Vilniaus miesto optimalaus bendrojo lavinimo mokyklų tinklo paieška mokyklų reformos ir kaitos kontekste

VILNIAUS MIESTO OPTIMALAUS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ TINKLO PAIEŠKA MOKYKLŲ REFORMOS IR KAITOS KONTEKSTE Pagrindinė Lietuvoje vykdomo bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkos priežastis optimizuoti mokyklų tinklą siekiant ugdymo kokybės. Pertvarka grindžiama švietimo prieinamumo ir visuotinumo principais. Pertvarkant mokyklų tinklą susiduriama su įvairiomis problemomis: istoriškai susiklosčiusio švietimo įstaigų tinklo nelankstumu; labai netolygiu gyventojų tankumu ir demografinių tendencijų įvairove; sociokultūriniais ir ekonominiais regionų skirtumais; nepakankamu, neefektyviu ar nepakankamu švietimo finansavimu; galimu mokytojų nedarbo padidėjimu; vietos bendruomenių nenoru prarasti kultūros židinį, kurio vaidmenį atlieka mokykla. Todėl ne visada pavyksta padaryti optimaliausius, švietimo kokybės ir prieinamumo požiūriu, tinklo pertvarkos sprendimus. Norėdami „užtikrinti švietimo kokybę, atitinkančią atviroje pilietinėje visuomenėje ir rinkos ūkyje gyvenančio asmens, visuotinius dabarties pasaulio visuomenės poreikius“ (Lietuvos švietimo strategijos nuostatos. V., 2003, p. 4.) privalome keisti švietimo sistemą, kad ji atitiktų šalies socialinius, kultūrinius, politinius bei ekonominius poreikius. Kuriant lanksčią, gebančią atsinaujinti, atliepiančią šalies visuomenės ir pasaulio raidos poreikius švietimo sistemą, turime įvertinti savo šalies švietimo sistemos istorinę raidą bei pasitelkti Europos švietimo patirtimi. Vilniaus bei kitų miesto bendrojo lavinimo mokyklų reforma ir kaita prasidėjusi stichiškai, per paskutinius trejus metus pradėta vykdyti planuotai, vykdant Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriuose numatoma, kad Savivaldybė, atsižvelgdama į gyventojų poreikius, rūpinasi pakankamu bendrojo lavinimo mokyklų tinklu, atsižvelgiant į miesto gyventojų poreikius. Nors bendrojo lavinimo mokyklų tinklo reforma ir kaita, kaip numatyta teisės aktuose, yra suplanuota, ji įgyvendinama skandalingai, yra lydima tam tikrų švietimo bendruomenių pasipriešinimo, vyksta teisminiai ginčai. Tai rodo, kad bendrojo lavinimo mokyklų reforma ir tinklo kaita yra vis dar aktuali tema moksliniams tyrimams. Bendrojo lavinimo mokyklos optimizavimas žengia pirmuosius planingus žingsnius, todėl jį būtina nagrinėti, stebėti vykdomą procesą, analizuoti bei pagal galimybes pakoreguoti. Vilniaus miesto taryba 2005 m. gruodžio 21 d. patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos 2005–2012 metų bendrąjį planą, pagal kurį numatyta Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų tipų kaita iki 2012. Šio plano rengimas truko ištisus mokslo metus, buvo daug diskutuota su įvairiomis bendruomenių grupėmis, kurių dalis nepritarė minėtam planui, nes nesutinka su vidurinės mokyklos tipo naikinimu, yra nepatenkinti persiklojančiomis pagrindinės mokyklos pagrindinio ugdymo programos 9-10 klasėmis su 1-2 gimnazijų klasėmis. Be to, mokyklos bendruomenės, profesinės sąjungos pageidauja, kad mažėtų mokinių skaičius klasėse, būtų gerinamos mokymosi sąlygos. Dėl šių klausimų vieningos nuomonės neturi miesto bei šalies politikai, švietimo specialistai, todėl galima teigti, kad darbo tema yra aktuali. Tyrimo objektas – problemos, susijusios su Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų tipų kaita ir jų įvairove, bendrojo lavinimo mokyklos optimizavimu. Tyrimo dalykas – mokslininkų ir specialistų požiūris į Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų tipų kaitą ir įvairovę, bendrojo lavinimo mokyklos optimizavimą. Darbo