Jonizuojančioji spinduliuotė ir žmogaus sauga

1. Energijos ir medžiagų judėjimas aplinkoje ir žmoguje. 2. Negyvoji gamta, jos tarša ir taršos įtaka gyvajai gamtai. 3. Šviesa, šviesos charakteristikos, šviesos suvokimas. 4. Natūralus ir dirbtinis apšvietimas. 5. Meteorologinių sąlygų parametrai, jų charakteristika, poveikis žmogaus organizmui, matavimas ir normavimas. 6. Natūralus ir dirbtinis vėdinimas. 7. Triukšmas, jo charakteristika. Triukšmo poveikis žmogaus organizmui, matavimas ir normavimas. Triukšmo mažinimas. 8. Virpesiai, jų charakteristika. Virpesių poveikis žmogaus organizmui. Virpesių mažinimas. 9. Kenksmingos medžiagos, jų charakteristika, poveikis žmogaus organizmui. Kenksmingųjų medžiagų naudojimas. 10. Jonizuojančioji spinduliuotė, jos charakteristikos, poveikis žmogaus organizmui, normavimas. Apsauga nuo jonizuojančios spinduliuotės. 11. Elektromagnetinė spinduliuotė, jos charakteristika, poveikis žmogaus organizmui, apsauga nuo elektromagnetinės spinduliuotės. 12. Elektros srovės poveikis žmogaus organizmui ir jį nulemiantys faktoriai. Apsaugos nuo elektros srovės būdai ir priemonės. 1.Medžiagų ir energijos judėjimas aplinkoje ir žmoguje. Augalija – gamintojai, gyvūnija – vartotojai, mikroorganizmai, bakterijos – destruktoriai (sugražina vėl į pradinį būvį). Gyvybei palaikyti bei tinkamai veiklai ir gyvybiniams procesams reikalinga skirtinga energija. Energiją žmogus gali gauti keliais budais: su maistu ir iš aplinkos. Angliavandeniai sudaryti iš anglies ir vandenilio. Jiems „degant“ gaunam energiją. Dar dalį energijos gaunam su „gyvu“ maistu (tai augalinis maistas). Iš maisto gaunam energiją fiziniam kūnui, dvasiniam kūnui energija gaunama iš gyvo maisto. Kad energija gaunama iš aplinkos mums yra netradiciška. Be energijos su maistu žmogui reikia būtinų medžiagų (makro ir mikro elementų, vitaminų), todėl labai svarbu, kad be energijos maiste dar būtų ir būtinos medžiagos. Žmonių pagaminti produktai turi ne tik teigiamą, bet ir pašalinį poveikį. O iš gamtos – tik teigiamą. Maiste turi būti tinkamas energijos kiekis, atitinkantis žmogaus veiklą. Energijos kiekis maiste yra žinomas. Svarbu organizmo sugebėjimas paimti kalorijas, esančias maiste. Energetiniu požiūriu reikia vartoti lengvai virškinamą maistą, turintį daug energijos: sėklos, grūdai, riešutai, razinos ir pan. Labai svarbu kramtymas, kad maistas būtų lengvai suvirškinamas. Bekramtant išsiskiria seilės, kurios neša informaciją skrandžiui, be to dar burnoje pradeda virškinimo procesą. Kramtant išsivalo kraujas. Taip pat kramtant žmogus pasisavina kalcį. Dantys genda dėl to, kad žmogus nekramto. 2.Negyvoji gamta, jos tarša ir poveikis gyvajai gamtai. Negyva gamta: ugnis, saulė, vanduo, žemė, oras. Kiekviena saulės spinduliuotė turi skirtingą poveikį. Infraraudonieji spinduliai – šiluminiai spinduliai, jie yra nematomi ir žemėje suteikia šiluminį efektą. Šių spindulių kiekį (kiek patenka žemę) reguliuoja CO2. CO2 reguliuoja temperatūrą žemėje. Šiltnamio efektas susidaro todėl, kad didėja CO2 kiekis. Šį efektą sukelia matomi spinduliai. matoma šviesa, atsispindėjimas nuo žemės paviršiaus tampa šiluma ir nedingsta iš atmosferos. Apskritai jau didėja žemės temperatūra. Žemės temp. padidėjimas sukelia atvirkštines reikšmes, nes šilumos padidėjimas keičia vandenyno srovių kryptis, o nuo jų priklauso vėjo kryptys ir krituliai. Ultravioletiniai spinduliai – jie žudantys/dezinfekuojantys spinduliai. Jie padeda gamintis tam tikroms medžiagoms (vit. D) augaluose ir žmogaus kūne. Dėl žmonių veiklos į aplinką išmetamos tam tikros medžiagos, nuo to priklauso ozono sluoksnio storis. Jei nebūtų O3, maždaug per 2 savaites viskas žūtų nuo pražūtingų UV spindulių. Dėl žmonių veiklos kaupiamos medžiagos turi panašias savybes kaip O3, bet jos nesulaiko UV spindulių. Jos kaupiasi O3 vietoje ir taip atsiranda O3 skylės. Šios skylės atsidūrė ties ašigaliu, bet net mokslininkai nežino, kodėl būtent ten. Viena iš teorijų: žemė, pati būdama kaip sąmoningas kūnas, nukreipia ten, kur UV spinduliai padarytų mažiausiai žalos (žemė pati save apsaugo nuo kenksmingo poveikio). 