V. Mykolaitis-Putinas "Somnambulas"

V. Mykolaičio – Putino lyrinė poema „Somnanbulas“ V. Mykolaičio – Putino vėlyvosios kūrybos laikotarpį įprasmina lyrinė poema „Somnanbulas“. Nors ir šiame kūrinyje poetas neatsisako būties dvilypumo, dramatiškumo nuojautų, tačiau čia dar didesnę galią įgyja filosofinė mintis, žmogus egzistuoja nebe realiame pasaulyje, atpažįstamoje tikrovėje, o kūrybos, jausmo, minties laisvai transformuojamoje erdvėje. Iš tiesų svarbu ne tai, koks iš esmės yra regimasis pasaulis, o tai, kaip žmogus jį suvokia ir priima savo sieloje. Tik įprasmintas tikrovės ženklas gali tapti tvirtu pagrindu V.Mykolaičio – Putino filosofinei minties – idėjos – pasaulėžiūros plėtotei. Poemos tema – žmogaus kelionė į save – primena daugelio kitų poeto eilėraščių, visų pirma „Vergo“ temą. Tačiau „Somnanbulas“ ypatingas tiek savo būties koncepcija, tiek aiškiu daugiabalsiškumu. Į visas nuomones įsiklausoma, visi požiūriai vertingi, jų disputas padeda geriau atskleisti egzistencijos sudėtingumą: nėra pasaulio vienovės, idealios harmonijos, visa, kas prieštaringa – neišardomai susimaišę. Skirtingos vertybės ir jų nesuderinamumas lemia tai, jog V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje konfliktas ar kontrastas tampa esminiu kompozicijos pamatu. Prieštaringi gali būti ir veikėjai, šiuo atveju, somnanbulas - ir kritiškasis, blaivaus proto žmogus, pasakotojas, kurie savo pasaulėžiūra yra visiški antagonistai, nors iš esmės jų siekiai, sielos troškimai vienodi – laisvė, grožis, idealas. Kūrinio pagrindas – iliuzija, net savotiška sapno apgaulė. Turbūt nė viename V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje taip plačiai nepiešiama pasaulio „ten“, „anapus“ vizija, iš karto pabrėžiant jos nerealumą: „jam atrodė“. Apskritai somnanbulo siekių, svajonių erdvė pasakiška, primenanti rojaus sodą – šviesi idilė, kurioje spindi saulė, vyrauja žydros, mėlynos, geltonos – taurios ir dangiškos – spalvos. Somnanbulą šioje erdvėje masina tai, ko jis neranda realybėje: „nei čia melo, nei apgaulės“. Dvasinė laisvė leidžia pasijusti kūrėju, vos ne dievu ( „kūnu tampa mano žodis“, „man nėra negalimybės“). Jis keliauja iš nakties į šviesų, naują rytą, taip laiko ženklais brėždamas dviejų kontrastingų erdvių ribas. Šis veikėjas visiškai išsivaduoja iš žemiškojo pasaulio gniaužtų ir pradeda savo piligrimystę į sielos, kūrybos šventovę. Somnanbulas net pats praradęs realumą: vaiduoklis išblyškusiu veidu su šypsniu lūpose ir užmerktom akimis. Jam svarbesnės dvasios akys, vidinis regėjimas, kuris nesuvaržytas įprastinėmis formomis. Kiekvieno reiškinio esmę ir tikrąją prasmę žmogus gali tik nujausti, o ne protu suvokti. Tačiau somnanbulas nelieka vienišas. Greta pasakotojas, kritiškai stebintis, vertinantis iliuzinę somnanbulo būtį ir kelionę. Šis veikėjas, galima sakyti, tradicinis V. Mykolaičio lyrikos žmogus, skausmingai išgyvenantis savo būties dvilypumą – tarp idealo ir žemiškumo, amžinybės ir laikinumo – ir jaučiantis jos dramatiškumą. Jam žavi somnanbulo vizija, jis trokšta laisvės, pažinimo bei bodisi žemiškumu. Negalima gyventi realybėje, kur „tvankus ir ankštas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!