T. Moras "Utopija"

 Vilniaus Universitetas, Ekonomikos fakultetas Referatas tema Darbą parengė: Agnė Jasinskaitė ekonomika, 2kursas, 2gr. Vilnius, 2004 Tomo Moro biografija Tomas Moras ko gero yra viena iš labiausiai gerbiamų vėlyvojo Renesanso asmenybių. Tai šventasis, riteris, Didžiosios Britanijos lordas kancleris, rašytojas ir kankinys, gimęs Londone 1477-78m. vasario 7d. Jo tėvas buvo seras Džonas Moras, advokatas ir teisėjas, o motina – Agnes, Tomo Graungerio duktė. Dar būdamas vaikas, Tomas Moras buvo išsiųstas į Šv. Antonijaus mokyklą, o trylikos metų įsikūrė pas kardinolą Mortoną, Kenterberio arkivyskupą ir lordą kanclerį. Čia jo guvus protas neliko nepastebėtas. Arkivyskupą išsiuntė vaikiną i Oksfordą, kur jis pradėjo mokytis 1492m. Jo tėvas suteikė vaikinui paskolą, kurios vargiai užteko pačioms svarbiausioms jaunuolio reikmėms patenkinti. Tačiau tėvas manė, kad tokiu būdu apsaugos savo sūnų nuo pagundų, kurios tikrai atitrauktų šio dėmesį nuo mokslų. Oksforde Tomas susidraugavo su William Grocyn ir Thomas Linacre, o pastarasis vėlaiu tapo Tomo Moro pirmuoju instruktoriumi Graikijoje. Taip niekada ir netapęs mokslų žmogumi, vaikinas tiesiog tobulai įvaldė lotynų ir graikų kalbas, tuo sulaukdamas iš savo draugų netgi genijaus apibūdinimų. Be klasikinių mokslų, jaunuolis dar mokėsi prancūzų kalbos, istorijos, matematikos, mokėsi groti fleita ir violančele. Po dviejų metų, praleistų Oksforde, jis sugrįžo į Londoną ir pradėjo čia savo teisės studijas apie 1494m. Vėliau jis tapo Londono teisininkų korporacijos seniūnu. Akivaizdu, kad Tomas Moras turėjo didžiulį pasisekimą teisės srityje. Tačiau šiam mokslui jis neišeikvojo visos savo energijos. Didžiąją savo laiko dalį jis skyrė laiškams. Jaunuolis rašė poeziją lotyniškai ir angliškai, kurios didžioji dalis yra išsaugota. Tai buvo gera poezija, nors ir ne per daug įtaigi. Tomas Moras buvo įpatingai atsidavęs Pico Della Mirandola darbams, kurio biografijos anglišką vertmą jis išspausdino pats po kelerių metų. Jis pripažino išsilavinusių žmonių draugiją. 1497m. Moras buvo supažindintas su Erasmus, tikriausiai lordo Mountjoy namuose, kuris buvo tarsi išsimokslinusių jaunuolių globėjas. Tarp jų iš karto užsimezgė artima draugystė, jie dažnai lankė vienas kitą ir susirašinėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos. 1499-1503m. Moro mintys buvo užimtos daugiausia religija ir stengimusi suvokti savo tikrąjį pašaukimą. Šis jo gyvenimo tarpsnis sukėlė daug nesusipratimų ir diskusijų autobiografų tarpe. Tikrai žinoma tai, kad jis apsigyveno šalia Londono ir dažnai lankėsi pas vienuolius. Jis visas atsidavė maldai ir atgailai. Jis norėjo prisijungti prie pranciškonų vienuolių, kurie pasižymėjo savo griežtu religingumu. Tačiau po kiek laiko jis atsisakė minties tapti kunigu, nes nebuvo tikras, kad sugebėtų pilnai ir su atsidavimu vykdyti savo pareigas. Kai dingo dvejonės dėl dvasiško pašaukimo, Tomas Moras vėl visas atsidavė teisei, kur sulaukė didelės sėkmės. 1501m. jis buvo išrinktas parlamento nariu. Čia jis iš karto ėmė prieštarauti didžiuliams ir neteisingiems pinigų išieškojimams, vykdomiems karaliaus Henriko VII. Viename parlamento posėdyje Henrikas VII pareikalavo 113,000 svarų dotacijos, bet Tomo Moro dėka Bendruomenių Rūmai šią sumą sumažino iki 30,000 svarų. Šis jo išsišokimas vos nekainavo jam gyvybės. 1505m. Moras vedė Džeinę, kuri buvo vyriausia trijų seserų. Moras ją išsirinko tik todėl ,kad ji buvo vyriausia , nes jo simpatijų labiau buvo pelniusi vidurinė sesė, tačiau jis pamanė, kad būtų neteisinga, jei pirmoji ištekėtų ne vyriausioji sesuo. Santuoka buvo pavykusi. Drauge Tomas ir Džeinė susilaukė trijų dukterų ir sūnaus. Tačiau 1511m. Džeinė mirė, pati dar bebūdama beveik vaikas. Netrukus po pirmosios žmonos mirties, Moras vedė antrąkart. Šįkart jo žmona tapo našlė Alice Middleton. Ji buvo vyresnė už savo vyrą septyniais metais. Tai buvo nei protu, nei grožiu neišsiskirianti persona, be jokio išsilavinimo. Bet ji buvo atsidavusi žmona, gera namų šeimininkė ir labai rūpinosi Moro vaikais. Bendrai paėmus, santuoka atrodė gana vykusi, tik vienintelis ponios trūkumas buvo tas, ad ji nelabai suprato savo vyro juokų prasmę. Moro, kaip advokato, pasisekimas buvo didžiulis. 1510m. jis tapo Londono šerifo pavaduotoju, o po ketverių metų buvo paskirtas ambasadoriumi į Flandriją, kad apgintų Anglijos pirklių interesus. Dėl to jo Anglijoje nebuvo apie šešis mėnesius 1515m., o per šį periodą jis sugalvojo “Utopijos” idėją. Šis veikalas buvo išspausdintas sekančiais metais. 1516m. jam buvo suteikta 100 svarų pensija visam gyvenimui. Taip apt jis buvo paskirtas ambasadoriumi į Calais ir tapo tarybos nariu. 