Tautos siekis išlaikyti savo identitetą (K. Donelaitis, M. Ivaškevičius)

Tautos siekis išlaikyti savo identitetą (K. Donelaitis, M. Ivaškevičius)

Kartą buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Teodoras Ruzveltas yra pasakęs: ,,Asmenybė yra žmogaus ir tautos gyvenimą lemiantis veiksnys.” Asmenybė – tai tautos identiteto pagrindas. Nuo to, kokios asmenybės sudaro tautą, tokia ji ir bus. Todėl kiekvienas žmogus, norint išlaikyti tautinį identitetą, yra labia svarbus. Tad kyla klausimas, kokiais būdais tauta siekia išsaugoti savo identitetą?

Apšvietos idėjų atstovo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai” vaizduojama, kaip tauta siekia išlaikyti savo identitetą puoselėdama lietuviškumą ir tradicines vertybes. Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, kur lietuvių buvo mažuma, tačiau meldėsi ir lietuviškai. Tautinis identitetas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis, nes, išsižadėdamas savo papročių, kalbos ir religijos, žmogus griauna Dievo nustatytą tvarką. XVIII a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų (vokiečių, prancūzų, šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą” girdavo: „Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.” Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, / Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.” Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos. Per svetimus papročius buvo ardoma bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, / O viernai visur ir viežlybai pasielkim, / Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.” Kad būrų gyvenimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės! / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.” Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų, vertybių negerbimu. Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. / Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.” Pagaliau svarbus ir tautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų tautų atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom/ Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs, / O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs, / Kaip krikščionims reik, dosningo n’atmena Dievo, / Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.” Tokia nuostata išreiškia ne tik tautinę, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą. K. Donelaitis mokydamas tautiškumo akcentavo kalbos ir papročių svarbą, tautiškumą siejo su dorove. Daug Apšvietos filosofų (Imanuelis Kantas, Fransis Beikonas, Deni Didro, Volteras tikėjo pažangos idėja - remdamiesi mokslu žmonės gali tobulėti ir kurti vis pažangesnę visuomenę. Ši idėja Donelaičio „Metuose” visiškai atmetama. Selmui, vienam iš poemos „viežlybųjų” būrų, atrodo, kad seniau gyvenę žmonės buvo doresni ir labiau saugojo tautos identitetą, nors neturėjo nei mokyklų, nei knygų. Dabar, susimaišius papročiams, žmonės prarado tikėjimą ir dorą. Selmas gailisi prabėgusių laikų, kai lietuviai saugojo savo tapatybę (kalbą, aprangą): ,,Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,/ Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo/ Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,/ Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės”. Nauji papročiai naikina tapatybę, griauna moralę: lietuvininkai, apsirengę kaip vokiečiai ar prancūzai, vengia kalbėti lietuviškai, nenori eiti į bažnyčią - juos labiau traukia karčema, išgertuvės, muštynės, o tokį amoralų tėvų elgesį mato vaikai. Buvę laikai Selmui atrodo lyg prarastas biblinis Rojus. Donelaitis taip pat buvo iš tų intelektualų, kurie sąmoningai dirbo lietuvių kultūrai. Ne veltui savo poemą „Metai” poetas parašė lietuviškai, ta kalba, kuria Rytų Prūsijoje daugiausia šnekėjo būrai - žemiausias socialinis sluoksnis. Lietuvių kalba, kaip būrų tapatybės dalis, kartu su papročiais ir moraliu gyvenimo būdu turėjo būti atspara plintančiai germanizacijai. Gimtoji kalba parodoma kaip svarbiausia tautinio identiteto dalis. Taigi K. Donelaičio poemoje pasakojama apie tautos siekį išlaikyti savo identitetą saugant tautos papročius, kalbą ir dorovę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!