Šokolado istorija

Šokolado istorija Manoma, kad šokolado istorija prasidėjo labai seniai – prieš 3000 metų. Maždaug 1500 m. pr. Kr. Amerikoje Meksikos įlankoje susikūrė almekų civilizacija. Žinių apie juos išliko ne daug, tačiau lingvistai teigia, kad žodis “kakava” pirmą kartą buvo paminėtas maždaug 1000 m. pr. Kr., kai actekų civilizacija žymiai progresavo. Kakavmedis, lotyniškai Theobroma cacao, išvertus reiškia “dievų maistas”. Almekai jį laikė pačių gražiausių “rojaus medžiu”. Almekų civilizaciją pakeitė majai. Majai atvyko į šiaurinę Gvatemalą maždaug 1000 m. pr. Kr. Iki tol jie gyveno Gvatemalos ir Meksikos provincijos Čiapas plokštumose. Ten kakavmedžiai buvo reti augalai, jei jų iš viso buvo. Nusileidę nuo plokštumų majai aptiko ir pradėjo kultivuoti laukinius kakavmedžius. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu ir atsirado šiuolaikinis žodis “kakava”. Tarp majų dievų buvo ir įpatingas – valdantis kakavą dievas, jis buvo vadinamas Chak Ek Chuah. Apie šokolado atsiradimą yra pasakojama legenda. Ji teigia, kad actekų Mėnulio dievas, pavogė kakavos sėklas iš Saulės vaikų šalies ir atidavė jas žmonėms [18]. Mūsų amžiaus 250 metais majų kultūra pasiekė aukštą išsivystymo lygį. Iki 600 metų majai užveisė didžiausias mums dabar žinomas kakavmedžių plantacijas. Buvo sukurti stulbinantys miestai, kuriuose buvo pilys piramidės su žiauriais jų valdininkais. Iki civilizacijos žlugimo IX mūsų eros amžiuje, majų architektūra lenkė ankstyvo renesanso senovės Graikijos ir Italijos arhitektūrą. Šokoladas buvo prabanga ir šventu gėrimu ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Šalia daiktų, kurie buvo įdedami kaip labai svarbūs į kapavietes jų laimingo pomirtinio gyvenimo tąsai, randamas ir puošnus puodukas šokoladui gerti, o sieniniuose piešiniuose vaizduojamas šio gėrimo paruošimas. Neteisingai būtų galvoti, kad majai žinojo tik vieną šokoladinio gėrimo receptą. Tuo metu buvo gerai ištobulinti įvairūs šokoladinio gėrimo gaminimo būdai naudojant specialius priedus ir komponentus. Lingvistai tiriantis majų kultūrą, identifikavo tokias frazes kaip “witik cacao” ir “cacao kox”, tačiau kaip bebūtų gaila mes nežinome ką jie reiškia. Kitas priedas, kurį naudojo majai vadinama “piment”. Daugelyje šaltinių šis žodis verčiamas kaip “pipiras”, bet tai yra neteisinga. Tikroji šio žodžio reikšmė “gvazdikėlių medis”. Naujajame Pasaulyje pipirai nebuvo žinomi, kol jų neužkariavo Ispanija [21]. Po IX amžiaus majai pradėjo smukti ir nuo 800 iki 1000 metų (Lindt šokolado gamintojų interneto puslapyje teigiama iki 1100 metų) majų vietą užemė toltekai. Tačiau ši kultūra gyvavo neilgai: dėl vidinių nesutarimu ji išyro XII amžiuje. Po 1200 metų atsikraustė į Meksika ir ją valdė actekai. Jų civilizacija vystėsi ir gyvavo iki 1521 metų, kol juos užkariavo ispanai. Daugelyje šaltinių teigiama, kad būtent actekai pradėjo auginti kakavmedžius ir sugalvojo šokoladinį gėrimą. Tačiau, kaip jau minėjau, ši nuomonė yra klaidinga. Kaip ten bebūtų actekai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį šokolado istorijoje. Actekų legenda teigia, kad kakavos sėklos papuolė į žemę iš Rojaus ir, kad iš kakavmedžio sklinda išmintis ir jėga. Šokolado gėrimas actekams buvo išminties, jėgos ir padidintos seksualinės potencijos šaltinis. Svarbiausia Actekų imperijos dalis buvo Xoconocho regionas, kurią actekai užkariavo tarp 1486 ir 1502 metais. Čia atsivėrė geriausios kakavmedžių auginimo plantacijos. Xoconocho regionas buvo atskirtas nuo visos Actekų imperijos, todėl labai svarbūs buvo pirkliai. Jie pristatydavo prekes į imperijos sostinę. Kakavos pupelės actekams atstojo pinigus, tai gi galima įsivaizduoti kiek kakavos pupelių buvo saugojama karališkuosiuose ižduose. 400 kakavos pupelių buvo lygu 1 “zontli”, 8000 kakavos pupelių sudarydavo 1 “xipuipilis”. Vienam maiše, kurios gabendavo pirkliai, buvo apie 24 000 kakavos pupelių. Tai sudarydavo 3 “xipuipilis” [14]. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Nezahualcoyotl kiekvieną dieną reikalavo 4 xipuipilių, ir per metus tai sudarydavo daugiau nei 486 maišus kakavos pupelių. Tai yra vieni niekai palyginus su actekų imperatoriaus Montesumo kakavos sandeliais. Manoma, kad į šį sandelį galima buvo sutalpinti daugiau nei 40 000 maišų su kakavos pupelėmis. Nors faktas nepatvirtintas, bet ištikrųjų neabejojama, kad ten būtą didelių kakavos sandelių. Majai šokoladinį gėrimą vadino “xocolatl”, o actekai – “cacahuatl”. Meksikos indėnų žodis “šokoladas” susideda iš dviejų žodžių “choco” (puta) ir “atl” (vanduo). Greičiausiai šis pavadinimas kilo dėl to, kad ankstyvasis šokoladas buvo tik gėrimas. Tačiau yra dar viena versija, kad actekai šokoladą vadino “xococalt”, tai reiškė – kartusis vanduo, ir, kad kakava – ispaniškos kilmės žodis, kilęs iš actekų kalbos, kuris reiškia “cacahuate” – sėklelė [20]. Šiuo metu išsunktos ir susmulkintos pupelės prieš šokolado gaminimą kakava, vokiškai kakao, po apdirbimo, t.y. pagamintas šokoladas, vokiškai ‘Schokolade’, olandiškai ‘Chocolade’, prancūziškai ‘Chocolat’, itališkai ‘Cioccolata’, angliškai, ispaniškai ir portugališkai ;Chocolate’, lenkiškai ‘Czekolada’, estiškai ‘Šokolaad’, latviškai ‘Šokolade’. Kaip matome šokolado pavadinimas mažai pakito ir įvairiose šalyse vadinamas labai panašiai. Pirmos žinios apie šokoladą atkieliavo į Šiaurės Ameriką XVIII amžiaus viduryje. Yra tikrai žinoma, kad James Baker ir John Hannon įkurė pirmą fabriką 1765 m. Masačusetse. Bakerio anūkas Valteris 1780 metais įkurė kompaniją “Walter Baker Company”. Nuo šiol “Baker’s” yra kokybiško šokolado etalonas JAV. Tačiau Vakarų Pakrantėje Ghirardelli vardas tapo patarle. Pradėjus nuo bakalėjos prekių pristatymo į aukso kasyklas, Domenico Ghiradeli vėliau užsiėme šokolado tiekimu. 1885 metais jis savo šokolado fabriko Kalifornijoje reikmėms importavo 200 tonų kakavos pupelių. Tais laikais tai buvo labai dideli kiekiai. Pastatai Ghirardeli aikštėje tapo lankoma turistų vieta. Taip pat iki šiol čia veikia senovinis šokolado fabrikėlis. Kakavmedis, kakavos pupelės bei šokoladas pasklido po pasaulį Imperializmo laikotarpiu. Pirmasis europietis pažinęs kakavos pupeles buvo Kristupas Kolumbas. 1502 rugpjūčio 15 dieną, savo ketvirtosios kelionės į Ameriką metu, netoli nuo dabartinio Hondūro krantų, Kolumbas ir jo įgula netikėtai susidūrė su didele kanoja, kuri ispanams pasirodė lyg irklinis karo laivas, pripildyta vietinių prekių, skirtų pardavimui – o tarp jų ir kakavos pupelių. Kolumbo įgula pasisavino kanoją su prekėmis. Vėliau, Kolumbo sūnus Ferdinandas rašė apie šį susidūrimą. Jis buvo nustebintas tuo, kaip vietiniai indėnai vertino kakavos pupeles: kai kanoja buvo pakelta į laivą su visomis joje esančiomis prekėmis, iškritus iš jos bent vienai kakavos pupelei, indėnai jas rūpestingai surinkdavo. Atrodė, kad jie saugo jas lyg savo akį. Žinoma, Ferdinandas ir Kolumbo įgulos nariai nežinojo, kad tuo metu kakavos pupelė buvo laikoma vietine valiuta. Iš tiesų, kai kuriose Centrinės Amerikos šalyse kakavos pupelės buvo naudojamos kaip valiuta dar prieš du šimtmečius. Kolumbas atvežė kakavos pupelių į Europą ir kažkokią dalį padovanojo karaliui Ferdinandui. Į Europą atvežtų kakavos pupelių vertė pakito – 1 svaras kainavo 10-15 šilingų. Ispanijos istorikas Ovidijus XVI amžiuje rašė:”tik turtingas ir kilnus žmogus galėjo sau leisti gerti šokoladą, nes jis tiesiog gėrė