1519m. jis atsistatydino iš savo kaip šerifo padėjėjo pareigų ir tapo visiškai atsidavęs teismui. 1529m. Moras tapo Anglijos kancleriu. Šio posto iki jo dar nebuvo užėmęs joks pasaulietis. Kaip kanclerio, jo pareiga buvo užtikrinti įstatymų paisymą taro eretikų. Tai darydamas jis užsitraukė protestantų rašytojų nemalonę, kuri išliko net ir po jo mirties. Moro nusistatymas buvo aiškus. Jis pritarė antieretiškų įstatymų principams ir nedvejojo juos vykdydamas. Kaip vėliau jis pats rašė, jis nekentė ne pačių eretikų, bet jų ydų. Ir jis niekada neskubėjo prie kraštutinumų, prieš tai neišbandęs visų kitų įmanomų priemonių įtikinti eretikus atsižadėti savo pasaulėžiūros. Jam tai labai sekėsi ir tai matyti iš fakto, kad tik keturiems asmenims buvo įvykdyta mirties bausmė Moro kadencijos metu. Moro pirmasis kaip kanclerio pasirodymas buvo naujojo parlamento atidaryme 1529m. lapkritį. Atsiliepimai apie to meto jo kalbą gana stipriai skiriasi, bet yra aišku, kad jis nežinojo apie pasikėsinimus prieš bažnyčią, kuriuos šis parlamentas vėliau įvykdė. Po kelių mėnesių atėjo karališkoji deklaracija, įsakanti dvasininkijai pripažinti, kad Henris yra aukščiausioji bažnyčios galva tol, kol Dievas duos. Yra žinoma, kad Moras iš karto pasiūlė savo atsistatydinimą, kuris, beje, nebuvo priimtas. Jo nusistatymas prieš Henrio politiką eretikų atžvilgiu buvo aiškus ir jis greitai neteko karališkosios malonės. 1532m. Moras atsistatydino iš savo lordo kanclerio pareigų, išbuvęs jose tris metus. Tai reiškė didžiosios jo pajamų dalies netekimą, neskaitant tik 100 svarų nuomos, kurią jis gaudavo už išnuomotą nuosavybę. Tačiau Moras su džiaugsmu sumažino savo išlaidas ir prisiderino prie naujųjų gyvenimo standartų. Jis rašė, kad šiuos savo gyvenimo metus paskyrė tam, kad pasiruoštų gyvenimui, kuris ateis po to. Kitus aštuoniolika mėnesių jis gyveno atsiskyręs ir visas atsidavė kontroversiškam rašymui. Vengdamas bet kokio visuomenės dėmesio jis laikėsi atokiai nuo Anne Boleyn karūnacijos. Kai 1533m. jo sūnėnas William Rastell parašė pamfletą palaikantį popiežių, kuris buvo priskirtas Morui, jis parašė laišką Kromveliui, išsigindamas bet kokios savo įtakos šiame reikale ir sakydamas, kad per daug gerai žino savo pareigą savo princui, kad kritikuotų jo politiką. Tačiau neutralumas netiko Henriui. Iškviestas prieš tarybos narius, Moras buvo klausiamas, kodėl jis nepritarė Henrio antipopiežiškai akcijai. Jis atsakė, kad jis jau kelis kartus paaiškino savo poziciją karaliui asmeniškai, neužsitraukdamas šio nemalonės. Šis incidentas parodė, kad Tomas Moras galėjo tikėtis didesnio pavojaus prieš savo asmenį ateityje. 1534m. kovą buvo išleistas paveldėjimo aktas, kuris reikalavo, kad visi pašauktieji priimtų priesaiką, pripažindami Henrį ir Anne teisėtais sosto įpėdiniais. Balandžio 14 dieną ten buvo pakviestas ir Tomas Moras. Jam atsisakius, jis buvo perduotas Vestminsterio abato globai. Po keturių dienų jis buvo perkeltas iš Tower. Deja, ryšys su politika Tomui Morui buvo lemtingas. Jis nepritarė Henriko VIII, atsisakiusio paklusti popiežiui, sumanymui pasiskelbti Anglijos bažnyčios galva (tai davė pradžią Anglikonų bažnyčiai). Jo priešinimasis baigėsi tuo, kad žiaurus ir aikštingas monarchas pasiuntė Morą į ešafotą (o jam įkandin dar dvi iš šešeto savo žmonų). Lapkritį jis buvo apkaltintas išdavyste, be to, iš jo buvo atimta žemė. Nors ir labai smarkiai jis kentėjo kalėjime ne tik nuo tenykščių sąlygų, bet ir nuo savo plaučių ligos, jis neprarado savo linksmumo ir humoro jausmo, ir juokavo su savo giminėm ir draugais, kada tik šiems buvo leista ateiti jį aplankyti. Būdamas vienas, jis atsiduodavo maldai ir atgailai. Jis taip pat daug rašė. 1535m. kovą jį aplankė pats Kromvelis, klausdamas jo nuomonės apie naują statusą, kuris būtų suteiktas Henriui – aukščiausia bažnyčios galva. Moras atsisakė duoti bet kokį atsakymą. Liepos pirmą dieną Tomas Moras buvo pripažintas kaltu už išdavystę prieš specialią dvidešimties žmonių komisiją. Moras neigė pagrindinius kaltinimus, kurie buvo nežmoniškai ilgi. Prisiekusieji paskelbė jį kaltu ir jis buvo nuteistas būti pakartas Tyburne, bet po kelių dienų Henris šį nuosprendį pakeitė, nuspręsdamas, kad Moras turi būti pakartas Tower’yje. Galima sakyti, kad Tomas Moras pats pasirinko mirtį ir buvo giljotinuotas dėl savo skrupulų, nes tokiam gabiam teisininkui, koks jis buvo, būtų buvę lengva apsiginti teisme ir apsukti argumentus savo naudai. Bet jis sekė savo sąžinės keliu ir priėmė tirono kerštą. Tuo metu mirties bausmė buvo labai dažnai naudojama net ir už nedidelius