Tarptautinės organizacijos - tarptautinės teisės subjektai

Įžanga XIX a. valstybės buvo vieninteliai teisės subjektai tarptautinėje teisėje. Tačiau laikai keitėsi ir nors valstybės ir toliau liko pagrindiniais tarptautinės teisės subjektais, XX a. tarptautinės organizacijos kartu su fiziniais, juridiniais asmenimis įgavo tam tikrą tarptautinį subjektiškumą. Tarptautinės organizacijos vaidina svarbų vaidmenį plėtojantis šiuolaikinei tarptautinei teisei. Jos skatina tarptautinį bendradarbiavimą žmogaus teisių apsaugos, politikos, socialinių santykių, ekonomikos, mokslo ir technikos bei kitose srityse. Tarptautinės organizacijos aktyviai prisideda sprendžiant tarptautinius konfliktus bei jų sukeltas pasekmes, jų veikla labai aktyvi tarptautinės humanitarinės teisės sferoje, taip pat sprendžiant įvairius žmogaus teisių apsaugos klausimus. Dabar veikia apie 500 labai įvairaus tipo tarptautinių organizacijų. Toks jų skaičiaus augimas atspindi poreikį stiprinti bendradarbiavimą tarp valstybių. Tarptautines organizacijas galima klasifikuoti remiantis labai įvairiais kriterijais: pagal regioną kuriame jos veikia, veiklos sferas, funkcijas ir pan. Reikia pabrėžti, kad tarptautinės teisės subjektais yra ne visos tarptautinės organizacijos, o tik vyriausybinės organizacijos, t.y. organizacijos sukurtos pirminių tarptautinės teisės subjektų. Savo rašto darbe trumpai aptarsiu tarptautinės teisės subjekto sampratą, vėliau nagrinėsiu tarptautinių organizacijų subjektiškumą bei vietą tarptautinėje teisėje. Struktūriškai rašto darbe neišskyriau atskirų dalių, siekdamas nuosekliai ir darniai aptarti nagrinėjamą temą. Tarptautinės organizacijos kaip tarptautinės teisės subjektai Teisės subjektas yra labai bendra sąvoka, kuri glaudžiai siejasi su teisinių santykių terminu. Remiantis bendrąja teisės teorija, teisiniai santykiai yra valingi visuomeniniai santykiai, sureguliuoti teisės normomis. Teisiniuose santykiuose egzistuoja ryšys tarp asmenų, kuriems yra suteiktos teisės ir pareigos. Šių santykių šalims apibrėžti ir yra naudojamas terminas “teisės subjektai”. Teisės subjektai yra būtinas teisinių santykių elementas, nes iš vienos pusės visada yra kažkieno teisės, o iš kitos – kažkieno pareigos ir atvirkščiai. Taigi galima būtų pateikti tokį teisės subjekto apibrėžimą: “teisės subjektas – fizinis arba juridinis asmuo, kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų arba kuriam jas suteikia ar uždeda”1. Esant tokiai interpretacijai teisės subjekto samprata apima ne tik potencialias galimybes, bet ir jų realizavimą. “Tarptautinės teisės subjektai – tarptautinių teisinių santykių dalyviai, turintys tarptautines teises ir pareigas, kurias įgyvendina remdamiesi tarptautine teise.”2 Tarptautinės teisės subjekto sąvoka praktiškai sutampa su teisės subjekto sąvoka, tik šiuo atveju dominuoja tarptautinis elementas. Vadinasi aukščiau paminėti teisės subjekto bruožai tinka ir tarptautinės teisės subjektui. Be šių, tarptautinės teisės subjektas turi ir specifinių bruožų, o būtent: 1) “tarptautinės teisės subjektai yra kolektyviniai dariniai. Kiekvienas subjektas turi organizacijos elementus: valstybė – valdžią ir valdymo mechanizmą; kovojanti tauta – politine instituciją,atstovaujančią ją šalies viduje ir tarptautiniuose santykiuose; tarptautinė organizacija – pastoviai veikiančius organus ir t.t. Realizuodami valdingus įgalinimus, tarptautinės teisės subjektai yra nepriklausomi