pinigus. Kakavos pupelės buvo visų tautų valiuta: už 100 pupelių galima buvo nusipirkti gerą vergą.” Nepaisant to, po dvidešimties metų, apie 1519-1521 metus, ispanų konkistadoras Hernando Cortez į tėvynę parsivežė tris skrynias, pripildytas kakavos pupelių. Tais laikais kakavos pupelės buvo laikomos vienu iš daugelio lobių, pavogtų iš actekų. Kaip buvo minėta, Amerikos civilizacijoms šokoladas buvo kartaus skonio gėrimas, pagamintas iš kakavos pupelių bei pagardinamas vietiniais prieskoniais. Tai gi ir ispanai gamino tokį gėrimą, nors jis pasirodė labai kartus, tačiau kaip rašė Hernando Cortez savo laiške karaliui Carlos pirmajam – šis gėrimas puikiai malšino nuovargį bei padėdavo atgauti žvalumą. Kortesas išgarsėjo kaip kakavos pupelių kultivavimo iniciatorius saloje netoli Vakarų Afrikos. Ir tai buvo vieta, nuo kurios 1879 m. prasidėjo kultivavimo paplitimas Auksinėje Pakrantėje. Nuo to laiko Lotinų Amerika ir Vakarų Afrika yra pagrindiniai kakavos pupelių kultivavimo regionai. Su kakavos pupelėmis H. Cortez atsivežė ir cukranendrių. Cukranendrės buvo sėkmingai panaudotos saldaus šokolado gėrimo gamybai. Kai ispanai pirmieji kolonizavo Naująjį Pasaulį, didžiulė dalis vietinių gyventojų žuvo nuo ligų, atkieliavusių iš Vakarų. Pagaliau ispanai, kurie eksploatavo vietinius gyventojus vergiškomis sąlygomis, susidurė su mažėjančios populiacijos bei trūkstančios darbo jėgos problemomis. Todėl kolonizatoriai turėjo sugalvoti, iš kur gabenti kitus vergus. Tuo metu Afrikos vergai turėjo tokią svarbą kultivuojant kakavos pupeles, kaip ir cukraus pramonėje kitose Amerikos regionuose. Bet XVII-XVIII a.a. Brazilija ir Venesuela vis susidurdavo su darbo jėgos deficitu. Kiti svarbūs kakavos pupelių šaltiniai buvo Peru ir likusi Karibų baseino dalis, bet eksportuojant kakavą į Ispaniją ir Meksiką, buvo privalomi mokesčiai. Todėl šiuose regionuose kakavos pupelių kultivavimas nepasiteisino. Kakava buvo labai brangi, tad buvo prienama tik Ispanijos aukštuomenei bei jų įgaliotiniams Naujajame Pasaulyje. Pirmiausia šokoladas atsirado vienuolynuose ir karalių rumuose, kur jį pamėgsta rūmų damos. Išradingi ispanų vienuoliai sumanė pagerinti šį gėrimą – paprasčiausiai jį pasaldino medumi. Šokolado imperija tapusioje Ispanijoje kartaus gėrimo receptai buvo slepiami vienuolynuose ir saugomi daugiau nei 100 metų. Mėgautis šokoladu galėjo tik aukšti dvasininkai ir dvariškiai. Ši monopolija buvo panaikinta XVII a. pirmoje pusėje. Esant platiems karaliaus Hapsburgo ryšiams (Ispanijos karalius Hapsburgas Čarlzas I taip pat buvo Romos imperatorius), apie kakavą tapo žinoma Vokietijoje, Austrijoje, Flanderijoje ir, pagaliau, Prancūzijoje. 1606 m. Italas Antonio Carletti atvežė kakavą į Italiją iš ispanų kolonijos Amerikoje. Nuomonės apie kakavą buvo skirtingos. Tose šalyse, kur kakava buvo palankiai pripažinta, ji buvo pagerbta kaip visuomenės gėrimas. Tačiau pirminė anglų nuomonė apie kakavą, pagal vaistininko John‘o Parkinsono etiketę, buvo „pamazgos tinkamos kiaulėms“. Nuomonė greitai pasikeis, bet asmenys, šiomis dienomis paragavę kakavos gėrimą pagal 1640 metų receptą (kakavos pupeliai, cukrus, cinamonas, raudonieji pipirai, gvazdikėliai, anyžių sėklos), nesutiktų su šia išankstine kritika. Sutinkama keletas ataskaitų iš piratų, kurie plėšydavo kakavos pupelių krovinius Karibų vandenyse, ir patikėdavo, kad tai esą maišai su avių mėšlu. Labai ilgai buvo sprendžiama ar galima leisti valgyti šokoladą pasninko metu. 1569 metais Meksikos vyskupai susirinko į specialų šokolado suvažiavimą. Ilgai buvo svarstyta, galvota ir galiausiai nuspręsta nusiusti kunigą Džerolamo de San-Vinčenso į Vatikaną, kad užbaigti visus ginčus. Tuo metinis popiežius Pijus V šiek tiek pasimetė, nes niekad nebuvo ragavęs šokolado ir nežinojo kas tai yra. Laimei, pasiūntinys turėjo su savimi maišelį aukštos kokybės kakavos pupelių ir netrukus šio gėrimo paruošė popiežiui. Pijus V gurkštelėjo, labai susiraukė ir ištarė istorinę frazę:”Šokoladas netrugdo pasninkauti, negali gi tokia bjaurastis teikti kažkam malonumą”. Taip pirmą kartą istorijoje katalikiškos bažnyčios ginčas buvo išspręstas eksperimento būdu. Kai Marija Terezė ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Luiso XIV (Saulės Karalius) atsivežė su savimi tarnaitę. Jos tarnaitė, specialiai atvežta iš Ispanijos, kad gamintų šokoladą karalienės rūmuose, buvo pravardžiuota „la molina“ dėl „molinillo“ lazdelės, kuri nuo pat Actekų laikų buvo naudojama suplakti šokoladą į putas. Dvariškiai, kurie buvo pakviesti dalyvauti šokolado virime pusryčių lovose metu, negalėjo imti šokolado savo naudojimui. Kitas svarbus pokytis dinastijos politikoje įvyko 1711 metais, kai Romos imperatorius Čarlzas VI perkėlė savo dvarą iš Madrido į Vieną. Dvaras atvežė su savim ispaniškas „penčantas“ šokoladui. Vėliau Viena tapo žymi savo turtingais šokolado puodeliais, pateikiamais kartu su stikline atšaldyto vandens, ir dar vėliau, aišku, šokoladiniu pyragu iš „Sacher“ viešbučio, vadinamu „sachertorte“ [20]. 1606 metais florentietis Antonio Karloti šį gėrimą išpopuliarino Italijoje ir pastumėjo jo populiarumą Prancūzijoje Liudviko XIII laikais. Nuo tada vos ne visuose europos dvaruose nė viena puota ar žirgų lenktynės bei kiti renginiai neapsiėjo be šokolado gėrimo. Šalia kavinių kūrėsi ir specialios šokoladinės, kuriose tikrai netrūko turtingų lankytojų. Šokoladas atrodo pasiekęs Londoną apie 1650 metais, labai stipriai paplitęs linksmo monarcho Čarlzo II valdymo metu. Tada šis gėrimas įgavo maitinančio gėrimo reputaciją. Pepys užsimina apie šokolado gėrimą savo užrašuose 1661 m. Balandžio 24 d. kaip apie pakelinantį vaistą ryte po karaliaus karūnavimo. Vienas iš karaliaus gydytojų, Henry Stubbe, rašė apie šokolado privalumus. Jis nurodo, kad yra dvi šokolado atmainos: įprastas šokoladas bei karališkas. Į karališko šokolado sudėtį įeina didelė dalis kakavos ir palyginamai maža dalis cukraus. 1660-aisiais, kartu su daugėlio naujų prieskonių atmetimu, šokoladas, būdamas geriamas Ispanijos bei Anglijos dvaruose, suformavo kažkokį panašumą į dabartinę jo koncepciją, nors ir, grečiausiai, riebų. Ispanijoje 1 unicja šokolado, 2 uncijos cukraus ir 8 uncijos vandens buvo sumaišamos, pakaitinamos ir suplakamos į putą. Iš tikrųjų, į šiuolaikinės ispaniško šokolado „a ala piedra“ versijos sudėtį įeina kukurūzų arba ryžių miltai, kuriuos mėgdavo actekai. Prancūzijoje pienas buvo pilamas perpus su vandeniu, tačiau Anglijos šokolado namai nebenaudojo nei pieno nei kiaušinių. Taip pat 1660 metais prancūzai pradėjo kultivuoti kakavą Martinikos saloje, o pirmasis derlius Europoje buvo gautas 1679 metais. 