tikslas – nustatyti veiksnius, įtakojusius Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų tipų kaitą ir įvairovę, bendrojo lavinimo mokyklos optimizavimą: kokia turi būti mokykla, kad ji maksimaliai patenkintų mokyklos bendruomenės poreikius, atsižvelgiant į bendrojo lavinimo mokyklos istorinę raidą šalyje. Uždaviniai: 1. Apžvelgti ir įvertinti bendrojo lavinimo mokyklų istorinę raidą Lietuvoje bei nustatyti bendrojo lavinimo mokyklų tipų kaitą sąlygojusius faktorius; 2. Įvertinti Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų reformą bei mokyklų tipų kaitą; 3. Nustatyti bendrojo lavinimo mokyklos bendruomenės lūkesčius mokyklai, kad būtų pasiekti optimalūs mokymo ir mokymosi rezultatai. Darbas atliktas teoriniais metodais: 1. Edukologijos, vadybinės, socialinės literatūros analizė pasirinktu aspektu; 2. Įstatymų ir kitų aktų, reglamentuojančių švietimo sistemos kaitą, analizė. Bendrojo lavinimo mokyklų raida Lietuvoje yra nevienalytė. Lietuvoje švietimas išties turėjo ypatingą reikšmę šalies istoriniai valdovai, valdžia žmonių švietimą laikė svarbiu reiškiniu šalies gyvenimu. Iki naujųjų laikų švietimą reguliavo ir didelę įtaka darė bažnyčia. Vėliau, esant visuotiniam pasaulėjimui, žmonės nepasitenkino bažnyčios mokymu, besikeičiančios gyvenimo tradicijos išstūmė bažnytines mokyklas, pradėjo kurtis pasaulietinės ugdymo įstaigos. Mokyklos privalomas lankymas priklausė nuo konkrečiame amžiaus laikotarpyje šalies finansinių galimybių, o tai įtakojo mokyklos tipų ir struktūros kaitą. Iš esmės mokyklų struktūra priklausė ne tik nuo finansinių galimybių, bet ir nuo šalies politinės ir socialinių galimybių. Apart Lietuviškų tradicijų ir papročių mokyklos struktūrą ir tipus formavo ir didelė įtaką darė Vakarų Europos ir Rusijos tradicijos Bendrojo lavinimo mokyklų vystymuisi didelę įtaka turėjo ontogenetinės žmogaus raidos stadijos, privalomojo mokyklos lankymo trukmė. Iki šiol mokyklos tipai kito nepriklausomai nuo teikiamų paslaugų kokybės. Iki šių laikų mokyklos tipas neturėjo didelės reikšmės mokinių ugdymui, todėl ši tema yra nauja ir šiuo metu yra aktyviai nagrinėjama. Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV amžius. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimas priklausė nuo Bažnyčios. XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. Vilniaus katedros mokykla minima 1397 m. Tuo metu mokykla buvo parapijinė pradinė, dar kitaip vadinama I pakopos. XVI a. Lietuvoje didėjo poreikis rašto kultūrai, todėl mokyklos kaip standartizuotos, universalios institucijos reikšmė pastebimai kilo. Nuo XVI a. vidurio Lietuvoje kūrėsi pilna institucinio švietimo sistema. Ji sparčiai plėtėsi, gausėjo jos židinių. Vilniaus vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų. Būdingas bruožas tas, kad vidurinės pakopos mokyklų - kolegijų sklaida buvo ne centralizuota, o išsimėčiusi, todėl daugeliui pasiekiama. Mokyklas kūrė ne tik lietuviai krikščionys, bet ir stačiatikiai. Lietuvoje pirmoji vidurinė mokykla (kolegija) įsteigta 1539 metais, kuriai vadovavo Abraomas Kulvietis. 1542 metai ši mokykla uždrausta ir uždaryta. 1570 m. Vilniuje buvo mokoma pagal visuotinai nustatyta Europos jėzuitų kolegijų mokymo modelį. Pilna švietimo sistema Lietuvoje pradėjo veikti nuo 1579 metų, kai karaliaus Stepono Batoro aktu Vilniaus jėzuitų kolegija perorganizuota į akademiją, popiežius Grigalius XIII jau suteikė visas Europos universitetų privilegijas ir teises. 1649 m. Kristupas Radvila Kėdainiuose įkūrė gimnaziją vietoj veikusios reformatų kolegija, kurią turėjo lankyti 9-15 metų vaikai. Tačiau baigiantis XVII a. reformatų mokyklos silpo, o daugiau galių įgijo jėzuitų mokyklos ir mokymo būdai. 