Ssenovės Lietuvių sielos ir pomirtinio pasaulio vaizdiniai

Kas yra siela? Koks yra pomirtinis gyvenimas? Tai klausimai, kurie žadina žmogaus vaizduotę nuo pat žmonijos istorijos aušros. Kokie yra mūsų protėvių tradiciniai sielos vaizdiniai ir kokie pomirtinio pasaulio įsivaizdavimai? Susijusius su jais tikėjimus tenka rekonstruoti po kruopelę, pasitelkus ne tik negausius rašytinius šaltinius, tiesiogiai nukreipiančius į vieną ar kitą vaizdinį, bet ir lietuvių laidojimo bei su mirtimi susijusių papročių aprašymus, tautosakos – sakmių, dainas, pasakų interpretacijas. Analizuojant ir tyrinėjant sielos sampratą, susiduriama su sunkumais, susijusiais su tuo, kad lietuvių „sielą“ nusakantys žodžiai yra keli ir gana skirtingi.1 Tai siejasi su tuo, kad archajiniais laikais sielos samprata greičiausiai nebuvo vienalytė.2 Taigi, siekiant sudaryti kuo pilnesnį senovės lietuvių sielos vaizdinį, tenka nagrinėti visas sielos būsenas/funkcijas, užfiksuotas aukščiau minėtuose šaltiniuose. Detaliau senąją sielos sandarą analizavo tik G. Beresnevičius3. Būtent jo sielos struktūros analize labiausiai remiamasi šitame darbe. Sielos samprata glaudžiai siejasi su pomirtinio pasaulio įsivaizdavimais ir, kaip teigia G. Beresnevičius, galutinai susiformuoja tik tikėjimams, susijusiems su pomirtiniu gyvenimu pereinant į tikėjimo užpasaulinės egzistencijos stadiją. Aprašant minėtus tikėjimus, panaudoti ne tik minėto autoriaus, bet ir kitų mokslininkų darbai. Ruošiant darbą pasitelkta mokslinės literatūros analizė.
Buvo tikima, kad vėlės gyvena smėlio kalneliuose, turi savo namelius, suolelius, dureles, vartelius.23 Tikėjimas, jog vėlės toliau gyvena, siejosi su tikėjimu, kad jos lanko gyvuosius, būna sušalusios, išalkusios.24 Senovės lietuviams gerai buvo žinomi du „užpasaulinio“ pasaulio įvaizdžiai: po žeme, kalne, už giros (pragaras, „pekla“) ir danguje (dausos). G. Beresnevičius ir kiti tyrinėtojai pastebi, kad tikėjimai „užpasauline“ egzistencija atsirado vėliau, nei tikėjimai metempsichoze. Žymus tautosakos sluoksnis kalba apie „už vandens“ esantį pomirtinį pasaulį.25 Tokiuose tikėjimuose mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kuri vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą.26 Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis.27...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!