3.Šviesa, šviesos charakteristika, šviesos suvokimas. Šviesa – tam tikro ilgio ir dažnio elektromagnetinės bangos. Fiziškai šviesa charakterizuojama šviesos srautu, šviesos stiprumu, apšviestumu, šviesos greičiu (300000km/h). Apšviestumas , [lx] – šviesos srautas tenkantis ploto vienetui. 1lx=1lm/1m2. Skirtingo bangos ilgio šviesą žmogaus akis mato skirtinga spalva. Šviesa yra nematoma, ji tampa matoma tik atsispindėjusi nuo daiktų. Esant tam pačiam apšviestumui spalvos yra matomos skirtingai. Geriausiai matoma 344 nm ilgio banga (geltonai žalia). Visos spalvos skirstomos į 3 dalis: mėlyno spektro; raudono spektro; žaliojo spektro. Mėlyno spektro spalvos – šaltosios spalvos. Jos žmogui sukelia šaltumo, sustingimo, ramybės pojūtį, nepriklausomai nuo to, žmogus nori ar ne. Raudono spektro spalvos asocijuojasi su ugnim, saule. T.y. spalvos gerinančios jausmus, audrinančios. Žaliojo spektro spalvos vadinamos neutraliomis. Jos atveda į ramybės ir pusiausvyros būseną, neutralizuoja jutimus ir emocinius išgyvenimus. Spalvos naud. ir informacinei sistemai: raudona – draudžiama ir pan., geltona – įspėjamoji, mėlyna – informuoja, kad kažkas kažkur bus, balta – foninė spalva, žalia – leidžiamoji spalva. 4. Natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Tam, kad žmogus galėtų užsiimti tam tikra veikla reikalingas apšvietimas. Galimas natūralus apšvietimas saulės arba debesų išsklaidyta šviesa. Natūraliame apšvietime geriau matomos spalvos. Natūralus apšvietimas gali būti šoninis, viršutinis ir mišrus. Natūralus apšvietimas vertinamas kuri dalis šviesos yra tam tikrame taške. Natūralaus apšvietimo koefic. normuojamas nustatant minimalią koefic reikšmę.tam tikro tikslumo darbam atlikti. Darbo tikslumas vertinamas pagal mažiausio objekto su kuriuo tenka dirbti matmenimis. Labai tiksliems darbams atlikti kai kai apšvietimas šoninis e3,5%; El5000lx – su tokia sąlyga. Dirbtinis apšvietimas priklauso nuo lempučių išdėstymo: bendras kai patalpa apšviečiama iš viršaus; mišrus kai šviestuvai išdėstyti įvairiomis kryptimis. Dirbtiniam apšvietimui sukurti naudojamos lemputės. Kaitiminės lemputės – kolboje patalpintas volframinis siūlelis, kuris įkaites švyti. Šio tipo lemputes tik 3 % energijos verčia šviesa likusi dalis šiluma. Dujų lempos – stiklinėje kolboje užpildytoje dujomis tekant srovei jos švyti. Privalumai: NKM 20%, ilgas tarnavimo laikas. Trukumai prastesnis apšvietimas, šviesa pulsuojanti. Halogeninės lemputės – sandara primena kaitiminės tik viduje yra halogenai. NKM iki 35%. Artima saulės šviesai. Spec.šviesos šaltiniai – bakterinės lempos, kurių šviesioje vyrauja ultravioletiniai spinduliai. Skirtos patalpų dezinfekcijai. Pvz soliariumuose, spec halogenai. 5.Meteorologinės sąlygos. Sąlygas sudaro: temp.; drėgmė; oro judėjimas; atmosferinis slėgis. Pirmų trijų sąlygų parametrų poveikis yra kompleksinis, veikia kaip visuma. Temperatūra: kūno energijos masė. Žmogaus organizme yra termoreguliacinė sistema, kuri, nepaisant aplinkos sąlygų ir terpės, kurioje yra žmogus, palaiko pastovią temperatūrą – 36,6 C. Jei aplinkoj temperatūra yra per didelė ar per maža, termoreguliacinė sistema dirba, todėl aplinkos temperatūra turi turėti tam tikras ribas. Kai temp. didesnė nei normali, žmogaus organizmas stengiasi atšalti (išsiskiria prakaitas ir jam garuojant yra atšąlama). Ilgą laiką būnant per didelėj temp., organizmas betenka daug skysčių, dėl to tirštėja kraujas, apkraunama širdis bei padidėja krešėjimo tikimybė ir dėl to padidėja insulto rizika. Kai temperatūra per žema, organizmas stengiasi sušilti, o pagr. šilumos nešėjas – kraujas, širdis apkraunama, nes reikia pravaryti daugiau kraujo, pradedamos naudoti rezervinės atsargos, kurias žmogus turi, mažiau įsisavinamas deguonis, blogiau maitinamos smegenys (5-7 