenksmingomis medžiagomis, sveikata. Asmeninės priemonės: dujokaukės, respiratoriai, kaukės, rūbai pirštinės, akiniai. 30. Pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų pavojingumo simboliai. Pavojingų medžiagų ženklai transporto priemonėms ir kroviniams. sprogstamosios E. oksiduojančios O. ypač degios F+. labai degios F. degios R10. labai toksiškos T+. toksiškos T. kenksmingos Xn. ardančios (ėsdinančios) C. dirginančios Xi. Jautrinančios (sensibilizuojančios) R42 arba R43. kancerogeninės Car.Cat (…).mutageninės Mut.Cat.(…). toksiškos reprodukcijai Repr.Cat. (…).pavojingos aplinkai N ir/arba R52, R53, R59 31. Darbų sauga cheminėje laboratorijoje. Laboratorijų pastatai statomi iš nedegių arba sunkiai degių medžiagų ir nemažesnio kaip II atsparumo ugniai laipsnio. Laboratorijose naudojamų lengvai užsiliepsnojančių ir nuodingų medžiagų sandėliai turi būti statomi atskirai. Oro cirkuliacijos greitis traukos spintų darbo angose turi būti ne mažesnis kaip 1-2 m/s, oro kaitos dažnis 350-500 m3/h. Atsižvelgiant į darbų pobūdį, turi būti atitinkamos priešgaisrinės apsaugos ir gesinimo priemonės, taip pat specialios priemonės atskiroms medžiagoms gesinti.Laboratorijoms turi būti parengiamos darbų saugos instrukcijos. Visi laboratorijų darbuotojai turi būti apmokyti saugių darbo metodų ir papildomai instruktuojami, kai pradedami nauji darbai.Laboratorijose visos cheminės medžiagos turi būti laikomos uždaruose induose su priklijuotomis etiketėmis, kuriose užrašomas medžiagos pavadinimas ir koncentracija. 32. Asmeninės apsaugos priemonės. Kvėpavimo organų apsaugos priemonės. Galvos, Akių, Ausų, Kvėpavimo organų, Rankų, Kojų, Viso kūno apsaugos priemonės. Darbuotojas privalo:1) nepradėti dirbti be AAP, kai to reikalauja saugos darbe norminiai aktai;2) rūpestingai prižiūrėti ir naudoti pagal paskirtį AAP;3) darbo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti nuostolius, jeigu AAP dėl darbuotojo kaltės dingo arba buvo sugadinta. Darbo drabužiai skirti dirbančiajam apsaugoti nuo kenksmingų dujų, garų, rūgščių, šarmų ir kitų cheminių medžiagų tirpalų, įvairių dulkių, drėgmės, šalčio, spinduliavimo energijos, kibirkščių ir kt.Darbo drabužiai skirti dirbančiajam apsaugoti nuo: mechaninių poveikių; vandens ir nekenksmingų medžiagų tirpalų; cheminių medžiagų ir vandens, nekenksmingų medžiagų tirpalų bei dulkių, cemento ir asbesto; rūgščių tirpalų ir šarmų; skysto metalo purslų, žiežirbų ir ugnies, infraraudonųjų, ultravioletinių ir rentgeno spindulių. Specialūs darbo drabužiai, apsaugantys nuo:žemos temperatūros;aukštos temperatūros; radioaktyviųjų medžiagų; elektromagnetinio ir elektrostatinio lauko; apsaugantys nuo dujų; Įspėjamieji darbo drabužiai. Darbo avalynė turi atitikti darbininko profesines ypatybes. Batai apsaugantys nuo : gamybinio užterštumo, vibracijos, elektrostatinio krūvio, apsaugantys nuo elektros srovės, apsaugantys nuo pradūrimo. Speciali avalynė, atspari rūgštims ir šarmams, drėgmei, infekcinių ligų sukėlėjams. Klumpės, Veltiniai. Odos apsaugai nuo agresyvių ir nuodingų medžiagų žalingo poveikio bei profilaktikai nuo ligų kartu su asmens higienos priemonėmis naudojamos įvairios pastos, tepalai, įvairios plovimo priemonės. Apsauginės pastos, tepalai, kremai skirstomi į hidrofobinius ir hidrofilinius. Akių apsaugai nuo mechaninių, šiluminių, optinių ir cheminių pažeidimų naudojami apsauginiai akiniai, skydeliai ir kaukės.Galvos apsaugai nuo sužeidimų naudojami įvairūs šalmai. Priemonės plaštakoms ir rankoms apsaugoti: pirštinės. Apsauginiais gelbėjimosi diržai. Priemonės kvėpavimo takams apsaugoti: 1. Dujokaukės; 2. Respiratoriai; 3. Apsauginiai filtrai nuo dulkių. 4. Apsauginiai filtrai nuo dujų.5. Apsauginiai filtrai nuo aerozolių.6. Apsauginiai filtrai nuo dūmų. 7. Apsauginiai filtrai nuo radioaktyviųjų dulkių ir medžiagų dalelyčių. 8. Izoliaciniai aparatai su oro papūtimu. 9. Kvėpavimo aparatai su nuimamu suvirintojo apsaugos skydeliu. 10. Akvalangai ir nardymo įrenginiai. Kvėpavimo organų apsaugos priemonės. Žmogaus iškvepiamame ore yra vidutiniškai 16,3 % O2, 79,7% N ir apie 4 % CO2. Oras, kuriame yra mažiau kaip 18 % O2, kvėpuoti netinka. Kai darbo aplinkos ore kenksmingų medžiagų koncentracija viršija leidžiamas normas ir O2 yra mažiau už 18 %, reikia naudoti kvėpavimo organų apsaugines priemones. Kvėpavimo organų apsaugos priemonės: Filtruojamosios: dujokaukės; respiratoriai; dulkėkaukės. Izoliuojamosios: žarninės dujokaukės; izoliuojantys deguonies kvėpavimo aparatai su suslėgtu oro balionu. Filtruojamosios dujokaukės. Jas sudaro guminė arba impregnuoto audinio kaukė su iškvėpimo vožtuvais ir apsauginis filtras. Naudojamos, kai yra nedidelė nuodingų medžiagų koncentracija iki 0,5 tūrio % ir O2 koncentracija ore ne mažesnė kaip 18%. Apsaugo akis ir veido odą nuo kenksmingų dujų, garų ir aerozolių poveikio. Apsauginiai dujokaukių filtrai susideda iš kelių mechaninio filtravimo sluoksnių ir atitinkamų fizikinių ir cheminių sorbentų. Filtrai yra specializuoti, turi skirtingą sorbentų įkrovą. Respiratoriais vadinami nedideli oro filtrai, sujungti su puskauke, kuri izoliuoja nuo užterštos atmosferos tik kvėpavimo organus. Pagal paskirtį respiratoriai skirstomi į: priešdulkinius; priešdujinius; universaliuosius. Respiratoriai gali būti vienkartiniai ir daugkartinio naudojimo. Piešdulkinės audeklinės kaukės -dulkėkaukės. Šios priemonės apsaugo kvėpavimo organus nuo dulkių, radioaktyvių dulkių, bet neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų garų ir dujų. Izoliuojamosios žarninės dujokaukės. Izoliuojamosios dujokaukės geresnės už filtruojamąsias tuo, kad jas galima naudoti nepriklausomai nuo aplinkos užterštumo bei esant dideliam deguonies nepritekliui t.y. mažiau nei18 %. Kvėpavimo organų izoliuojamoms priemonėms priskiriami: Automatiniai kvėpavimo aparatai(dujokaukės), aprūpinantys kvėpavimo organus reikiamu oro mišiniu iš suspausto oro ar deguonies balionų. Kvėpavimo aparatai(dujokaukės), kuriais švarus oras į kvėpavimo organus tiekiamas žarnomis iš vėdintuvų. Deguonies kvėpavimo aparatai - izoliuojančios dujokaukės. Tai apsauginės priemonės, kurios visiškai izoliuoja žmogaus kvėpavimo organus nuo aplinkos oro. Jos naudojamos tuomet, kai ore yra labai mažai deguonies, kai didelės kenksmingų medžiagų koncentracijos arba kai nežinoma jų sudėtis, taip pat visai nėra oro. Izoliuojančios dujokaukės susideda iš kaukės, kvėpavimo maišo, regeneracijos įtaiso ir deguonies baliono. 