Meilės tema lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, A. Škėma)

Meilės tema lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, A.Škėma) Meilė nuo seno buvo vienas svarbiausių jausmų kiekvieno žmogaus gyvenime. „Kas nepažino meilės jausmo, tas, galima sakyti, negyveno.“ Ši žymaus prancūzų dramaturgo Žano Moljero pasakyta mintis puikiai apibūdina faktą, jog meilė yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime. Meilė visais laikais buvo labai populiari rašytojų kūryboje, ji yra tyras, taurus ir gražus jausmas, tačiau autorių kūriniuose mylintys žmonės patiria meilės kančias, išgyvena dramatiškas situacijas, priima likimo siunčiamus išbandymus. Šiandien norėčiau pakalbėti apie rašytojus Joną Biliūną ir Antaną Škėmą, kurių kūriniuose plėtojama meilės tema. Meilės tema dažnai siejama su kitomis temomis, tokiomis kaip: atlaidumas, supratingumas, pasiaukojimas dėl mylimo žmogaus. Mylėdamas pasiryžti viską atiduoti dėl to, kad būtų laimingas, kitas rūpimas žmogus. Puikiai meilės temą savo kūryboje plėtoja XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas kūriniuose „Ubagas“ ir „Liūdna pasaka“. Novelėje „Ubagas“ pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją, sergantis ir gydytis parvažiavęs tėviškėn, suvedamas su seneliu, kuris “ drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman.” Petrą Sabaliūną sūnus išvarė iš namų, kai jis paseno ir tapo nereikalingas. Novelėje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų nieko jiems neduodami. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo tam priešintis, bet čia išryškėja viena iš pagrindinių vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas savo vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis pas dukteris, kai sūnus jį išvarė, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Biliūnas akcentuoja tai, jog Petras Sabaliūnas nepyksta ant savo šeimos, kuri jį išvarė iš namų, nors senelis padarė viską, kas buvo jo galioje, kad sūnus gyventų pasiturinčiai. Pagrindinis veikėjas per daug myli savo sūnų, kad galėtų jį kaltinti, jog šeimoje buvo pamintas žmogiškumas. Kiek kitokia istorija apie beribę meilę aprašoma ir apysakoje „Liūdna pasaka“. Jonas Biliūnas mus nukelia į baudžiavos laikus ir pradeda pasakoti jaunųjų Banių šeimos gyvenimo istoriją. Nors gyvena sunkiais priespaudos laikais, šie jauni žmonės yra be galo laimingi, turėdami ir mylėdami vienas kitą. Juozapota jauna ir graži moteris, susikibusi su Petru už rankų drąsiai ėjo gyvenimo keliu, nors „tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrįstas“. Stipri meilė vyrui padeda Juozapotai sunkiomis gyvenimo akimirkomis išlikti laimingai ir tikėti šviesia ateitimi. Vyras – pats svarbiausias Juozapotos gyvenime, dingus vyrui, ji be galo kenčia, niekas jai nebesvarbu, kad tik grįžtų jos mylimasis, nes be jo moteris nemato gyvenimo prasmės. Juozapotos meilė Petrui buvo tokia stipri, kad jo mirtis tapo ir jos dvasine mirtimi. Moteris išprotėjo, bet netgi apleidus protui, išliko meilės galybė, todėl visą gyvenimą ji nepaliaudama ieškojo savo Petriuko. Apysakoje Juozapota buvo pristatoma kaip jaučianti begalinę meilę ir ištikimybę savo vyrui. Aptemusioje sąmonėję išlieka dvi frazės: „Kiek ponų.. kokie gražūs“ ir „Ar nematei tamsta, kur mano Petriukas?..“ Ir viskas tik dėl begalinės meilės ir atsidavimo mylimam vyrui. Taigi, Biliūnas savo kūryboje plėtojo vieną iš įdomesnių meilės temos variantų, tačiau jo pastangos padeda žmonėms suprasti, jog meilė tai ne tik jausmas, bet kartu ir ištikimybė, atlaidumas ir pasiaukojimas. Meilė gali sukelti ne tik džiaugsmingas emocijas, bet ir skaudinti žmogų. Neretai pasitaiko, jog žmogus, pamilęs ir suvokęs, kad meilei nelemta plėtotis, nusivilia viskuo, kas jį supa, jis nebemato prasmės gyventi ir džiaugtis šia diena. Puikus tokios meilės pavyzdys atskleidžiamas XX amžiaus vidurio moderniosios prozos kūrėjo Antano Škėmos romane “Balta drobulė”. Pagrindinis romano „Balta drobulė“ veikėjas – Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas išeivis. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas. Elena – moteris, kurią Garšva karštai pamilo. Jis prisimena, kaip Elena bandė įeiti į jo kambarį, „kaip šaukė jo vardą ir kūkčiojo“. Kai jis neįsileido Elenos, labai kentėjo, jam buvo labai sunku. Jis visą laiką kankinasi dėl to, kad negali būti su mylima moterimi. Troškimas mylėti ir būti mylimam – dar viena svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Mylėdamas Eleną, Garšva tarsi susilieja su dievybe: „Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu“. Bet Garšva negali sukurti šeimos, bijo įskaudinti Eleną. Šie išgyvenimai – taip pat didelis žingsnis beprotybės link. Jis kenčia, nes nori kurti, o tam reikia įkvėpimo. Jo siela tuščia ir vieniša, tad tokio poeto pasauliui nereikia. „Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?“. Elenos artumas ir meilė iš tiesų įkvėptų Garšvos sieloje naują gyvybę. Ji tarsi atstoja tai, ko Garšva yra netekęs, tačiau toks svajonės įgyvendinimo būdas suteiktų daug skausmo mylimam žmogui. Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena – „Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius“ – ji jam yra atrama. Dėl jos Garšva žada pasikeisti: „Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!