1773 m. spalio 14 d. įkurta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija, kuri ėmėsi vykdyti valstybės mąsto švietimo reformą. Švietimo reformą reikėjo vykdyti, kadangi ji nebetenkino visuomenės poreikių, neatitiko pasaulio švietimo raidos tendencijų. Tuo laikotarpiu Romoje buvo įkurtas Pijorų ordinų pedagoginė sistema, kuri buvo orientuota į gimtąją kalbą, krašto teisę ir santvarką, matematiką, istoriją bei praktiškus dalykus. Pijorų idėjos paplito Lietuvoje, XVIII a. LDK teritorijoje buvo 11 žinomų pijorų kolegijų. 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule Jėzuitų ordino veikla buvo sustabdyta. J. Chrepavičius ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis pasiūlė Seimui įkurti specialią jam pavaldžią švietimo komisiją, kurios paskirtis – perimti švietimą iš Bažnyčios ir jį reformuoti, šviečianti jaunimą atkurti kraštą. Edukacinė komisija įkurta 1773 m. spalio 14 d. Institucinės Lietuvos švietimo sistemos struktūra, kai švietimui vadovavo Edukacinė komisija, buvo tokia: Vilniaus universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla); keturių mokymo apygardų pagrindinės mokyklos; apygardinės mokyklos; parapinės mokyklos; privačios mokyklos. Reformos tikslas – visuotinis ir privalomas visų luomų mokymas. 1777 m. LDK veikė 330 parapinių mokyklų. 1795 m., po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, dalis Lietuvos atiteko Rusijai. Tuo metu kiekvienai gubernijai nustatytas valdinių mokyklų skaičius – po 1 šešių klasių (7 metų) gimnaziją ir triklasę (6 metų) apskrities mokyklą. Po 1863 m. sukilimo uždarytos parapinės mokyklos, vienuolynai. Priešinantis rusifikacijai buvo kuriamas slaptųjų (daraktorinių) lietuviškų mokyklų tinklas, veikęs 40 metų. Neinstitucinis švietimas tapo stiprus dėl pilietinio jausmo, solidarumo kovojant su carizmo represijomis. 1865 m. carinei valdžiai įteiktas vyskupo M. Valančiaus lietuviškos vidurinės mokyklos projektas, kuris buvo atmestas. 1915 – 1918 m. vokiečių okupacijos metu buvo paskelbtas „Pagrindinės gairės mokyklos reikalams gaivinti“. 1915 metais įsteigta pirmoji lietuviška gimnazija, kuriai vadovavo žinomas visuomenės veikėjas Mykolas Biržiška. Tuo laikotarpiu veikė pradinė, vidurinė, aukštesnioji mokykla. 1917 m. mokyklos reikalais rūpinosi Lietuvos valstybės tarybos Švietimo komisija. 1918 metais Nepriklausomojo Lietuvoje įkurta Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai vadovavo ministras Jonas Yčas. 1918 – 1940 metais buvo sukurta tautinė Lietuvos mokyklų sistema, kurios struktūra buvo 4 (metų mažoji pradinė mokykla) + 4 (metų vidurinė mokykla – progimnazija) + 3 (metų didžioji – gimnazija – aukštesnioji vidurinė mokykla). 1918 – 1940 m. buvo sunkus ekonominis laikotarpis ir nors buvo siūloma įteisinti privalomą šešerių metų pradinį išsilavinimą, tai buvo padaryta ne iškarto būtent dėl lėšų stokos. 1919 metais Kaune Pradžios mokslo departamentas nutarė organizuoti dvejų koncentrų pradžios mokyklą. Žemesnysis – keturių metų (privalomas), aukštesnysis – dvejų metų (neprivalomas, bet prieinamas visiems). 19 amžiaus pradžioje Helsinkio universiteto profesorius A. Niemis išnagrinėjęs Lietuvos švietimo sistemą parengė medžiagą Lietuvos mokyklų reformai. Jis rekomendavo dvejų pakopų pradinę mokyklą vaikams nuo 7 iki 13 metų. Vėliau A. Niemis patikslino pradžios mokyklos darbo organizavimą ir pasiūlė žemesnio laipsnio dvejų metų trukmės mokyklą (18 savaičių mokymosi trukmės) ir aukštesniąją ketverių metų trukmės mokyklą po 36 mokymo savaites per metus. Abi šios mokyklos steigiamos atskirai. Gerėjant Nepriklausomos Lietuvos ekonominėms sąlygoms ilgėjo privalomo mokymosi trukmė, kito pradinės mokyklos trukmė, visiems buvo prieinamas vidurinis išsilavinimas. 