33. Vibracija, klasifikacija, vertinimas ir normavimas, vibracijos mažinimo būdai. Mechaniniai virpesiai (vibracija) – tai kieto kūno pasikartojantys judesiai apie pusiausvyros padėtį. Pagal mechanizmo žadinimo būdą virpesiai skirstomi į: Savuosius (laisvuosius); Priverstinius. Vibracija klasifikuojama pagal perdavimo būdą: visą žmogaus kūną veikianti vibracija; rankas veikianti vibracija; Pagal laiko charakteristikas vibracija skirstoma į: pastovią, nepastovią . Pagal spektro charakterį vibracija būna:plačiajuostė, Siaurajuostė.Pagal atsiradimo šaltinį darbo vietoje vibracija skirstoma į tris kategorijas: transporto, transporto-technologinę, technologinę. Pagal veikimo kryptį viso kūno vibracija skirstoma į vertikaliąją ir horizontaliąją. Vibracijos normuojami parametrai vertinami šiais metodais:Spektrinės analizės, Dažninio integravimo, Vibracijų dozės. Visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos poveikį reglamentuoja higienos norma HN 51:2003, rankas veikiančią vibraciją reglamentuoja HN 59-1996. ir „Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatai“, kurie įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d. Leidžiamas vibracijos dydis – tai toks vibracijos dydis, kuris veikdamas žmogų kasdien 8 darbo valandas nesumažina jo darbingumo bei komforto ir per visą darbinės veiklos laikotarpį nesukelia sveikatos sutrikimų ar ligos. Nepalankus vibracijos poveikis vertinamas pagal tris kriterijus: saugos bei sveikatos išsaugojimo; darbingumo; komforto. Vibracijos intensyvumas turi būti vertinamas pagal pagreičio lygį. Saugos ir sveikatos išsaugojimo kriterijus yra pagrindinis nepalankus rankų vibracijos poveikio normavimo kriterijus. Virpesių mažinimo būdai:Virpesių mažinimas jų šaltinyje; Virpesių slopinimas; Virpesių izoliavimas; Asmeninės apsaugos priemonės. 34. Triukšmas, jo klasifikacija, vertinimas ir normavimas. Ototoksinės medžiagos. Triukšmas – tai nepageidaujami, nemalonūs garsai arba jų kompleksas galintis pakenkti žmogaus sveikatai.Žmogus gali girdėti nuo 16 iki 20000Hz dažnio garsus. Mažesnio, kaip 16 Hz dažnio virpesių žmogus negirdi (infragarsas), o jaučia kaip sukrėtimą. Didesnio dažnio kaip 20000 Hz (ultragarso) virpesių žmogus taip pat negirdi.Triukšmai skirstomi į struktūrinius ir orinius. Nuostovusis (pastovusis) triukšmas – kai svertiniai garso slėgio lygio pokyčiai per matavimo trukmę neviršija 5 dBA. Nenuostovusis (nepastovusis) triukšmas – kai svertiniai garso slėgio lygio pokyčiai per matavimo trukmę lygūs ar viršija 5.m Nuostovusis triukšmas: Toninis triukšmas –spektre yra atskirų ryškių tonų. Plačiajuostis - tolydaus spektro, viršijančio oktavos pločio dažnių juostą, triukšmas. Mišrus. Nenuostovusis triukšmas: Nuolat kintantis triukšmas – garso slėgio lygis nuolat kinta. Impulsinis triukšmas – nepastovus triukšmas, susidedantis iš vieno ar kelių garsinių signalų, kurių trukmė mažesnė kaip 1 sekundė. Pertrūkstantis triukšmas – lygis staigiai kinta, o intervalų trukmė, kai triukšmo lygis pastovus, yra 1 sekundė ir daugiau. Triukšmo vertinimas. Leidžiami akustinio triukšmo lygiai gyvenamoje ir darbo aplinkoje reglamentuojami “Darbuotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatais”, kurie įsigaliojo nuo 2006 m. vasario 15 d. Ototoksinės medžiagos – tai cheminės medžiagos ir preparatai, galintys sukelti klausos pažeidimus. Leidžiamas triukšmo lygis (LTL) – tai toks triukšmo lygis, kuris veikdamas trumpą arba ilgą laiką negali sukelti ligų arba sveikatos sutrikimų. Pagal HN 33-1:2003. Triukšmas dažniausiai vertinamas dviem aspektais: nustatant įrenginių triukšmines charakteristikas;apibrėžiant akustinės taršos poveikį darbuotojo sveikatai. Įrenginio akustiniam įvertinimui dažniausia naudojami: akustinės galios lygių dažniniai spektrai; triukšmo spinduliavimo kryptingumo rodikliai. Akustinės taršos ir jos poveikio žmogui kenksmingumo vertinimui naudojami higienos normomis apibrėžti leidžiami triukšmo lygiai (LTL). Triukšmo vertinimui naudojamus parametrus ir matavimo rezultatų įvertinimui taikomų LTL vertes apsprendžia: triukšmo charakteris, aplinka, darbo pobūdis. Norminės vertės. Ribinė kasdienio veikiančio triukšmo lygio (ekspozicijos lygio) vertė LEX,8h neturi viršyti 87 dBA ir didžiausiasis akimirkinis C svertinis garso slėgis ppeak neturi būti didesnis kaip 200 Pa arba 140 dBA (kai pamatinis slėgis 20mPa.). Triukšmo ekspozicijos vertės veiksmams pradėti (darbuotojų apsaugai nuo veikiančio triukšmo užtikrinti) nustatomas pagal kasdienius veikiančio triukšmo lygius bei didžiausiuosius akimirkinius C svertinius garso slėgius ar lygius ir yra tokios:viršutinė ekspozicijos vertė veiksmams pradėti LEX,8h = 85 dBA ir didžiausiasis akimirkinis C svertinis garso slėgis 140 Pa (arba lygis LCpeak =137 dBC, kai pamatinis slėgis 20 mPa); žemutinė ekspozicijos vertė veiksmams pradėti LEX,8h = 80 dBA ir didžiausiasis akimirkinis C svertinis garso slėgis 112 Pa (arba lygis LCpeak =135 dBC). 35. Triukšmo charakteristikos ir jo poveikis žmogui. Triukšmo mažinimo būdai. Triukšmo poveikis žmogui. Skiriamos orientacinės triukšmo poveikio pakopos: tyla – 0 dB; normalus triukšmo fonas – 0–40 dB; psichologinis poveikis – 40 – 80 dB; fiziologinis poveikis – 80 –120 dB; traumatizmas – 120 –140 dB; šokas – 140 –160 dB. Triukšmo poveikis:specifinis, Nespecifinis. Specifiniam priskiriama: akustinė trauma, klausos nuovargis, profesinis kurtumas. Nespecifinis triukšmo poveikis pasireiškia nervinės sistemos sutrikimu. Žemadažniai ultragarsiniai svyravimai gerai plinta ore. Jų biologinis poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo intensyvumo, poveikio laiko ir kūno paviršiaus, veikiamo ultragarso, matmenų. Aukštadažnio ultragarso kontaktinis poveikis. Triukšmo mažinimo metodai. Norint padėtį pagerinti reikia diegti šiuos klausos pakenkimo rizikos prevencijos principus: netriukšmingų naujų darbo priemonių ar naujų darbo vietų įrengimas; darbuotoją veikiančių triukšmo lygių darbo vietoje nustatymas ir mažinimas; neformalūs darbuotojų sveikatos tikrinimai; inžinerinių, akustinių ir kitų triukšmo mažinimo priemonių ir metodų taikymas; darbuotojų informavimas, mokymas ir kontrolė; periodinis taikomų triukšmo mažinimo programų efektyvumo tikrinimas.Triukšmo šaltinio galios mažinimas; Patalpų akustinė apdaila; Triukšmo sklidimo kelyje izoliacijos įrengimas; Organizaciniai techniniai metodai; Asmeninės apsaugos priemonės; Apsauga nuo ultragarso; Apsauga nuo infragarso. 36. Ultragarsas. Infragarsas. Poveikis žmogui ir apsauga nuo jo. Apsauga nuo ultragarso: Skleidžiantys ultragarsą įrenginiai gerai izoliuojami specialiais gaubtais. Technologinio proceso automatizuotas valdymas. Kontaktinio ultragarso įtaka mažinama padengiant valdymo elementus antivibracine medžiaga, naudojamos antivibracinės pirštinės. Apsauga nuo infragarso: Konstrukcijų standumo didinimas, žemo dažnio virpesių eliminavimas, kamerinių ir rezonansinių slopintuvų naudojimas, reaktyvinių duslintuvų panaudojimas, mašinų greitaeigiškumo didinimas. 37. Apšvietimas, jo klasifikacija, regos laukas. Regos laukas – tai aplinkos vaizdo dalis, kurią mato akys, kai jos ir galva nejuda. Regos lauką sudaro trys sritys:a = 1o ryškaus matymo; 1o 0,4 – šviesus.Objekto ir fono kontrastas,m KL= (Lo-L1 )/L1, Matomumas V = S/Smin. Akinimas bei regos diskomfortas P = ((V1/V2 )-1) × 1000. 39. Apšvietimo normavimas ir regos sugebėjimai. Natūralaus ir dirbtinio apšvietimo apšvietos mažiausias ribines vertes darbo vietoje reglamentuoja higienos norma HN 98:2000. Pagrindinis normuojamas dydis yra apšvieta. Pagrindinis veiksnys lemiantis norminę apšvietą yra regos darbų tikslumas, apibūdinamas mažiausio matomo objekto dydžiu. Žmogaus regos sugebėjimai yra apibūdinami: Akomodacija, Regos aštrumu. 