laipsnių C vandeny žmogus gali išbūti 15min). Todėl normaliam žmogaus darbui ar poilsiui, aplinkos temp. turi turėti tam tikras ribas, o tai priklauso nuo darbo pobūdžio, intensyvumo (sunkumo). Lengvam darbui temp. 20-25 C, optimali temp. – 20-22 C. Drėgmė: vandens garų kiekis, esantis ore. Drėgmė būna absoliutinė (), t.y. vandens garų kiekis ore tam tikroje temp. . Maksimali – maksimali kondensavimosi temp. (). Šių drėgmių santykis, išreikštas procentais, vadinamas santykine drėgme: . Aplinka, kurioje būna žmogus, turi būti tam tikras kiekis drėgmės. Kai per sausa (žiemą), išdžiūvus gleivinei, joje negali gyventi mikroorganizmai, kurie apsaugo nuo virusų, bakterijų ir pan. Jie turi gyventi ten, kur daug drėgmės. Ir kai sausa, Tai žmogus tampa mažiau atsparus. Be to labai intensyviai netenka skysčių (garavimas). Kai yra drėgna ir karšta, žmogaus organizmas negali atvėsti, nes prakaitas negali garuoti drėgnoje aplinkoje, todėl žmogaus organizmas lengvai perkaista, o kai drėgna ir šalta, lengviau peršąlama. Subjektyvus temp. pojūtis labai priklauso nuo aplinkos drėgmės ir temp., kurią žmogus jaučia esant tam tikrai drėgmei, vadinamai efektyvia temp. Oro judėjimas (vėjas): jei oras nejuda, tai jame sumažėja deguonies, padidėja CO2. Jis turi keistis, o keičiasi tik judėdamas. Kai oro judėjimas per didelis, žmogus greičiau atšąla, nes intensyviau garuoja prakaitas, tačiau jei oro temp. >40C, oro judėjimas neatšaldo, o kaitina. Subjektyvus temp. pojūtis taip pat priklauso ir nuo oro judėjimo. Temp., kurią jaučia žmogus judant orui ir esant tam tikrai drėgmei, vadinama ekvivalentiškai efektyvia temp. Optimalus oro judėjimo greitis – 0,2m/s. Atmosferinis slėgis: jį sudaro oro stulpo slėgis , [Pa]. h – stulpo aukštis. Jūros lygyje atmosf. slėgis yra apie 760mm/Hg arba 101,3 kPa/ Tačiau slėgis pastoviai keičiasi dėl aukščio pokyčio ir dėl vandens garų kiekio ore (5km aukštyje atmosf. slėgis 3 kartus mažesnis, nei jūros lygyje). Didėjant garų kiekiui ore mažėja oro tankis, oras darosi lengvesnis. Normalus slėgio pokytis žmogui įtakos neturi. Esant pastoviai temp.: pv=const. Jei p mažėja, v didėja. Kylant aukštyn slėgis sumažėja, o dujų tūris padidėja. Deguonies pasisavinimas – kitas pokytis susijęs su slėgio keitimu. Kylant aukštyn labai sunku pasisavinti iš mažesnio slėgio oro (jis tankesnis). Po tam tikro laiko organizmas adaptuojasi ir pasisavinamas oras. Matavimai: temp. – termometrais; drėgmė – hidrometrais; slėgis – barometrais. 6.Natūralus ir dirbtinis vėdinimas. Tam, kad į patalpą diegti švarų orą, pašalinti nešvarumus, dulkes, dujas bei nustatyti norimus tiekiamo oro parametrus – temp., drėgmę, kvapą ir pan. – naudojamas vėdinimas. Pagal oro patekimo būdą vėdinimas skirstomas į natūralų ir dirbtinį. Natūralus vėdinimas vyksta dėl 2 priežasčių:1)šiluminis slėgis: *g*h, [Pa]. 2)Vėjo slėgis arba oro judėjimas dėl vėjo. Toks vėdinimas nekainuoja, jokia energija nenaudojama. Trūkumai – oro negalima nei šaldyti, nei šildyti, oras patenka iš lauko, toks, koks jis yra. Dirbtinis vėdinimas būna: 1)ištraukiamasis – kai nešvarus oras iš patalpos ištraukiamas. Tokia sistema naud. tada, kai patalpoj naudojamos kenksmingos medžiagos ir nenorint, kad tos medžiagos patektų į kitas patalpas ar aplinką. 2)tiekiamoji sistema – kai švarus oras į patalpą priverstinai paduodamas, o nešvarus išeina per visokius plyšius. Tokia sistema naud. tada, kai nenorima, kad į patalpą patektų nešvarumai iš aplinkos. 3)mišri sistema – kai nešvarus oras iš aplinkos ištraukiamas, o švarus oras tiekiamas į tą patalpą, kur reikalinga. Priklausomai nuo metu laikotarpio, nuo nešvarumų susikaupimo vietos, nešvarus oras pašalinamas, švarus tiekiamas skirtingose pastato vietose ir aukštuose. Ventiliatoriaus siurbiamas oras per oro paėmimo šachtą patenka į oro kondicionavimo įrenginį, čia jis šildomas ar šaldomas, sausinamas ar drėkinamas. Iš kondic. įrenginio ortakiais oras patenka į patalpas ir per skirstytuvus paduodamas į norimą patalpos vietą. Nešvarus oras iš patalpos pašalinamas ventiliatoriaus arba ežektoriaus pagalba ir oro valymo įrenginyje jis išvalomas ir išmetamas į aplinką per oro išmetimo šachtą. Patalpos norimose vietose Įrengiami oro įsiurbimo įrenginiai. Ten kur patalpose susidaro degios dujos ar garai, tam, kad nesprogtų dujų ir oro mišinys, vietoj ventliatorių naudojami ežektoriai. 