E. M. Remarko „Juodasis obeliskas“: ar iš tiesų žmogus tik klysdamas atranda savo kelią?

„Kartais laimė nusišypso netikėtai – pradžioje arba pabaigoje,“ – teigia Erichas Marija Remarkas. Į XX a. literatūros istoriją Erichas Marija Remarkas įėjo kaip įtaigus „prarastosios kartos“ vaizduotojas, nes priklausė rašytojų kartai, kuri išgyveno ne vieną dramatišką laikotarpį: Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei sudėtingas pokario situacijas. Romane „Juodasis obeliskas“ Erichas Marija Remarkas prabyla kaip tik apie pokario istoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Jam svarbu ne istoriniai, politiniai ar socialiniai pokario aspektai, o tragiški žmonių likimai, jų būsenos ir emocijos, jų sužeistos dvasios, kai apsimetama, susikuriama nauja būtis, siekiant išvengti bauginančių minčių, o nuo bauginančios gyvenimo realybės slepiamasi sužeistos dvasios ligoninėje. Verta pasamprotauti, ar žmogus klysdamas gali atrasti savo kelią.
Visų pirma, nesunku suvokti, kad po sunkių akimirkų, išbandymų dažnam žmogui nelengva būti dvasiškai stipriam, nepalūžti. Pirmojo pasaulinio karo likimai ir sudėtingos pokario situacijos turėjo skausmingų potyrių ir įsimintinų nuoskaudų asmenybės dvasinei būsenai. Paklydimai, netinkami sprendimai ir pasirinkimai sukelia įvairių išgyvenimų, kurių negali pakelti jauno žmogaus dvasia. Tokia dvasinė liga veikia ir pagrindinio veikėjo Liudvigo Bodmerio gyvenimą. Liudvigas Bodmeris ieško atsakymų į klausimus, kurie niekada nebus atsakyti: „Kur yra riba, skirianti tvarką nuo chaoso? Ir ar kas gali ją peržengti ją ir grįžti atgal? Kokia iš vis prasmė gyventi?“ Galiausiai visa tai sukelia jo sieloje chaosą, kuris nebeleidžia jam ramiai gyventi. Nors po karo smarkiai gausėjant mirčių skaičiui Liudvigas su draugu įsidarbina antkapių kontoroje, kur kiekvieną dieną jam tenka susidurti su mirtimi. Atrodytų, šis jauno amžiaus žmogus yra prie mirties pripratęs, nes kare matė tūkstančius mirštančiųjų, tačiau pavienė mirtis jam daug skaudesnė nei šimtai iškart. Toje savo naujoje būtyje jis trokšta būti kaip suaugęs vyras, kupinas ironijos, sarkazmo, skeptiškumo pripildytų minčių. Šis darbas jam lygus jaunystės praradimui, tačiau įsidarbinimas antkapių kontoroje - didžiausias klystkelis jo gyvenime. Jaunas vaikinas, turintis visą gyvenimą prieš akis, pasirenka su mirtimi susijusį darbą, kur pelnas mažas, o...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!