1655 metais, kai anglai užkariavo Jamaiką, ispanų pradėti auginti kakavmedžiai buvo pasiekę didelius mastus. Tai tęsėsi iki 1727 metų, kai kakavos prekybą Vakarų Indijoje patyrė didelį sukretimą. Jamaikos, Trinidado ir Martinikos plantacijos sunaikintos. Plantacijų atkurimas Trinidade tęsėsi 30 metų, o Jamaikoje nebuvo auginama kakava beveik 150 metų. Šokoladas pradeda plisti po Europą. Vokietijos imperatorius Karlas V supratęs komercinę kakavos pupelių vertę siekia monopolio platinant šį produktą Europoje. Tačiau jau XVII amžiuje kontrabandininkai sekmingai įveža į Nyderlandus šokolado pupelių. Pirmieji šokolado gamintojo licenziją išrado italai. Tuo metu šokoladas buvo naudojamas ir kaip vaistas. Gydytojas Kristoferis Liudvikas Hofmanas rekomendavo šokoladu gydyti beveik visas ligas. Olandų keliautojas 1720 metais rašė apie Martinikos salos valdytoją:”Pastaruosius 30 metų jis valgė tik šokoladą, užkąsdamas keletu sausainių. Labai retai suvalgydavo sriubos, apseidavo be žuvies ir mėsos patiekalų. Jis buvo toks sveikas ir pajėgus, kad, sulaukęs 85 metų, niekieno nepadedamas užlipdavo ant arklio.” Šokoladas dar ilgai išliko gėrimo pavidalu, tačiau gėrimo sudėtis palaipsniui pasikeitė – čili pipirai buvo pakeisti cukrumi. Jei anksčiau tai buvo tik vyrų gėrimas tai vėliau jį pamėgo ir moteris ir vaikai. Saldus šokolado gėrimas tapo Europos aukštuomenės gėrimu ir tik Anglijoje, kurioje daugiau vyravo visuotinės lygybės idėjos, šokoladas buvo labiau prieinamas, nei visoje Europoje. Tiems, kas galėjo nusipirkti šio gėrimo, greta kavos namų 1657 metais Londone buvo atidaryti ir šokolado namai. Anglijoje “Chocolate Houses” labiau lankomi, nei kavos ar arbatos salonai Kadangi kitos Europos šalys kovojo su ispanų kakavos monopolių, šokoladas tapo vis labiau prieinamas: netrukus prancūzai, anglai, olandai pradėjo kultivuoti kakavmedžius Karibuose esančiuose savo kolonijose. Kadangi pagaminant daugiau produkcijos nukrito kainos – šokoladas tapo prieinamas tiek Europos tiek Amerikos gyventojų masėms. Žinoma, tame buvo ir neigiamų dalykų: kaip priverstinė darbo jėga kakavos produkcijai gaminti buvo žiauriai išnaudojami vietiniai indėnai bei vergai atvežti iš Afrikos. Kai kakavos įsigyti tapo lengviau, buvo pradėta eksperementuoti, ieškoti naujų jos panaudojimo būdų. Tačiau buvo ir tokių, kurie priešinosi šokolado plitimui. Pavyzdžiui, Prūsijoje Fridrichas III buvo griežtai uždraudęs šokolado vartojimą. 1674 metais šokoladas buvo pradėtas naudoti pyragų, šerbetų ir kitų produktų gamybai. 1828 metais prasidėjo “modernaus šokolado” era. Šiais metais olandų šokolado gamintojas Conrad J. van Houten užpatentavo nebrangų kakavos sviesto išgavimo iš skrudintų kakavos pupelių metodą. Pirmą kartą kakavos sviestas, kaip ir daugelis kitų atradimų, buvo išskirtas atsitiktinai. Vienas darbininkas netyčia pamiršo nukabinti kabantį maišą, kur buvo sumaltos kakavmedžio pupelės. Ryte atėję darbininkai aptiko, kad kakava yra beveik be riebalų ir lengvai tirpsta vandenyje. Kakavos pupelėje yra iki 57 % kakavos sviesto – naturalių augalinių riebalų. Van Houten pagamintas hydraulinis presas sumažina kakavos sviesto kiekį pupelėje pusiau. Taip galima buvo sukurti “plytelę”, kurią vėliau galima sutrinti į miltelius, kuriuos mes vadiname kakava. Van Houten miltelius maišydavo su šarminėmis druskomis (kaliu ar natrio karbonatu), kad vėliau miltelius būtų lengviau sumaišyti su vandeniu. Galutinis produktas – olandiškas šokoladas, turintis tamsią spalvą ir švelnų skonį. Kakavos miltelių sukūrimas ne tik padėjo palengvinti kakavos gėrimo gamybą, tačiau sumaišius su cukrumi, o vėliau permaišius su kakavos sviestu tapo įmanoma pagaminti kietą masę. 1849 metais anglų šokolado gamintojas Joseph Storrs Fry, pagardinęs šokolado masę cukrumi, pirmą kartą pagamino “valgomą” šokoladą. Netrukus po to keletas gamintojų pradėjo valgomojo šokolado gamybą. Daugėlis žmonių buvo nustebinti ideja sujungti atgal kakavos svestą bei miltelius ir išgauti kietą šokolado plytelę. Pažvelgus atgal, buvo labai keista, kad Van Houteno išradimas atsirado prieš pirmą plytelę, nes yra įmanoma pagaminti valgomąjį šokoladą be kakavos sviesto spaudimo. Kakava buvo vienas iš saldumynų ingredientų ilgai prieš Cadbury prancūziško valgomojo šokolado, kainavusio 2 šilingus už plytelę, atsiradimą 1842 metais. Pieniškas šokoladas buvo tik nedidelis nukrypimas nuo kelio. Pagrindiniu pieniško šokolado XVIII amžiuje Europoje pastebiamas staigus šokolado suvartojimo padidėjimas. Amžiaus pradžioje Anglijoje tik turtingi žmonės galėjo leisti sau mėgautis šokolado gėrimu, nes šokoladas buvo apmokestintas dideliais muitais. O bandantiems išvengti šių mokesčių gręsė mil\iniškos baudos bei kalėjimai. Tai neišvengiamai, kaip ir Actekų laikais, sąlygojo falsifikatų atsiradymą: kakavoje atsirasdavo krakmolas, kakavos lūkštai ir net plytos, sutrintos į dulkes. Tai labai graudu, kad kai kuriose šalyse, net ir mūsų laikais, dėl komercinių sumetimų, galime surąsti plyteles, pavadintas „šokoladu“, kurių sudėtyje yra tik 15 % kakavos ir mažiau. Yra keletas kitų gaminių, kur tokia apgavystės rūšis yra leistina, bet tikimės, kad vartotojų labui, tokio „šokolado“ gamyboje bus sumažinta cukraus ir kitų „nekakavinių“ ingredientų dalis. Nepaisant didelių mokesčių, šokolado žavesys nugalėjo. 1852 metais kakavos iš kolonijų muitas Anglijoje buvo sumažintas nuo 2 šilingų (24 pensai) iki 1 penso už svarą. Iš dalies tai buvo kakavos pramonininkų nuopelnas. Kita priežąstis buvo dideli kiekiai importuojamos kakavos. 1850 metais į Britaniją buvo įvežta 1400 tonų kakavos, o amžiaus pabaigoje šios apimtys padidėjo devynis kartus daugiau. Kakava ir geriamas šokoladas tapo ne tik labiau prieinami, bet ir stambaus verslo dalimi. Daugėlis pirmųjų kakavos verslininkų vardų tapo gerai žinomais prekių ?enklais: Hershey, Cadbury, Fry, Rowntree ir kiti. Visi jie turi būti dėkinigi Šveicarijos pioneriams-atradėjams: Cailler, Suchard, Peter, Nestle, Lindt ir Tobler [23]. XIX amžiuje šveicarai atrado daugelį procesų, kurių metu buvo išrasti kieti šokoladiniai saldainiai. 1875 metais šveicarų šokolado gamintojas Daniel Peter sugalvojo panaudoti pieno miltelius (kuriuos 1867 metais išrado šveicarų chemikas Henri Nestle), naujos rūšies šokolado gamybai. Taip atsirado pieniškas šokoladas. Tais pačiais metais Rudolphe Lindt patobulino šokolado gamybos procesą, tuo pagerindamas šokolado kokybę. 1879 metais Rudolfas Lindtas išrado kriauklės formos įrengimą, kur šokolado masė galėjo ilgai maišytis. Dėka to sugebėjo pagaminti vientisos konsistencijos šokolado masę, iš kurio buvo pradėti formuoti įvairūs šokolado gaminiai, kurie tirpo burnoje – Chocolat fondat. R. Lindto išradimas turėjo tokį pasisekimą, kad po 20 metų Ciuricho konditeris R. Špriunglinas už įrenginį sumokėjo 1,5 milijono frankų [22]. Pirmą kartą šokolado plytelė buvo pagaminta 1880 metais Hamburge. Nuo to laiko prasidėjo pergalingas šokolado žygis. Džonas Kedberis pirmasis pradėjo gaminti mažus pigius šokoladukus, tai darė tam kad atpratintų savo tėvynainius nuo pražūtingo alaus įpročio. Taip pat šiame amžiuje Žanas Heays išranda saldainius su praline įdaru [12]. XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchardo, Miltono Hershey šeimos. Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune [8]. Į pradžią     Kakavmedžių auginimas ir šokolado gamyba Augalas, ant kurio “auga” šokoladas – kakavmedis (Theobroma cacao). Jis kilęs ištropinių visad žaliuojančių Lotynų ir Vidurio Amerikos miškų, nusidriekusių tarp Meksikos ir Šiaurės Amazonės baseino. Botanikai teigia, kad prieš 4000 metų tai buvo laukiniai medžiai. Natūralioje gamtoje kakavmedžiai užauga iki 12 metrų aukščio. Kultūriniai kakavmedžiai žymiai mažesni, nes juos dažnai apipjausto ir jie tesiekia 4,7 – 7,5 metro aukščio. Plantacijose kakavmedžiai auginami 20-30 metų, nors natūraliose augimvietėse jie gali derėti net iki 80-100 metų. Didžiausias sausų pupelių derlius (200-500 kg/ha) surenkamas 10-30-ties metų kakavmedžių plantacijose. Kakavmedžių lapai stambūs, odiški, smailėjantys viršūnėje, ovališki, žiedai smulkūs, susitelkę puokštėmis, bekvapiai, kreminiai geltoni, žalsvai rožiniai arba raudoni. Subrendęs medis užaugina per 100 000 žiedų, tačiau iš jų užsimezga vos 0,5 – 0,7% vaisių. Kakavmedžiai žydi ir vaisius veda ištisus metus. Vaisiai, botanikų įvardinami uogomis, bet dažniau vadinami ankštimis, yra stambūs – 10-20 cm ilgio ir 5-10 cm diametro, sveria 0,5-1,5 kg. Sunkūs vaisiai susiformuoja ant stiebo ar ant stambių šakų jų atsišakojimuose. Uogos yra kiaušiniškos su ištįsusia viršūne, geltonos, gelsvai raudonos, oranžinės arba raudonos. Raukšlėtame apyvaisyje yra 25-60 stambokų rausvų ir kiek suspaustų sėklų, vadinamų pupelėmis, kurios išsidėstę netaisyklingu penkiaeiliu. Sunkūs vaisiai susirormuoja ant stambių šakų, jų atsišakojimuose, todėl medis atrodo lyg apkabintas vaisiais [7]. Dėl savo praktinės svarbos kakavmedžiai seniai peržengė Amerikos kontinento sienas. Didžiausios jų plantacijos auginamos Afrikoje (Ganoje, Nigerijoje, Dramblio Kaulo Kranto valstybėje), kuri teikia per 53% pasaulinės produkcijos, o Amerika – 33%. Pasauliniam eksportui pateikiama 1,9 milijono tonų kakavos pupelių, o didžiausi jų vartotojai – senoji Europa ir Šiaurės Amerika. Kakavmedžių sėklos sėjamos po 4 ar 5 sėklas į vieną duobutę, tarp lysvių paliekant 4,5 metro tarpus. Pirmuosius 2-4 metus kakavmedžių daigus augina bananų, duonmedžių, mango medžių pavėsyje. Taip pat juos reikia saugoti nuo vėjo. Kakavmedis pumpurus sukrauna trečiaisias augimo metais, tomet užsimezga vaisius, bet jis neprinoksta. Dėl šios priežąsties iki penktųjų metų kakavmedžių žiedų pumpurus nuskina. Kakavmedžiai subręsta aštuntaisiais augimo metais, o daugiausia vaisių subrandinama 10-12 augimo metais. Kiekvienais metais skinami 2 kakavmedžių vaisių derliai, nepaisant, kad kakavmedžiai žydi ir brandina vaisius visus metus. Juos reikia skinti, nes prinokę kakavmedžio vaisiai patys nenukrenta. Ankštys renkamos rankiniu būdu, paprasčiausiai nupjaunant juos dideliais peiliais. Šis darbas yra ganėtinai sunkus, todėl dažniausiai kakavos vaisius renka vyrai. Nuskinti ar nupjauti kakavos vaisiai pilami į krūvas ir valomi. Nuvalytus kakavos vaisius supila ant padėklų, bananų lapų arba į uždaras dėžės 2-9 dienoms ir palieka fermentuotis, t.y. laikomi 45-60oC temperatūroje. Tuo metu apyvaisis, kuriame “slepiasi” pupelės, suminkštėja, o pačios pupelės pasidaro tvirtos, iš dalies pakinta ir jų skonis (lieka nebe tokios karčios). Fermentacijos metu, sėklose esantis cukrus, veikiant iš oro patenkančioms mielėms, skyla į alkoholį ir CO2 dujas. Be alkoholinio rūgimo, vyksta ir kiti sudėtingi fermentavimosi procesai, veikiant pupelėse esantiems fermentams: diastazei, invertazei, katalazei, proteinazei, rafinazei, okidazei ir peroksidazei. Po vienos paros pupelių temperatūra pakyla iki 32–33oC. Jos išmaišomos, kad vienodai fermentuotųsi visuose sluoksniuose. Antrosios paros pabaigoje pupelės pasiekia 37 – 38oC temperatūrą, o trečiosios – 45-50oC. Šiuo metu prasideda acto rūgšties rūgimas. Fermentuojant ir džiovinant keičiasi pupelių savybės ir cheminė sudėtis (1 lentelė). Pupelės pasidaro rudos ar raudonai rudos spalvos, švelnesnio skonio, atsiranda būdingas kvapas. [1].     Kakavos pupelių cheminės sudėties pasikeitimas, jas fermentuojant ir d?iovinant 1 lentelė Sudėtinės dalys Cheminė sudėtis % Šviežių pupelių Fermentuotų ir džiovintų pupelių Vanduo 37,64 6,09 Baltyminės medžiagos 7,23 10,73 Teobrominas 1,35 1,66 Kofeinas 0,11 0,05 Riebalai 29,26 48,41 Gliukozė 0,99 1,0 Krakmolas 3,76 5,33 Rauginės medžiagos 5,00 5,97 Pektinas 0,66 1,95 Kakavos raudonieji da?ai 2,95 2,30 Celiuliozė 8,14 10,78 Vyno rūgštis 0,08 0,54 Acto rūgštis nėra 0,90 Vyno rūgšties druskos 0,48 0,62 Mineralinės mežiagos 2,35 3,67 Vėliau pupeles supila ant betoninių aikštelių, kad jos pradžiūtų saulėje. Tada pupelės atidžiai išvalomos, kruopščiai atrenkamos bei sumaišomos (kokybiškam šokoladui pagaminti kartais naudojama net 12 rūšių kakavos pupelių), po to – apkepama. Kiekviena rūšis skrudinama atskirai, o kad pupelės tolygiai apkeptų, jas kepa besisukančiuose būgnuose. Tuo metu jos fiziškai ir chemiškai kinta: mažėja drėgmė, išsiskiria nemalonaus kvapo lakiosios medžiagos (acto r.). Nuo kepamos pupelės nuskyla pergamentinis apvalkalas, kurį panaudoja kaip organinę trąšą arba mulčiavimo medžiagą. Jis pašalinamas supilus pupeles į specialią mašiną – vėtytuvą. Vėtytuvas pašalina išorinį apvalkalą bei surūšiuoja pupeles pagal dydį. Tai yra pagrindinis produktas šokolado gamybai. Šios pupelės specialia mašina sugrūdamos ir gauti milteliai yra 50-70 mikronų dydžio (1 mikronas yra viena tūkstantoji milimetro dalis), gaunama tiršta masė. Tačiau tam, kad šokoladas būtų švelnus kakavos milteliai turi būti dar smulkesni ir gerai tarpusavyje išmaišyti. Gauta šokolado masė dedama į specialų įrengimą, kurio viduje yra granito girnos dar labiau smulkinančios šokolado žaliavą. Čia šokoladas įgauna švelnią, aksominę tekstūrą. Čia dalelių dydis yra 18-20 mikronų. Saldus šokoladas gaunamas sumaišant kartųjį šokoladą su cukrumi, vanile ir kitais prieskoniais. Šokolado masė su prieskoniais perkeliama į specialų maišytuvą. Jame masė yra kaitinama ir maišoma, kol pasidaro vientisa. Šis maišymas trunka kelias valandas (kai kurie gamintojai šį procesą atlieka apie 72 valandas). Po maišymo proceso šokolado masė yra veikiama temperatūra: šokoladas yra kaitinamas ir vėsinamas kelis etapus. Pirmiausia šokolado masę reikia visiškai ištirpinti maždaug 122oF, tam, kad visiškai suardyti kakavos sviesto kristalinę struktūrą. Po to masę reikia atvėsinti, kad kristalai vėl susijungtų. Temperatūros laipsnis priklauso nuo šokolado tipo. Šio proceso metu yra stabilizuojami kakavos sviesto kristalai ir jie nustoja keitę savo dydį. Tai suteikia šokoladui blizgesio ir skardų garsą laužiant šokoladą. Paskutinėse gamybos fazėse šokoladas atvėsinamas, jis sustingsta ir galiausiai supakuojamas. Šiuolaikinės pakavimo mašinos mašinos supakuoja po šešis gaminius per 1 sekundę. Kai šokoladas jau yra popierėlyje jis pakuojamas į dėžes [12]. Pasaulyje gaminama tiek daug rūšių šokolado, kad tiems kas nori sukurti naują šokoladą dažnai tenka nusivylti. Šio produkto savybės yra labai klastingos ir jo paruošimas toks pat sunkus kaip ir metalo liejimas. Šokoladas sustingsta įvairių kristalų formomis, nuo kurių ir priklauso skonis. Kristalų forma svarbi tiek pat kiek ir šokolado ingridientu sudėtis, todėl pasiekti idealų variantą yra be galo sunku. Geros konsistencijos ir minkštų kristalų galime gauti tik ilgo maišymo dėka. Jei pagaminta masė nekokybiška ją galima iš karto išmesti. Pagaminus šokoladą jis turi būti atitinkamai laikomas, kol pasiekia vartotoją. Šokoladas turi būti laikomas stelažuose, sausoje ir tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Taip pat turi būti kuo mažiau pašalinių kvapų. Šokoladas labai jautrus net mažiausiems temperatūros ir drėgmės svyravimams, todėl patalpoje visuomet yra ne daugiau 180C šilumos ir oro drėgnumas ne didesnis nei 75%. Negalima dėžių su šokoladu dėti arti šildymo įrengimų, vandentekio ar kanalizacijos vamzdžių. Atstumas nuo jų turi būti ne mažiau nei 1 metras, o nuo sienų ne mažiau kaip 0,7 metro. Negalima šokoladai staigiai įnešti į šiltą ir drėgną patalpą. Vandens garai kondensuojasi ant šalto šokolado paviršiaus ir ištirpsta dalis cukraus. Kai vėliau drėgmė išgaruoja, cukrus vėl susikristalizuoja ir ant šokolado matomos baltos dėmės arba balti atskiri kristalai. Pakuotės