40. Dirbtinis apšvietimas, šviestuvai. Dirbtinis apšvietimas pagal paskirtį skirstomas į: Darbinį- skirtą darbui, žmonių ir transporto eismui. avarinį- įjungiamas sugedus darbiniam ir skirtas tęsti darbą patalpose su nepertraukiamais technologiniais procesais. Evakuacinį- skirtas žmonėms išeiti iš patalpos sugedus dirbtiniam apšvietimui. Budimąjį- veikia ne darbo metu. Apsauginį- apšviečia saugomą teritoriją naktį. Šviestuvų paskirtis – racionaliai naudoti šviesos šaltinį, apsaugoti nuo akinimo bei lempą nuo mechaninio pažeidimo. Šviestuvai gaminami eksploatuoti normaliose, dulkėtose, drėgnose, gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingose patalpose. Priklausomai nuo aplinkos naudojami: atviri, sandarūs, hermetiški šviestuvai. Šviestuvai: Tiesioginės; pusiautiesioginės šviesos; išsklaidytos; atspindėtos; pusiauatspindėtos šviesos. 41. Apsauga nuo statinės elektros. Statinė elektra susidaro dėl medžiagos trinties trinantis dviem dielektrinėm arba dielektrinei medžiagai ir laidininkui. Elektrostatiniam lauke stipris yra normuojamas, o leidžiami elektrostatinių lauko lygiai nustatomi, atsižvelgiant į personalo buvimo darbo vietoj trukmę. Emax = 60 kV/m. Žmogus gali dirbti 1 valandą tokiam lauke. Darbo laikas nenormuojamas, kai E £ 20kV/m, o kai 20-60 kV/m, leidžiamas laikas apskaičiuojamas: t leist.=Emax2:Efakt2 , Emax = 60 kV/m, Efakt – išmatuotas. Apsaugos priemonės: Įžeminimas Varža turi būti iki100 Ω. Plastikiniai korpusai padengiami metaline plėvele ir ji įžeminama. Gaminant plastmasę įdedama priedų, kurie mažina varžą. Skysčių tūrinei varžai mažinti, prideda antistatinių priedų. Drėkinimo įtaisai. krūvių neutralizatoriai. specialūs antistatiniai rūbai, avalynė, pirštinės, pakabukai, žiedai. 42. Elektomagnetiniai laukai ir apsauga nuo jų, poveikis žmogui. Elektromagnetinė energija nuo pramoninio dažnio iki superaukšto dažnio (50 Hz-300 GHz) naudojama: medžiagų terminiam apdorojimui, ryšiams, radijo ir televizijos sistemose, radiolokacijoje, meteorologijoje, astronomijoje, medicinoje. Elektromagnetinio lauko šaltiniai: dirbtiniai - bet kokie elementai įjungti į aukštojo dažnio grandinę, natūralūs - saulės ir galaktikų spinduliavimas, elektriniai ir magnetiniai žemės laukai, atmosferos elektra. Pramoninio dažnio elektromagnetinio lauko poveikis: skausmas, veikiant elektros iškrovoms, galvos skausmas, mieguistumas arba nemiga, padidintas jautrumas, skausmas širdies plote, funkciniai centrinės nervų, širdies-kraujagyslių sistemų sutrikimais, kraujo biocheminių rodiklių pasikeitimas. Darbuotojų apsauga nuo elektromagnetinio lauko reglamentuojama vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 110:2001 „Pramoninio dažnio (50 Hz) elektromagnetinis laukas darbo vietose. Parametrų leidžiamos skaitinės vertės ir matavimo reikalavimai“. Laukų pavojingumas nustatomas atskirai pagal elektrinio lauko dedamąją E, V/m ir magnetinio lauko dedamąją H, A/m. Draudžiama dirbti darbo vietoje, kurioje pramoninio dažnio (50 Hz) elektrinio lauko stipris viršija 25 kV/m ir (ar) magnetinio lauko stipris viršija 5,1 kA/m. Techniniai ir organizaciniai metodai: lauko stiprio ir energijos srauto tankio mažinimas, darbo vietos ekranavimas, darbo vietos atitolinimas nuo spinduliavimo šaltinio, racionalus spinduliuojančių įrenginių išdėstymas darbo patalpoje, darbo režimų nustatymas, perspėjamosios signalizacijos naudojimas.Darbo vietos ekranavimas nuo elektromagnetinių laukų atliekamas stacionariais ir pernešamais ekranavimo įtaisais. Ekranus būtina įžeminti. Asmeninės apsaugos priemonės naudojamos tais atvejais, kai naudoti kitus metodus negalima. 43. Jonizuojančio spinduliavimo rūšys, poveikis žmogui, normavimas, apsaugos priemonės. Gamtinę apšvitą – sąlygoja 238U, 235U, 232Th skilimo produktai ir 40K bei kosminė spinduliuotė. Urano ir torio skilimo grandinėse radiacinės saugos požiūriu svarbiausi yra 228Ra, 226Ra, 222Rn, 220Rn, 218Po, 214Bi, 214Po, 210Pb ir 210Po. Išorinę apšvitą sąlygoja uolienose, grunte, statybos produktuose ir kitokiose medžiagose esančių radionuklidų beta ir gama spinduliuotė bei kosminė spinduliuotė.Vidinė apšvita yra gaunama dėl prarytų ir įkvėptų gamtinių radionuklidų alfa, beta ir gama spinduliuotės. Radioaktyvumas – savaiminis atomo branduolio skilimas, kai spinduliuojamos a, b dalelės, g ir rentgeno spinduliai, neutronų srautai, kurie patekę į žmogaus organizmą sukelia chemines reakcijas ląstelėse, dėl ko jos biologiškai kinta ar net suyra. a spinduliai – tai alfa dalelių (helio branduolių) srautas, kuris pasižymi mažu skvarbumu ir didele jonizacijos galia. Apsaugai nuo šių spindulių, pakanka atsitraukti nuo spinduliuojančio šaltinio 12-20 cm.β spinduliai susideda iš vidutinio skvarbumo ir vidutinės jonizuojančios galios elektronų (neigiamą krūvį turinčių dalelių) bei pozitronų (teigiamą krūvį turinčių dalelių).γ spinduliai – tai didelio dažnio labai trumpos elektromagnetinės bangos. Jie prasiskverbia pro 30 cm storio geležies sluoksnį ir praeina kiaurai žmogų, jų bangos ilgis -10-9–10-12 cm. Storo Pb, Pb ir stiklo ekranai, kameros, distancinis valdymas. Rentgeno spinduliai, kaip ir gama spinduliai yra didelio dažnio elektromagnetinės bangos ir nuo jų skiriasi tik bangos ilgiu 10-6–10-9 cm. Neutronų srautai – tai atomų branduolių neutralaus krūvio dalelių srautai, kurių didelis skvarbumas ir intensyvus biologinis aktyvumas. Dalelės patekusios į kitų elementų branduolius, jos dažnai sukelia radioaktyvų spinduliavimą. Apsaugoma vandenilio turinčiomis medžiagomis, taip pat neutronus absorbuojančiomis medžiagomis. Jonizuojančios spinduliuotės dozės. Radiacijos poveikio laipsnis priklauso nuo to, ar švitinimas yra išorinis ar vidinis. Vidinis švitinimas galimas įkvepiant, nuryjant radioizotopus arba jiems patenkant į organizmą per odą. Radioaktyviosios medžiagos aktyvumas A – tai tos medžiagos spontaninių branduolių skilimų skaičius dN per laiko tarpą dt: A=dN/dt, (Bq) 1 bekerelis (Bq) lygus vienam skilimui per sekundę. Jonizuojančios spinduliuotės kiekis, perduodamas gyvam organizmui, vadinamas – doze. Absorbuota dozė – sugertoji dozė. Tai vidutinė energija, perduota spinduliavimu medžiagos elementiniam tūriui, padalytas iš esančio tame tūryje medžiagos masės. D=dE/dm, [Gy], 1Gy=1 J/kg. Ekvivalentinė dozė H – lygiavertė spinduliavimui dozė. Ji nustatoma iš absorbuotos dozės D ir spinduliavimo kokybinio koeficiento Q sandaugos tam tikrame gyvo organizmo taške. H =DQ, [Sv], [Sv] Sivertas 1 Sv = Jkg-1. Ekspozicinė dozė išreiškia atmosferos oro radiacijos lygį (foną) – rentgeno arba gama spinduliavimo dozė, išreikšta kulonais vienam masės kilogramui, t.y. C/kg = R (rentgenas). R/h arba Sv/h. Efektinė dozė – tai dydis, naudojamas viso kūno skirtingų organų apšvitinimo pasekmių rizikai įvertinti. [Sv]. Jonizuojančių spindulių poveikis.Lengva forma spindulinės ligos nuo 1-2 Sv; Vidutiniškai sunki – 2-6 Sv; Sunki – 6-10 Sv; Labai sunki daugiau 10 Sv. HN 85:2003 nustato leidžiamas apšvitos dozes. Radioaktyvių spindulių dozės, kurios nesukelia jokių negrįžtamų pokyčių žmogaus organizme, vadinamos leistinomis dozėmis. Didžiausia leidžiama apšvitos dozė yra ta, kurią kasmet gali gauti žmogus ir kuri per 50 metų nesukels patologinių pakitimų, nustatomų šiuolaikiniais medicininiais diagnostikos metodais. Jonizuojančios spinduliuotės poveikis įvairiom kūno vietom nevienodas, ypač esant vidinei apšvitai. Siekiant