Šokio pamoka pradžios mokykloje

ĮVADAS Žmogaus egzistencijai aktualu ne tik materialios aplinkos, bet ir vidinio pasaulio, dvasinių vertybių sistemos suvokimas. Šią sistemą, apskritai kultūros, taip pat ir meno sampratą reikėtų pradėti brandinti jau vaikystėje. Asmens kultūros brandą skatina visuomenė, religija, pedagoginis procesas, taip pat ir meninis ugdymas. Tačiau visuomenė ir dominuojanti kultūros vertybių sistema, veikiama įvairių materialaus ir dvasinio pasaulio vieksnių, nuolat evoliucionuoja. Todėl materialios sferos vertybėms suvokti aktuali šio pasaulio samprata bei asmens emocinio ir praktinio santykio su juo nustatymas. Tuo tarpu dvasinių vertybių, taip pat ir meno sampratai svarbu žmogaus vidinio pasaulio raiška, to pasaulio materializmas išorinėmis priemonėmis ir praktine veikla. Asmens kultūra apima abi šias sferas kaip vientisą kokybę, o jos ugdymas – ir savirealizacijos galimybių plėtotę nuolat kintančioje aplinkoje. Deja, ugdymo praktikoje materialaus ir dvasinio pasaulio vertybių suvokimas dažnai išsiskiria, atitinkamai pažeidžiant ir asmens kultūros kaip sistemos vientisumą, jos kokybės bei savirealizacijos galimybių kaitą. Kartu ribojamos galimybės ir menui pasireikšti. Menas žmogui yra svarbi saviraiškos, savirealizacijos sfera. Kartu tai ir galimybė perimti žmonijos subrandintas dvasines bei menines vertybes, ugdyti savo individualią kultūrą. Tačiau, mums duota tik galimybė reikštis meno sferoje. Galias, poreikį, patirtį reikia išsiugdyti savo paties kaip asmenybės brandos bei sociokultūrinės integracijos procese. Tai reiškia, kad reikia išsiugdyti savo meninę kultūrą remiantis aplinkos teikiamomis galimybėmis. Tokias galimybes teikia aplinkoje funkcionuojanti paveldo kultūra, taip pat specialiai jaunosios kartos ugdymui skiriamas procesas. Tai pasakytina ir apie vaiką (7;7). Bręstanti vaiko kultūra skleidžiasi įvairiose meno sferose, taip pat ir meninėje. Čia ji įgauna specifinių bruožų, ypatybių. Todėl meninė vaiko branda, kaip reikšmingas kultūros ugdymo baras, negali likti be dėmesio bendroje švietimo sistemoje. Choreografija, viena iš meno šakų, padedanti visapusiškai ugdyti ir lavinti moksleivius, kelia bendrąją kultūrą, žadina estetinius poreikius. Tai veiksminga priemonė įtraukti moksleivius į mokymosi procesą, gerinti jų pasiekimus bei tenkinti prigimtinį poreikį judėti. Kartu su kitomis meno šakomis šokis padeda mokiniams išsiugdyti svarbiausius gebėjimus: kūrybiškumą (išreikšti mintį judesiu, kuriant taikyti žinomus judesius, šokio figūras), gebėjimą kelti bei spręsti problemas, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti. Šokiu (judesiu) ugdomi: • kūno motorika (koordinacija, lankstumas, vikrumas); • jutimai(kinetiniai, vizualiniai ir kt.); • emocijos (per jutimus ir suvokimą plėtojant jausmų kultūrą); • kinestetinis intelektas (lavinamas suvokimo ir kūrybos procesu); • estetinė nuovoka (per jutimus, jausmus ir intelektą ieškant grožio pajautimo ir supratimo); • kultūrinė savimonė (gimtosios ir kitų šalių kultūrų samprata); • socialinė patirtis (žmonių bendrumo jausmas, bendradarbiavimo įgūdžiai ir kultūra, tolerancija kitoms kultūroms ir socialinėms grupėms). Kaip ir kitų meninio ugdymo dalykų (muzikos, dailės, teatro), moksleivio ugdymas šokiu vyksta per judesio