1922 m. Seime priimtas Pradžios mokyklos įstatymas, kur nustatytas ketverių metų privalomas lankymas visiems 7 – 14 metų vaikams. Dėl sudėtingų ekonominių sąlygų šešiametės pradinės mokyklos idėjos 1918 – 1919 metais buvo atsisakyta ir tik 1936 metais pradėtos steigti šešiametės pradinės mokyklos. Pirmojo Sovietų okupacijos metu pradinė mokykla vėl tapo keturmetė, o vėliau mokslas buvo tęsiamas šešiametėje gimnazijoje. Nacių okupacijos laikais, 1941 metais, klasės pervadintos skyriais ir 1941 – 1942 metų laikotarpiu pereita prie penkių skyrių pradinės mokyklos, nors privalomas išliko keturių metų pradinis ugdymas. Tuo laiku veikė 5 skyrių pradinė mokykla. Privalomas mokslas buvo keturių skyrių. 1942–1943 metais planuota septynių skyrių pradžios mokykla, dvejų laipsnių I-V ir VI-VII. 1942 metais pradžios mokykla tapo privaloma I-V skyrių, o progimnazijoje mokslas prailgintas vieneriais metais. Nuo 1943 metų tampa privalomas septynerių metų pradinės mokyklos lankymas. Tais pačiais metais gimnazijos ir progimnazijos pertvarkomos į vidurines mokyklas, kurios buvo dvejų pakopų: aukštesniosios ir žemesniosios. Linas Janušauskas išsamiai nagrinėjęs disertaciniame darbe „Nacių švietimo politika okupuotoje Lietuvoje (1941–1944 metais)“ rašo, kad pailginus 1942–1943 gimnazijoje ir progimnazijoje mokymosi laiką buvo siekiama sudaryti sunkesnis sąlygas jaunuoliams įgyti vidurinį išsilavinimą ir taip mokinius priversti rinktis profesines mokyklas, o vėliau tarnauti okupantų tikslams. Nors okupacijos pradžioje naciai mažai reguliavo švietimo sistemą ir kai kurį laiką leido laisvai veikti, vėliau nuolatos keičiama bendrojo lavinimo mokyklų struktūra tarnavo okupantams, jų karo tikslams. Grįžus Sovietiniai valdžiai į Lietuvą iš pradžių privalomas buvo pradinis šešerių metų išsilavinimas, vėliau kylant ekonomikai, pereita prie devynmetės privalomos žemesniosios vidurinės mokyklos lankymo (4+5+2), vidurinė arba profesinė pakopa buvo neprivaloma, tačiau prieinama. Profesinės ir vidurinės mokyklos tuo metu tarnavo darbo rinkai. Sovietmečiu visos mokyklos – valstybinės: valstybės išlaikomos, vienodo turinio ir formos visoje didžiojoje šalyje, nepripažįstant nei regionų, nei nacionalinių kultūrinių ypatumų bei skirtumų. Mokyklų tinklas ir jų struktūra Sovietmečiu suvienodinti. Visoje Sovietų Sąjungoje veikė dešimtmetė mokykla. Lietuva dėka šalies pedagogų vienintelė sąjungoje išsikovojo teisę turėti vienuolikos metų vidurinę mokyklą. 1959 m. SSKP XX suvažiavime nuspręsta kurti „ateities mokyklą“ – internatinę mokyklą. 1956 Lietuvoje įsteigtos 3 internatinės mokyklos, o 1963 m. jų buvo 47. Nuo 1966 m. pradėtas įgyvendinti visuotinis vidurinis mokymas. Įvedant privalomą mokymą šalyje buvo pastatyta daug ugdymo įstaigų, plėtėsi profesinių mokyklų tinklas. Okupacinio laikotarpio švietimas buvo puikių rezultatų, tenkino visuomenės poreikį. 1988 m. pagrįstai galime laikyti Lietuvos švietimo reformos pradžia. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėta kurti tautinė mokykla. 1991 metais Seime svarstant Švietimo įstatymą, buvo siūloma įteisinti keturių metų pradinę mokyklą, 6 metų privalomą žemesnę vidurinę (pagrindinę) mokyklą, dvejų metų aukštesnę vidurinę mokyklą arba profesinę mokyklą. Privalomo mokslo trukmė siūloma iki 16 metų. Svarstant šį įstatymą pateikta alternatyva dėl su siūlymu įteisinti šešiametę pradinę mokyklą, tačiau toks pasiūlymas nepalaikytas. Pirmoji ugdymo įstaigų reforma, vykusi pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pažymima naujų tipų mokyklų atsiradimu. 