sudrėkimas gali iššaukti greitą pelijimo ir gedimo procesą. Taip pat negalima laikyti šokolado šiltoje vietoje (kai daugiau nei +250C), veikiant tiesioginiams saulės spinduliams. Peršilimas skatina riebalų papilkėjimą. Šokoladas pasidengia pilkomis apnašomis, atrodo kaip supelyjęs, tačiau tokio šokolado kokybė išlieka gera. Anot galiojančių standartų, šokolado papilkėjimas yra neleistinas, nes prarandama prekybinė išvaizda. Kai kuriuose knygose dar ir dabar galima rasti senųjų šokolado gaminimo receptų, kurie buvo naudojami ten kur auga kakavmedžiai. Štai vienas iš jų: Šokoladui reikės: 2 svarų Sokonusko kakavos pupelių, 2 svarų Marakaibo kakavos pupelių, 2 svarų Karakaso kakavos pupelių, maždaug 4-6 svarų cukraus. Ruošimo būdas: pirmiausiai reikia paskrudinti kakavos pupeles. Geriausiai tam tinka skardinis dubuo, ne molinis, nes molinio indo sienelės sugeria skrudinamų pupelių išskiriamą aliejų. Negalima į tai žiūrėti pro pirštus, nes šokolado skonis ir kokybė priklauso nuo trijų dalykų: naudojamos tik sveikos ir nepažeistos kakavos pupelės; gaminant, bet ne anksčiau, reikia sumaišyti kelių rūšių pupeles; pagaliau labai svarbu, kiek pupelės skrudinamos. Skrudinti reikia tol, kol pupelės pradeda išskirti aliejų. Jei skrudinama trumpiau, šokoladas bus blyškios spalvos ir neskanus. O jei skrudinama ilgiau nei reikia, pupelės apsvils, ir šokoladas bus aitraus skonio. Kai pupelės apskrunda iki reikiamos kokybės, šluotele pašalinami jū lukštai. Po piesta, kur bus malamos pupelės, pastatomas gilus ketaus puodas su žarijomis, o kai piesta pakankamai įkaista, pupelės pradedamos malti. Nuo gabalo atskeltas ir sutrupintas cukrus malamas kartu su kakavos pupelėmis. Rankomis suformuojami pailgi ar ovalūs gabalėliai, kokie kam patinka, ir paliekami gulėti. Peilio galiuku galima išraižyti visokius ornamentus. Nemokšiškai suplaktas net geriausios rūšies šokolado gėrimas gali įgauti prastą skonį, o jei stinga žinių ar nepaisoma tikslaus virimo laiko, šokoladas bus per tirštas arba prisvils. Kad taip neatsitiktų, reikia laikytis šitokios eigos: pirmiausia į indą įdėti plytelę šokolado, įpilti vandens ir kaitinti ant silpnos ugnies. Vandens turi būti šiek tiek mažiau už puodelio, kuriame virs šokoladas, tūrį. Vandeniui užvirus, indas nukeliamas, ir šokolado plytelė smulkinama, paskui sutrinama, kad gerai ištirptų vandenyje. Masė vėl kaitinama ant mažos ugnies. Kai užverda dar kartą ir iškyla putos, reikia nedelsiant nukaisti. Atvėsusį šokoladą trečiąkart užkaitinti, o prieš užverdant nukaisti ir suplakti. Pirmiausia reikia plakti pusę viso kiekio, paskui tą patį padaryti su likusiu. Putotas šokolado gėrimas išpilstomas į puodelius. Vietoj vandens galima naudoti pieną, tik tuomet pakanka užvirti vieną kartą, o antrąkart pakaitinti tik tam, kad nebūtų per tirštas, tada suplakti. Šokolado gėrimas, virtas su vandeniu, lengviau virškinamas nei virtas su pienu [2]. Į pradžią   Šokolado biocheminė sudėtis Šviežioje pupelėje yra apie 30% vandens ir apie 30% sviesto. 100 g kakavos miltelių be cukraus sudaro 520 kalorijų ir be to į sudėtį įeina: gliucidų - 40g, lipidų - 29g, baltymų - 21g, magnio - 400 mg, kalio - 100 mg, kalcio - 100 mg, gele?ies - 12 mg, vitamino B1 - 0,12 mg, vitamino B2 - 0,38 mg, vitamino D - 0,0025 mg. Iš viso kakavos milteliuose randama daugiau nei 800 komponentų [16]. Šimte gramų šokolado yra: 50-55 % angliavandenių, 46-63% cukraus, 32-35 % riebalų, 5-6 % baltymų, 4-7% krakmolo. O taip pat ir drėgmės 1-1,5%, 0,4% stimuliatorių (t.y. teobrominas ir kofeinas, eteriniai aliejai), apie 1% mikroelementų Na, K, Mg, P, Fe ir vitaminų B1, B2 ir PP. Suvalgę 100 gramų šokolado plytelę, gauname net 550 kcal (2300 kJ), todėl nuo seno šokoladu papildomi lakūnų, kosmonautų, narų, sportininkų, ypač kopiančių į kalnus, studentų (egzaminų sesijų metu) maisto daviniai. Juodasis šokoladas, kurio sudėtyje yra mažiau nei 50% sausųjų kakavos medžiagų yra per švelnus. Žinoma, šokolade yra ir cukraus. Michel’is Chaudun’as, Paryžiaus šokoladininkas teigia, kad cukrus šokoladui reikalingas kaip mėsai druska. Cukrus ne tik paskanina šokoladą, bet ir taip pat suardo. Kitas ingridientas, kuris naudojamas šokoladui paskaninti – vanilė. Ją naudoja tik geriausi gamintojai, o daugelis naudoja dirbtinį etilo vaniliną, kuris buvo sukurtas XX amžiaus pradžioje ir išgaunamas iš medžių spygliuočių. Beveik visuose valgomuose šokoladuose yra sojos lecitinas. Jis veikia kaip emulsiklis ir stabilizatorius, į šokoladą dedamas kakavos smulkinimo ir maišymo metu. Svarbiausia jo funkcija pagerinti šokolado tekstūrą ir saugojimo kokybę. Į pradžią   Šokolado klasifikacija Desertiniam šokoladui naudojami kriollo veislės kakavmedžiai, išvertus reiškia “kilnioji kakava”. Ji vertinama dėl savo subtilaus skonio ir aromato. Šokoladui su įdarais naudojami forastero veislės kakavmedžiai, išvertus – “svetimšalis”. Tai yra žemesnės kokybės šokoladas, labiau veliasi burnoje, turi stiprų aromatą, bet jis užtikrina 75% pasaulinės šokolado gamybos. Ši rūšis buvo atrasta Vakarų Afrikoje, Brazilijoje ir Ekvadore. Dar yra trinitario – prieš tai buvusių rūšių hibridas. Ši rūšis užtikrina 20% pasaulinės šokolado gamybos. Šokoladas klasifikuojamas į: pieninį, kartųjį-grietininį, baltajį. Pieninis šokoladas labiausiai atspindi šalies skonį. Tai visuomet buvo Šveicarijos siuvenyras, nes čia jis ir buvo sukurtas. Šveicarijoje ir dabar gaminamas mažai pakitęs ir puikaus skonio pieniškas šokoladas. Pieniškas šokoladas nėra toks subtilus kaip juodasis, todėl kakavos pupelių maišymo procedura nėra labai tiksli. Yra dviejų tipų pieniški šokoladai, kurie priklauso nuo to kokio tipo pienas naudojamas. Europoje dauguma gamintojų naudoja kondensuotą pieną. Anglijoje ir JAV naudojami pieno ir cukraus milteliai. Belgiškas pieniškas šokoladas yra švelnesnis ir malonesnio skonio nei šveicariškas. Tipiškas pieniškas angliškas šokoladas yra “Cadbury”. Baltasis šokoladas tai kakavos sviesto, cukraus ir pieno kombinacija. Klasikinį desertinį šokoladą sudaro 55% kakavos masės. Šokoladas, į kurį dedamas kakvos sviesto pakaitalas – konditeriniai taukai, negali būti vadinamas šokoladu, bet tik saldžiaja plytele [19]. Geriausi šokolado gamybos meistrai – šveicarai ir prancūzai. Tobulybės ir puikaus skonio viršūnė – šokoladiniai triufeliai. Jie daromi iš šokolado, sviesto, grietinėlės, likerio, romo ar brendžio. Iš šių produktų formuojami kukuliai, apvoliojami kakavos milteliuose ar susmulkintuose riešutuose. Šokoladiniai triufeliai taip pavadinti dėl savo panašumo į grybą – valgomąjį trumą (triufelį), kuris prancūziškai vadinamas “truffle”. Taip pat norėčiau paminėti įdarus su kokiais dažniausiai būna šokoladai. Šis sąrašas gali būti be galo ilgas, nes šokolado gamintojai yra labai išradingi. Praline – riešutinė masė iš smulkiai trintų skrudintų riešutu, cukraus, riebalų ir kitų priedų. Dažnai gali būti sumaišyta su juoduoju šokoladu. Tokie šokoladai populiarūs Belgijoje. Nuga – konditerijos gaminys iš plaktų kiaušinių baltymų ar kitų putojančių priedų su karamelės sirupu, pridedant skrudintų riešutų ir kitų priedų. Pomadinė masė – plaktas sirupas iš smulkių cukraus ir krakmolo sirupo kristalų su sutirštintu pienu ir kitais priedais. Ji gali būti kietoka arba net skysta. Tokie įdarai labai populiarūs Anglijoje, Belgijoje ir JAV. Marcipanas – virtas arba šaltu būdu paruoštas konditerijos gaminys iš migdolų, cukraus