7.Triukšmas, jo charakteristika, poveikis žmogaus organizmui. Triukšmas (fizikiniu požiūriu) – tam tikro stiprumo ir dažnių garsų mišinys. Triukšmas (fiziologiniu arba žmogaus org. poveikio požiūriu) – bet koks garsas ar garsų mišinys, kuris trukdo žmogaus darbui. Slėgio pasikeitimas per sekundę – dažnis(f=1/s). Garsas – slėgio pokytis terpėje, lyginant su normaliu slėgiu arba atmosferiniu slėgiu. Garsai gali būti: girdimas(dažnis 16-20tūkst. Hz); infragarsas(=85 dB. 2 poveikis – visam organizmui. Pavojingiausias infragarsas, tai garsas, kurio dažnis sutampa su žmogaus organų nuosavu svyravimo dažniu. Sprogimu (akustinė bomba) gaunamas infragarsas ir šis garsas išveda visus žmones iš rikiuotės, padaro neveiksnius ir šis garsas paveikia smegenis (bloga, alpsta, pykina, skausmas). Be to ilgai pabuvus triukšmingoj aplinkoj sunku susikaupti, tampama nervingu, irzliu, sutrinka miegas, varginama nervų sistema, sutrinka psichinės reakcijos (veikla), neurozė, hipertonija, opaligė, virškinimo sistemos sutrikimai – šios ligos gali būti nusilpimas ir rodo nervų sutrikimus. Tokioj aplinkoj sunku bendrauti, susikaupti, dirbti. Normalizavimas rodo tam tikras ribas. Lietuvos higienos normos Hn-33-2001, vadinasi „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenimo ir darbo aplinkoje. Matavimo metodika ir normavimas“. Poilsio namuose, butuose, dieną garso lygis negali viršyti 40dBA, naktį 30dBA. Darbo vietoje (prie staklių) garso slėgis negali viršyti 85dBA per 8val. Rizika kuri skaičiuojama % t.y. procentinė tikimybė, kad žmogus praras klausą dirbdamas 85dBA, po metų tikimybė padidėja 5%. Garso matavimas: ekvivalentinis triukšmo lygis - tai visų per parinktą laiką matuotų dBA vidurkis. dB nuo dBA skiriasi: dB – fizikinis dydis, dBA – įvertina žmogaus girdimumą. 8.Triukšmo mažinimas. Būdai: 1)triukšmo mažinimas jo kilimo šaltinyje. Pats efektyviausias, bet brangiausias. Priemonės: a)smūginį veikimą keiti nesmūginiu; b)grįžtamąjį slenkamąjį judesį keisti sukamuoju judesiu; c)naudoti medžiagas, slopinančias virpesius; d)tepimui naudoti klampius skysčius, klampesnius tepalus; e)tarp judančių detalių dėti lanksčius ryšius; f) riboti skysčių ar dujų srautų judėjimo greičius. 2)garso sudėtis arba absorbcija. Jos esmė ta, kad garso energija verčiama šilumine energija. Garsą gerai absorbuoja visos korėtos ir apsauginės medžiagos (vata). Absorbcijos efektyvumas priklauso nuo pačios medžiagos storio ir garso dažnio. 3)garso izoliacija. Jos esmė ta, kad garsas yra atspindimas arba nepraleidžiamas. Garsą izoliuoja visos sunkios medžiagos. Efektyvumas priklauso nuo garso parametrų bei nuo konstrukcijos kvadratinės masės. 4)aktyvus triukšmo mažinimas arba triukšmo mažinimas triukšmu. Jo esmė: Jas sudėjus kartu būtų (+-), tai būtų lygu 0. tokios triukšmo mažinimo sistemos naudojamos automobilių, lėktuvų, traukinių, laivų salonuose, auditorijose, salėse, ausinėse ir pan. Tokią sistemą sudaro: Š – triukšmo šaltinis; M1 – matavimo mikrofonas; M2 – kontrolinis mikrofonas; IB – identifikavimo blokas; K – konverteris, įtaisas, kuriame sukuriama atvirkštinė banga; ST – stiprintuvas; G – garsiakalbis. Tokiu būdu ypač gerai mažinami iki 30dB žemo dažnio garsai. Jei minėtomis priemonėmis nepavyksta sumažinti, naudojamos organizacinės administracinės priemonės, architektūrinės – statybinės, asmeninės apsauginės priemonės. 