Susvetimėjimo tema literatūroje (Škėma ir Kunčinas)

Nuo senų laikų literatūroje žymūs rašytojai rašė apie susvetimėjimo temą savo kūriniuose. Nekonkretu, kokie rašytojai, ar tikrai rašė būtent apie tai? Susvetimėjimas – tai procesas, kuomet žmogus atsiriboja nuo visuomenės, nes ši jam tampa priešiška. Susvetimėjęs asmuo jaučiasi vienišas, izoliuotas nuo visuomenės, it praradęs save. Toks žmogus tarsi pradeda gyventi su kauke. Apie šią susvetimėjimo problemą rašė žymūs lietuvių: XX a. vid. lietuvių išeivijos rašytojas A. Škėma savo kūrinyje „Balta Drobulė“ ir XX a. pab. – XXIa. pradž. lietuvių rašytojas J. Kunčinas romane „Tūla“.
Per gyvenimą žmogus neretai susiduria su susvetimėjimo problema. Pavyzdžiui, autoriaus A. Škėmos kūryboje, žmogaus atsiskyrimas nuo visuomenės pasireiškia dėl nepalankių sąlygų kūrėjo asmenybei. A. Škėma žymus lietuvių rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, ėjęs lietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Škėmos raštai sunkiai skynęsi kelią į skaitytoją, tačiau jų aktualumas jaučiamas lig šiolei. XX-jame a. leidėjai nenorėjo leisti autoriaus kūrinių, bijodami suerzinti konservatyvią išeiviją. A. Škėmos garsiausiame kūrinyje ,,Balta drobulė“ išsamiai atskleidžiama rašinyje aptariama susvetimėjimą išgyvenančio individo jausena. Kūrinyje „Balta drobulė“ nuo susvetimėjimo ir vienišumo jausmo kenčia išeivis, poetas, lietuvis Antanas Garšva, kuris gyvena bedvasiame Niujorko pasaulyje toli nuo savo gimtųjų namų. Antanas Garšva emigravo iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo metais. Apsigyvenęs vartotojiškoje visuomenėje, kūrėjas jautėsi ir suvokė save lyg svetimą, nereikalingą. Garšva įsidarbinęs dirbti liftininku viename iš Niujorko viešbučių, jautėsi it šinšilas narvelyje, kuris buvo pasmerktas vegetuoti nekeliant sau daugiau jokių ambicijų. Jo monotoniškas darbas, darbo uniforma, paslepia jo likusią asmenybę, suteikia sąlygas atsiriboti nuo visuomenės. Garšvos darbas tampa sizifišku, beprasmiu lifto valdymu. Akmuo tampa liftu, kuris vis kyla aukštyn ir žemyn, o pats A. Garšva – Sizifu, kuris ridena akmenį. Kūrėjas pasineria į savo gilius pasąmonės turinius, kurie tokie stiprūs, jog vėliau priverčia išprotėti. Garšva jaučiasi vienišas, nesuprastas, tik robotas, nereikšmingas mechanizuoto gyvenimo sraigtelis. Jis kenčia, veržiasi iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!