Užgavėnių Lietuvoje tradicijos

.
Pasivažinėjimas......................................................................13psl
Ubagai ir vengrai...................................................................14psl
Lašininio ir Kanapinio mūšis.................................................15psl
Morė.......................................................................................16psl
Ateities spėjimai.....................................................................18psl
Užgavėnių dainos...................................................................19psl
Literatūra ..............................................................................20psl
Įvadas
Užgavėnės - sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis - išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Ši šventė pastovios pastovios datos netuti. Ji švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 7 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes).
Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti,tai lemia gerus metus, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.
Užgavėnės labai dinamiška šventė. Ją tikrai pajusti galima tik tada, kai įsijungiame į persirengėliu būrį. Įvairiose epochose, kiekviename krašte, kiekviename kaime - sava nuotaika, nors beveik visur vyksta, rodos, tie patys dalykai . Reikšmingiausia Užgavėnių dalis- persirengėlių vaikštynės po sodybas. Improvizacijos, dainos, šokiai, muzika, juokas, vaišinimas blynais. Karnavalininkai pašėloję, pasivaišinę sudegina Morę. Morės deginimas- tai žiemos negandų sunaikinimas. Pasak J. Kanapecko Morės deginimo paprotys yra atkeliavęs iš žemaitijos.
Gavėnas
Vidurio ir Rytų Lietuvoje vietoj Morės rėdydavo „čiučelą“, „ diedelį“. Šį vaikai vežiodavo ir pelenų dieną. Pirmasis XIX a. septintajame dešimtmetyje jį savo atsiminimuose aprašė M.Katkus. Darydavo beveik taip pat, kaip ir Morę: „Paimta sena pavaža, ant vieno jos stipino užmautas tekinis. Tekinis neduoda stovėti pavažai, jis svyra į šalį, kol stukas pasiekia žemę. Taip visas pastatymas lieka pasviręs. Traukiant pavažą už virvės, pavaža slenka, o tekinis sukasi, nes jo stukas, siekdamas žemę turi suktis, negali šliaužti, lygiai taip, kaip ratų tekinis bevažiuojant ne šliaužia, bet sukasi. Aplink stebulę sustatyti ir priraišyti keli pagaliukai pusantro metro ilgumo: ant tų pagaliukų aprėdytas „diedelis“. Tas „diedelis“ su žiemine kepure, su paprasčiausia ruda sermėga, virve susijuosęs, rankas išskėtęs; prie rankų kabso ant virvelių pakabinti pagaliukai, kiekvienoje rankoje po pagaliuką. Provėžos, kauprelės,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!