Ugdymo veiksniai

Informacija mus daro ugdytiniais. Vienu atžvilgiu ji būna fizinė, biologinė, sociologinė, psichologinė, dvasinė, o kitu – suteikiamos žinios, praktika ir suteikiamas vertybės supratimas. Žmogus yra informacijos perdirbėjas, interpretatorius, perkūrėjas, skleidėjas. Informacijos perdirbimas glūdi jo dvasinėje ir biologinėje prigimtyje, gyvenimo patirtyje. Keičiantis gyvenimo standartams, reikia vis kitokios informacijos, kuri leistų orientuotis kitomis sąlygomis. Ją pakeisti ir teikti gali tik specialios formalaus ir neformalaus mokymo įstaigos.
Mes - gyvenimo ugdytiniai, nes tai verčia daryti mūsų pačių prigimtis: įgimtas silpnumas, aktyvumas, poreikis orientuotis aplinkoje. Tačiau mes esame ne tik ugdytiniai, bet ir ugdytojai, todėl visi turime prigimtinę teisę į ugdymą (kai tėvai, seneliai ugdo savo vaikus). Mūsų tarpe turi būti ir specialiai ugdyti parengtų žmonių – mokytojai, auklėtojai, dėstytojai, dvasininkai, instruktoriai, treneriai ir pan.
• Pašauktieji iš prigimties ugdymo veiksniai: šeima, valstybė ir bažnyčia.
• Pašaukti iš paskirties ugdymo veiksniai: ugdomosios įstaigos, jaunuomenės ugdymosi organizacijos.
• Atsitiktiniai ugdymo veiksniai: šeimos dalyviai, draugai, tėvų namai, apylinkė, kultūra, gamta, klimatas, tėvynė, tauta.
Todėl pagrindinis mano darbo tikslas: ugdymo veiksnių reikšmė kintančioje visuomenėje.
Prie pašauktųjų iš prigimties ugdymo veiksnių priskiriama šeima, valstybė ir bažnyčia.
ŠEIMA – KINTANTI UGDYMO INSTITUCIJA
Šeima – pašauktasis iš prigimties ugdymo veiksnys.
Šeima – vaiko socielizacijos pagrindas. Mažyliui artimiausia socialinė aplinka – šeima. Joje jis mokosi gyventi. Šeimoje įgyta patirtis turės reikšmės visame žmogaus gyvenime.
Sociumas nuolat kinta, ir tas kitimas intensyvėja su kiekvienu dešimtmečiu ir net penkmečiu. Lygiai taip pat kinta ir žmogus: jo socialiniai ir net antropologiniai bruožai.
Šiandien globaliniai procesai ypač intensyviai veikia, deformuoja tautą kaip tradicinį etnosociumą, o šis - šeimą. Tik šeimoje vyksta pilnateisė busimos asmenybės socializacija. Nepilnoje šeimoje augę vaikai dažnai skiriasi nuo vaikų kuriuos augino abu tėvai. Tik gimusio kūdikio vystymasis iki metų priklauso nuo tėvų.
Prisimenant žemdirbystės epochą matome, kad čia šeima buvo nepakeičiama ir bene vienintelė institucija. Šeimos gyvenimo būdas buvo pagrindinis žmogaus egzistencijos, pragyvenimo šaltinis. Darbas - buvo vertinamas kaip aukščiausia socialinė- dorovinė vertybė....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!