ir nepavaldūs vienas kitam. Kiekvienas iš jų turi savarankišką tarptautini-teisini statusą, t.y., tarptautiniuose-teisiniuose santykiuose jie veikia savo vardu; 2) tarptautinės teisės subjektai gali dalyvauti tarptautinės teisės normų kūrime bei pakeitime. Taigi tarptautinės teisės subjektas yra ne tik tarptautinės teisės normų adresatas.”3 Galime daryti išvadą, kad tarptautinė teisė reguliuoja tik tokius tarptautinius teisinius santykius, kurių subjektai juose dalyvauja savarankiškai, bei betarpiškai įgyvendina savo teises ir vykdo pareigas. Būtinai reikia pabrėžti, kad terminas “tarptautinis subjektiškumas” tarptautinėse normose nėra atskleistas; egzistuoja tik teorinės nuostatos, charakterizuojančios tarptautinio subjektiškumo teisinę prigimtį. Pačia bendriausia prasme tarptautinį subjektiškumą galima apibrėžti kaip asmens juridinę galimybę būti tarptautinės teisės subjektu. Tarptautinio subjektiškumo turinys ir apima tokio subjekto teises ir pareigas, kurias numato tarptautinės teisės normos. Tarptautinį subjektiškumą pagal savo kilmę galima skirstyti į faktinį ir juridinį. Sutinkamai su tuo egzistuoja ir dvi kategorijos subjektų: • Pirminiai (suverenūs); • Antriniai (nesuverenūs)4. Pirminiai tarptautinės teisės subjektai (valstybės ir nacijos ir tautos kovojančios už nepriklausomybę) turintys vyriausybinį arba nacionalinį suverenitetą “ipso facto” pripažįstami tarptautinių teisių ir pareigų turėtojais. Suverenitetas (vyriausybinis arba nacionalinis) daro juos nepriklausomus nuo kitų tarptautinės teisės subjektų ir suteikia galimybę savarankiškam dalyvavimui tarptautiniuose santykiuose. Neegzistuoja normos, suteikiančios tarptautinį subjektiškumą pirminiams subjektams, yra tik normos, patvirtinančios jo (subjektiškumo) turėjimą nuo subjekto įsikūrimo. Kitaip tariant, tarptautinis subjektiškumas nepriklauso nuo kieno nors valios ar noro ir yra objektyvus. Teisiniu šaltiniu išvestiniams subjektams jų tarptautiniam subjektiškumui yra jų steigiamieji dokumentai. Tokiu dokumentu tarptautinėms organizacijoms yra jų įstatai (statutas), priimti ir patvirtinti tarptautinės teisės subjektų (visų pirma pirminių) tarptautinės sutarties pagrindu. Išvestiniai tarptautinės teisės subjektai disponuoja apribotu tarptautiniu subjektiškumu, kuris yra sąlygotas pirminių tarptautinės teisės subjektų pripažinimu. Tokiu atveju išvestinių subjektų subjektiškumo turinys ir apimtis priklauso nuo pirminių tarptautinių subjektų valios. Pirminių tarptautinės teisės subjektų niekas nesukuria, jų atsiradimas – objektyvi realybė, istorinio proceso rezultatas. Prie šios rūšies subjektų galima būtų priskirti valstybes ir tautas, kovojančias dėl savo nepriklausomybės. Atsiradę kaip socialiniai organizmai, jie neišvengiamai kontaktuoja vienas su kitu, sukurdami tarpusavio bendravimo taisykles. Tarptautinės teisės išvestiniai subjektai yra sukuriami pirminių. Jų teisnumo apimtis priklauso nuo kūrėjų ketinimų ir valios. Jiems priklauso – tarptautinės organizacijos ir valstybiniai-teritoriniai vienetai. Kūrėjai suteikia jiems teisę dalyvauti tarptautiniuose santykiuose savo vardu. Išvestinių tarptautinės teisės subjektų teisnumas yra nustatomas tarptautiniais susitarimais. Klasikinėje tarptautinėje teisėje vienintelis tarptautinės teisės subjektas buvo valstybė. Laikai keitėsi, ir nors valstybė pasiliko pagrindiniu subjektu, atsirado ir kitų. Vienas iš vėliau atsiradusių, išvestinių