9.Virpesiai, jų charakteristika, poveikis žmogaus organizmui, mažinimas, matavimas ir normavimas. Virpesiai – kūno svyravimai nuo pusiausvyros padėties. Gali būt pagal dėsnį kintantys - tai harmoningi. Tačiau mašinose virpa ne tik vienas mechanizmas. Virpesiai su triukšmu susiję. Jie gali būti chaotiški, suminiai virpesiai. Virpesiai, kurie kenkia ne tik žmogui bet jie kenksmingi ir įrenginiams, jie dyla. Todėl jie normuojami ne tik higienos normomis bet ir techninėmis normomis. Kaip ir triukšme matuojant virpesius bei juos charakterizuojant yra virpesių lygiai. Jie charakterizuojami: A,m – amplitude, V,m/s – greičiu, a,m/s2 – pagreičiu, f,Hz – virpesių dažniu. Juntama virpesių reikšmė:V0 = 5*10-8m/s. Virpesių lygis pagal greitį Lv= 20lgV/V0,dB;V- išmatuotas greitis,V0 – pradinis .Visa virpesių skalė padalinta į oktavas, oktava prasideda nuo :2,4,6,8... Virpesius galima sutikti statyboje, dirbant prie staklių, pneumatinių įrenginių. Poveikis žmogui: Sutinkami virpesiai kur žmonės dirba su įvairiais įrenginiais. Virpesiai sukelia silpnumą, nuovargį, įvyksta raumenų atrofija. Dirbant ilgą laiką galima susirgti vibracine liga.Ji turi 3 stadijas. Pirminėje stadijoje žmonėms tirpsta galūnės ir pradedama jų nejausti. Antrinėje ir trečioje stadijoje pokyčiai pasidaro negrįžtami ir pakinta medžiagų gamyba kauluose ir pan. Sustoja smegenų veikla. Pavojingiausi virpesiai – tie kurie sutampa su žmogaus nuosavu virpesių dažniu. 5 – 10 Hz virpesiai. Virpesiai normuojami techninėmis normomis. Koks leistinas įrengimo virpesių lygis. Kuo tikslesnis įrengimas, tuo virpesių lygis mažesnis. Lietuvos higienos norma;HN50 – 1994 nustato leistinus virpesių lygius. Per 8 val(darbo pamaina)leistinas virpesių dažnis yra V=2*10-3m/s. Jis negali būti didesnis. Virpesių mažinimas: Jiems mažinti naud. šie būdai:1.virpesių mažinimas jo kilimo vietoje(kaip ir triukšmo). 2.virpesių slopinimas. Virpesių energija verčiama į šiluminę. Naud. medžiagos turinčios didelę vidinę trintį. Tai gumos, plastmasės...3. virpesių izoliacija. Virpesiai neperduodami iš vieno kūno į kitą. Jei nepavyksta jų sumažinti, naud. būdas - virpesių mažinimas virpesiais. Tai naud. aukšto lygio mechanizmuose, kur tikslūs darbai, didelis seisminis aktyvumas. 10.Kenksmingos medžiagos, jų charakteristika, poveikis žmogaus organizmui. Kenksm. medžiagos – tai tokios medžiagos, kurios bet kokiu keliu patekusios į organizmą (oru, su maistu, per odą ir pan.) jį neigiamai veikia. Poveikis priklauso nuo patekimo būdo, nuo medžiagos kiekio arba koncentracijos, nuo pavojingumo ir t.t. Labai dažnai būna ne viena, o kelios kenksmingos medžiagos, tas mišinys vadinamas preparatu. K.m. poveikį apibūdina koncentracijos ribinė vertė, apsinuodijimo dozė ir pan. Ribinė vertė (R.V.) – tai k.m. vidutinė vertė darbo aplinkoje per tam tikrą laikotarpį. R.V. gali būti įvairių. Dažniausiai naudojama ilgalaikio poveikio R.V. – didžiausia leistina k.m. koncentracija darbo aplinkos ore per 8val dirbant 40val per savaitę. K.m. R.V. yra nustatytos LR HN (higienos normoje) HN 23-2001, kuri vadinasi „kenksmingosios medžiagos koncentracijų ribinė vertė darbo aplinkos ore“. Kenksmingos medžiagos: 1)anglies monoksidas. CO (smalkės) – nuo apsinuodijimo juo kiekvienais metais žūsta keli žmonės. Tai bespalvės, bekvapės, beskonės dujos, atsiranda nepilnai sudegus bet kokiems degalams. Ilgalaikio poveikio RV aplinkos ore CO, įkvėpus reaguoja su krauju: susidaro karbohemoglobinas (žmogui sukeliamas deguonies badas, žmogus pasidaro mieguistas, silpnas, užmiega ir miršta). Pirmoji pagalba – grynas oras, deguonies pagalvė, ramybė. 2)metilo alkoholis (metanolis) – bespalvis, kvapas toks kaip normalaus alkoholio. Ilgalaikio poveikio aplinkos ore. Skirtingai nuo normalaus, patenka pas mus per padirbtus alkoholinius gėrimus. Poveikis: pykinimas, vėmimas, regėjimo sutrikimas. Pirmoji pagalba: skrandžio praplovimas (gerti daug skysčio). 