suvienodinti naudojama efektinė dozė. Darbuotojams nustatoma efektinės dozės vidurkis 100mSv/5met, o jei skaičiuojame per metus 50mSv/metų. Gamtinės spinduliuotės sąlygota lygiavertės dozės galia gyvenamosiose patalpose turi būti ne didesnė kaip 0,35 mSv/val. Gamtinės spinduliuotės sąlygota lygiavertės dozės galia darbo vietose turi būti ne didesnė kaip 0,45 mSv/val. Žmones veikia ir natūralus kosminis spinduliavimas. Gyventojams metinė efektinė dozė 1 mSv., Ypatingais atvejais 5 mSv, su sąlyga, kad 5 metus iš eilės vidutinė dozė bus mažesnė už 1 mSv/metus. Apsauga nuo jonizuojančių spindulių :sanitarinių ir higieninių reikalavimų laikymasis; mažiau pavojingų radioaktyvių medžiagų parinkimas; racionalus darbo vietų organizavimas; radioaktyvių atliekų surinkimas, utilizavimas. Techninės apsaugos priemonės : apsauginis jonizuojančio spinduliavimo šaltinių ekranavimas; sandarūs radioaktyvių medžiagų laikymo ir transportavimo įrengimai; darbo procesų mechanizavimas ir automatizavimas; asmeninių apsaugos priemonių naudojimas; Asmeninės apsaugos priemonės apsaugo, kad radioaktyvios medžiagos (alfa ir beta spinduliai) nepatektų į organizmą, ant odos. Tačiau jos neapsaugo nuo gama spindulių ir neutronų srautų. 44. Technologinių procesų sauga. Visi reikalavimai saugaus technologinio proceso vedimui surašomi technologiniame reglamente. Projektavimo stadijoje reikia numatyti saugaus darbo sąlygas bei darbo saugos priemones. Saugaus darbo, sanitarijos ir priešgaisrinės apsaugos klausimus būtina sieti su technologiniais procesais. Projektuojant įmonę, turi būti numatyta, kaip bus organizuotas darbas visoje įmonėje ir atskirose darbo vietose, kokie saugumo reikalavimai bus keliami įrengimams, aparatams, mechanizmams ir mašinoms, kaip bus apsisaugoma nuo sprogimų, gaisrų, korozijos, virpesių, šiluminių ir radioaktyvaus, rentgeno, elektromagnetinio spinduliavimo ir kitų pavojų. Rengiant projektą, reikia daug dėmesio skirti statybos ir montavimo darbų saugumui, gamybos objektų saugiam išbandymui ir eksploatavimui. Parenkant technologinius procesus, pirmiausia reikia atsižvelgti į technines saugumo sąlygas, gamybos procesų (cheminių, fizikinių-cheminių, fizikinių-mechaninių, mišrių procesų), įrenginių, mašinų, aparatų, pastatų, statinių konstrukcines savybes. Pasirenkant technologinio proceso periodiškumą, pirmenybę reikia teikti nuolatinio veikimo procesams. Pavojingiausi cheminiai technologiniai procesai, kur didelį pavojų kelia sunkiai reguliuojamos grandininės, skilimo, polimerizacijos, oksidacijos reakcijos. Svarbiausias cheminių reakcijų stabilumo veiksnys – pastovi temperatūra. Tais atvejais, kai procesą reikia vykdyt sprogioje aplinkoje - į aparatus įvedamos medžiagos, kurios mišinį daro nedegiu – flegmatizatoriai. Jos gali būti inertiniai komponentai ir inhibitoriai. Vykdyti saugiai operacijas galima naudoti vakuumą. Tada skysčio virimo temperatūra mažėja ir skilimas medžiagų mažėja. Siekiant technologinių procesų saugumo, automatizavimo sistemos turi atlikti sekančias funkcijas: pateikti informaciją apie technologinio proceso eigą ir jo parametrus; palyginti gautąją informaciją su programos (normų) rodikliais; konstatuoti procesų parametrų nuokrypas nuo normų ir panaudoti gautąją informaciją procesų nuokrypoms koreguoti. Atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, taikomos šios svarbiausios automatizavimo formos: automatinė procesų kontrolė; technologinė signalizacija; automatinis valdymas; automatinis reguliavimas; automatinė apsauga ir blokavimas. 45. Technologinių įrengimų avarijų techninės priežastys. Netinkami projektiniai sprendimai: Netinkamos medžiagos konstrukcijoms. Įrenginių stiprumo sumažėjimas dėl didelių slėgių ir kitų vidinius medžiagų įtempimus didinančių veiksnių. Įrenginių stiprumo pokyčiai dėl korozijos. Padidėjus slėgiams aparatuose gali atsirasti didelių vidinių įtempimų ir silpnose vietose jie gali trūkti. Dinaminės apkrovos padidėja dėl didelių greičių, išcentrinių jėgų. Taip pat gali atsirasti įtrūkimų dėl temperatūros pokyčių. Metalo nuovargio reiškiniai sukelia aparatų irimą. Konstrukcijų vidiniai įtempimai veikiant dinaminėm apkrovom yra žymiai didesnis nei statinėm apkrovom. 46. Korozija, apsaugos nuo korozijos būdai. Korozija – kieto kūno irimas dėl fizikinių, cheminių ar elektrocheminių reiškinių. Dėl korozijos mažėja metalo stiprumas. Korozijos metu konstrukcijoj esantis metalas kinta veikiamas deguonies, vandens ir kitų cheminių medžiagų, jis pradeda irti mažėja jo kiekis, dėl to sumažėja metalinių konstrukcijų stiprumas. Korozijos procesai – cheminiai, elektrocheminiai arba mišrūs. Amoniako gamybos (hidrogenizacijos) procese vyksta vadinamoji, vandenilinė korozija, kuri ypač intensyvi tuomet, kai yra dideli slėgiai ir aukšta temperatūra. Vandenilinė korozija yra tarpkristalinės formos. Vandenilis difunduoja i metalą ir sudaro junginius. Su vandeniliu daugiausia reaguoja pliene esantis cementitas Fe3C. Fe3C + 2H2 ®CH4 +3Fe. Šiame procese plienas netenka anglies, suardoma jo struktūra, įvyksta tarpkristalinė korozija, plienas netenka atsparumo, atsiranda smulkių įskilimų. Apsaugos nuo korozijos būdai: Atsparių korozijai metalų ar jų lydinių taikymas. Korozijos proceso pavojingumo laipsnis nusakomas korozijos greičiu, pažeisto paviršiaus plotu ir gyliu. Korozijos greitis lygus skverbčiai. Skverbtis parodo medžiagos pažeidimo gylį mm/metus. Jau projektuojant aparatus , reikia vengti užsistovėjimo zonų aparatuose: Dvisluoksniai plienai; Naudojamos nemetalinės konstrukcijos: keramika, stiklas, plastmasės; Agresyvios aplinkos aktyvumo mažinimas pridedant inhibitorių. Jie metalų paviršiuje lėtina elektrocheminius procesus. Komunikacijom, esančiom po žeme taikoma elektrocheminė apsauga: Katodinė, Protektorinė. Anksčiau minėtais būdais ne visuomet galima apsaugoti nuo korozijos metalines konstrukcijas, aparatus, vamzdynus, įkastus į gruntą arba veikiamus vandens. Tuomet taikoma katodinė metalų apsauga. Jos esmę sudaro tai, kad saugomoji konstrukcija (vamzdynas) prijungiama prie nuolatinės elektros srovės katodo (neigiamo poliaus), o šios elektros grandinės anodu imamas specialus įžemiklis. Katodinė konstrukcija sujungiama su pastovios srovės šaltinio „-„ poliu, o „+“ polius sujungiamas su žemėj užkastu įžemikliu ir tampa anodu.1 –nuolatinės srovės šaltinis, 2 –laidininkas, 3 –anodinis įžemiklis, 4 – plyšys, 5 –vamzdynas. Įrenginio veikimo principas: Nuolatinė srovė iš šaltinio 1 laidininku 2 teka į anodinį įžemiklį (metalo laužas) 3 , iš kurio pereina į gruntą, o per jį į vamzdyną 5 pro izoliacijos plyšius 4 ir grįžta į pastovios srovės šaltinį 1. Taip saugoma konstrukcija virsta katodu ir apsaugoma nuo korozijos. Anodinis įžemiklis laikui bėgant suyra. Tokia katodinė stotelė apsaugo iki 10 – 20 km vamzdynų. Trūkumas - reikalingas pastovus elektros energijos šaltinis. Metalų nuovargis. Mašinų ir technologinių renginių elementai, veikiami cikliškai kintamų apkrovų, gali suirti ir tada, kai mažesni įtempimai. Technikoje tai vadinama metalų nuovargiu. Medžiagos patvarumą nusako jos patvarumo ribinis dydis vadinamas nuovargio riba. Reaktoriai. Cheminiai produktai gaminami homogeninių ir heterogeninių katalizinių