Žmogaus prigimties vertinimas literatūroje: kalbėjimo planas

Kalbos tikslas: Pademonstruoti, jog prigimtis, skirtingų epochų rašytojų kūriniuose, vertinama skirtingai.
Pagrindinė mintis: Žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo gamtos, charakterio savybių bei gebėjimo atleisti savo skriaudikams.
Įžanga: Lietuvių kalbos žodynas žodį „prigimtis“ įvardina kaip tam tikras įgimtas savybes. Literatūra analizuoja ne tik išorinius ar vidinius žmogaus bruožus, tačiau taip pat vertina žmogaus prigimtį. Prigimtis, kad ir kokia bebūtų, žmogų daro unikaliu. Kaip sakė John Mason Good: „Tokia jau mūsų prigimtis: vieniems sruvenantis upelis, kitiem stovinčio vandens kūdra.“ Žmogaus prigimtis dažnai vertinama ir lietuvių literatūroje. Persmelkta žmogiškosios gyvenimo patirties, kuri įtaigiai pateikia žmogaus prigimtį. Todėl savo kalboje, remdamasi Kristijono Donelaičio, Jono Biliūno, Vinco Mykolaičio-Putino kūriniais ir bandysiu atskleisti, kaip žmogaus prigimtis vertinama literatūroje.
I. Kristijonas Donelaitis. Žmonės iš prigimties yra lygūs ir neatsiejami nuo gamtos.
2. K. Donelaitis iškėlė mintį, kad nereikia gėdytis savo prigimties ir būriškų vyželių. Svarbiausia, kad reikia atlikt savo darbus, teisingai gyventi ir širdingai bijoti Dievo;
3. Pasakotojas gretinti būrus su ponais pradeda nuo pat jų gimimo, pabrėždamas pradinę visų žmonių lygybę: „Niekas su kardu negimė sviete, o tarp būrų vė̃l nei viens sau n'atnešė žagrę“;
Dalinė išvada: Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ visi žmonės prigimtimi lygūs ir neatsiejami nuo gamtos. Nesigėdydamas savo prigimties ir nesijausdamas esantis atskira gamtos dalimi, žmogus jaučia savo vertę ir buvimo gyvenime prasmę.
II. Vincas Mykolaitis-Putinas. Žmogaus prigimtis skleidžiasi įvairiausiais būdais: šeimos daroma įtaka, gyvenamojo laikmečio, charakterio savybių bei vertybinio pagrindo.
1. XX a. pradžios prozininko Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly” svarbiausias yra Liudo Vasario vidinis konfliktas, kada aštuoniolika metų jis sunkiai sprendžia savo vidines sielos problemas, mėgindamas suderinti tai, kas, pasak kai kurių žmonių, yra nesuderinama – kunigo ir poeto kelią.
2. Tokį Liudo Vasario išgyvenimą lemia ir jo savitas charakteris: ramus būdas, nesugebėjimas apsispręsti, priimti sprendimo laiku, nesugebėjimas apginti savo ypač svarbios pozicijos.
3. Nors besiplėšydamas sielos viduje, Liudas nepalieka kunigystės, toliau tikisi atrasti tikėjimą, tačiau jo savyje neatranda, tampa...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!