subjektų yra tarptautinė organizacija. Šiuo metu tarptautiniuose santykiuose dalyvauja apie 500 tarptautinių organizacijų, kurios yra kuriamos valstybių dėl bendradarbiavimo tam tikrose srityse. Pagal doc. S. Katuoką, tarptautinės organizacijos yra vyriausybinio ir nevyriausybinio pobūdžio junginiai, steigiami teisės sutartimi, siekiant, kad būtų sprendžiamos tarptautinės problemos, būtų plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas. Apibūdinant tarptautines organizacijas kaip tarptautinės teisės subjektą yra svarbu išskirti 2 bruožus. Pirmasis – galėjimas dalyvauti teisiniuose santykiuose – juridinis požymis: Jį sudaro tarptautinės teisės normos, įtvirtinančios tarptautinių or­ganizacijų teises ir pareigas. Tarptautinių organizacijų teises ir pareigas gali numatyti organizacijų stei­giamieji aktai. Juose gali būti fiksuotos tokios teisės ir pareigos: 1) teisė sudaryti tarptautines sutartis. Ši teisė įtvirtinta daugu­mos JT sistemos organizacijų įstatuose; 2) galimybė turėti valstybių, narių nuolatines atstovybes ir valstybių ne narių nuolatines stebėtojų misijas, akredituojamas organizacijoje; 3) teisė į privilegijas ir imunitetus, 4) teisė kviesti kitų tarptautinių organizacijų atstovus be balso teisės daly­vauti organizacijos darbe; 5) tarptautinės organizacijos institucijų tarptautinio pobūdžio teisės; 6) teisė kreiptis į Tarptautinį Teismą konsultacinės išvados 7) tarptautinių organizacijų steigiamieji aktai įtvirtina tarptautines tei­sines priemones valstybių narių ir organizacijos ginčams spręsti. Tarptautinių organizacijų teises ir pareigas numato ir kitos tarptautinės su­tartys: 1) universalios konvencijos dėl tarptautinių organizacijų statuso; 2) specializuotųjų įstaigų susitarimai su JTO; 3) tarptautinių organizacijų susitarimai su valstybėmis dėl jų buveinės ir atstovybių statuso; 4) daugiašalės tarptautinės konvencijos dėl specialių klausimų 3. Tarptautinių organizacijų teisinio statuso klausimus gali reguliuoti jų institu­cijų sprendimai (rezoliucijos).5 Kitas bruožas – dalyvavimas teisiniuose santykiuose – faktinis požymis. Jį sudaro sudaro savarankiška tarptautinės organizacijos valia. Įgyvendindamos savo teises (pavyzdžiui, sudaryda­mos tarptautines sutartis), tarptautinės organizacijos atlieka teisinius veiksmus, ku­riais pasireiškia organizacijos valia. Tarptautinės teisės subjektas yra neįmanomas, jeigu neturi savarankiškos valios, nes tik valiniais veiksniais galima įgyvendinti tu­rimas teises ir vykdyti pareigas. “Kiekviena tarptautinė organizacija neišvengiamai tarptautiniuose teisiniuose santykiuose kontaktuoja su valstybėmis – narėmis, valstybėmis – ne narėmis ir kitais tarptautinės teisės subjektais.”6 Tarptautinės teisės mokslinėje literatūroje pateikiamos dvi tarptautinių organizacijų, kaip tarptautinės teisės subjekto subjektiškumo teorijos: subjektyvistinė ir objektyvistinė. Pagal subjektyvistinę teoriją, tarptautinė organizacija įgyja teises ir pareigas pa­gal tarptautinę teisę bei tampa tarptautinės teisės subjektu valstybių narių valia. Vals­tybės - tarptautinės organizacijos narės suteikia jai specialias galias, priimdamos jos steigiamąjį aktą. Kadangi steigiamajame akte paprastai fiksuojama mažai organiza­cijos galių, subjektyvistinė teorija leidžia jas išplėsti numanomomis ir kildinamomis iš steigiamojo akto galiomis. 