ir kitų priedų. Cukrus yra išlydomas ir su maišomas su pertrintais migdolais, dažnai paskaninama pistacijomis. Grilia?as – konditerijos gaminys iš skrudintų migdolų ar kitokių riešutų trupinių ir lydyto cukraus. Kokie bus riešutai priklauso nuo šalies. Cukatos – produktas, paruoštas iš nepjaustytų arba pjaustytų sultingų vaisių, daržovių, citrusinių vaisių žievelių, apdorotų didesnės koncentracijos cukraus sirupu. Gianduja – riešutinis šokoladas, pagamintas iš pieniško arba juodojo šokolado, smulkiai sumaltų riešutų, sveikų arba skaldytų migdolų, lazdyno ar kitokių riešutų. Dažniausiai naudojami kaip įdarai šokoladiniams saldainiams. Vaisinės masės – tai masė verdama iš vaisių tyrių, kuriose yra daug pektino ir rūgščių. Labiausiai tinka abrikosų, agrastų ir kitos tyrės, sumaišytos su obuolių tyre. Pridėjus pektino arba krakmolo, vaisių tyrės verdamos, kol lieka 20-25% drėgmės [5]. Jūs be abejo žinote, kad kartais kremtant šokoladą, galima rasti riešutų. Bet ar teko kada nors užkąsti šokolado su riešutų pėdsakais? Žodis pėdsakai gal kai kam kelia šypseną, bet žmonėms, kurie kenčia nuo alerginių susirgimų, tai yra labai svarbi informacija, kuri papildomai žymima ant šokolado pakuočių, batonėlių, šokolado plytelių. Žymėti ant pakuotės riešutų ar baltymų pėdsakus nėra privaloma. Kai kurios įmonės tai daro savanoriškai. Riešuto pėdsakas nėra riešuto skeveldra, gabalėlis ar lukštas, kurį galėtume pajusti valgydami šokoladą. Kalbama apie teorinę galimybę kontakto su alergenu. Tos dalelytės, kurios teoriškai gali pasiekti vartotoją, pvz, žemės riešuto, jos yra tokios smulkios, kad mes jų nei skonio, nei kitais receptoriais nefiksuojame. Vadinamas riešuto pėdsakas į šokoladą be riešutų gali įsėlinti gamybos proceso metu. Pavyzdžiui, yra gaminamas šokoladas su žemės riešutais, o po to toje pačioje patalpoje arba gretimame ceche gaminamas juodas šokoladas. Tuomet atsiranda teorinė galimybė, jog labai riešutams alergiškas žmogus, valgydamas tą juodą šokoladą pajus organizmą dirginantį alergeną. Nors riešuto jis nei užčiuops, nei pamatys, nei sukramtys. Tai ir yra ant pakuotės žymimi riešutų pėdsakai - informacija labai jautriems alergiškiems žmonėms, nes riešutas, o ypač žemės, yra vienas pikčiausių alergenų. Todėl kai kurių šokoladų sudėtyje ir pažymėti riešutų pėdsakai. Tai ne pokštas, ne riešutų pėdutės, o svarbi informacija alergiškiems žmonėms. Jei ant šokolado pakuotės neparašyta "riešutų pėdsakai", tai nereiškia, kad jų iš tikro nėra [25]. Į pradžią     Šokolado degustavimas ir laikymo sąlygos Šokolado chemijos negali iššifruoti jokia moderniausia laboratorinė technika. Nei mikroskopo nei kito kokio įrenginio pagalba neįmanoma nustatyti šokolado skonio, todėl viską sprendžia degustatoriai. Šokolado skonis vertinamas specialioje kameroje, kuri apšviesta silpnai žalsva ar rausva šviesa – dėl tokio apšvietimo visi mėginiai atrodo vienodai neapetitiškai. Šokolado kokybę turi apspresti tik burna ir nosis. Pirmiausiai atidarant saldainių dėžutę ar šokolado plytelę turime patikrinti ar yra geras šokolado aromatas. Neturi jaustis jokiu cheminių priemaišų, nei kokoso riešutų kvapo. Taip pat neturi būti pasidengęs dulkėmis, nes tai reiškia, kad šokoladas yra senas arba buvo netinkamai laikomas. Negali būti aštraus riešutų kvapo, net tuo atveju jeigu šokolade jų yra [12]. Geras šokolado viršus yra blizgus, o jei šokoladas su priedais paviršius turi būti matinis. Ragaujant šokoladą, įsidėjus į burną, jei jis geros kokybės, minkštai ir švelniai tirpsta ant liežuvio. Tam didelę reikšmę turi kakavos sviestas. Kambario temperatūroje (220 C) kakavos sviestas yra kietas ir trapus, o jau 320 C – skystas. Todėl kakavos sviestas gerai tirpsta burnoje ir nepalieka suroko skonio. Tai vienas iš svarbių rodiklių vertinant šokolado kokybę [13]. Šį savybė ypač aktuali šiuo metu, kai šiuolaikinės technologijos toli pažengusios ir gamintojai siekia nuolat praplėsti šokolado asortimentą, norėdami tai padaryti kuo pigiau. Pigiau gaminant naudojami įvairūs pakaitalai, kurie neatitinka kakavos sviesto savybių: ištirpus burnoje lieka surokas skonis. Daugelyje šalių pakaitalai yra griežtai reglamentuojami, o Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje pagal galiojančius standartus draudžiama naudoti kakavos sviesto pakaitalą. Kaip minėjau, šokoladas pagamintas iš konditerinių riebalu vadinamas saldžiąj? plytele. Burnoje turime pajausti daugelį šokolado savybių. Turime pajausti ar šokoladas riebus ar vaškinis. Ar vanilės panaudojimas suteikia subtilų skonį ar jos per daug? Kiek šokoladas yra rūgštus arba klampus? Kadangi šokoladas yra konservatyvus produktas, tai konditeriams labai sunku kažką stipriai pakeisti. Dažnai nauji skoniai neranda reikalingo pirkėjo. Žinoma, kūrybiškumą galima išreikšti visur, bet ar valgytume šokoladą su špinatų įdaru? Tikriausiai nedrąsiai. Šokoladas be priedų gali būti laikomas iki 6 mėnesių, su priedais iki 3 mėnesių, o baltas šokoladas tik 1 mėnesį [26]. Kakavos laikymo s?lygos. Kakava yra natūrali ir tirpi. Natūrali – tai smulkūs, birūs milteliai, malonaus kvapo ir karstelėjusio skonio. Tirpi – tai kakavos pupelių išspaudų, cukraus, pieno miltelių, gliukozės, krakmolo ar kitų priedų mišinys. Skonis ir kvapas priklauso nuo priedų. Kakavos ar šokolado miltelius reikia laikyti tamsioje, vėsioje, sausoje vietoje, bet nebūtinai šaldytuve. Milteliai turi būti hermetiškai uždaryti. Taip pat laikytis ant pakuotės nurodyto galiojimo termino – vėliau nenaudoti. Kuo pakuotė patvaresnė ir sandaresnė, tuo laikymo laikas ilgesnis. Į pradžią   Šokolado patiekimas Šokolado atsiradimas paskatino porceliano pramonę. Kadangi šokoladas buvo geriamas, o dievų maistas negali būti geriamas iš bet ko, reikėjo specialių puodelių. Kiekviena save gerbianti šeima turėjo turėti bent vieną šokoladui gerti skirtą puodelį. Taigi Europoje kakava ar šokolado gėrimas pirmiausiai buvo tiekiami porceliano puodeliuose. Daugelyje šokoladoholikų puslapiuose nurodoma kaip reikia patiekti ir valgyti šokoladą bei šokoladinius saldainius. Manoma, kad valgyti šokoladą yra menas, ir šokoladoholikui tai lyg ceremonija. Pirmiausiai saldainis paimamas į rankas ir apžiūrimas jo popieriukas. Po to saldainis išvyniojamas ir padedamas į lėkštelę. Tada sulankstomas saldainio popieriukas ir saldumyną galima valgyti. Jei saldainiai yra dėžutėje, tai dėžutės viršelis dedamas įstrižai po saldainiais piešiniu į viršų, kad valgantieji jį matytų. Jei turime šokolado plytelę, ją būtina sulaužyti į mažesnius gabalėlius. Iš folijos, kurioje buvo šokoladas, rekomenduojama neišėmus šokoladą, suformuoti apvalų dubenėlį. Yra tiksliai paskaičiuota, kiek per metus kai kuriose ?alyse suvalgo ?okolado vienas žmogus (2 lentelė) [13]. 