3)Hg – gyvsidabris: sidabriškai baltos spalvos skystas metalas, kuris ore lėtai garuoja. Ilgalaikio poveikio . Sudaužius termometrą būtina surinkti visą Hg (efektyviausia dulkių siurbliu) arba variniu daiktu, prie vario Hg limpa kaip prie magneto. Garai nejuntami, beskoniai, bekvapiai. Apsinuodijus pažeidžiamos smegenys, požymiai – atminties praradimas ir pan. 4)rūgštiniai oksidai – reaguodami su vandeniu (garais) sudaro rūgštis: azoto oksidai ir sieros oksidai (NxOy;SxOy). Pagrindiniai šaltiniai miestuose: apie 80% transportas, kai yra temperatūrinė inversija (oras nesimaišo) yra galimybė apsinuodyti minėtais oksidais. Ilgalaikio poveikio azoto ir sieros. Požymiai apsinuodijus: erzinimas, graužimas, dusulys. Pirmoji pagalba: grynas oras, sodos tirpalas (skalauti gleivinę), šiltas pienas (turi šarminės reakcijos poveikį). Poveikis žmogaus organizmui: tikimybė, kad k.m. paveiks žmogų, vadinama rizika. K.m. nusako rizikos fazės – pvz. R21. Jei kenksminga medžiaga turi įvaiius poveikius, tai skaičių gali būti daug. Pagal pavojingumą k.m. skirstomos: 1.labai toksiškos medžiagos ir preparatai – tokie, kurie labai mažais kiekiais patekę į organizmą sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius susirgimus. Šių medžiagų pavojingumo simbolis T+. Šioms medžiagoms tokios rizikos fazės: R26(labai toksiška įkvėpus), R27(prarijus), R28 (patekus per odą). 2.toksiškos – T. Rizikos fazės R23, R24, R25 (įkvėpus, prarijus, patekus per odą), tai tokios medžiagos, kurios mažais kiekiais patekę į organizmą, sukelia mirtį arba sunkią ligą. 3.kenksmingos - Xn, kurios patekę į žmogaus organizmą sukelią mirtį, ligą. R20, R21, R22. 4.ardančios arba ėsdinančios medžiagos ir preparatai – C, tokios, kurios sąveikaudamos su gyvais audiniais gali juos suardyti. R34 (nudegina), R35 (stipriai nudegina). Tai rūgštys, šarmai ir pan. 5.dirginančios medžiagos ir preparatai – Xi, tai tokios, kurios po susilietimo su oda ar gleivine gali sukelti uždegimą. R38 (dirgina odą), R36 (dirgina akis) ir pan. 6.jautrinančios medžiagos ir preparatai – Xn(kenksmingos) – tai tokios, kurios patekusios į žmogaus organizmą sukelia padidėjusią jautrumo reakciją. R42 (sukelia alergiją įkvėpus), R43 (sukelia alergiją susilietus su oda) ir pan. 7.kamcerogeninės medž. ir preparatai – kurios patekę į organizmą sukelia vėžinius susirgimus arba padidina jų tikimybę. Yra 3 kategorijos: 1)kancerogeninės medžiagos, kurios žinoma, kad tikrai sukelia vėžį; 2)turi būti laikomos kancerogeninėmis; 3)galėtų būti laikomos, tačiau duomenų trūksta. Xn – kenksmingos – žymima tik 3 kategorija. R45 – tikrai sukelia vėžį. 1, 2 kategorijos žymimos – T – toksiškos. 8.mutageninės medž. – tokios, kurios patekę į organizmą sukelia paveldimus genetinius pakitimus arba padidina tikimybę. Kategorijos: 1)tikrai mutageninė; 2)turi būti laikomos mutageninėmis; 3)gali būti laikomos, bet trūksta duomenų. 1, 2 kat. – T – toksiška, 3 kat. – Xn – kenksminga. 9.toksiškos reprodukcijai medžiagos ir preparatai – tokios, kurios patekę į organizmą gali pakenkti palikuonims, padidinti pokyčių dažnumą arba pakenkti vyro ar moters lytinėms funkcijoms. Kategorijos: 1)tikrai kenkiančios palikuonims; 2)turi būti laikomos; 3)gali būti laikomos. 1, 2 kat. – T – toksiška, 3 kat. – Xn –kenksminga. R60 – kenkia vaisingumui. Kai kurios medžiagos gali būti pavojingos keliais aspektais. Naudojant kenksm. medž. reikia laikytis saugos priemonių. Už jų tvarkymą ir panaudojimą atsakingi medžiagų gamintojai, importuotojai, naudotojai. Jie privalo pateikti visą informaciją apie medžiagą. Iki minimumo sumažinti poveikį žmogui ir aplinkai. Reikia žymėti medžiagas bei tiekti kitą informaciją akie kenksmingas medžiagas. Svarbu žinoti pavojingumą (simbolį), rizikos pobūdį (R...) bei saugos priemones. Visa tai yra medžiagos duomenų saugos lape bei pakuotės etiketėje. Be minėtų priemonių ant pakuotės turi būti neišdildomai parašyta: kenks. medž. pavadinimas (chem. simbolis), fizinio arba juridinio asmens tikslus adresas, pavadinimas, simbolis, rizikos faktorius, visų sudėtinių dalių pavadinimai ir kenks. medž. kiekis, jei ji yra kitos medžiagos sudėtyje. Saugos priemonės apibūdinamos kodu: raidė S ir vienas arba keli skaitmenys. Pvz. S24/25, S24 – vengti patekimo ant odos, S25 – vengti patekimo į akis, S7/9 – laikyti sandariai uždarytą gerai vėdinamoje vietoje. 