prasižengimus, ar už tai, kad neįtikai valdančiajam. Giljotina nepripažino jokių išimčių, kai karaliaus pyktis būdavo pažadinamas. Nors riedančios vyrų galvos nuo ešafoto Anglijai buvo ne naujiena, tačiau visuomenė pasipiktino sužinojusi Tomo Moro likimą, o ypač tai sukrėtė krikščionišką pasaulį. Imperatorius Čarlzas V tada pareiškė: “Aš geriau sutikčiau netekti geriausio savo miesto, nei tokio patarėjo kaip Moras”. Jo paskutinių gyvenimo dienų aprašymas tikrai įstabus. Joks kankinys nėra pralenkęs Moro savo tvirtybe. Jo nukirsta galva, dalinai išvirta, buvo demonstruojama ant Londono tilto mėnesį laiko po to, kai Margaret Roper papirko vyrą, kurio darbas buvo išmesti galvą į upę, kad jis šią verčiau atiduotų jai. Tolesnis šių palaikų likimas nėra visai aiškus, tik 1824m. Roperių laidojimo rūsyje Kenterberyje rastoje dėžėje buvo galva, kuri, kaip manoma, priklausė Tomui Morui. Jėzuitų tėvams priklausė nuostabi Tomo Moro relikvijų kolekcija, kurią jiems padovanojo tėvas Tomas Moras, S.J. (miręs 1795), kuris buvo paskutinis kankinio vyriškosios giminės palikuonis. Šioje kolekcijoje yra Moro kepurė, kepurėlė, auksinis nukryžiuotasis, sidabrinis antspaudas ir kt. Daugybė autobiografinių laiškų yra saugomi britų muziejuje. Taip pat dar yra išlikę jo portretų, kurių dalis yra privačiose rankose. Tomas Moras buvo oficialiai kanonizuotas popiežiaus Leo XIII 1886m. gruodžio 29d. Dekretu. Šv. Tomas Moras buvo kanonizuotas popiežiaus Pijaus XI 1935m. “Utopija” Pasaulinę šlovę jam pelnė 1516 m. išleista lotynų kalba parašyta “Utopija” (anglų kalba pasirodė tik 1551; liet. 1968). Nuo tada pasaulyje nerealią svajonę ir netikrovę pradėta vadinti utopija, utopizmu, utopiškumu. Tai Moro sugalvotas darinys iš graikų kalbos žodžių ou topos (pažodžiui - ne vieta, t.y. nesama vieta). Tokių, iš esmės vaizduojančių fantastinius reiškinius, veikalų yra sukūrę jau antikos filosofai (pvz., Platono „Valstybė"), norėdami pademonstruoti savo pažiūras į visuomenę, vienus ar kitus jos reiškinius. Kritikuodamos tikrovę, utopijos vaizdavo idealaus gyvenimo paveikslėlius, rodė, kaip žmonėms būtų lengviau gyventi. Dažniausiai jos atspindėjo žmonijos svajas apie teisingesnę visuomeninę santvarką. Manydami, kad žmonijos pažangai yra būtini idealai, utopijų autoriai toli gražu netikėjo, kad visi jų sumanymai kada nors ateityje galėtų būti įgyvendinti. Ironija slypi ir Moro kūrinio pavadinime. „Utopijoje" autorius iš pradžių pasakoja, kaip Antverpene susitiko garsų keliautoją Rafaelį Hitlodėją, kuris buvo Amerigo Vespucci palydovas per paskutines jo keliones ir apsilankė daugelyje šalių. Pirmojoje knygos dalyje Hitlodėjas, dėstydamas įspūdžius iš Anglijos, kritikuoja socialinę nelygybę, kurios svarbiausią priežastį mano esant norą pralobti. Žinomas jo posakis „avys ryja net žmones" - mat to meto Anglijoje visi laukai buvo sparčiai užleidžiami ganykloms, nes savininkai tikėjosi lengvai pasipelnyti iš avių vilnos. Žemdirbiai liko be žemės ir darbo, didžioji liaudies dalis nuskurdo ir dvasiškai smuko. Šnekėdamasis su anglų kardinolu, Hitlodėjas pabrėžia, kad pataisyti visuomenę galima ne baudžiant nusikaltėlius, o šalinant žmonių nuopuolio priežastis. Antrojoje knygos dalyje Hitlodėjas pasakoja autoriui, ką buvo matęs ir patyręs kažkur toli vakaruose esančioje Utopijos saloje. Utopiečių visuomenė organizuota vadovaujantis grynai racionaliais principais. Valstybėje yra 54 klestintys miestai, išdėstyti taip, kad per dieną pėsčiomis iš vieno miesto būtų galima nueiti į kitą. Joks miestas neplečia savo ribų, nes gyventojų prieaugis yra reguliuojamas: per daug vaikų turinčios šeimos atiduoda vaikus šeimoms, kurios jų stokoja; jeigu gyventojų visoje saloje be saiko padaugėja, jie steigia koloniją artimiausiame žemyne, kur vietiniai gyventojai turi neįdirbtos žemės. Trisdešimčiai šeimynų vadovauja pareigūnas, vadinamas sifrogantu, o dešimčiai sifrogantų kartu su jų šeimynomis vadovauja traniboras. Visi utopiečiai verčiasi žemdirbyste užmiesčio laukuose. Žemė dirbama dvejus metus, paskui dvidešimt žmonių iš kiekvienos šeimynos vėl grįžta į miestą, o jų vietą užima iš miesto atvykusių tiek pat naujų. Utopiečiai vilki vienodais paprastais, patogiais drabužiais. Moterys dirba lengvesnius darbus, vyrai - sunkesnius. Visa jų gerovė pagrįsta darbu. Valstybėje triūsia visi be išimties, todėl nereikia dalies gyventojų alinti nepakeliamais darbais. Priešingai, utopiečiai dirba tik šešias valandas per dieną. Jie miega aštuonias valandas, o likusį laiką savo nuožiūra skiria mėgstamam verslui, kūrybai ir dvasinei veiklai. Utopijoje nėra privačios nuosavybės. Darbo vaisiai laikomi bendruose