2000-2001 m. m. veikė 24 jaunimo mokyklos, skirtos mažiau motyvuotiems mokiniams, taip pat atsidarė 79 gimnazijos, siekiant paneigti suvienodinto švietimo principą. 1999 m. pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo. XXI amžiaus gimstamumo problema, privertė peržvelgti mokyklų tinklą. Todėl 2003 metais priėmus naują Švietimo įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. birželio 28 d., numatytas nuo šešerių metų privalomas priešmokyklinis ugdymas, nuo septynerių metų privalomas keturių metų trukmės pradinis išsilavinimas, privalomas iki 16 metų pagrindinis išsilavinimas, prieinamas dvejų metų vidurinis arba 2–4 metų profesinis išsilavinimas. Numatyta ir mokyklų struktūros kaita. Poįstatyminiais teisės aktais numatyta, kad nuo 2012 metų veiks šis bendrojo lavinimo mokyklos tipai: mokykla–darželis, pradinė, pagrindinė mokyklos, gimnazija, profesinės mokyklos, konservatorija. Numatyta, kad gimnazijoje teikiamas antros pakopos pagrindinis išsilavinimas ir dvejų metų vidurinis, kuris šiuo metu teikiamas ilgojoje vidurinėje mokykloje. Teisės aktuose numatyta, kad išimties atveju, kur ekonomiškai nenaudinga skaidyti į atskirus tipus bendrojo lavinimo mokyklos, bus palikta ilga akredituota ilgoji gimnazija. Kaip teigia Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Alvydas Puodžiukas straipsnyje „Gimnazijos bus atviros visiems“ (www.smm.lt), tokia struktūra pasirinkta dėl prastėjančios demografinės būklės siekiant optimizuoti mokyklų tinklą, tikimasi, kad pertvarkytos mokyklos teiks kokybišką išsilavinimą, išmokys naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, sudarys vienodas socialines, edukologines galimybes visoje Lietuvoje gauti vienodas švietimo paslaugas (mokytis vienoje pamainoje, turėti papildomą ugdymą, specialistus, tokius kaip psichologą, logopedą, soc. darbuotoją, slaugytoją ir pan.). Bendrojo lavinimo mokyklų kaitos ir optimizavimo pagrindinis tikslas – mokyklų kokybiškų paslaugų teikimas. Mokyklų tinklo pertvarka yra vienas iš veiksnių, sukursiančių sąlygas veikmingai ugdyti įvairių gebėjimų ir poreikių vaikus ir jaunuolius. Optimalus mokyklų tinklas, pagrįstas lanksčiai įvedamomis programomis, laiduos kiekvienam vaikui ir suaugusiajam švietimo prieinamumą, racionalų turimų materialinių ir intelektualinių išteklių naudojimą (Mokyklų tinklo pertvarkos metodinės rekomendacijos. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija: 2004). 1992 metais paskelbta bei Švietimo ir kultūros ministerijos Kolegijos patvirtinta Lietuvos švietimo koncepcija pateikė savarankiškos Lietuvos valstybės švietimo sistemos modelį, nuodugniau išskleisdama ir pagrįsdama Švietimo įstatymo įteisintą švietimo sistemą, nurodydama švietimo kūrimo gaires, motyvuodama raidos kryptis pateikdama konkrečią reformos veiksmų programą iki 1997 metų (Bruzgelevičienė: 2002). Pirmas bendrojo lavinimo mokyklų tinklo modelis aprašytas 1991 m. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, kur 4 straipsnyje nurodoma, kad „Bendrasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykloje, o mokyklos pakopos gali sudaryti atskirus administracinius vienetus: pradinę, pagrindinę ir vidurinę mokyklas“ (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853). Toliau besikūrinančioje Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemoje 2001 m. rengiama nauja Švietimo įstatymo redakcija, atitinkanti naujus švietimo raidos ir valstybės politinės, sociokultūrinės raidos poreikius ir būklę. Lietuvos valstybei integruojantis į sparčiai kintančią šiuolaikinę pasaulio bendriją, švietimui iškilo būtinybė radikaliai modernizuoti