Žmogaus prigimties vertinimas literatūroje (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, K. Donelaitis)

Žmogui visada buvo įprasta tenkinti savo fizinius poreikius. Prasidėjus Apšvietos epochai, visuomenė aukštino savarankišką žmogaus protą, tikėjo jo galia tobulinti ir šviesti. Šio laikotarpio filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: visi gamtos apdovanoti protu, kuriuo turi savarankiškai išmokti naudotis. Apšvietos epochos metu rašytojai savo kūriniuose skleidė prigimtinės lygybės idėjas ir skatino labiau vertinti natūralią žmogaus prigimtį. Šias idėjas galime įžvelgti Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ ir Johavo Volfgango Von Gėtės dramoje „Faustas“. Šiuose kūriniuose kuriami veikėjų paveikslai atskleidžia atsakymus į klausimus apie žmogaus prigimtį.
Žmonės gyvena vedami prigimties, tačiau dalis pasirenka netenkinti dvasinių žmogaus poreikių. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas būrų paveikslas įrodo, kad neįmanoma tenkinant tik fizinį kūną patenkinti savo dvasinių poreikių. K. Donelaitis, vienas žinomiausių Apšvietos laikotarpio rašytojų, lietuvių literatūros klasikas, kūrinyje teigia prigimtinės žmonių lygybės idėją. Ji atskleidžiama kūrinio epicentre – autoriaus sukurtose ypač skirtingose bendruomenės grupėse: „viežlybieji“ ir nenaudėliai būrai. Galima teigti, kad nenaudėliai būrai yra palaužti baudžiavos tvarkos – jie nemato darbo prasmės, nuolat tinginiauja, yra smerkiami bendruomenės, turi daug ydų. Jų priešingybė yra „viežlybieji“ būrai. Jie nori užsidirbti išgyvenimui, džiaugiasi ir didžiuojasi savo darbu, yra darbštūs. Nenaudėlių būrų paveikslais poetas perteikia, kas atsitinka, kai asmuo nesivadovauja bendromis normomis, veikia tik skatinamas savo prigimties. Tokiu būdu K. Donelaitis pavaizdavo neveiklumą, kuris kenkia ir daro gėdą bendruomenei, ydas, kurios pražudo asmenybę ir atneša žalos aplinkiniams. Žmonės, besielgiantys kaip nenaudėliai būrai, tenkinantys tik fizinį kūną, pamiršta savo dvasinio pasaulio stabilumo poreikius, pakenkia bendruomenei ir pasmerkia save. Be prigimtinės lygybės idėjų, K. Donelaičio poemoje galima įžvelgti gamtos vaizduose išreikštas, Apšvietos epochai būdingas, švietėjiškas mintis apie klusnumą gamtos įstatymams. Šiuo laikotarpiu skatinama buvo gyventi arčiau gamtos, prisiminti dar civilizacijos nepažeistą žmogų. Ne viename epizode autorius atskleidžia gamtos ir žmogaus vienovę. Ji būrų gyvenime buvo ypač svarbus dalykas – gamta daro įtaką gyvenimui ir darbams, nuo jos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!