sandėliuose, iš kur kiekvienas jais naudojasi pagal poreikius. Niekam nešauna į galvą pasiglemžti daugiau nei reikia, nes visiems visko pakanka. Ligoniai nemokamai gydomi visuomeninėse puikiai įrengtose ligoninėse. Valgo visi drauge viešose valgyklose, kur ypač gausi būna vakarienė - žmonės gauna skanėstų, jie linksminasi grojant muzikai. Nedraudžiama valgyti ir namuose, bet toks elgesys nėra mandagus. Pačioje Utopijoje pinigai nevartojami, bet kaupiamos būtinos jų atsargos, kad, kilus karui, būtų galima, pavyzdžiui, papirkti priešą arba pasisamdyti kitataučių karių. Norėdami išvengti aukso garbinimo, utopiečiai jo apskritai nevertina, iš aukso paprastai kalamos grandinės vergams. Juodus darbus Utopijoje dirba vergai - nusikaltėliai iš pačių utopiečių ar kitataučių. Yra dar viena vergų rūšis: kitos tautos darbštus samdinys gali savo noru nutarti verčiau vergauti utopiečiams, negu gyventi „laisvas" savojoje šalyje. Visi utopiečiai gauna gerą išsimokslinimą, jie auginami ir mokomi darnoje su gamta. Moksleiviai kremta mokslus gimtąja kalba, nes, Hitlodėjaus teigimu, ji esanti turtingiausia ir lanksčiausia. Utopiečiai lavinami tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tačiau ypač svarbūs jiems yra dvasiniai interesai. Jų mokslai turi dorovinę ir praktinę prasmę. Tikyba panaši į europiečių, bet šiuo požiūriu utopiečiai yra pakantūs. Religiniai fanatikai iškeldinami iš Utopijos. Utopiečiai nepripažįsta karų bei žudymų, kariauja vien gindamiesi. Jie gina taiką. Utopijos visuomenė remiasi demokratija. Visi jos nariai yra lygūs. Miesto valdžia ir dvasininkai renkami visuotiniu slaptu balsavimu. Istorija parodė, kad Tomo Moro idėjos nebuvo tokios utopiškos, kaip jam pačiam anuomet rodėsi. Kai kurie grandioziškiausi ir audringiausi mėginimai ją įgyvendinti sužlugo. Tačiau utopistinė mintis, noras siekti teisingesnės ateities padėjo prasikalti demokratijos principams ir vėliau įsišaknyti daugelyje visuomeninių santvarkų ligi pat mūsų laikų. “Utopijos” motyvai Mes žinome,kad Tomas Moras tikriausiai sugalvojo “Utopijos” idėją 1515m. vasarą, tačiau ši idėja iki galo buvo išrutuliota tik 1516m. rudenį,kai knyga buvo išspausdinta. Didžioji knygos dalis buvo parašyta Nyderlanduose 1515m., kol Tomas Moras buvo Henrio VIII misijoje derėtis su princo Čarlzo atstovais. Pirmosios knygos likusi dalis buvo užbaigta Anglijoje 1516m. rugsėjį. Nuomonės dėl Tomo Moro “Utopijos” išsiskiria. Vieni teigia, kad šis rašytojas matė “Utopiją” kaip komediją arba bent kaip veikalą, kuris padėtų žmonėms pamiršti savo kasdienius rūpesčius. Kiti gi mano, kad Tomas Moras parašė šią knygą elitui, nes jis bijojo, kad paprasti žmonės jos visiškai nesupras. Jie tikina,kad kadangi knyga niekada nebuvo išspausdinta rašytojo gimtinėje, jis nenorėjo,kad ji ten būtų išspausdinta, o taip pat nenorėjo,kad knyga būtų skaitoma tų, kurie neturi magistro ar bent bakalauro laipsnio iš lotynų kalbos mokslų. Tomas Moras atskleidžia to meto personifikuoto sociumo - utopiečių gyvenseną ir mąstyseną: “…niekas negalįs būti toks kvailas, kad nesiektų malonumų leistinomis ir neleistinomis priemonėmis “. Reikia turėti omenyje, kad tai - personifikuotos, “utopinės” XVI a. mintys: “ …kvailiausiai elgiasi tie, kurie vaikosi rūsčios ir sunkios dorybės ir ne tik atsisako gyvenimo saldumo, bet netgi patys užsikrauna skausmą, iš kurio negali laukti jokios naudos ”. Taigi utopinėje visuomenėje skausmas, sunki dorybė ir nauda bei gyvenimo saldumas - nesuderinami dalykai. Utopijos saloje žmonės tvarkosi demokratiškai, gerbia žmonių lygybę, sąžinės laisvę, jos nariai dirba visiems privalomą naudingą darbą ir dalijasi jo vaisiais. Ten nieko nereiškia pinigai, o iš aukso kalamos grandinės vergams. Kad toks gyvenimo modelis nerealus, rodo pavadinimas ( gr. ou topos- ne vieta, nesama vieta). Tokie kūriniai vadinami socialine utopija. Socialiniai idealai vis sugrįžta per visą literatūros istoriją. Nuo Platono iki Markso pagrindinis idealios valstybės tikslas užėmė skvarbiausius protus. Istorinių tradicijų viduryje yra Tomo Moro “Utopija”, veikalas, kuris susieja senųjų laikų supratimą apie utopiją su moderniu. Šiame veikale galima pastebėti vertybių, kurios sieja Moro Utopiją su socialistų utopija. XVI a. Anglijoje, kaip ir visoje Europoje, visus kitus svarstymus nustelbė politinės problemos, kylančios iš protestantiškos Reformacijos. Įvairių bažnyčių politinės ambicijos užgožė ir paslėpė didelį ekonomikos pakrikimą, kurį sukėlė modernios prekybos sukūrimas ir ankstesnės ekonomikos irimas. Nors išoriškai modeliuojama pagal Platono „Valstybę", „Utopija" iš tikrųjų išreiškė jos autoriaus nepalankumą