raišką (atlikimą, kūrybą) ir per šokio kultūros pažinimą (šokio atlikimą ir stebėjimą, interpretavimą ir vertinimą dabarties ir praeities, savo ir kitų kultūrų kontekste). Tai glaudžiai susiję ugdymo ypatumai, įgalinantys tenkinti kiekvieno žmogaus įgimtus pažinimo ir kūrybos poreikius. Šokio dalyku skatinama dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime. Bendrajam šokio dalykui keliami šie uždaviniai: • kompleksinis ugdymas, teikiantis galimybių panaudoti įvairias šokio veiksenas (atlikimą, interpretavimą, kūrybą, stebėjimą, šokio kultūros pažinimą); • subalansuotas ugdymas, derinant raišką ir pažinimą, įvairias šokio raiškos formas, žinių įsisąmoninimo lygius (nagrinėjimą, interpretavimą, vertinimą), įvairių laikotarpių, kultūrų ir žanrų šokio pažinimą, derinant ugdymo uždavinius ir progines užduotis, svarbias mokyklos bendruomenės gyvenime (vakaronės, koncertai, spektakliai); • nuoseklus ugdymas, apimantis visas ugdymo pakopas (ikimokyklinę, pradinę, pagrindinę, vidurinę). Šie bendrojo ugdymo šokiu aspektai sudaro visumą, tačiau atskirais amžiaus tarpsniais jie esti nevienodi: pradinėse klasėse didelė reikšmė tenka moksleivių aktyviajai raiškai – atlikimui ir kūrybai, aukštesniosiose klasėse išauga šokio kultūros pažinimo ir vertinimo vaidmuo. Šokiu ugdomos šios vertybinės nuostatos: • savigarba ir pagarba kitiems; • atsakomybė už savo veiksmus; • sąžiningumas ir dora; • pagarba tradicijoms ir kultšūrai. Šokis mokykloje glaudžiai siejamas su šiais bendrojo lavinimo dalykais: • doriniu ugdymu – t.y. pagarbaus mokinių bendravimo ir bendradarbiavimo, partnerystės, solidarumo jausmo ugdymu, pagalbos, garbingumo, atsakomybės, tolerancijos nuostatų diegimu. Šiuo atžvilgiu svarbus neįgalių vaikų integravimas šokio pamokose; • gimtąja kalba – siekiu per tautosaką ir folklorą pažinti tautos gyvenimo ritmą ir pasaulėjautą; siekimu ugdyti kalbos kultūrą, aiškiai ir raiškiai žodžiu ir raštu perteikti savo patirtį vartojant reikiamą žodyną, per judesį suvokti gimtosios kalbos artikuliaciją ir ritmą; • gamtos mokslais (biologija, chemija, fizika) – t.y. atkreipiant dėmesį į žmogaus organizmą, biologines jo funkcijas, fizinę ir dvasinę sveikatą; • matematika – ritmo, simetrijos, erdvės suvokimu; • visuomenės mokslai (istorija, geografija) – supažindinant su įvairių tautų, skirtingų istorinių laikmečių šokiais, jų raida, laimėjimais ir išliekamąja verte; • muzika, daile, teatru – atskleidžiant meninės išraiškos galimybių bendrumą, nagrinėjant praktinius meninės kūrybos principus, susipažįstant su bendąja meno istorija ir estetika; • kūno kutūra – ugdant mokinių fizines galias, stiprinant sveikatą, siekiant padėti patirti judėjimo džiaugsmą, ugdant sveikos gyvensenos sampratą, nuostatas bei įgūdžius. Tikslai ir uždaviniai. Ugdymo šokiu pagrindinis tikslas – ugdyti kūrybišką, aktyvią, estetinei ir kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybines galias tenkinti gebančią asmenybę, teikti kiekvienam žmogui būtiną bendrajį choreografinį išprusimą ir raštingumą. Ugdant šokiu siekiama: • puoselėti moksleivių pažintines galias, kūrybiškumą, smalsumą kaip svarbiausius siekius informacinėje ir daugiakultūrinėje visuomenėje; • pažinti estetines šokio judesio raiškos savybes bendrame kultūros kontekste; • ugdyti