7 Taigi, pagal subjektyvistinę teoriją, tarptautinė organizacija įgyja tarptautinės teisės subjekto statusą, jeigu tokį statusą jai suteikia valstybės narės. Pagal objektyvistinę teoriją, tarptautinė organizacija įgyja tarptautinės tei­sės subjekto statusą ne valstybių dėka, o todėl, kad toks statusas yra neatskiriama tarptautinės organizacijos sąvokos dalis. Tarptautinė organizacija pagal bendrosios tarptautinės teisės normas turi teisę į tarptautinį teisinį subjektiškumą, kuris yra or­ganizacijos įsteigimo pagal tarptautinę teisę padarinys. Toks subjektiškumas yra pri­gimtinė tarptautinės organizacijos savybė. Remiantis objektyvistine teorija, tarptautinėje teisėje yra susiformavusi paprotinė tarptautinės tei­sės norma, pagal kurią visos tarptautinės organizacijos iš prigimties yra tarptautinės teisės subjektai. Kadangi dėl tokios normos egzistavimo tarptautinė bendrija nėra pareiškusi savo nuomonės, todėl problemiška būtų tvirtinti, kad norma tenkina visus tarptautinio papročio kriterijus. Taip pat akivaizdu, kad dabar nėra tarptautinės orga­nizacijos, kuri nebūtų tarptautinės teisės subjektas. Tačiau tai dar nereiškia objektyvistinės teorijos patvirtinimo, nes, pagal subjektyvistinę teoriją, galimas variantas, kai valstybės suteikia tarptautinės teisės subjekto statusą visoms tarptautinėms orga­nizacijoms. Turbūt šiuo atveju teoriniai ginčai nėra tiek svarbūs; galima tik konsta­tuoti, kad nėra vienareikšmiško atsakymo į klausimą dėl tarptautinės organizacijos tarptautinio teisinio subjektiškumo pobūdžio.8 Tarptautinės teisės subjekto požymius plačiai išnagrinėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas savo konsultacinėje išvadoje Žalos, patirtos Jungtinių Tautų tarnyboje, byloje 1949 metais. Teismas konstatavo: “Teisės subjektai bet kokioje teisinėje sistemoje nėra būtinai vienodi savo teisių prigimtimi ir apimtimi; jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių. Teismas padarė išvadą, kad Organizacija yra tarptautinės teisės subjektas. Tačiau tai nereiškia, kad Organizacija yra valstybė, kuo ji tikrai nėra, arba kad jos teisės ir pareigos yra tokios pačios, kaip valstybių. Organizacija yra tarptautinės teisės subjektas ir geba turėti tarptautines teises ir pareigas, o taip pat turi sugebėjimą ginti savo teises pateikdama tarptautinius ieškinius ”9 Dėstytojas S. Katuoka per paskaitą pateikė tokius tarptautinės organizacijos požymius: 1. Sutartinis tarptautinės organizacijos pagrindas. Tarptautinės organizacijos steigiamuoju aktu yra tarptautinė sutartis – statutas, įstatai. Tai ypatinga tarptautinė sutartis, jos pagrindu įkuriama tarptautinė organizacija. Tarptautinė organizacija turi būti pripažinta tarptautinės tei­sės subjektu, o pripažinimas turi konstitucinę reikšmę, t. y. tarptautinė organizacija tam­pa tarptautinės teisės subjektu tada, kai toks jos statusas yra pripažintas. Valstybės na­rės pripažįsta tarptautinę organizaciją tarptautinės teisės subjektu, prisijungdamos prie jos steigiamojo akto. Tarptautinė organizacija nėra laikoma tarptautinės teisės subjek­tu valstybių ne narių atžvilgiu, kol šios valstybės vienaip ar kitaip nepripažįsta tokio jos statuso de jure.10 Tačiau kita vertus, jeigu tarptautinė organizacija turi teises ir pareigas, logiškai neįmanoma, jog tuo pat metu ji de jure nepripažinusių valstybių atžvilgiu nėra tarptautinis teisės subjektas. Kaip pažymima teisinėje literatūroje, tas pats darinys negali vienu metu būti tarptautinės teisės subjektas ir juo nebūti, priklausyti ir nepriklausyti