godžiai visuomenei, kur „pirkti užsienyje labai pigiai ir vėl parduoti nepaprastai brangiai" darėsi teisinga elgesio norma. Satyra grindžiama pavyzdžiu, kuris galėtų tikti kiekvienam ekonominės netvarkos laikotarpiui: nusikaltimai bauginamai paplitę, su jais žiauriai kovoja baudžiamoji teisė; vis dėlto griežtumas nieko negelbsti, nes nusikaltimas daugybei žmonių yra vienintelė pragyvenimo priemonė. „Jūs nieko kito neveikiate, kaip tik patys darote vagis, o paskui juos baudžiate". Išmokyti kariauti ir pabuvę kareiviais vyrai pasibaigus karui primetami bendruomenei, neturėdami jokios galimybės įsitraukti į gamybą. Gamyba, ypač žemės ūkis, negali išlaikyti net tų, kurie jau dirba, nes vilna, pelningiausia žaliava, reikalauja ariamą žemę paversti ganyklomis ir iškeldinti gyventojus valstiečius. Avys „naikina, niokoja ir ryja laukus, namus ir miestus", ir kai valstiečiai badauja ar plėšikauja, kad pragyventų, turtingieji mėgsta „vilkėti neįprastus ir prašmatnius, įmantriausius drabužius, be saiko lėbauti ir maitintis rinktiniais valgiais". Valdžia, užuot kovojusi su šia socialine liga, užsiima teisine sofistika, kad išplėštų mokesčius, ir rezga pražūtingus karų ir užkariavimų planus. Aštriausias ironijos strėles T.Moras paliko tarptautinės diplomatijos klastingumui. Tačiau šį sumanaus verslo ekonomikos puolimą iš tikrųjų skatino praeities ilgesys, grąžinęs prie kooperacinės valstybės, kurią išstūmė naujoji ekonomika, idealo, nors vargu ar tikroviško. T.Moro samprata, kas yra socialiai teisinga, aiškiai remiasi Platono visuomenės analize, pateikiančia bendradarbiaujančių klasių sistemą, o galbūt teisingiau - tariamu šios koncepcijos vyravimu viduramžių socialinėje teorijoje. Pasak šio požiūrio, kuris buvo visuotinai paplitęs po šv. Tomo mirties, bendruomenę sudaro klasės. Kiekviena iš jų atlieka tam tikrą užduotį, būtiną bendros gerovės labui, kiekviena atlieka savo funkciją ir gauna deramą atlyginimą nesikėsindama į lygią kitų teisę. Tokioje schemoje individualiai iniciatyvai praktiškai nėra vietos. Galbūt Anglijos dvaras galėjo sudaryti ekonominį, o idealiai ir moralinį vienetą, kuris nebūtų pernelyg nutolęs nuo tokios koncepcijos. Moralinis T.Moro idealizuojamos bendruomenės tikslas - sukurti gerus piliečius ir intelektuliai bei moraliai laisvus žmones, išnaikinti tinginystę, patenkinti visų fizinius poreikius be pernelyg sunkaus darbo, išguiti prabangą ir švaistymą, sušvelninti ir skurdą, ir perteklių, sutramdyti godumą ir plėšikavimą, trumpai tariant, pasiekti tobulumą atsidavus „nevaržomam proto laisvumui ir jo puošimui". Jeigu galėtume išskirti vieną savybę, kuri skiria socialistų valstybę nuo visų kitų, tai būtų socialinių ir ekonominių klasių nebuvimas. Platono “Respublikoje” labiausiai priartėjama prie tobulybės. Markso valstybėje proletariatas maištauja prieš buržuaziją, kad būtų sukurta vieninga klasė. Tai svarbiausias socialistų utopijos bruožas. Moro saloje nėra klasių, nes visi dirba tą patį darbą, visi lygūs ir turi tas pačias teises. Čia Utopija yra pareiga kiekvienam dirbti ne mažiau šešių valandų per dieną tą darbą, kurį asmuo geriausiai sugeba. Visi žmonės dirba laukuose, nes tai yra žemės ūkiu pagrįsta bendruomenė ir žmonės privalo užtikrinti nuolatinį derlių. Sukurdami vienodas sąlygas visiems, taip utopijos gyventojai užsitikrina pakankamą atsargų kiekį ir užkerta kelią gyvuliškam žmogaus norui turėti daugiau. Visi rūbai yra paprasti ir praktiški, sukurti tik patogumui. Moras pastebi, kad jei kas būtų apsirengęs rūbais iš “geresnės” medžiagos, tai nuo to jo drabužiai nepasidarytų nei šiltesni, nei labiau praktiški ir todėl jie neturi vertės utopiečiams. Tam, kad būtų užkirstas bet koks kelias puikavimuisi, utopijos gyventojai keičiasi gyvenamosiomis vietomis kas dešimt metų ir valgo bendrose didžiulėse valgyklose. Palikimas čia neegzistuoja, nes vaikai yra kraustomi iš namų į namus, priklausomai nuo to, kokį amatą norėtų išmokti. Kadangi utopijoje nėra didelio skirtumo tarp atliekamo darbo, drabužių, turtų ar laisvalaikio praleidimo, tai pasididžiavimo ir garbės sąvokos čia nesuprantamos. Kaip ir Lenininės Rusijos komunose, utopijoje egzistuoja kolektyviniai ūkiai. Tai utopiečių darbo pasidalinimo pavyzdys. Kiekvienas mokomas žemės ūkio pagrindų, nes taip žmogus geriausiai gali pasitarnauti bendrai gerovei. “Nei vienas neprivalo to daryti daugiau kaip du metus, tačiau kai kurie žmonės pasilieka dirbti žemės, nes šis užsiėmimas jiems suteikia malonumo”. Todėl utopijoje yra užtikrinamas pastovus maisto derlius, neatitraukiant žmonių nuo civilizuoto gyvenimo. Darbo pasidalinimas visada yra lygus. Tai