šokio suvokimą, gebėjimą interpretuoti ir vertinti; • suvokti svarbų šokio vaidmenį asmens ir visuomenės kultūriniame gyvenime; • supažindinti su šokio principais, procesais, struktūra ir leksika. Ugdant šokiu remiamasi natūraliu vaiko poreikiu judėti, socialiniu poreikiu būti draugėje bei prigimtiniu raiškos ir kūrybiškumo poreikiu. Ugdymas šokio pamokose grindžiamas pagarba mokinio asmenybei, pozityvia patirtimi, vertybių formavimu. Diferencijuota šokio pamoka labai svarbi lavinant individualius moksleivio choreografinius gebėjimus, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnių ypatumus. Plėtojama vaiko individualybė, sudaromos sąlygos jo saviraiškai. Ypač daug dėmesio skiriama integruojant specialųjų poreikių vaikus ir adaptuojant bendrąją programą. Rengiant individualiąsias šokio programas ugdymo metodai, tikslas, uždaviniai ir mokymo turinys formuojami atsižvelgiant į mokinių gebėjimus, poreikius ir amžių tarpsnių ypatumus. Ugdant šokiu taikomi aktyvaus mokymo metodai (pvz., grupinis darbas, improvizacijos ir žaidimo elementai, “minčių lietus” ir kt.) Nuosekliai ugdant šokiu mokymo turinio temos aktualinamos ir siejamos su besiformuojančios asmenybės poreikiais, išgyvenimais, suteikiant galimybę įgytus įgūdžius ir žinias taikyti sociokultūrinėje aplinkoje. VAIKŲ CHOREOGRAFINĖS VEIKLOS PRADMENYS Siekiant optimizuoti poveikio moksleivio meninei kultūrai turinį mokykloje, svarbi vaiko patirtis, įgyta mokykliniu laikotarpiu. Jos kokybę galima nustatyti tik konkrečioje klasėje. Šis vertinimas palengvėja, jeigu suvokiame ikimokyklinio laikotarpio ugdymo sistemos turinį bei rezultatus. Sistemos vertinimas yra sąlygojamas siekio realizuoti asmens meninės kultūros ugdymo tikslus, neapsiribojant tik tam tikrų meno rūšių pažinimu, žinių perteikimu, sprendžiant siaurus mokomuosius uždavinius. Todėl ir ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla, jos kokybės kaita vertinama šiuo, t.y. asmens kultūros, taip pat ir meninės kultūros kaitos požiūriu. Tik tokiu atveju pedagoginės pastangos, turinčios įtakos vaiko veiklos kokybės pokyčiams, gali tapti faktoriumi, veikiančiu ne tik tam tikrų meninės veiklos formų bei rūšių susiformavimą, bet ir bendrą asmenybės, šiuo atveju vaikiškos kultūros kaitą. Tai pasakytina ir apie vaiko choreografinę veiklą (73;7). JUDESIO PRIGIMTIS Choreografinė veikla grindžiama judesiu,jo atlikimo technikos bei prasmės kokybe. Būtent šią kokybę reikia pasiekti remiantis vaikui būdinga ir jam aktualia kompleksine veikla. Kita vertus, judesiai vaiko veikloje užima labai didelę dalį. Vadinasi, sąlygos bręsti choreografinei vaiklai – naujai vaiko veiklos kokybei – yra palankios. Ši kokybė nėra natūralios evoliucijos pasekmė. Ją tenka pasiekti atitinkamu pedagoginiu poveikiu. Todėl svarbu suvokti, ką turėtumėte veikti siekdami minimos vaiko veiklos kokybės. Pirmiausia apie judesio, jo prigimties bei paskirties sampratą. Filosofijoje judėjimas apibūdinamas kaip vienas iš svarbiasių materijos atributų, jos egzistavimo būdų. Jis apima visus gamtoje ir visuomenėje vykstančius procesus. Plačiausia prasme judėjimas – tai materialių objektų kitimas apskritai, bet kokia jų sąveika. Kadangi pasaulis begalinis, tai bet koks kūnas dalyvauja begalinėje daugybėje judėjimo formų. Taigi judėjimas