ugdymo turinį ir tobulinti ugdymo kokybę, ugdymas pradėtas orientuoti ne į žinių perteikimą, bet ir į asmens savarankiško, kritinio mąstymo įgūdžių, vertybinių nuostatų bei konkrečių gebėjimų veikti formavimą, todėl bendrojo ugdymo modernizavimas ir socialinių, pedagoginių ugdymosi sąlygų sudarymas visiems mokiniams tapo prioritetiniais švietimo reformos uždaviniais. Egzistavusi bendrojo lavinimo struktūra (4+5+3) pakeista į (4+(4+2)+2). Pailginta privalomo mokymosi amžius – iki 16 metų. Šis amžius sutampa su koncepcijoje pateiktos ir įstatymu įtvirtintos mokyklos struktūros – 4+(4+2)+2 – antrosios pakopos pabaiga, t.y. įgyjamu pagrindiniu išsilavinimu. Pagrindinį išsilavinimą teikiančio laikotarpio pailginimo ir sutapatinimo su privalomo mokymosi amžiumi motyvai: visuomenės kultūrinės brandos stiprinimas; fizinis ir psichinis jaunuolių brandumas, tvirtesnis apsisprendimas renkantis tolesnį mokymosi ar darbo kelią; galimybė įmanomai ilgesnį mokymosi laiko tarpą lankyti mokyklą „iš namų“, būti ilgiau tėvų globojamiems kebliu paauglystės, brendimo laiku. Priimant – 4+(4+2)+2 – struktūrą orientuotasi į tai, kad pagrindinė mokykla yra arti namų, nes šių mokyklų tinklas dešimtmečio pradžioje buvo tankus, paveldėtas iš sovietinės sistemos, ekstensyvus (Bruzgelevičienė: 2002). Švietimo sistema, veikianti Lietuvoje, puikiai atvaizduota 1 paveiksle. 1 paveikslas. Lietuvos švietimo sistema. Lietuvos švietimo sistemos prielaida - racionalus mokyklų tinklas. Švietimo prieinamumas vertinamas pagal švietimo struktūrų ir ugdymosi poreikių dermę, švietimo institucijų tinklą. Pedagoginio personalo struktūrai ir kiekybiniams rodikliams iš esmės turi įtakos šie veiksniai: • mokyklų tinklas (klasių komplektų skaičius, mokyklų užpildomumas, pamainumas, pasiskirstymas pagal mokyklų tipą, mokomoji kalba, vidutinis mokinių skaičius); • mokinių skaičiaus kaita (skaičius pagal klases ir metus, atėjimas į mokyklą, nubyrėjimas ir migracijos įverčiai, skaičiaus prognozė). Bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarka turi būti vykdoma drauge su mokyklos bendruomenės atstovais, kadangi būtent bendruomenė naudojasi mokyklos paslaugomis, dalyvauja jos valdyme, siekia, kad mokykla taptų modernia, šiuolaikinį pasaulį atitinkančią institucija. Mokyklos reforma turi remtis su mokykla susijusių žmonių – mokyklų vadovybės, valdžios atstovų, mokinių, tėvų, bendruomenės sugebėjimais, siekiais bei energija. Visi mokyklos bendruomenės nariai turi suprasti mokyklos kaitos tikslus, juos argumentuotai priimti arba atmesti. Atlikti tyrimai apie vykdomą mokyklų tinklo pertvarką rodo, kad švietimo bendruomenės pritaria mokyklų reformai. Besikeičianti mokyklų struktūra sudaro daugiau galimybių mokiniams rinktis pagal savo sugebėjimus, t.y. vieni mokslą galės tęsti gimnazijoje, siekiant vidurinio išsilavinimo ir toliau tęsiant mokslą universitete, kiti rinktis profesinį, technologinį išsilavinimą profesinėje, amatų mokykloje, technologinėje gimnazijoje. Ne visi mokiniai gali siekti akademinio išsilavinimo, todėl pertvarkytas mokyklų tinklas sudarys galimybes visiems įgyti vidurinį išsilavinimą pagal sugebėjimus. Vilija Grincevičienė disertaciniame darbe „Ugdymo dalyvių požiūris į dabartinę mokyklą“ nagrinėjo ugdymo dalyvių požiūrį į dabartinę mokyklą“ socialiniu, pedagoginiu aspektu, analizavo mokytojų, mokinių ir jų tėvų požiūris į edukacinius procesus, kaitą Lietuvos mokyklos reformuojamu laikotarpiu. Atlikus tyrimą, V. Grincevičienė prieiną prie šių išvadų: ugdymo dalyviai pozityviai vertina švietimo reformą; tik trečdalis mokinių gali įgyti vidurinį išsilavinimą; kuo labiau išprusęs mokytojas, tuo labiau