patvirtina ir Markso žodžiai: “Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius”. Bet Markso mąstymas skiriasi nuo Moro tuo, kad utopijoje kiekvienas privalo dirbti per dieną bent po šešias valandas, jei nori būti pamaitintas. Dar galime pažymėti, kad utopijoje esant derliaus pertekliui, yra paskelbiama išeiginė ir tada niekas neprivalo dirbti. Tiesa, kad utopijoje yra atskiros gyventojų grupės: teisėjai, princas, kunigai ir mokytieji, bet šios grupės neturi socialinėms klasėms būdingų bruožų. Teisėjai ir princas yra išrinkti žmonių, todėl jų valdžia kyla iš liaudies ir jie gali būti perrinkti, jei tinkamai neatlieka savo pareigų. Mokytieji nėra atsiskyrę nuo žmonių, o greičiau jie tik dalis institucijos, kurioje gali dalyvauti visi norintys. Mokymasis yra vertinamas ir gerbiamas ne kaip kieno nors socialinio statuso ženklas, o kaip žmogaus sugebėjimų lavinimas. Beklasėje visuomenėje nėra vienos žmonių grupės išnaudojimo. Moras tai suprato ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis sukūrė utopijos idėją. Moras buvo pasipiktinęs XVI amžiaus Europos valdančiosios klasės prabanga. Jis matė, kad valstiečių skurdas kyla iš valdančiosios klasės prabangaus gyvenimo, todėl, norint panaikinti skurdą, turi būti panaikinta ir prabanga. Moras suprato, kad bendram labui naudos nėra iš to, kad valstiečiai dirba dienom ir naktim, o iš to naudos turi tik maža grupelė žmonių. Tai negali būti pavadinta visuomenės evoliucionavimu. Ši Moro mintis, kad kiekvienas darbininkas turi matyti savo darbo vaisius ir jais džiaugtis, yra atspindėta ir Markso požiūryje į darbą. Kadangi utopijoje nėra klasių, tai Moras tiki, kad ten negali būti ir tuštybės, pasididžiavimo. Utopijoje tuštybė yra skaitoma socialine yda ir vaikai to yra mokomi nuo mažų dienų. Moras rašo: “Žmonės ir gyvūnai yra vienodai godūs ir gobšūs iš nro turėti baimės. Tik žmogaus garbė sulaiko jį nuo perdėtai pastebimo vartojimo. Tokiai ydai nėra vietos Utopijos gyvenime”. Dar vienas pavyzdys galėtų būti jumoristinis Anemoliano ambasadorių vizito aprašymas, kurie atvyksta ištaigingai pasipuošę, pasidabinę auksu, iš kurių paprastai pasirengę utopiečiai tik išsišaipo. Tai pavyzdys paniekos pasididžiavimui, kuri yra įkalta utopiečiams. Šis bruožas taip pat įgalina atsisakyti klasių ir apsisaugoti nuo socialinių priešpriešų. Bendruomenė be pasididžiavimo yra kaip vena laiminga šeima. Tai, kartu su tolygiu darbo pasidalinimu, užtikrina kelią mėgaujimuisi gyvenimo malonumais. Negali būti geresnio gėrio bet kurioje visuomenėje nei kovoti dėl maksimalaus visų pasitenkinimo.Kadangi utopiečiai yra laisvi nuo rūpesčių dėl maisto, sąskaitų ar kitų reikmių, jie gali labiau džiaugtis kitais gyvenimo malonumais. Jie labai mėgsta džiaugtis fiziniais malonumais, tokiais kaip valgymas ir gėrimas, tačiau jokio alkoholio. Būtinas elementas jiems yra muzika, kuri yra atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai. Dėl panašių priežasčių kiekvienas namas turi po sodą, kuriame gyventojai praleidžia didžiąją laisvalaikio dalį ir linksminasi. Kiekvienas namas stengiasi susikurti jaukiausią sodą ir tai yra, ko gero, vienintelės varžybos tarp utopijos gyventojų. Tačiau kūniški malonumai Utopijos gyventojams nėra viso ko pagrindas. Pasididžiavimą dangiškoje saloje pakeičia dvasinė pilnatvė. Gyventojai jaučia pasitenkinimą filosofijoje ir religijoje. Filosofijoje jie ieško dorybės, o religijoje – tiesos. Pagrindinė dorybė, kurią išskiria utopiečiai, yra pradinė priežastis, dėl kurios buvo sukurtas žmogus. Gyventi pagal gamtą utopiečiams reiškia būti humanistams. Rūpinimasis artimo gerove yra būdingas tik Moro Utopijai ir šiuo atžvilgiu pralenkia Markso teorijas. Markso vizija buvo pasaulis, kuriame ekonominės šeimos dalis, o Moro pasaulyje žmones dar jungia meilė ir labdara. Religija suteikia didelį pasitenkinimą didžiajai daliai Utopijos gyventojų. Religijos išaukštinimas suteikia Moro pasauliui unikalumo, ko negalima rasti nei Markso, nei Platono vizijose. Utopijoje žmonės turi tikėti bent jau dviem dalykais: sielos nemirtingumu ir atlygiu už žemiškus darbus kitame gyvenime. Religijoje utopiečiai randa sielos ramybę ir tiesą. Jie labai gerbia tuos žmones, kurie atsiduoda ne šio pasaulio dalykų kontempliacijai. Jų atveju, kunigai yra atsisakę šio pasaulio malonumų, kad galėtų perteikti visai –žmonijai meilę ir gailestį iš dangaus. Efektyviausiais būdas kaip galima atsikratyti nusikalstamumo ir korupcijos, kaip mano Moras, yra pabrėžti mokslo svarbą. Utopijoje švietimas yra patikėtas kunigams. Kadangi gyventojai turi tokią stiprią švietimo sistemą, jie yra sukūrę tik pačius pagrindinius