reakcijų metodais. Homogeniniams procesams naudojami periodinio veikimo reaktoriai ir ne tiek pavojingi nuolatinio veikimo aparatai — kolonos arba vamzdinio tipo reaktoriai. Tokie aparatai (reaktoriai) turi patikimus apsauginius vožtuvus. Saugiam darbui užtikrinti turi būti tiksliai dozuojamos reaguojančios medžiagos, katalizatoriai, griežtai laikomasi procesų reguliavimo priemonės. Dauguma katalizatorių yra labai nuodingi, todėl, įkraunant šiuos katalizatorius į reaktorius ir po reakcijų juos iš reaktorių pašalinant, reikia žiūrėti, kad būtų sandari aparatūra. Keičiant katalizatorius, kontaktinius aparatus prieš tai reikia prapūsti, ataušinti, atidaryti ir iš jų pašalinti pavojingas dujas. Džiovyklos. Eksploatuojant džiovyklas, pavojų kelia įvairūs jų mechanizmai, džiovinimo procese išsiskiriančios kenksmingos dujos, garai, dulkės, daug drėgmės. Kad neprasiskverbtų kenksmingų medžiagų, patalpose turi būti palaikomas nedidelis ir pastovus vakuumas. Džiovyklose neturi susidaryti pavojingų sprogimo atžvilgiu dujų, garų ar dulkių koncentracijų. Džiovyklų dulkės surenkamos ciklonuose, rankoviniuose arba slapiojo valymo filtruose ir skruberiuose. Tirpiklių garai surenkami kondensatoriuose arba adsorberiuose. 48. Pavojingų zonų apsauga. Pavojinga zona – erdvės dalis, kurioje galimas profesinės rizikos veiksnių poveikis dirbančiajam. Mechaninių pavojų šaltiniai yra: Judantys mechanizmai ir mašinos; judančios gamybinių įrenginių dalys; judantys gaminiai, ruošiniai, medžiagos; irstančios konstrukcijos; padidintas darbo zonos dulkėtumas; aštrios briaunos, atplaišos, šiurkštūs ruošinių, įrankių ir įrenginių paviršiai; darbas aukštyje; fizinės perkrovos (statinės, dinaminės). Pavaros: 1 - grandininė, 2 - diržinė, 3 - dantytas bėgis; 4 - velenai, 5 - krumpliaračiai, 6 – konvejeris. Staklės: 7 - tekinimo, 8 - gręžimo, 9 - galandimo, 13 - frezavimo 10 - diskinis pjūklas, 11 - juostinis pjūklas, 12 - frezavimo staklės 14 - presas, 15 - kiaurymių išmušimo staklės, 16 - lenkimo staklės Saugūs darbo metodai: Paprasčiausia apsauga – pavojingų zonų aptvėrimas, apdengimas tinklais, grotelėm. Sudėtingesnė apsauga – pavojingų zonų blokavimas Dažniausiai blokuojama mechaniniais jungikliais ir specialiomis replėmis. Išstumtų rankų principas; Užimtų rankų principas; Šviesos, akustinė signalizacija, kai žmogus pateka į pavojingą zoną. Darbų mechanizavimas ir automatizavimas. Nuotolinis valdymas. Darbo organizavimas. 49. Saugus slėginių indų naudojimas. Slėginis indas – hermetiškai uždaryta talpa, kur vyksta cheminiai, šiluminiai ir kiti technologiniai procesai arba laikomos bei vežiojamos lakiosios medžiagos. Fizinis sprogimas – tai staigus jėgos veikimo pasireiškimas dėl netikėto adiabatinio dujų ar garų išsiplėtimo, lydimas mechaninės energijos išsiskyrimo ir susidarymo sprogimo ir smūginės bangų. Dažniausiomis avarijų ir sprogimų priežastimis induose su slėgiu yra: konstrukcijos neatitikimas maksimaliam leistinam slėgiui ir temperatūriniam režimui, viršijimas leistino slėgio, netekimas mechaninio atsparumo, nesilaikymas nustatyto režimo nebuvimas būtinos techninės priežiūros. Įrengimo, gamybos ir naudojimo saugą nustato Slėginių įrenginių techninis reglamentas. Slėginių indų eksploatavimą reglamentuoja slėginių indų naudojimo taisyklės DT12-02. Taikomas betkuriam stacionariam arba mobiliajam indui ar rezervuarui, kuriame gali būti ar susidaryti >nei 0,5 baro darbinis tankaus kūno slėgis.Prieš pradedant naudot slėginį indą, jį reikia įregistruot valstybinėj registracijos įstaigoj. DT 12-02 nurodo sekančius indų techninės būklės tikrinimus: Veikiančio indo patikrinimas. Vidaus bei išorės apžiūra. Hidraulinis bandymas. Tikrinimo tikslas – nustatyti ar indai gali iki kito patikrinimo veikti esamomis sąlygomis. Indus reikia tikrinti: Prieš pradedant naudot naują indą po sumontavimo. Atliekama vidaus bei išorės apžiūra, hidraulinis bandymas ir veikiančio indo patikrinimas. Perkėlus indą ar sumontavus naujoj vietoj. Periodiškai, taisyklių nustatytais terminais. Papildomai po avarijų, rekonstrukcijos, remonto. Slėginių indų kontroliniai prietaisai ir apsauginiai įtaisai. Slėginiuose induose turi būti kontroliniai matavimo prietaisai ir apsauginiai įtaisai: manometrai, lygmačiai, temperatūros matavimo prietaisai, apsauginiai vožtuvai ar membranos. Garo katilo lygmačiai: a—su plokščiu stiklu, b — su apvaliu armuotu stiklu, c — katilo pjūvis su vandens lygmačiu; 1 — stiklas, 2 — nuleidžiamojo čiaupo rankena, 3 — uždaromojo čiaupo rankena, 4 — vandens lygis. Svarbiausi kontroliniai prietaisai – manometrai – induose, kurių slėgis didesnis už atmosferos. Svarbiausias apsauginis įtaisas – apsauginis vožtuvas – mechanizmas automatiškai atsidarantis, kai slėgis padidėja ir užsidarantis, kai slėgis sumažėja iki darbinio. Vožtuvų angos gali užsikristalint arba užsikirst. Tada naudojam apsaugines membranas – lūžtančias ar plyštančias.Induose naudojame atbuliniai ir redukciniai vožtuvai. Atbulinai vožtuvai leidžia agentui tekėt tik viena kryptimi. Redukciniai vožtuvai naudojami kai aparate slėgis mažesnis už tiekiamą garų slėgį. 50. Saugus balionų ir cisternų eksploatavimas. Balionuose laikomos suslėgtos, suskystintos, ištirpusios dujos, todėl balionai labai pavojingi sprogimo atžvilgiu. Sprogimo priežastys: išsiplėtus dujoms, įkaitus balionui; perpildžius balionus skystintų dujų (visiškai nepalikus pagal normas nepripildytos ertmės). Balionai gali labai greitai sprogti dėl mažiausių temperatūros pokyčių. Eksploatuojant balionus, įvyksta avarijos, kai jie nenudažyti atitinkama skiriamąja spalva ir nemarkiruoti. Pvz:, azoto dujų balionai turi būti dažomi juodai, amoniako - geltonai, acetileno -baltai, vandenilio - tamsiai žaliai, degiųjų dujų - raudonai, deguonies - mėlynai ir t.t. Ant atskirų rūšių dujų balionų turi būti ryškus dujų pavadinimas, užrašytas standartine nustatyta spalva. 51. Elektros srovės poveikis žmogui. Pramoninio elektrotraumatizmo priežastys:1. Nepakankamas elektros srovės pavojingumo įvertinimas; 2. Netinkamai įrengti ir netinkamai eksploatuojami elektros tinklai ir įtaisai; 3. Prastai išmokyti dirbantieji; 4. Techninės priežiūros stoka; 5. Aplaidumas ir abejingumas. Prisilietus prie elektros srovės grandinės, žmogaus kūnu teka srovė. Ji veikia žmogų: Elektrolitiškai; Biologiškai; Termiškai. Organizmo sužalojimai dėl elektros srovės poveikio vadinami, elektrotraumomis, kurios būna: Vidinės; Išorinės. Elektros smūgis - pasireiškia audinių dirginimu tekant elektros srovei: vietinis ir refleksinis. Fibriliacija - nekoordinuotas širdies skaidulų virpėjimas ir taukuliai. Asistolija – nustoja plakti širdis. Atsižvelgiant į padarinius, elektros smūgiai gali būti keturių laipsnių. Klinikinė (tariamoji) mirtis; Biologinė (tikroji) mirtis. Tiesioginius nudegimus sukelia žmogaus kūnu tekanti srovė, o netiesioginius – elektros lauko sukelta aukšta temperatūra. Odos eletrometalizaciją sukelia į odą prasiskverbusios elektros lanko išpurkštos metalo dalelės. Elektros ženklai – kietokos gelsvai pilkos dėmės, kurios atsiranda odos ir tampą turinčių dalių susilietimo vietose. Elektrooftalmija - akių uždegimas. Ją sukelia elektros lanko ultravioletiniai spinduliai. Pirmoji pagalba nukentėjusiems nuo elektros srovės žmonėms. Pirmoji pagalba kol atvyks gydytojas: Išlaisvinti žmogų nuo elektros srovės veikimo; Medicininės pagalbos teikimas. 