jis kelia savo kvalifikaciją; dauguma apklaustųjų nepritaria baigiamosios pakopos sutrumpinimui; ugdymo dalyviai pozityviai vertina pokyčius ugdymo turinio kaitoje. Tyrimu patvirtinta, kad švietimo kaita vertinama teigiamai, o mokyklų struktūros kaita sudarys mokiniams rinktis vidurinio ugdymo programą pagal jų galimybes (Grincevičienė: 1998). Tą patį 1996 m. konstatuoja M. Barkauskaitė, kuri atliko mokyklų vadovų, taip pat mokytojų ir studentų apklausas, kurias apibendrinusi nustatė, kad tiriamieji teigiamai vertina mokyklos struktūros reformai, t.y. pritaria pagrindinei dešimties klasių mokyklai (Želvys: 1999). Nerimą dėl kuriamos bendrojo lavinimo struktūros (4+(4+2)+2) išreiškė V. Kirkilienė, kuri atliko tyrimą, kurio tikslas – išsiaiškinti visuomenės požiūrį į perspektyvinę bendrojo lavinimo mokyklų struktūrą 4+4+4 ir išanalizuoti perspektyvinės struktūros įtaką ugdymo prieinamumui, kokybei, mokyklos kultūrai. Tyrimu nustatyta, kad „visos valdymo grandys šalies švietimo reformos pradžioje jos tikslus, uždavinius bei prioritetus iš esmės suprato adekvačiai, tačiau nuo 2000 metų optimistines prognozes ėmė skelbti švietimo reformos skeptikų nuomonės. Todėl sulėtėjo bendras reformos tempas, kai kurie pokyčiai buvo inicijuoti stichiškai ir nepagalvotai. Ypač išryškėjo esminė reformos problema – bendrojo lavinimo mokyklų struktūra“ (Kirkilienė: 2004). Darbe išreikštos mintys, kad bendruomenė pati turi teisė nustatyti mokyklos tipą ir joje įgyvendinimas ugdymo programas. Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai ne vieną kartą nagrinėjo švietimo sistemos struktūros problemas, norėdami pateikti tolesnės švietimo raidos prognozes. Ž. Jackūnas apie M. Barkauskaitės atliktus tyrimus (Barkauskaitė M. Pedagogai ir mokiniai: požiūris į švietimo reformą, V. 1997) rašė „neabejotina, kad švietimo reformos yra pačių piliečių iniciatyvos ir atsakomybės dalykas. Reformų įgyvendinimo sėkmę daugiausia lemia aktyvus visos visuomenės dalyvavimas pertvarkos procese, geranoriška vietos bendruomenės parama. Tėvų, mokinių pedagogų nuolatinis dėmesys mokyklai, jos rūpesčiams ir problemoms, siekimas padėti jai savo patyrimu, siūlymais, kritiniu esamos padėties vertinimu kuria tą dvasinę terpę, kurioje gali skleistis bet kokių socialinių reformų žiedai ir bręsti laukiami vaisiai“ (Jackūnas: 1998). Tyrime, prognozuojant Lietuvos ateitį, t. y., pateikiant užsakymą mokykloms, ugdymo tikslai buvo siejami su kultūros puoselėjimu keičiant ne vien ugdymo turinį, bet ir orientuojantis į mokyklų struktūros kaitą, mokyklų tipų įvairovę ir kt. Esama mokyklų sistema nėra pakankamai racionali ir veiksminga, nes nepajėgia užtikrinti lygių ugdymosi galimybių, socialinio teisingumo, o kartu ir reikiamų paslaugų kokybės visiems mokiniams. Mokyklų tinklo pertvarkos rekomendacijos sakoma, kad mokyklose vis dar nesudarytos palankios sąlygos įgyvendinti ugdymo turinį koncentrais 4+(4+2)+2, nepakanka tik teoriškai nustatyti, kad ugdymą reglamentuoja tikslai, uždaviniai, didaktinės nuostatos, siekiami rezultatai, netinkamas darbo organizavimas, didelė mokytojų darbo aprėptis (nuo penktokų iki dvyliktokų), specializacijos stoka ugdymo kokybės augimo neužtikrina. Būtina atsisakyti linijimo mokymo sistemos, realiai pereiti nuo hierarchinio mokyklos valdymo prie demokratinio, sustiprinti viduriniąją mokyklos valdymo grandį, proporcingai išdalyti mokytojų dėmesį visų pakopų mokiniams, ypač jį sustiprinant pagrindinėje pakopoje (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija: 1994) . Apie tai, kad šiuo metu labiausiai reikia stiprinti pagrindinę mokyklos pakopą patvirtina