2 lentelė Šokolado vartojimo kiekiai įvairiose šalyse Eil. nr. Šalis kg/per metus 1. Vokietija 10,4 2. Šveicarija 10,3 3. Austrija 9,5 4. Danija 9,1 5. Belgija 8,5 6. Airija 8,5 7. Norvegija 8,5 8. Did?ioji Britanija 8,4 9. Prancūzija 7,8 10. Australija 5,8 11. JAV 5,3 12. Švedija 5,0 13. Nyderlandai 4,6 14. Suomija 4,0 15. Ispanija 3,5 16. Italija 3,3 17. Graikija 2,8 18. Japonija 1,9 Pobūvių metu šokolado gaminiai patiekiami su kava. Prie jų siūloma konjako, likerio, pusiau saldaus šampano, desertinio vyno. Triufeliai su kitais saldainiais nemaišomi, jie patiekiami atskirose lėkštėse ar vazose. Į pradžią   Šokoladas ir sveikata Sakoma, kad šokoladas gali sukelti spuoguotumą, dantų ėduonį, kad tai yra tukinantis bei nemaistingas produktas. Taip pat manoma, kad šokoladas veikia kaip antidepresantas bei afrodiziakas. Taigi, kokį poveikį šokoladas daro mūsų sveikatai? Blogas šokolado poveikis dažnai yra pervertinamas. Pensilvanijos medicinos mokykla ir JAV Karinio Jūrų Laivyno akademija padarė eksperimentus, kurių rezultztai parodė, kad šokolado valgymas (ar nevalgymas) nedaro jokios įtakos spuoguotumui [14]. Taip pat klaidingai manoma, kad šokoladas gali sukelti dantų ėduonį. Tyrimai rodo, kad šokolade esantis kakavos sviestas apsaugo dantis, na, o ?inoma cukrus, esantis ?okolade yra pavojingas dantims lygiai tiek pat, kiek ir kitas saldus maistas. Žinoma, valgant per daug šokolado gali kilti sveikatos problemų. Kakavos svieste yra daug riebalų, kurie didina cholesterolio kiekį kraujyje, o aukštas cholesterolio kiekis sukelia širdies ligas. Tačiau, kaip nustatė Kalifornijos universiteto mokslininkai, šokolade yra didelis kiekis cheminės medžiagos fenolio, kuris padeda sumažinti riziką susirgti širdies ligomis. Pasak JAV mokslininkų, šokoladas gali sąlygoti košmariškus sapnus. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog šokolade esantis kofeinas gali sumažinti organizmo išskiriamų cheminių medžiagų, kurios paralyžuoja žmogaus kūną miego metu, gamybą. Jei neišskiriama minėtos medžiagos, miegantis asmuo dažnai blaškosi sapne ir gali susižaloti. Pasak žurnalo “New Scientist”, vienas iš 2000 žmonių kenčia nuo miego sutrikimo, kai akių obuoliai ir galūnės neartikuliuotai juda. Virdžinijos valstijos Norfolko ligoninės specialistas Robertas Vorona, atidžiai išnagrinėjęs vieno iš pacientų atvejį, pastebėjo šio sutrikimo ryšį su šokoladu. Pasak mediko, šokoladas nesukelia sutrikimo, tačiau žymiai pablogina jau negaluojančių pacientų sveikatą [24]. Vienas iš gerųjų poveikių, kuriuos sukelia šokoladas, tai yra “malonumo pojutis”, kurį sukelia mėgavimasis šokoladu. Mokslininkai tiria, kokia medžiaga, esanti šokolade sukelia šį malonumo pojutį. Geriausiai žinomas yra kofeinas, šokolade esantis gan mažais kiekiais. Kitos medžiagos teobromino yra šiek tiek daugiau. Manoma, kad būtent šių medžiagų derinys ir sukelia tą “pakilėjimo” būseną. Taip pat šokolade randama fenyletilaminas, tai medžiaga gimininga amfetaminui, kuris yra stiprus stimuliantas. Būtent šios stimuliuojančios medžiagos veikia tas žmogaus smegenų dalis, kurios yra atsakingos už gebėjimą susikaupti bei išlikti budriu [6]. 13% prancūzių, net neslėpdamos, prisipažįsta, kad su šokolado pagalba kovoja prieš depresiją. Tačiau šokoladu pyktnaudžiauti nepatartina, nes galima susirgti šokoholizmu. Daugiausiai šokoholikių yra Anglijoje, per dieną jos gali suvalgyti po 4-5 plyteles šokolado [19]. Į pradžią   Šokolado panaudojimo galimybės Šokolado gurmanų teigimu šokoladą galima tik valgyti ir geriausiai nederinti jo su kitais produktais. Kai kurie netgi teigia, kad šokoladas dedamas į desertus ar pyragus yra tiesiog gadinamas. Nepaisant to, dažniausiai šokoladas naudojamas konditerijoje kaip sudėtinė dalis arba pats šokoladas bei karštas jo gėrimas kaip desertas.   Karštas šokoladas su pienu 200 g sutrupinto šokolado, 800 ml virinto karšto pieno, cukraus pagal skonį. Šokoladą suberti į prikaistuvį, užpilti trupučiu karšto pieno ir laikyti ant ugnies (bet nevirinti), kad šokoladas ištirptų, po to nukelti. Tada jį dar gerai sugrūsti šaukštu, išmaišyti su cukrumi, kol gausis tirštas kremas. Palaipsniui pilti karštą pieną, plakti šluotele, kad gerai susimaišytų. Karšto šokolado daugiau nebekaitinti, o tik perkošti per sietelį ar koštuvą, kad nebūtų grietinėlės ar šokolado gumulėlių. Kai tik perkošiama iškart patiekti. Šokoladas gali būti dedamas į pyragus, tortus, ledus, sausainius, bei gali būti naudojamas saldiems padažams. Taip pat gali būti naudojamas kaip patiekalo dekoravimo priemonė. Visi mano, kad šokoladas naudojamas tik konditerijoje, bet tai netiesa. Šiuo metu šokoladas naudojamas ir kulinarijoje ir alkoholinių gėrimų gamyboje.   Mėsos kukuliai su šokolado ir jogurto padažu 400 g maltos jautienos, 4 kiaušiniai, ½ šaukštelio druskos, ¼ šaukštelio maltų juodųjų pipirų, 60 g avižinių dribsnių, 1 svogūnas, 3 šaukštai miltų, 2 šaukštai sviesto, 350 ml jogurto, 80 g šokolado, 1 šaukštas maltų kmynų. Mėsą sumaišyti su 1 kiaušiniu, druska, pipirais ir avižiniais dribsniais. Svogūną supjaustyti smulkiais kubeliais, suberti į mėsą ir išmaišyti. Suformuoti 12 apvalių kukulių ir apvolioti miltuose. Keptuvėje ištirpinti sviestą ir pakepinti kukulius. Po to juos perdėti į kepimo indą ir pašauti į orkaitę, kepti atvirame inde. Jogurtą suplakti su 3 kiaušiniais ir kmynais, pagardinti druska ir pipirais bei sudėti sutarkuotą šokoladą. Po 20 minučių apkepusius kukulius užpilti paruoštu padažu ir troškinti dar 15 min., kol padažas sutirštėja. Taip pat šokoladas naudojamas ir kosmetikoje. Italijos grožio salonuose siūloma atlikti liekninamąjį masažą su karčiojo šokolado putomis. Skystasis juodasis šokoladas naudojamas veido kaukei. Kakavos granulės naudojamos švelnioms odos šveitimo procedūroms. Tarp desertinėmis vadinamųjų procedūrų karaliauja kelių etapųmasažas su karštu šokoladu. Iš pradžių žmogus masažuojamas šiltu kakavos sviestu, vėliau trinamas mineralinėmis druskomis, kurios išvalo odą. Pabaigoje kūnas ištrinamas karštu šokoladu [4]. Į pradžią   Garsiausi šokolado gamintojai Lietuvoje ir pasaulyje XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchard, Miltono Hershey šeimos. Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune. Dabar šį įmonė vadinasi AB “Kraft Foods Lietuva” ir šiuo metu gamina ?okolad? ir saldainius. Vėliau atsidarė šokolado fabrikas Šiauliuose. tai sietina su O. L. Koganų saldainių ir šokolado fabriko įkūrimu 1885m. Kasmet įmonė parduodavo apie 40 tūkstančių pūdų (pūdas -16,3805kg.) savo gaminių, kurių vertė buvo apie 400000 to meto rublių. Šiaulių saldainiai turėjo plačią carinės Rusijos rinką, pasiekdavo net Sibirą. Pirmojo šokolado ir saldainių fabriko sėkminga veikla ir vis auganti šios rūšies gaminių paklausa skatino sumanius Šiaulių miesto organizatorius steigti naujus saldainių ir šokolado fabrikus. Buvę parduotuvių tarnautojai Vladas Vaitkus ir Antanas Gricevičius Dvaro gatvės namo rūsyje 1911m. įsteigė nedidelę saldainių dirbtuvę ir pavadino ją "Birute". Steigti tokią dirbtuvę turint mažai kapitalo buvo didelė rizika. Saldainių dirbtuvėje be savininkų ir jų šeimų narių dirbo tik du saldainių vyniotojai. Pirmieji saldainiai buvo "Dul-dul-dudelė (poeto L.Giros eilėraščio pavadinimas). Vis auganti saldainių paklausa "Birutės" savininkams davė nemažai pelno. 1913m. Antanas Gricevičius nutarė atsiskirti ir įsteigti atskirą saldainių dirbtuvę. Jis miesto centre, Vytauto ir Tilžės gatvių kampe, nusipirko didelį žemės sklypą su sodu ir mediniu namu, kuriame ir įkūrė saldainių dirbtuvę "RŪTA". Pirmieji "Rūtos" darbininkai buvo patys savininkai - A.Gricevičius ir jo žmona Juzefa. A.Gricevičius konditerijos meno mokėsi Šiauliuose, Vilniuje ir Sankt Peterburge, o jo sukurtus saldainius greit pamėgo visi smaguriai. 