52. Įžemėjimo srovės nuotėkio zonos.Prisilietimo ir žingsnio įtampa. Prisilietimo įtampa - žmogui tenkanti įžeminimo įrenginio įtampos dalis, kai srovė žmogaus kūnu teka iš rankos į ranką arba iš rankos į kojas, prisilietus prie dviejų grandinės taškų. Srovės nutekėjimas į žemę galimas tik laidininku, turinčiu kontaktą su žeme. Toks kontaktas – atsitiktinis ar numatytas. Numatytas kontaktas – įžeminimas. Sakysime, turime pusrutulio formos įžemiklį. Specifinė grunto varža r vienoda. Tokiu būdu įvykus trumpam jungimui teka įžemėjimo srovė It į visas puses vienodai. Srovė žemėje nuo įžemiklio tekės į visas puses per visą pusrutulio 2px2 plotą, o jos tankis žemėje, tolstant nuo įžemiklio, mažės. Srovės tankis j taške A: j=It/2* pi*(r+x)2, A/m2 J – srovės tankis, A/m2; It – įžemėjimo srovė, A; R – įžemiklio G spindulys, m; j » 0 – tai vadinamos nulinio potencialo zona arba žemė. Ji gali būt už 10 m ar tik už 100 m. maksimalus potencialas, kai x=r.Grunto vietos, esančios tarp įžemiklio ir nulinio potencialo zonos, kur j > 0 yra įžemėjimo srovės nuotėkio zonos. Šių zonų taškai turi įtampą, kuri dažniausiai vadinama tų zonų taškų potencialu. Pusrutulio formos įžemikio, įžemėjimo srovės nuotėkio zonos taškų potencialai (V) pasiskirsto pagal hiperbolės dėsnį: Tekėdama per įžemiklį į žemę, srovė prateka per įžemiklio varžą Rt, kuri vadinama nuotėkio varža. Įtampos kritimą tarp žmogaus lietimo taškų elektros srovės grandinėje vadiname prisilietimo įtampa Uh. Žmogus liesdamas įžeminto elektros įrenginio korpusą gauna to įžemiklio potencialą VG, o jo prisilietimo įtampa priklausys ir nuo jo kojom gaunamo potencialo VA: Uh = VG – VA. Kuo žmogus arčiau įžemiklio, tuo įtampa mažesnė: Uh ¹ UG. Uh = a1 a2 VG. Uh = a1 a2 It Rt. a1 – įvertina įtampos sumažėjimą įžemiklio varžoje. a2 – įvertina įtampos sumažėjimą žmogaus kontakto su žeme varžoje. Didžiausia srovė teka žmogumi kai jis yra nulinio potencialo zonoje ir liečia įtampą turinčias įžemintas dalis. Jei žmogus bus prie pat įžemiklio tai Upr = 0, nes žemės paviršiaus (kojų) potencialas lygus variklių korpusų potencialui. Žingsnio įtampa – tai kojų potencialų skirtumas, kuris susidaro tuomet, kai žmogus yra netoli įžemėjimo vietos . žingsnio įtampa vadiname įtampą tarp dviejų srovės grandinės taškų, ant kurių tuo metu stovi žmogus. Didžiausia įtampa yra tada, kai žmogus viena koja stovi virš įžemiklio, o kita nutolusi atstumu x = s. Maksimalią žingsnio įtampą žmogus gali gauti būdamas arti įžemiklio. 53. Apsauginis įnulinimas. Elektros įrenginių įnulinimas. Elektros įrenginių klasifikacija pagal įtampą. Elektros įrenginiai saugumo nuo elektros srovės atžvilgiu yra skirstomi:Pavojingos įtampos – tai įrenginiai, kurių kintamoji įtampa didesnė už 50 V, o nuolatinė didesnė nei 75 V; Žemos – tai tokie įrenginiai, kurių įtampa iki 1000 V kintama ir iki 1500 V nuolatinė. Aukštos – tai įrenginiai, didesnės nei 1000 V kintamos ir daugiau nei 1500 V nuolatinės. Įnulinimas - tai elektros prietaisų metalinių, nesrovinių dalių iš anksto numatytas tiesioginis sujungimas su tiesiogiai įžeminta transformatoriaus ar generatoriaus įžeminta neutrale, vienfazio maitinimo šaltinio apvijos tiesiogiai įžemintu tašku. Jis taikomas iki 1000 V įtampos tinkluose. Elektros įrenginys - techninė konstrukcija skirta elektros energijai pagaminti, perduoti, keisti (transformuoti), skirstyti arba vartoti. Aktyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis, kuria normaliomis darbo sąlygomis teka srovė arba kuri turi tik įtampą, nulinis laidininkas. Pasyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis. normaliomis darbo sąlygomis neturinti įtampos, tačiau įtampa joje gali atsirasti pablogėjus izoliacijai. Nulinis laidininkas N - laidininkas iki 1000 V įtampos elektros trifaziuose tinkluose sujungtas su generatoriaus ar transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, vienfaziuose tinkluose su įžemintu apvijos tašku, o nuolatinės srovės tinkluose — su įžemintu viduriniu šaltinio poliumi. Apsauginis laidininkas PE - laidininkas. jungiantis iki 1000 V įtampos įrenginių pasyviąsias dalis su trifazio generatoriaus arba transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale. Apsauginis nulinis laidininkas PEN - vienu metu atlieka ir apsauginio laidininko PE ir nulinio laidininko N funkcijas. Taikymo sąlygos ir sritys. Įnulinti būtina: visus 380 V ir aukštesnės įtampos kintamosios srovės bei 440 V ir aukštesnės įtampos nuolatinės srovės elektros įrenginius; aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės elektros įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose, taip pat lauke esančius įrenginius. Sprogiose zonose eksploatuojami elektriniai įrenginiai gali sukelti ne tik elektros srovės pavojų, bet ir aplinkos sprogimą, todėl būtina įnulinti visus (bet kurios įtampos) elektros įrenginius. Įnulinti reikia šias įrenginių dalis: elektros mašinų, transformatorių, šviestuvų korpusus; elektros aparatų pavaras; skirstymo ir valdymo skydų skydelių ir spintų korpusus; skirstyklų metalines konstrukcijas apvalkalus; kitas metalines konstrukcijas, ant kurių arba į kurias montuojami elektros įrenginiai; metalinius elektros imtuvų korpusus; elektros įrenginius, sumontuotus ant variklių, mašinų ir mechanizmų judamųjų dalių. Įnulinimo dalys: Nulinis apsauginis laidininkas N, apsauginis laidininkas PE arba apsauginis nulinis laidininkas PEN, apsaugos aparatai, neutralės įžeminimo varža. Apsauginio laidininko paskirtis sudaryti trumpojo jungimo srovei mažą grandinės varžą, kad nuo šios trumpojo jungimo srovės suveiktų apsaugos aparatas. Apsaugos aparato paskirtis atsiradus įtampai elektros įrenginio pasyviosiose dalyse, automatiškai atjungti elektros įrenginį nuo elektros tinklo. Transformatoriaus neutralės įžeminimas įvykus fazės įžemėjimui, sumažina įnulintų elektros įrenginių korpuso įtampą iki saugios reikšmės. Įnulinimo veikimo principas: izoliacijos pramušimą tarp fazinio laido ir korpuso paverst vienfaziu trumpuoju jungimu, kad susidarytų didelė trumpo jungimo srovė, nuo kurios suveiktų apsaugos aparatas, kuris pramuštą izoliaciją turinčias srovines dalis, o kartu ir fazinę įtampą gavusias nesrovines dalis (įrengimo korpusą) atjungia nuo fazinės įtampos. 