tarptautinei bendrijai. Net ir nesant formaliai nustatytų dvišalių tarptautinės organizacijos ir valstybių ne narių bei kitų tarptautinių organizacijų santykių, šie subjektai turi įsipareigojimus visai tarptautinei bendrijai (taigi ir vienas kitam), įtvirtintus jus cogens normomis. Tokie įsipareigojimai kyla iš bendrosios tarptautinės teisės nor­mų, o ne iš tarptautinės organizacijos steigiamojo akto, kuris iš tikrųjų niekaip neįpareigoja trečiųjų Šalių be jų sutikimo. Steigiamasis tarptautinės organizacijos aktas tik sukuria tarptautinės teisės subjektą, kurio atžvilgiu būtina laikytis ben­drosios tarptautinės teisės normų.11 2.Tarptautinės organizacijos nariais gali būti ne tik valstybės, bet ir tautos, siekiančios nepriklausomybės, taip pat gali būti ir tarptautinės organizacijos. 3. Kiekviena tarptautinė organizacija turi aiškiai apibrėžtus tikslus, kurių nesilaikymas, nevykdymas gali privesti prie organizacijos egzistavimo pabaigos. 4.Kiekviena organizacija turi savo vidaus struktūrą. Tarptautinė organizacija turi nuolatinę institucijų sistemą (visų valstybių – narių suvažiavimas, vykdomoji institucija, administracinė institucija, pagalbinės institucijos). Tarptautinės organizacijos, kaip tarptautinės teisės subjekto prigimtį apibūdina šie faktoriai: 1) tarptautines organizacijas kuria valstybės; 2) valstybės, tapdamos tarptautinės organizacijos nariais, nepraranda savo suvereniteto, jos tarptautinės organizacijos pagalba gali sėkmingiau realizuoti savo teises; 3) tarptautinėms organizacijoms draudžiama kištis į valstybių vidaus reikalus; 4) tarptautinės organizacijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio; 5) valstybės laisvanoriškai tampa tarptautinės organizacijos nariais ir bet kada gali iš jos išeiti. Visi šie požymiai rodo, kad tarptautinės organizacijos yra antraeiliai tarptautinės teisės subjektai. Santykiuose tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos visada aukščiau stovės valstybė. Kaip pažymi V. Vadapalas tarptautinis subjektiškumas siejamas ne vien su subjekto teisnumu, t.y. galėjimu turėti tarptautines teises ir pareigas, bet ir su jo veiksnumu, t.y. gebėjimu savo veiksmais įgyti šias teises ir pareigas, pilnai naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas.12 Subjektiškumą galima vertinti pagal tarptautinės teisės subjekto galių apimtis, kurios pasireiškia tuo, kad: • Subjektas savo laisva valia gali atlikti bet kokius teisinius veiksmus: Reikėtų pastebėti, jog tarptautinės organizacijos neturi tokio suvereniteto, kokį turi valstybės. Kadangi valstybės galios ir veiklos apimtis priklauso nuo to, kokie organizacijos tikslai ir funkcijos, todėl jos neturi tiek pat galių, kiek turi valstybės. Tarptautinės organizacijos neturi ir vals­tybėms būdingų kitų požymių - teritorijos ir gyventojų. Tarptautinės teisės doktrinoje skiriasi nuomonės dėl tarptautinės organizacijos valios savarankiškumo laipsnio. Objektyvistinės teorijos šalininkai mano, kad tarp­tautinės organizacijos valia yra absoliučiai autonomiška valstybių narių valios at­žvilgiu, nes paprastai visada tarptautinės organizacijos sprendimai išreiškia ne vi­sų valstybių narių interesus, būna valstybių, nesutinkančių su balsų dauguma pri­imtais sprendimais. Pagal subjektyvistinę teoriją, tarptautinės organizacijos valia yra tik santykiškai autonomiška, nes išplaukia iš valstybių narių valios. Todėl tarp­tautinės organizacijos valia laikoma