Valstybių įsipareigojimai užkertant kelią ir persekiojant už tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus

Pasaulyje dažnai kyla įvairūs konfliktai ir ne visada pavyksta juos išspręsti diplomatinėmis ar kitomis taikiomis priemonėmis. Kilus karams ir kitoms krizinėms situacijoms daugiausiai ir skaudžiausiai nukenčia žmonės. Kiekvienas naujas karas, kiekvienos naujos karinės technikos ar technologijos išradimas didina ne tik priešo gyvosios jėgos ir technikos naikinimo veiksmingumą, bet taip pat didina sužeistų skaičių, civilių gyventojų kančių mastą. Karas dažnai naudojamas ir kaip teroro priemonė, atakos objektais pasirenkant civilius asmenis, sukeliant baimę nugalėtojo atžvilgiu ir taip sunkinant pasipriešinimą. Tad karo atvejais potencialiame dideliame pavojuje atsiduria daug žmonių: tai ir civiliai, ir sužeistieji, ir kt.
Valstybių įsipareigojimai, kylantys iš tarptautinės humanitarinės teisės, yra svarbi kiekvienos valstybės tarptautinių įsipareigojimų dalis. Šie įsipareigojimai yra specialiai skirti apsaugoti tarptautinio ar netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų aukas ir humanitariniais tikslais riboja karo vedimo metodus ir priemones.
Taigi pirmiausia tarptautinė humanitarinė teisė siekia reguliuoti karo aukų apsaugą bei kariaujančiųjų šalių veiksmus karo metu taip, kad kuo mažiau nukentėtų tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujantys arba nebegalintys dalyvauti subjektai karo teisėje.
Šio rašto darbo tikslas – išnagrinėti valstybių įsipareigojimus užkertant kelią ir persekiojant už humanitarinės teisės pažeidimus.
„Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma."
Kita vertus, tarptautinių sutarčių sąžiningo vykdymo principo esmė ta, kad tarptautinės sutarties nesilaikymo negalima pateisinti remiantis vidaus teisės nuostatomis. Dėl to 1969 m. Vienos konvencijos 27 straipsnis {Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis) nustato:
„Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis sutarties nesi­laikymui pateisinti."
Tarptautinės humanitarinės teisės sutartys taip pat turi būti įtrauk­tos į nacionalinę teisę neatsižvelgiant į tai, kokia sistema, monistinė ar dualistinė, numatyta konkrečios valstybės konstitucinėje teisėje. Yra daug šių sutarčių nuostatų, kurios reikalauja imtis specialių priemonių nacionaliniu lygmeniu tam, kad būtų užtikrintas visų pirma keturių Že­nevos konvencijų ir jų I Papildomo protokolo laikymasis ir efektyvus veikimas. Kai kuriais atvejais net monistinė tiesioginio sutarčių veiki­mo sistema, taikoma konkrečioje valstybėje, negali užtikrinti tam tikrų sutarties nuostatų efektyvaus veikimo,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!