54. Patalpų pagal elektros srovės pavojingumą klasifikacija. Būtinumas įnulinti priklauso nuo elektros įrenginių įtampos ir jų eksploatavimo sąlygų. Elektros įrenginių eksploatavimo patalpos, elektros srovės pavojingumo atžvilgiu, klasifikuojamos į tris pavojingumo klases :labai pavojinga patalpa,pavojinga patalpa, normali (nepavojinga) patalpa. Labai pavojinga patalpa vadinama patalpa, pasižyminti bent vienu iš šių požymių:a) šlapia patalpa (oro drėgnis apie 100%);b) patalpa su chemiškai arba biologiškai agresyvia aplinka, kurioje nuolat arba dažnai būna chemiškai agresyvių garų, dujų, skysčių arba susidaro nuosėdų ar pelėsių, ardančių elektros įrenginių izoliaciją ir srovines dalis; c)patalpa, pasižyminti dviem ar daugiau pavojingai patalpai būdingais požymiais. Pavojinga vadinama tokia patalpa, kuri pasižymi bent vienu iš šių požymių:oro drėgnis > 75 % arba yra elektrai laidžių dulkių.vid. paros temp. yra aukštesnė nei +35 °C.grindys yra laidžios elektros srovei .patalpoje yra galimybė vienu metu prisiliesti prie srovei laidžių neįžemintų elektros įrenginių korpusų ir prie srovei laidžių konstrukcijų, turinčių kontaktą su žeme. Patalpa, kuriai netaikytina labai pavojingoms ir pavojingoms patalpoms būdingi požymiai, priskiriama normaliai (nepavojingai) patalpai. Įnulinti būtina: visus 380 V ir aukštesnės įtampos kintamosios srovės bei 440 V ir aukštesnės įtampos nuolatinės srovės elektros įrenginius;aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės elektros įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose, taip pat lauke esančius įrenginius. Sprogiose zonose eksploatuojami elektriniai įrenginiai gali sukelti ne tik elektros srovės pavojų, bet ir aplinkos sprogimą, todėl būtina įnulinti visus (bet kurios įtampos) elektros įrenginius. Veiksniai, lemiantys elektrotraumų sunkumą. Traumavimo elektros srove tikimybė ir sunkumas visų pirma priklauso nuo žmogaus lietimo įtampos, žmogumi tekančios srovės stiprumo ir tekėjimo laiko. Leistinos įtampos ir srovės žmogui. Žmogaus lietimo į tampas ir žmogumi tekančias sroves, kurios sudaro pakankamai mažą sunkių elektros traumų tikimybę, vadinama leidžiamomis. 50Hz dažnio elektros tinkluose didžiausios žmogui leidžiamos lietimo įtampos Uhmax ir sroves Ihmax yra šios: esant normaliam elektros įrenginių režimui (kai nepramušta izoliacija arba kai jos varža ne mažesnė už leidžiamą), Uhmax=2V ir Ihmax=0,3mA; esant avariniam elektros įrenginių režimui (kai fazinę įtampą gauna metalinės pasyvios dalys), Uhmax ir Ihmax priklauso nuo didžiausio leidžiamo srovės tekėjimo žmogumi laiko thmax. 55. Įnulinimo efektyvumas Jo efektyvumą nusako saugiklio suveikimo laikas. Kuo jis mažesnis, tuo efektyvumas didesnis. Saugiklių suveikimo laikas normuojamas ne tiesiogiai, o per trumpo jungimo ir nominalios srovės santykį: KNmin=Jk/Ifnom ; Ik – trumpo jungimo srovė, Ifnom – saugiklio nominali srovė, KNmin – 1,5; 3; 4; 6. 4; 6 – sprogiom zonom. 6 – automatiniams saugikliams. 3 – lydiesiems ir automatiniams nesprogiose zonose. 1,5 – tik automatiniams jungikliams su elektromagnetiniais atkabikliais, kurie suveikia be laiko uždelsimo (visose vietose). Kai KNf 1000 V įtampos įrenginiams ir iki 1000 V įrenginiams su izoliuota neutrale. Įžeminimo sudėtinės dalys: Įžemikliai – po žeme, kuriais ir pasiskirsto srovė žemėje. Įžemikliai bųna dirbtiniai ( specialios paskirties ir sumontuotos konstrukcijos, kurios įkasomos į žemę ), natūralūs ( gelžbetoninės atramos ). Įžemiklio laidininkai, kurie įžeminamuosius prietaisus sujungia su įžemikliu. 57. Apsaugos nuo elektros būdai ir priemonės. Pagal apsauginio veikimo trukmę ir eiliškumą jas galima suskirstyti į 2 grupes: Pirminės – tik srovinių dalių izoliacija. Izoliacija saugo žmogų nuo elektros srovės nuolat, elektros srovės stacionaraus darbo metu. Antrinės - visos kitos apsaugos priemonės, nes jos pradeda veikti tik po to , kai sutrinka izoliacija – pramušama, suardoma cheminėmis medžiagomis, mechaniškai nutrinama, pažeidžaima. Antrinės: a) Mažų įtampų panaudojimas, kai kintamoji mažiau už 50 V, o nuolatinė mažiau už 75 V, labai pavojinguose vietose 12 V. b) Skiriamieji transformatoriai kurių antrinė apvija elektriškai atskirta nuo pirminės apvijos, naudojimas. c) Įžeminimas – tai numatytos įtampos neturinčių elektros dalių sujungimas su žeme. d) Įnulinimas; e) Potencialų suvienodinimas f) Apsauginis atjungimas esant apsauginio išjungimo įrenginiams, galima greitai per 0,2 s išjungti iš elektros tinklo sugadintą imtuvą. g) Įrenginių su dviguba arba sustiprinta izoliacija naudojimas; h) Elektros įrenginių aptarnavimas nuo izoliacinių aikštelių. Laidų izoliacija – veikiant drėgmei šilumai, cheminiams ir kitiems veiksniams, izoliacija sensta ir ja gali pramušti elektros tinklo įtampa. Todėl nuolat nustatytais teminais kontroliuojama izoliacinė varža. Kai nustatymas ruože 500 Ω, juos keičia naujais. Apsaugos nuo elektros poveikio asmeninės apsaugos priemonėmis. Jos būna izoliuojančios ir neizoliuojančios. Izoliuojančios: Pagrindinės, kurių konstrukcijos ir izoliacija patikimai atlaiko darbinę įtampą ir kuriom galima liest įtampą turinčias dalis: įtampos izoliatoriai,matavimo replės, izoliacinės lazdos, dielektrinės pirštinės, įrankiai su izoliuotom rankenom. Papildomos tos, kurios naudojamos kartu su pagringinėmis papildomai apsaugai nuo prisilietimo įtampos, žingsnio įtampos, nuo elektrostatinio ir elektromagnetinio lauko bei elektros lanko ir jo degimo produktų poveikio. Draudžiama papildomomis priemonėmis leiti įtampą turinčias srovines galias. Tai izoliaciniai kilimėliai, dielektriniai blokai, kaliošai, apsaugos akiniai, brezentinės pirštinės. Neizoliuojančios:Kilnojami įžemikliai, apsauginiai diržai, lynai, įtampos signalizatoriai, laikini apvarai, apsaugos nuo elektros ženklai, izoliuojantys gaubtuvai ir antdėklai ir kt. Nurodyta apsauginės priemonės vardinė įtampa neturi būti mažesnė už įrenginio, kuriame ji bus naudojama, įtampą. Elektros įrenginius aptarnaujantis personalas turi turėti tam tikrą kvalifikaciją: AK – aukšta, VK – vidutinė, PK – pradinė kvalifikacija. 58. Gaisrinės saugos organiz respublikoje ir įmonėje. Pagrindinius priešgaisrinės saugos reikalavimus nustato “Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės”. Už priešgaisrinę saugą yra atsakingas vadovas. Jis privalo: organizuoti darbuotojų instruktavimą, mokymą ir atestavimą; paskirti asmenis, atsakingus už darbo barų priešgaisrinę būklę; aprūpinti objektą gaisro gesinimo priemonėmis ir garantuoti, kad jos būtų efektyviai naudojamos gaisrui gesinti. garantuoti, kad šildymo įrengimai, vėdinimo, elektros įranga, technologiniai ir gamybiniai prietaisai būtų tvarkingi; garantuoti, kad baigus darbą patalpose ir darbo vietose būtų tvarka, išjungti elektros įrenginiai, išskyrus tuos, kurie veikia visą parą. Gaisrine sauga ir gerinimu LR rūpinasi priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM. Gaisrinė sauga: profesionali ir savanoriška. Profesionali: sukarinta ir nesukarinta. Respublikos miestus ir svarbius objektus nuo gaisrų saugo sukarintos gaisrinės saugos dalys, o rajonus - nesukarintos gaisrinės dalys ir komandos. Įmonėse organizuojamos savanorių ugniagesių draugovės iš darbuotojų. Šios draugovės nariai įgyvendina gaisrinės saugos reikalavimus ir dalyvauja gesinant gaisrus. Įmonės vadovas privalo parengti priešgaisrinės saugos instrukcijas, įvadinę ir darbo vietoj instruktuoti visus darbuotojus, aprūpinti reikiamom gesinimo priemonėm, įvesti gaisrinę signalizaciją. Jei įmonėje yra keli padalinai – atsako padalinių vadovas. Gaisriniai instruktažai: pirminis, kai dirbantieji supažindinami su bendrosiomis gaisrinės saugos taisyklėmis darbo vietoje, darbo vietoje, kai instruktuojama kaip laikytis gaisrinės saugos taisyklių konkrečiame darbo bare. Dirbančiuosius instruktuoja atsakingi už gaisrinę saugą asmenys. Instruktažai registruojami specialiame žurnale, kuriame pasirašo išklausiusieji ir instruktavę asmenys.Visi gaisrinės saugos ženklai turi atitikti Lietuvos standartą LST1468:1997 „Gaisrinė sauga. Gaisrinės saugos ženklai. Pagrindiniai naudojimo ir gamybos reikalavimai". 