1965m pirmą kartą "Rūtos" produkcija siunčiama į užsienį - Saudo Arabiją, Austriją, Etiopiją, Somalį Urugvajų, Kiprą, Nigeriją, Maltą, Keniją, Australiją. Šiuo metu įmonėje dirba apie 270 darbuotojų ir veikia aštuoni gamybiniai cechai. Čia gaminama daugiau nei 180 pavadinimų saldainių. Tai saldainių rinkiniai, kupolo formos riešutiniai-kreminiai saldainiai, minkštoji karamelė, saldainiai su likeriu, šokolado ir marcipano figūros, želė bei plaktos baltymų masės saldainiai, dražė, pralinė šokoladiniai saldainiai, gaminiai be cukraus, triufeliai ir vaisvandeniai. Atsižvelgiant į besikeičiančius pirkėjų poreikius, kasmet yra papildomas asortimentas [17]. Norėčiau paminėti, kad UAB “Rūta” yra ypatinga ir tuo, kad turi savo himną. Kitas ?inomas ?okolado gamintojas yra “Vilniaus pergalė”. AB „Vilniaus pergalė” istorija prasideda nuo konditerijos fabriko „Pergalė“, įkurto 1952 metais. Šiuo metu „Vilniaus pergalė” yra plačiausią asortimentą gaminantis konditerijos fabrikas Pabaltijo valstybėse. Jau daugiau kaip 50 metų čia gaminami – šokoladas, šokoladiniai saldainiai, sausainiai. Ypatingi šio fabriko gaminami saldainiai „Sostinės”, „Pergalė”, „Vilnius” turi savo nuolatinius pirkėjus. Šiuo metų čia gaminamas platus asortimentas gaminių: šokoladiniai saldainiai, neglaistyti saldainiai, irisai, šokolado plytelės, saldžiosios plytelės, šokoladiniai batonėliai, chalvos batonėliai, chalva, hematogenas, vafliai, kukurūzai, likeriniai saldainiai, sausainiai, karamelė, zefyrai, dražė. Produkciją yra eksportuojama į Vokietiją, Izraelį, JAV, Rusiją, Latviją, Estiją, Lenkiją [15]. Kaimyninės šalies, manau, žinomiausia ?okolado gamintoja yra AB “Laima”, kuri yra Latvijoje. Pirmasis konditerijos fabrikas Rygoje buvo įkurtas 1870 metais. Jį įkūrė Teodoras Rigertas ir pavadino savo vardu. 1925 metais tęsiant saldainių ir šokolado gaminimo technologijas gamykla buvo pervadinta į akcinę gamybos bendrovę “Laima”. XX amžiaus pradžioje fabrikas gamino apie 900 įvairiausių saldumynų rūšių. Šiuo metu čia gaminama karamėlė, šokoladiniai saldainiai, šokoladas, zefyrai. Jų prekės eksportuojamos į Lietuvą, Vokietiją, Izraelį, JAV, Kanadą, Čekiją, Rusiją [14]. Daugelis žino puikų rusišką šokoladą, kuri gamina konditerijos fabrikas “Rossija”. Šis konditerijos fabrikas įkurtas prieš 30 metų Samaros mieste. Buvusioje Sovietų Sąjungoje fabrikas “Rossija” gamino tik šokoladą ir šokoladinius saldainius, kai tuo tarpu visi kiti konditerijos fabrikai buvo universalūs: gamino ir karamėles, ir sausainius, ir vaflius ir kt. konditerinius produktus. Fabriko asortimentas nesikeitė labai ilgai. Šiuometu yra išlikės ir senas asortimentas šokoladinių gaminių, ir taip pat gaminami nauji produktai. Štai jau kelis metus “Rossija bendradarbiauja su konditerijos fabriku “Nestle”. Jų dėka buvo modernizuotas visas konditerijos fabrikas ir vėl pradėjo klestėti [18]. Taip pat yra kelios gerai žinomos šokolado gaminimo įmonės ir Šveicarijoje. Lietuvoje labiausiai paplitę “Toblerone”. Šokolado fabrikėlis ”Toblerone” įkurtas 1867 metais Berne. Įkūrėjas – Džeanas Tobleris. 1899 metais šokolado paklausa labai padidėjo ir D. Tobleris su sūnumis praplečia šokolado fabriką ir pervadina “Fabriq Chocolat Berne, Tobler & Cie”. 1908 metais Teodoras Tobleris ir Emilis Baumanas sukūrė unikalaus skonio ir trikampio formos šokoladą. Nuo tada “Toblerone” tampa Šveicarijos aukštos kokybės šokolado emblema. “Toblerone” pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių “Tobler” (pavardės) ir “Torrone”, iš italų kalbos medaus-migdolų nuga. Jie buvo pirmieji turintis patentą gaminti šokoladą su pienu, migdolais ir medumi. Daugeliui kyla klausimų, kodėl šis šokoladas yra sudarytas tarsi iš trikampių. Šiam klausimui paaiškinti yra net dvi versijos. Pirmoji – ši unikali forma paimta pagal Šveicarijoje labiausiai žinomo kalno Matterhorn formą. Grožėdamasis Alpių gamtovaizdžiu, Tobleris norėjo savo kūrinį susieti su Šveicarijos tradicijomis. Antroji versija: Teodoras Tobleris darbo reikalais dažnai vykdavo į Paryžių. Dažnai lankydavosi vaidinimuose ir vienam iš jų padarytas trikampis iš žmonių jam paliko gylų įspūdį [24]. Pasaulyje gaminama tiek daug rūšių šokolado, kad tiems kas nori sukurti naują šokoladą dažnai tenka nusivylti. Tačiau žmonės nenuleidžia rankų ir nuolat ieško naujų receptūrų ir naujų gaminimo būdų. Žinoma, kas ieško tas randa. Taigi buvo pasiūlyta gaminti šokoladą kakavos sviestą pakeičiant augaliniais riebalais. Konditerių norą kakavos sviestą keisti kitais augaliniais riebalais skatina galimybė sutaupyti nemažai lėšų ir atpiginti gaminius. Viena tona kakavos sviesto kainuoja 3000-3200 eurų (10,3-11 tūkst. litų), o pakaitalų galima įsigyti maždaug perpus pigiau – po 1500-2000 eurų (5,1-6,9 tūkst. litų) už toną. Kai bendrovė gamina labai didelius šokolado kiekius, susidaro solidžios pinigų sumos. Kakavos sviesto pakaitalai dažniausiai gaminami iš palmių aliejaus. Tokie riebalai panašiomis fizinėmis savybėmis, tačiau neturi gydomųjų, mitybinių kakavos sviesto privalumų. Kaune veikiančio šalies konditerijos pramonės giganto “Kraft Foods Lietuva” ryšių su visuomene vadovė Baltijos regionui Rasa Bagdonienė pranešė, kad “Karūnos” ir ”Karališko” šokolado plytelėms gaminti bus naudojamas tik kakavos sviestas. “Nuolat daugėja pirkėjų, kurie sutinka papildomai mokėti už gaminio kokybę, todėl Lietuvos saldumynų mėgėjai ir ateityje galės mėgautis tikru šokoladu”,- kalbėjo R. Bagdonienė. Bendrovė “Vilniaus pergalė” renkasi kitokią strategiją. “Jeigu visai nenaudosime augalinių riebalų, padidės šokolado savikaina ir negalėsime konkuruoti su kitų gamintojų produkcija”,- kalbėjo įmonės generalinis direktorius Algirdas Miltenis. Jo nuomone, toks nedidelis šokolado sviesto pakaitalų kiekis neturės įtakos gaminio skoniui ir kitoms savybėms. Jau dabar dalis “Vilniaus pergalės” šokolado plytelių gaminama su kakavos sviesto pakaitalais. ES šokolado specialistai 25 metus gynė naturalu kartųjį šokoladą nuo britaniško pieniško šokolado su augaliniais riebalais. Pagal ES normas šokoladas gali būti tik iš kakavos sviesto ir trupučio pieno, daug mažiau, nei jo naudoja anglai. Manoma, kad šis saldus ginčas jau išspręstas ir angliškas šokoladas bus įleistas į ES rinką. Dar 1973 metais, kai Anglija stojo į ES išsikovojo teisę, kaip ir kai kurios kitos šalys, nekeisti šokolado gaminimo receptūrų. Todėl jų šokoladais negalėjo būti prekiaujama ES. Tikrojo šokolado šalininkės Belgija ir Prancūzija surengė kampaniją prieš nestandartinę prekę. Jos gynė silpnai išsivysčiusias šalis, kur kakavos pupelių eksportas yra beveik vienintelis pajamų šaltinis. 1998/1999 metais pasaulyje buvo pagaminta 2 746 600 tonų kakavos pupelių. Iš jų 67,9% išaugino Afrikos valstybės, 17,7% - Azijos šalys ir 14,4% Amerikos šalys. Šį ginčą užbaigė Europarlamento deputatai. Pleriminariais duomenimis, jie pasiruošę ratifikuoti naujus šokolado standartus. Būsimo bendraeuropietiško šokolado negalės sudaryti daugiau nei 5% augalinių riebalų. Tokį gaminį siūloma pavadinti “šeimos pieno šokoladas”. Europoje dėl tokio sprendimo įsiplieskė žodinis mūšis tarp šokolado gamintojų ir žinovų. Pastarieji įsitikinę, kad dabar šokolado jau nebus galima vadinti šokoladu, ir ironiškai siūlė pardavinėti vyną su priedais. Šokolado žiaumotojų klubo generalinis sekretorius Jeanas Colaneris abejojo, ar nesąžiningi gamintojai laikysis didžiausios leistinos 5 % augalinių riebalų ribos, nes šokolado sudėties tikrinimo metodai yra gana nepatikimi. J. Colaneriui daugiausia nerimo kelia Rytų Europos bendrovių nesąžiningumas, mat 2004-aisiais jos be apribojimų galės žengti į Europos Sąjungos rinką [3].

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!