įstatymus, kurie yra labai lengvai interpretuojami. Daugelis sociologų sutiktų su Moru, kad išsilavinimas veda į aukštą moralę ir dorybę, tam pritarė ir Marksas. Markso nuomone, vienintelis kelias į tikrą komunistinę visuomenę yra lygių galimybių švietimui suteikimas. XVI amžiuje visuotinis išsimokslinimas buvo negirdėta koncepcija. Beveik kiekvienas politinis mokslininkas sutiks, kad bet kokiai valstybei reikalinga šiokia tokia vyriausybė, kuri galėtų palaikyti visuotinę tvarką ir taiką. Utopijoje vyriausybę atstoja teisėjai ir princas, kurie ir tvarko šalies reikalus. Vyriausybė yra sukurta labai atsakingai. Kiekvienai dienai yra nustatomas svarstytinų dalykų sąrašas ir nei vienas punktas negali būti praleistas neapsvarstytas tris dienas. Būtų valstybinis nusikaltimas, jei kas už senato ar susirinkimo vietos ribų susirinktų pasitarti valstybiniais klausimais. Marksas taip pat reikalauja tam tikros formos vyriausybės, kuri kontroliuotų jo valstybės gyvenimą. Tačiau jo vizijoje vyriausybė reikalinga tik tol, kol visuomenė evoliucionuoto iki tokio lygio, kai jai nebereikėtų valdžios. Viena problema su Moro Utopija yra ta, kad jis, priešingai Marksui, nepripažįsta visuomenės evoliucionavimo. Utopija yra statiška vieta, be jokių pokyčių ar augimo. Todėl Utopijos gerovė galėtų ateiti tik tam tikro stebuklo dėka ar dėl dieviškų galių, suteiktų karaliui Utopus. Moras suprato, kad jo Utopija nėra reali, bet jis nežinojo istorinių procesų, kurie atves prie socializmo. Todėl, skaitydami Moro “Utopiją turime suvokti, kad jis nesiūlo geresnio pasaulio. Platonas rašė savo “Respubliką” ne kaip alternatyvą graikų miestams-valstybėms, bet kaip standartą, pagal kurį galima būtų įvertinti valstybes, kaip formą. Moro sala gali būti vertinama tik kaip aukščiausių vertybių idėja, pavyzdys, koks galėtų būti pasaulis. Utopija yra taip pateikta skaitytojams, kad šie suvoktų, kad tos vertybės yra bazinės žmonijos vertybės ir kad pasaulis nėra tobulas. Moras, priešingai nei Marksas, nenori sukelti revoliuciją, jis nėra proletariato lyderis siekiant nuversti buržuaziją. XVI amžiaus Anglijoje netgi nebuvo susiformavusi ta buržuazija, kurią galima būtų nuversti, ar proletariatas, kuris tai galėtų padaryti. Tuo metu buvo tik prasigyvenę valstiečiai ar praturtėję tarnai ir jie visi buvo veikiau atskiri individai, nei didelio industrinio aparato dalis. Moras, panašiai kaip ir jo utopiečiai, paprasčiausiai mąsto apie tai, kaip būtų galima gyventi geriau, tai tik fantazija ir nieko daugiau. Be to, Utopija yra pasaulis, kuriame socializmas yra daugiau nei bendra ekonominė gerovė. Utopiečius taip pat jungia meilė vienas kitam ir visai žmonijai. Moro Utopija numato beklasę visuomenę, tačiau nesiūlo jokių būdų, kuriais galima būtų pasiekti tokį rojų. Tai knyga kritikos turtingiesiems, kurie maudosi turtuose vargstančiųjų sąskaita. Jo darbas dažnai naudojamas kaip paskatinimas revoliucionieriams, bet pats Moras iš tikrųjų mato kai ką daugiau, o ne tik paprastą valstybės pasikeitimą. Jis mato moralinę revoliuciją, kur institucines vertbes pakeičia tikra krikščioniška moralė ir kitos žmogiškos vertybės. “Utopija” neskatina revoliucijos ir neatspindi komunizmo. Tai tik Moro Anglijos satyra, ką atspindi jo žodžiai: “Jeigu utopiečiai gali sukurti tokią gerą ir teisingą valstybę vedini tik natūralios priežasties, tai kodėl Anglija, kurios religija skatina gerumą ir brolišką meilę, negali sukurti ko nors panašaus?”.Taigi, Moro vizija yra krikščioniškas socializmas. Jeigu vertinga moralinė idėja kada nors gali būti apgailėtina, tokia gali būti pavadinta T.Moro idėja, pasirodžiusi ant religinių karų ir modernios prekybos plėtros slenksčio. Ji, kaip ir T.Moro gyvenimas, atspindėjo humanizmo protingumą ir akiračio platumą, o kartu bergždumą moralinio siekio, kuris negali kreipti dėmesio į brutalų faktą. Netgi pastangos kelti socialines ir ekonomines problemas bei jų padarinius žmogui buvo nesėkmingos didėjant teologinių kivirčų ir politinės organizacijos problemų, kurias jie apėmė, srautui. Todėl „Utopija" liko palyginti vienišu ir nereikšmingu to meto politinės filosofijos epizodu. Ji iliustravo veikiau mirštančią senojo idealo idėją negu autentišką gimstančio amžiaus balsą. Kritika Hagiografų (pradedant nuo humanisto Viljamo Roperio iki socialisto kankinio Karlo Kautskio) gerbiamas Tomas Moras pergyvena antrą kankinimų etapą moderniųjų kritikų rankose. Jie ginčijasi dėl Moro gyvenimo ir jo literatūrinių kūrinių integracijos stokos. Utopiško idealisto ir svajotojo įvaizdis yra atmetamas teigiant, kad jo tikrąją asmenybę atskleidžia jo polemiškų darbų įtūžis. Didelė