11.Jonizuojančioji spinduliuotė, poveikis žmogaus organizmui, apsauga. Tai spinduliuotė kuri iš normalių atomų ir molekulių padaro aktyvias (jonus). Tai alfa ir beta dalelės, gama spinduliai, rentgeno spinduliai bei neutronai ir kosminiai spinduliai. Pagrindiniai (alfa ir beta dalelės) išsiskiria skylant radioaktyvioms medžiagoms. Alfa dalelės tai helio branduolių srautas, išsiskiriantis skylant radioaktyvioms medž. Į gyvus audinius jos prasiskverbia iki 0,3mm, ore sklinda 2-8cm. Jų jonizuojanti galia didelė. Beta dalelės - elektronų arba pozitronų srautas. Ore sklinda iki 18 m. Į audinius prasiskverbia iki 2,5 cm. Jonizuojanti galia mažesnė, negu alfa dalelių. Gama spinduliai- aukšto dažnio elektromagnetiniai spinduliai atsirandantys branduolio skilimo metu. Ore sklinda šimtus metrų ir žmogaus organizmą pereina kiaurai. Turi mažą jonizuojančią galią. Rentgeno spinduliai gaunami stabdant pagreitintus elektronus. Žmogaus organizmą pereina kiaurai. Naudojami diagnostikoje, medicinoje. Jie kaip ir gama spinduliai, tos pačios kilmės. Jonizuojanti galia priklauso nuo sugebėjimo jonizuoti medžiagą (gyvus audinius). Kokybiniam įvertinimui įvestos apšvietos dozės:1.Sugertoji arba absorbuotoji dozė. Ji apibūdina bet kurios spinduliuotės poveikį ir parodo kūno sugerto energijos kiekį tenkantį masės vienetui. D=dε/dm, Gy[grėjus]. 2.Lygiavertė dozė, ji apibūdina biologinį spinduliuotės poveikį, žymima H: H=D*Wr,Sv;Wr – tam tikras koef, įvertinantis kiekvienos spinduliuotės biologinį poveikį. Pvz: alfa dalelėms jis yra 20, beta ir gama 1. 3.Efektinė apšvietos dozė – ji įvertina jonizuojančios spinduliuotės poveikį atskiroms žmogaus kūno dalims. E= H*Wt. Wt – lytinėms liaukoms 0,2,skydliaukei arba kepenims 0,05. Poveikis žmogaus organizmui. Jos poveikis priklauso nuo spinduliuotės rūšies (alfa,beta,gama...) ir nuo spinduliuotės šaltinio padėties žmogaus kūno atžvilgiu. Skirstoma: Išorinė spinduliuotė, kai šaltinis išorėje ir vidinė spinduliuotė kai radioaktyviosios medžiagos į organizmą patenka su oru, maistu, dūmais. Esant išorinei apšvietai pavojingiausi gama spinduliai, nes jie praeina kiaurai, o esat vidinei apšvietai pavojingiausios alfa ir beta dalelės, nes jos turi didžiausią jonizuojančią galią. Be to radioaktyviosios medžiagos gali kauptis žmogaus organizme. Jonizuojanti spinduliuotė turi dvejopą poveikį: Pirminis - kai jonizavus žmogaus audinių molekules ir atomus pakinta jų struktūra, sutrinka ryšiai tarp molekulių. Dėl šio poveikio po kelių val. žmogus pasidaro vangus, nerangus, pradeda pykinti, pakyla temp., svaigsta galva, padažnėja pulsas Antrinis – arba netiesioginis poveikis, kai žmogaus organizme susidaro chemiškai aktyvios medžiagos - laisvieji radikalai, kurie naikina žmogaus imuninę sistemą. Žmogaus organizme apie 70 proc vandens, kai vanduo skyla dėl spinduliuotės, susidaro vandenilio peroksidas H2O2 žudantis gyvus audinius. Imuninė sistema apsaugo žmogaus organizmą nuo kenksmingų medžiagų, jas neutralizuodama, sunaikindama arba pašalindama iš organizmo. Imuninė sistema vis stiprėja ir prisitaiko prie aplinkos, kovoja su nuodingom, žalingom bakterijom. Ji kovoja su virusais. 90 % ŽIV viruso imuninė sistema atpažįsta ir su juo kovoja ir galų gale susilpnėja kol žmogus pasidaro visiškai neatsparus ligoms, suserga AIDS, t.y. visiškai nebelieka imuninės sistemos, o 10% ŽIV neatpažįsta ir gyvena su juo, o nekovoja, tada žmogus būna tik ŽIV nešiotojas. Jonizuojanti spinduliuotė turi genetinį poveikį. Jos pasekmės persiduoda kitoms kartoms. Kaip mes šia spinduliuotę gauname? Vienas iš šaltinių radioaktyvusis fonas. Augaluose jų daug pvz: arbatoje, grybuose...Vienas iš atvejų radioaktyviam fonui buvo Černobilio elektrinės sprogimas. Jų leistinas poveikis viršijo 100 kartų, todėl tas likęs poveikis