antrine, valstybių narių valių suderinimo re­zultatu. Vis dėlto ne visada tarptautinės organizacijos valia yra visų valstybių na­rių valių suderinimo rezultatas13 Tarptautinės organizacijos galios tiesiogiai priklauso nuo organizacijos tikslų ir funkcijų. Tai konstatavo Tarptautinis Teismas 1949 metų konsultacinėje išvadoje dėl ža­los Jungtinių Tautų tarnybai atlyginimo. Išskiriamos trys teisių apimties doktrinos – deleguotų, numanomų ir imanentinių galių. Pirmo­sios dvi doktrinos išplėtotos subjektyvistinės teorijos, trečioji - objektyvistinės te­orijos šalininkų. Pagal deleguotų galių doktriną, tarptautinė organizacija gali turėti tik tokias tei­ses, kurios jai yra deleguotos valstybių ir įtvirtintos organizacijos steigiamajame akte Praktikoje labiausiai pripažįstama numanomų galių doktrina. Pagal šią doktriną tarptautinė organizacija gali turėti numanomą kompetenci­ją, t. y. tokias teises, kurios tiesiogiai neužfiksuotos organizacijos steigiamajame ak­te, tačiau gali iš jo išplaukti (būti numanomos), interpretuojant tam tikras nuostatas, taip pat yra įprastos pagal tarptautinę teisę. Pagal imanentinių (neatskiriamų) galui doktriną, tarptautinė organizacija gali turėti tokias teises, kurios nėra numatytos jos steigiamajame akte ar išvedamos iš jo, tačiau yra būdingos iš prigimties organizacijai, kaip tarptautinės teisės subjektui, pagal tarptautinę teisę. Remiantis šia dok­trina, tarptautinės organizacijos galių šaltinis yra pats jos egzistavimo faktas, t. y. bendroji tarptautinė teisė įtvirtina organizacijos teises.14 • Subjektas gali palaikyti diplomatinius ir konsulinius santykius Diplomatiniuose santykiuose tarptautinių organizacijų tarptautinio teisinio sub­jektiškumo specifika pirmiausia pasireiškia tuo, kad tarptautinių organizacijų ir jų pareigūnų turimos privilegijos ir imunitetai yra funkciniai, t. y. siauresnės apimties nei valstybių ir jų atstovų diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Paprastai tik vals­tybės turi nuolatines atstovybes tarptautinėse organizacijose (be to, ne visose organi­zacijose toks valstybių atstovavimas numatytas), o tarptautinės organizacijos labai retai turi nuolatines atstovybes valstybėse narėse. Tarptautinis Teismas 1949 metų konsultacinėje išvadoje dėl žalos Jungtinių Tautų tarnybai atlyginimo pripažino JTO teisę pateikti tarptautines pretenzijas ir ginti savo pareigūnus, kuriems padaroma žala vykdant tarnybines funkcijas. Tokia teisė yra būtina, norint užtikrinti Organiza­cijos ir jos pareigūnų nepriklausomumą nuo valstybių narių. Tačiau Organizacijos vykdoma savo pareigūnų gynyba yra funkcinio pobūdžio, t. y. siauresnės apimties, nes galima tik jeigu žala padaryta pareigūnui vykdant Organizacijos pavestas už­duotis. Tokia gynyba neprilygsta valstybės vykdomai diplomatinei savo piliečių gy­nybai, kuri galima dėl visų jos piliečių teisių pažeidimų.15 • Subjektas gali kurti tarptautines teisės normas, taip pat sudaryti tarptautines sutartis Tarptautinės organizacijos gali sudaryti tik tas tarptautines sutartis, kurios yra suderinamos su organizacijos tikslais ir funkcijomis. Tačiau jeigu organizacija gali sudaryti tam tikrą tarptautinę sutartį, ji paprastai yra lygi su valstybėmis tokios sutar­ties šalis. • Subjektas turi procesinį teisnumą tarptautiniuose teismuose Tarptautinėms organizacijoms prieinamos ne visos tarptautinių ginčų sprendimo priemonės. Antai jos negali būti Tarptautinio Teismo nagrinėjamų