Tėvo vaizdinys literatūroje (Biliūnas, Škėma)

Tėvo vaizdinys literatūroje Šeimoje svarbų vaidmenį turinčio tėvo figūra skirtingais laikotarpiais buvo vertinama nevienareikšmiškai. Antikos rašytojo Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ vaizduotas griežto ir reiklaus tėvo paveikslas. Krikščioniškas mokymas suformavo kitokią tėvo- aiškią vertybių hierarchiją turinčio žmogaus- figūrą. Šventajame Rašte pasakojama istorija apie sūnų palaidūną atskleidžia dieviško gailestingumo esmę, tėvą vaizduoja kaip mylintį asmenį- jis švenčia dvasiškai nupuolusio sūnaus sugrįžimą. Lietuvių literatūros kūriniuose taip pat plėtojama vaiko pasaulėvokai įtakos turinčio tėvo tema. XIX -XX a. sandūroje gyvenęs ir kūręs prozininkas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“ tėvą vaizdavo kaip atleidžiantį asmenį, o XX a. modernistinio pasaulio rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ atskleidė neidealizuotą tėvo paveikslą. Errare humanum est Realizmo literatūros atstovo Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ atsiskleidžia atlaidaus, neteisiančio tėvo paveikslas. Lyrinės psichologinės prozos ugdytojas J. Biliūnas dar gimnazijoje buvo priverstas žengti vienišo našlaičio keliu, todėl jo kūriniuose atsiskleidžia trapus tėvų ir vaikų ryšys. Tėvas novelėje „Ubagas“ tampa skaudų likimą patyrusiu, nuskriaustu žmogumi. Kūrinyje vaizduojamas iš užsienio grįžusio ligoto pasakotojo susitikimas su benamiu. Pasakotojas teigia, jog išvydęs suvargusį senolį pasikvietė jį „sėstis gonkely“, stebėjosi, kad ubagas elgėsi kitaip nei daugelis benamių: jis neturėjo didelių lazdų, nebuvo toks drąsus ir poterius kalbėjo ktaip_ „tyliai, lūpom drebančiom“. Vėliau novelės pasakotojas atpažino nelaimingą senolį- tai buvo kadaise vaikus labai mylėjęs, gausiais bičių aviliais besirūpinęs ūkininkas Petras Sabaliūnas. Pasakotojas prisimena, jog vaikystėje su kitais kaimo vaikais mėgo geraširdį ūkininką, o Sabaliūnas kaimynams niekad negailėdavo bičių medaus. Bitės kūrinyje simbolizuoja Sabaliūno sielos dosnumą, bičiulystę su kitais kaimo gyventojais. Benamio istorija sukrėtė pasakotoją, nes Sabaliūnas buvo negailestingai sūnaus išvarytas iš namų. Vis dėlto Petras Sabaliūnas savo skaudų likimą priėmė kaip duotybę, neteisdamas sūnaus už padarytą nuodėmę teigė: „ Žinai, senas žmogus visur nemalonus...“ J. Biliūnas įamžino gailestingo, moralizuoti nelinkusio tėvo paveikslą. Ne veltui literatūros kritikas J. Stonys teigė, jog su kiekvienu nauju kūriniu Jonas Biliūnas „plėtė žmogaus vidinio pasaulio studijas, vadavo prozą iš moralizavimo“. Koncentruoto žodžio menininkas J. Biliūnas novelėje atskleidė dėl dvasiškai nupuolusio sūnaus besijaudinančio tėvo paveikslą- palikdamas namus Petras Sabaliūnas nerimavo, kad su jo pragmatiško mąstymo sūnumi anūkai gali pasielgti taip pat negailestingai. Sabaliūno patirtą skausmą sustiprina nutylėjimas: „išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kai ėjau iš kiemo...“ tarsi besimokydamas iš ūkininko aukštos moralės principų , pasakotojas jaučia kaltę už svetimą nuodėmę: „dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Taigi psichologinės prozos kūrėjas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“ atskleidė dievišką gailestingumą atspindinčio, artimojo klaidas atleidžiančio tėvo figūrą. Exempla docent Egzistencialistas Antanas Škėma psichologiniame filosofiniame romane „Balta drobulė“ vaizdavo meniškos pasaulėjautos tėvą, kurio bruožai iš pasaulėžiūra atsispindėjo sūnaus paveiksle. XX a. katastrofų talžomame pasaulyje žmogus jautėsi nesaugus, vienišas- tokią savijautą taikliai apibūdino mąstytojas F. Nyčė, teigęs, jos „Dievas mirė“. Dvasinių atramų netekusiam žmogui buvo sunku rasti artimą sielą, sektiną pavyzdį,, jei šeimoje nebuvo kuriamas glaudus ryšys. Išeivis A. Škėma ankstyvame amžiuje neteko motinos, išgyveno pasaulinius karus, patyrė emigranto sunkumus, tad nesaugumo jausmą atspindėjo ir romane. Pagrindiniu kūrinio veikėju tapo į Ameriką emigravęs, tapatybę naikinantį darbą atliekantis keltuvininkas Antanas Garšva. Kūrinyje aprašoma Garšvos vaikystė, kurioje svarbų vaidmenį atliko tėvas. Garšvos tėvas buvo meniškos prigimties dramų kūrėjas, oratorius, labai mėgęs muzikuoti. Garšva prisimena, jog tėvas meistriškai, „su įnirtimu“ grodavo variacijas, o jo pozas laikė vertas meniškų nuotraukų. Sūnaus žavėjimąsi tėvo muzikavimu sustiprina retorinis sušukimas: „Viešpatie, kaip is skraidė kambaryje!” dar ankstyvame amžiuje Garšva pajuto nepaprastą (500) kūrybos grožį, žvelgdamas į tėvą jautė norą „mirti vardan sprogstančios

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!