ir dabar jaučiamas žmonėse. Produktai taip pat turi tą radioaktyvių medž. kiekį. Jie vartojami kartais nelegaliai (tabakas, arbata ir pan.). Apsauga. Naudojamos teisinės, fizinės ir technologinės priemonės. Lietuvos higienos normos: HN73-2001, kurios vad. pagr. radiacinės saugos normos. Nustato saugumo reikalavimus, naudojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius bei reglamentuoja gyventojų ir darbuotojų leistiną apšvietą norm. sąlygomis. Sauga turi būti vykdoma laikantis šių principų: 1.pateisinamos veiklos principas. Jo esmė: veikla draudžiama jei jos padaryta žala žmogui ir aplinkai didesnė nei nauda. 2.dozių normavimo principas. Jo esmė: draudžiama viršyti nustatytas leistinas dozes. 3.saugos optimizavimas. Jo esmė: kiekvieno šaltinio galia turi būti kiek įmanoma mažesnė ir paveikti kuo galima mažiau žmogų. Visa veikla su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais vykdoma tik pagal spec. licenzijas ir už saugų naudojimą atsakingi licenzijų turėtojai. Šioje normoje nustatytos leistinos dozės: Darbuotojams – efektinė dozė 100 mSv per 5 metus. Max metinė dozė 50mSv. Gyventojams metinė dozė 1mSv. Didž. dalį spinduliuotės žmonės gauna atlikdami medicininę diagnostiką (pvz. Plaučių rentgeno nuotrauka sudaro pusę metinės dozės). Gamtoje išsiskiria dujos - radonas. Jos kaupiasi nevėdinamose patalpose, kur gyvena žmonės. Šių dujų kiekis gali viršyti 10 kartų ir žmogus tampa toms dujoms atsparus. Techninės priemonės naud.: ekranai, nuo alfa dalelių apsaugo stiklas, popierius ir pan. Nuo beta dalelių spinduliuotės apsaugo mažą atominę masę turinčios medžiagos (pvz. Al). Nuo gama spindulių gerai apsaugo didelę atominę masę turinčios medžiagos (pvz. švinas). nuo neutronų apsaugo medžiagos, turinčios vandens (parafinas). Konteineriai, kurie skirti radioaktyvioms medžiagoms, gaminami iš kelių sluoksnių. 12.Elektomagnetinė spinduliuotė, jos charakteristika, poveikis žmogaus organizmui, apsauga. Egzistuoja laukai (vietos), kur yra ir elektrinis ir magnetinis laukas. Elektromagnetiniai laukai gali būti natūralios kilmės (gamtiniai) ir technogeniniai (žmogaus sukurti). Gamtiniai – žemės, kosmoso, žaibuojant. Šio lauko poveikis nėra žmogui labai pavojingas, gali būti miego sutrikimas ir pan. Žymiai didesnis poveikis – žmogaus sukurtų laukų. Elektromagnetinį lauką charakterizuoja jo dažnis ir bangos ilgis: . c – šviesos greitis – 300000km/s. Dar charakterizuojamas elektrine ir magnetine dedamąja: elektrinė E=U/l, V/m; magnetinė M=I/2πr, A/m. U – įtampa, l – laidininko ilgis, r – atstumas nuo laidininko iki taško lauke. Pagrindiniai šaltiniai, kurie daro didžiausią poveikį: visi elektriniai prietaisai, ypač mikrobangų krosnelės ir mobilieji telefonai. Veikiant elektromagnetiniams laukams sutrinka nervų, kraujo apytakos sistemų veikla, pakinta kraujospūdis, pulsas. Pastoviai veikiant atsiranda nuovargis, galvos skausmas, miego sutrikimai, žmogus pasidaro nervingas, piktas, silpnėja imuninė sistema, ypač neatsparios akys. Lietuvos HN 80-2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamoje aplinkoje. Parametrų leidžiamos vertės ir matavimų reikalavimai gyvenamojoje aplinkoje“. Čia nustatyta elektromagnetinės spinduliuotės šaltinio įrengimo, naudojimo, elektromag. spinduliuotės intensyvumo matavimo bei apsaugos priemonės nuo elektromag. spinduliuotės. Apsauga: apsauga vedama teisinių, techninių bei technologinių priemonių pagalba. Teisinės – tai HN, techninės priemonės – tai ekranai. Ekranai gali būti sugeriantieji arba atspindintieji. Ekranai gaminami iš gerai elektros srovei laidžių medžiagų. Elektromagnetinis laukas, praeidamas ekraną, jame sukuria srovę (Fuko dėsnis) ir vyksta elektromagnetinio lauko slopinimas. Buityje arba kasdieniniame gyvenime sumažinti lauko poveikį galima: būti kuo toliau nuo spinduliuotės šaltinio, kuo mažesnį laiką būti šalia šaltinio, naudoti ekraną, papildomą apsaugą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!