bylų šalys (tik valstybės gali būti tokios šalys). Tik labai ribotas skaičius tarptautinių organizacijų gali kreiptis į Tarptautinį Teismą konsultacinės išvados dėl teisinių klausimų. Tačiau Tarptautinis Teismas, teikdamas konsultacinę išvadą, nesprendžia ginčo, o tik atsa­ko į jam pateiktus klausimus. Be to, konsultacinė išvada nėra teisiškai privaloma. Ji gali tik palengvinti ginčo sprendimą, bet nesprendžia jo iš esmės. Tarptautinė organizacija negali būti visų tarptautinių santykių dalyvė, o tik tų, kuriuose dalyvauti būtina siekiant organizacijos tikslų ir vykdant jos funkcijas. Išvados Tarptautinės organizacijos yra nesuverenūs – išvestiniai tarptautinės teisės subjektai. Tarptautinė organizacija nėra toks pat tarptautinės teisės subjektas kaip valstybė, neturi tokių pat teisių ir pareigų. Tuo labiau ji neturi viršvalstybinio statu­so. Palyginti su valstybėmis, tarptautinės organizacijos yra ypatingi tarptautinės teisės subjektai. Šią jų specifiką lemia tai, kad tarptautinės organizacijos neturi suvereniteto, savybės, kuri būdinga tik valstybėms. Todėl ski­riasi tarptautinių organizacijų ir valstybių tarptautinio teisinio subjektiškumo apim­tis. Valstybės suvereniteto dėka turi visas teises ir pareigas, kurios galimos pagal tarptautinę teisę. Tarptautinės organizacijos, nors ir gali turėti tokias pat teises ir pareigas kaip ir valstybės, tačiau niekuomet neturės jų tiek pat, nes tarptautinės or­ganizacijos teisių ir pareigų apimtis tiesiogiai priklauso nuo jos tikslų ir funkcijų Tarptautinio subjekto sugebėjimas atlikti teisinius veiksmus pasireiškia šiose srityse: ▪ Subjektas gali atlikti bet kokius veiksmus; ▪ Subjektas gali palaikyti diplomatinius ir konsulinius santykius; ▪ Subjektas gali kurti tarptautinės teisės normas, taip pat ir sudaryti tarptautines sutartis; ▪ Subjektas turi procesinį teisnumą tarptautiniuose santykiuose; ▪ Subjektas naudojasi privilegijomis ir imunitetais; ▪ Subjektas atsako už jo padarytą žalą ar tarptautinės teisės pažeidimą. Tarptautinės organizacijos prigimtį apibūdina šie faktoriai: 1) tarptautines organizacijas kuria valstybės; 2) valstybės, tapdamos tarptautinės organizacijos nariais, nepraranda savo suvereniteto, jos tarptautinės organizacijos pagalba gali sėkmingiau realizuoti savo teises; 3) tarptautinėms organizacijoms draudžiama kištis į valstybių vidaus reikalus; 4) tarptautinės organizacijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio; 5) valstybės laisvanoriškai tampa tarptautinės organizacijos nariais ir 6) bet kada gali iš jos išeiti. Visi šie požymiai rodo, kad tarptautinės organizacijos yra antraeiliai tarptautinės teisės subjektai. Santykiuose tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos visada aukščiau stovės valstybė. Literatūros sąrašas 1) Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Vilnius 1998; 2) Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas Vilnius 2000; 3) Saladžius J. Tarptautinės organizacijos. Justitia. Vilnius. 2001. 4) Kūris P., Požarskas M. Tarptautinės teisės apybraižos, Vilnius-1985 5) Vadapalas V., Jočienė D. Nevyriausybinės organizacijos tarptautinėje teisėje ir Europos Sąjungos teisėje. Eugrimas. 2001 m. 6) Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius. 1983 7) П. Н. Бирюков “Международное право”, Москва. 2000 8) Р. А. Мюллерсон, Г.Н. Тункин «Курс международного права» Москва 1989

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!