dalis šių biografų pastangų yra skirta kritiškam Moro gyvenimo laikotarpiui, kuriuo jis rašė “Utopiją”. Jie pabrėžia nesuderinamus skirtumus tarp Tomo Moro – idealisto ir utopisto bei Moro – valstybės tarnautojo Henrio VIII ambasadoje. J.A.Guy Tomą Morą vaizduoja kaip pataikaujantį dvariškį. Jis teigia, kad Moras apsimetinėjo ir veidmainiavo, kad gautų savo darbą net prieš savo geriausią draugą Erasmus. Tie kritikai, kurie skirtumą tarp sukurto pasaulio Utopija ir gyvenimo, kurį gyveno Moras, nesuvokia, kad Moro kūrinys yra tik Anglijos gyvenimo istorinių aplinkybių paviršutiniškas nagrinėjimas. Tos skylės yra eksperto klaidos matuojant mitišką ir svetimą kraštovaizdį realaus pasaulio terminais. Tačiau klaida yra ne tik jų, nes šis tekstas reprezentuoja besikeičiantį pasaulį, kurio vertybes sunku pristatyti. Kaip Moro autografija, “Utopija” reprezentuoja rimtą darbą nustatant asmenybę tarp ypatingų aplinkybių, kurios galėjo susiformuoti tik XVI amžiaus Anglijoje. Utopijos mitas nurodo nenuginčijamus istorijos įrodymus. Moras pasirinko verčiau ne slėpti tuos įrodymus mitais ir svajonių išsipildymu, Moras metė iššūkį gyvenimui, kurį kontroliuoti jis ne visada buvo pajėgus, kitaip nei savo meno kūrinius. Nors kritikai negailestingai juokiasi iš Moro kaip kankinio teatrališkumo, niekas negali nuginčyti tų sunkių aplinkybių gyvenime, kurių vedinas Moras parašė šį garsųjį savo kūrinį. Paskutinėm savo gyvenimo dienom Moras stengsi apsaugoti savo sąmonę ir protą nuo valstybės kišimosi. Bet šį kartą vilkas nepasitraukė nuo jo durų. Kaip Moro autobiografija, “Utopija” yra tekstas, pilnas “socialinės energijos” , cirkuliuojančios istorinėse asmenybėse ir situacijose, apipintose naujai mitais ir vėl įtrauktose į istoriją. Šios cirkuliacijos dinamika turėjo būti Morui nuolatinis rūpestis, nes jis bandė surasti savo vietą tais neramiais laikais. Tie kritikai, kurie ieško skylių Moro moralėje, turėtų pasižiūrėti ir į save. Jie bent jau galėtų pripažinti, kad yra tik viena vieta, kur galima surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir valstybinių interesų. Tai yra kankinio “topos”, amžinojo poilsio vieta, kur šventasis dabar ilsisi. “Utopija” yra viena iš trylikos skirtingų knygų, parašytų utopijos tema skaitant nuo 1516 metų (kai buvo išspausdinta “Utopija”) iki 1625 metų (išleista “La Repubblica d’Evandria”). Visose šiose knygose kalbama apie skirtingas utopijas, kai kurios iš jų pasižymi geromis vyriausybėmis, kitos – egzistuojančios visuomenės idealizacija, senovės miestų garbinimu, slaptomis visuomenėmis, dar kitos – pasaulinės imperijos ir universalios globalinės taikos planais ar teokratiškos karalystės idėjomis. Tai mums tik parodo, kad “Utopija” nebuvo darbas toli lenkiantis savo laikmetį ar atvirkščiai, nebuvo kuinas pasenusių Viduramžių idėjų, nes šis darbas buvo atkartotas kitų. Nors Utopija apima visas Renesanso metu dominavusiais idėjas, humanizmas, ko gero, labiausiai įtakojo šį kūrinį. Pasak Eliav-Feldon, trys pagrindiniai dalykai įtakojo tokio naujo žanro, kaip utopija atsiradimą. Ji mano, kad tikėjimas, kad visa yra Dievo nulemta, sugriuvo, nes tokioje pasaulėžiūroje žmogus nėra savo likimo kalvis, jis negali eiti prieš Dievo valią. Bet žmonės turėjo kažkaip jausti atsakomybę už savo veiksmus. Antras dalykas, kas atsitiko, buvo tai, kad žmonės suprato ,kad gali sau leisti tam tikrų malonumų šioje piligrimiškoje žemėje. Ir galiausiai, nepaisant žmogaus nuopuolio, jis nebuvo visiškai sugadintas morališkai ir galėjo skirti, kas yra bloga ir kas yra gera. Kitais žodžiais tariant, šioje vietoje ir turėjo pasirodyti renesansas. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Catholic encyclopedia: St. Thomas More. Prieiga per internetą: 2. The Trial of Sir Thomas More, 1535. Prieiga per internetą: 3. Prieiga per internetą: 4. Tomas Moras. Prieiga per internetą: 5. Socialinių mokslų specialybės bakalauro studijų pagrindinių kursų programos. Prieiga per internetą: 6. Šalčius, Petras. Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. Minties leidykla, 1991m. 7. The story of Thomas More, by John Farrow. Prieiga per internetą: http://www.cin.org/farmor.html 8. Marius, Richard. Utopia as Mirror for a Life and Times. Keynote Address, Loyola College of Baltimore, Baltimore, Maryland. 2 March 1995. prieiga per inernetą: 9. Wenzel, Peter. 'Utopian Pluralism': A Systematic Approach to the Analysis of Pluralism in the Debate about Thomas More's Utopia. Prieiga per internetą: 10. Baker, David Weil. Topical utopias: radicalizing humanism in sixteenth-century Enland. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!