59. Patalpų kategorijos pagal sprogumo ir gaisro pavojus. STR 2.01.04.2004 Statybos techninis reglamentas. Gaisrinė sauga pagrindiniai reikalavimai. Sandėliavimo, gamybos ir pramonės paskirties pastatai pagal pavojingumą gaisro bei sprogimo atžvilgiu ir gaisrinį pavojingumą, atsižvelgiant į juose esančių medžiagų kiekį ir povojingumo gaisro bei sprogimo atžvilgiu savybes, taip pat į gamybos technologinių proceso ypatumus, skirstomi į Asg, Bsg, Cg, Dg, Eg pavojingumo sprogimo bei gaisro atžvilgiu kategorijas, o išoriniai įrenginiai – Asgi, Bsgi. Cgi, Dgi, Egi.Asg – kai naudojamos gamybaidegios dujos, lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, kurių pliūpsnio temperatūra nemažesnė nei 28° C, kai jų naudojama tiek, kad užsidegus sprogstamam mišiniui, susidaro daugiau nei 5 kPa momentinis sprogimo slėgis.Bsg – kai naudoja gamyboje degias dulkes ar pluoštą, lengvai užsiliepsnojančius skysčius, kurių pliūpsnio tmperatūra ≥28° C, degūs skysčiai, kurie gali sudaryti sprogius aerozolius, kai naudojama tiek, kad užsidegus sprogiam mišiniui patalpoj išsivysto >5 kPa sprogimo momentinis slėgis. Cg – tai gaisro, kai naudojami degūs ir sunkiai degūs skysčiai, kietos medžiagos, dulkės, pluoštai, kurie tik dega. Kurios dega sąveikoj su vandeniu, deguonimi ar viena su kita. Jei patalpa nepriskiriama A ir B kategorijom. Dg – kai naudojamos karštos įkaitusios, išlydytos, nedegios medžiagos. Medžiagos, kurrias apdorojant šiluma išsiskiria, išsiskiria kibirkštys ar liepsna kai degios dujos, skysčiai, kietos medžiagos naudojamos kaip kuras ar sunaudojamas deginant. E – nedegios medžiagos ir megžiagos šaltoj būklėj.- šaldytuvai. 60. Gaisrų klasifikacija. Pagal tai, kokios medžiagos dega, gaisrai skirstomi: A – gaisrai, kur dega kietos medžiagos: popierius, plastmasė, medis; B – skysčiai ir medžiagos, kurios suskystėja aukštoj temperatūroj; C – dujų gaisrai; D – dega metalai ir metalų organiniai junginiai. Klasifikacija rašoma ant gesintuvų. 61. Gesintuvai.Viena iš pagrindinių pirminio gaisro gesinimo priemonių -gesintuvai. Populiariausi yra vandens putų, miltelių ir dujų (angliarūgštės) gesintuvai. Cheminių putų gesintuvai uždrausti.     Vandens putų gesintuvuose (VPG-5, VPG-10) putos išgaunamos, kai vandens ir putokšlio mišinys teka per difuzorių. Jų trūkumas - negalima gesinti veikiančių elektros įrenginių. Miltelių gesintuvai pripildyti ABC, BC ir D rūšies miltelių. Nuo miltelių rūšies priklauso, kokios klasės gaisrus galima gesinti. Užpilde nėra vandens, todėl juos galima laikyti neigiamoje temperatūroje, leidžiama gesinti iki 1000 V veikiančius elektros įrenginius. Naudojantis angliarūgštės gesintuvais , reikia nepamiršti, kad gesintuvo korpuse yra suslėgtų dujų (angliarūgštės), kurios, išsiverždamos per difuzorių, smarkiai plečiasi ir atšąla net iki -70°C. Geriausias gesinimo efektas pasiekiamas naudojant gesintuvą uždarose patalpose, kuomet anglies dvideginis (angliarūgštė) išstumia degimui reikalingą deguonį. Deguonis reikalingas kvėpavimui, todėl žmogus nedelsiant turi palikti patalpą, kurioje buvo panaudotas angliarūgštės gesintuvas. Vėliau šią patalpą būtina gerai išvėdinti. Nors dėl storų sienelių gesintuvas yra pakankamai sunkus, jis yra populiarus dėl paprastos priežiūros, galimybės laikyti neigiamoje aplinkos temperatūroje ir gesinti iki 1000 V veikiančius elektros įrenginius.Gesintuvo galiojimo laikas yra ribotas. Vandens putų gesintuvuose esantį putokšlį reikia keisti po metų, nes jis netenka savo savybių. Milteliai per keletą metų susigula - juos reikia periodiškai persijoti. Dėl nesandarių vožtuvų angliarūgštės gesintuve dujų kiekis gali sumažėti.     Gesintuvų patikra atliekama taip: miltelių gesintuvai tikrinami kartą per dvejus metus; angliarūgštės gesintuvai tikrinami kartą per metus, o hidraulinis bandymas atliekamas kartą per 5 metus; vandens putų gesintuvai kasmet pildomi iš naujo. Gesintuvai patalpose išdėstomi laikantis lentelėje nustatytų atstumų. Gesintuvų tipas ir būtinas skaičius nustatomas atsižvelgiant į galimo gaisro kilmę, gesinimo priemonių tinkamumą gaisrui gesinti, maksimalų gesinimo plotą, patalpose ar įrenginiuose naudojamų medžiagų savybes, patalpų kategorijas pagal pavojų gaisrui kilti.Cheminių putų gesintuvas (OChP) – plieninis indas su šarmine dalimi ir indas su rūgštimi. Šiuos gesintuvus uždrausta naudoti dėl jų agresyvumo. Miltelių gesintuvais (OP) gesinami gaisrai, kurių negalima gesinti putų ir dujų gesintuvais t.y. šarminių metalų. Milteliai iš gesintuvo išpurškiami suslėgtu oru iš nedidelių oro balionėlių įtaisytų gesintuve. 62. Pirminės gaisro gesinimo priemonės, automatiniai gaisro gesinimo įrenginiai. Pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis gesinami gaisrai vos tik jiems kilus, kai gaisro židinys dar neišplitęs. Jomis gaisrą gesina dirbantieji. Šios priemonės yra kilnojamosios ir stacionarinės. Kilnojamosios gaisro gesinimo priemonės; Šiomis priemonėmis kilusį gaisrą likviduoja dirbantieji. Tai įvairių tipų rankiniai gesintuvai, vidiniai gaisriniai vandens čiaupai su gaisrinėmis rankovėmis ir švirkštais, statinės su vandeniu, dėžės su smėliu, nedegūs audiniai. Pavojingose gaisro atžvilgiu vietose įrengiami priešgaisriniai stendai, kur sudėti įvairūs gesinimo įrankiai: kibirai, kabliai, kastuvai, kirviai, kirstuvai ir kt. 63. Gaisro signalizasija ir automatinio gesinimo sistemos Stacionarūs gaisrų gesinimo įrenginiai. Sie įrenginiai skirstomi į 2 grupes: automatinio gesinimo įrenginius ir stacionariuosius distancinio veikimo įrenginius. Automatinėse gesinimo sistemose daugiausia naudojami šilumai jautrūs keitikliai (davikliai), reaguojantys į temperatūros pokyčius, į liepsnos ar dūmų atsiradimą pataplose.Plačiausiai naudojamos sprinklerinės, drenčerinės.Sprinklerilniai įrenginiai—tai gesinimo sistemos, kurios gaisrą gesina automatiškai, purkščia vandenį. Sprinkleriniais įrenginiais gaisrinio vandentiekio tinkluose gesinamas gaisras ir perduodamas gaisro pavojaus signalas. Drenčeriai — tai gesinimo įrenginiai, panašūs į sprinklerius, tik jų gesinimo galvutės neturi spynų ir membranų angelės visada atviros, todėl drenčerinės gesinimo sistemos gali pradėti greitai veikti, atsukus ventilį, arba automatiškai pro specialų kontrolinį vožtuvą atsidarantį gaisro metu, kai pakyla temperatūra. Stacionarūs gesinimo inertinėmis dujomis įrenginiai taikomi gesinti lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams, taip pat gesinti gaisrų židiniams, prie kurių sunku prieiti .Taikomos labai įvairios gesinimo inertinėmis dujomis sistemos: automatinės ir palcidžiamos rankiniu būdu. Garo įrenginiai plačiai taikomi naftos perdirbimo įmonėse. Sistema susideda iš vamzdyno, sujungto su įmonės garotiekiu. Garo vamzdynas, skirtas gaisrams gesinti, susideda iš perforuotų vamz-džių arba iš vamzdžių su atvirais galais. Garų paleidimo čiaupai įrengiami už saugomos patalpų ribos.Gaisrinė signalizacija: elektrinės gaisrinės signalizacijos sistemos: spinduline, ziedine.Gaisro signalizatoriai: siluminiai, dumu, sviesos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!