ir Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Alvydas Puodžiukas, kuris teigia, kad „pagal statistinius duomenis daugiausia iš švietimo sistemos iškrentančių mokinių sudaro šeštokai – aštuntokai. Priežasčių galima įvardyti daug, bet svarbiausioji iš jų – vaiko nenoras mokytis, motyvacijos praradimas. Kodėl taip atsitinka? Gal dabartinė švietimo sistema nedėmesinga paaugliui? Kaip manote, į kurias tipiškos vidurinės mokyklos klases sutelktas mokyklos vadovų ir mokytojų dėmesys? Žinoma, į baigiamąsias – kad gerai išlaikytų egzaminus, kad sėkmingai įstotų į aukštąsias mokyklas. Vidurinioji mokyklos grandis lieka apleista. Ir visai kitaip į šias klases žiūrima pagrindinėje mokykloje, kur visas dėmesys skiriamas būtent šio „pavojingo“ amžiaus paauglių ugdymui: popamokinė veikla, mokymo priemonės, pedagogų ir psichologų pagalba (Valstiečių laikraštis, 2003 05 06). Mokyklų tinklo pertvarkos vienas iš strateginių tikslų yra sumažinti tuščių mokymosi vietų skaičių ir racionaliau panaudojant švietimui skirtas lėšas, o tai būtina padaryti dėl eilę metų mažėjančio vaikų gimstamumo. Tuštėjančios bendrojo lavinimo mokyklų klasės gali privesti kai kurias kaimo ar miesto mokyklas prie bankroto, šių mokyklų mokytojai gali netekti darbo, todėl būtina mokyklų tinklo optimizacija. Kitaip tariant, mokyklų tinklo pertvarkos būtinumą lemia ne tik kokybės siekiai, bet ir socialinės bei ekonominės sąlygos. Vaikų gimstamumo skaičiaus mažėjimą matyti 2 paveiksle. 2 paveikslas Gimstamumo dinamika Lietuvoje. Iš paveikslo aiškiai matyti, kad nuo 1990 metų vaikų gimstamumas sumažėjo 20 000 vienetų, vadinasi į mokyklas ateis vis mažiau vaikų. Didelę įtaką mokinių skaičiaus mažėjimui turi ir gyventojų emigracija. 2004-2005 m.m. į pirmą klasę atėjo mokinių, gimusių1997 metais (gimė 37 812 vaikų), 95 %. Pagal savivaldybių prognozes 2012 metais į pirmą klasę ateis apie 29 tūkst. mokinių, t.y. beveik 6 tūkst. mažiau nei 2004–2005 m.m. Pagal esamą gimstamumo lygį ir mokyklas lankančių mokinių skaičių 2012 metais būtų apie 403 tūkst. (1–12 klasės) mokinių, t.y. net 26 % mažiau nei 2004 metais (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija: 2004). Mokyklų tinklo efektyvumas neabejotinai susijęs su mokyklų dydžiais, klasių užpildomu, tuščiomis mokymosi vietomis, klasių komplektų dydžiais, vidurinėmis ugdymo išlaidomis vienam vaikui, todėl mokyklų tinklas turi būti tvarkomas racionaliai, kad patenkintų kiekvienos bendruomenės poreikius. Mokyklą jos bendruomenė vertina pagal socialinius, estetinius, kultūrinius, vadybinius, kokybės rodiklius. Priklausomai nuo mokyklos tipo interesų grupių skaičius mokykloje gali būti skirtingas, pavyzdžiui pradinėje mokykloje mokyklos bendruomenę be mokytojų, mokinių, administracijos yra pradinių klasių tėvų bendruomenė, tačiau ilgojoje vidurinėje mokykloje be skirtingų klasių mokinių bendruomenių, yra dvi atskiros pradinių ir pagrindinių drauge su vidurinių klasių mokytojų bendruomenės, pradinių, pagrindinių ir vidurinių klasių tėvų bendruomenės. Įvairios mokyklos bendruomenės siekia, kad mokykla taptų bendruomenės centru, kur vaikai ne tik būtų ugdomi, net ir tarnautų bendruomenės tikslams, būtų kultūros centru. Mokinių tėvai nori, kad jų vaikai mokykloje būtų saugūs, kokybiškai mokami, gautų papildomo ugdymo paslaugas, esant reikalui būtų galima gauti kokybišką psichologinę, pedagoginę pagalbą. „Švietimo sistemos elementas – mokykla gali būti vadinama mokyklos bendruomenė. Ją sudaro žmonės; mokykla turi tam tikrą struktūrą; mokyklos narius vienija tas pats tikslas – ugdymas ir t.t. Bendruomenė funkcionuoja kaip socialinė sistema.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!