lemia materijos ypatybes, struktūros organizaciją ir egzistavimo pobūdį. Žmogaus poreikis judėti kyla iš pačios jo prigimties, iš tų pačių judėjimo visatoje dėsnių ir principų. Žmogaus medžiagų apykaita, kvėpavimas, maitinimasis tap pat remiasi į tą patį ritmiškai ar ratu vykstantį judėjimo principą, judėjimo, kuris valdomas sąrišingumo dėsnio, t.y. susijungimo ir išsilaisvinimo geismo. Tai gyvybingumo, egzistencijos sąlyga. Taigi kiekvienam iš mūsų poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas. Jį slopinant kartu slopinama bei neigiamai veikiama medžiagų apykaita, sutrikdomas natūralus žmogaus santykio su aplinka procesas, ne tik fizinė, bet ir dvasinė asmenybės raida. Tai pažeidžia organizmo kaip vientisos sistemos judėjimą, sugriauna savęs kaip nedalomos visumos suvokimą, o santykis su aplinka tampa dar labiau ribotesnis. Todėl judėjimas, kūno judesių sistema yra svarbi žmogaus gyvybingumo palaikymo sąlyga, o jų atlikimo bei prasmės kokybė – santykio su aplinka realizavimo sąlyga. Iš to kyla ir estetinio santykiosu aplinka poreikis bei kokybė, kuri lemia ir choreografinių judesių, šios veiklos bei apskritai šios meno rūšies aktualumą žmogui. Kiekvienas išorinis kūno judesys yra vidinio gyvenimo išraiška, nes jis pasireiškia kaip įtampos ir atpalaidavimo kaita, verčianti judėti mūsų raumenis. Nuolatinio proceso dėka nuo nekoordinuoto, spontaniško judesio pamažu peraugama į valdomą, organizuotą ir kryptingą judėjimą bei atitinkamus judesius. Gracija gali būti apibūdinama kaip ypatinga žmogaus judesių savybė, apimanti jų lengvumą, gražumą, vikrumą, plastiškumą, ritmiškumą. Tai išoriniais požymiais apibūdinama savybė. Tačiau ji neatsiejama ir nuo asmenybės dvasinio pasaulio. Vadinasi, judesių gracija yra kūno, sielos ir proto harmonijos išraiška, kurios pamatai dedami dar ankstyvojoje vaikystėje. Judėjimą, judesius skatina ne tik žmogaus biologiniai bei vidinio pasaulio poreikiai. Ne vienam iš mūsų teko matyti, kaip vos pradėjęs vaikščioti vaikas, išgirdęs muziką, ritmingai linksi, trypčioja, tūpčioja ir pan. Nors judesiai savotiškai nerangūs, nekoordinuoti, suaugusius jie jaudina ir žavi. Jų vertinimai, dėmesys skatina judesius. Tai “žavaus nerangumo” laikotarpis. Tačiau žavėjimasis panašiais judesiais neatmeta galimybės juos tobulinti. Per ilgai toleruojami jie tampa judėjimo trūkumu, trikdančiu vaiko brandą ir keliančiu susirūpinimą tai suvokiančiam suaugusiam žmogui. Todėl ieškoma judesių tobulinimo būdų. Įvairūs žaidimai, fiziniai pratimai – tai elementariausios ir populiariausios vaiko veiklos formos, skatinančios jo psichofizinę brandą. Šiame procese judesio reikšmė ir jo tobulinimo poreikis ypač ryškus. Tačiau ir panašus procesas, ir atitinkami judesio kokybės bei asmenybės brandos rezultatai priklauso ne tiek nuo vaiko, kiek nuo aplinkos, suaugusiųjų organizuojamo ugdymo. Judesio evoliucija priklauso nuo jo atlikimo bei prasmės kokybės kaitos. Tai vientisa kokybė. Tačiau poveikis jai gali būti ir vienpusiškas. Pavyzdžiui, pratybomis galima tobulinti tik jo atlikimą, neskatinant prasmės kaitos. Todėl ypač aktualūs būdai, galintys užtikrinti vientisą, visybišką, o ne vienpusišką šios kokybės kaitą, t.y. paralelinę atlikimo bei prasmės kokybės kaitą. Šiuo požiūriu vertingi yra vaikų žaidimai, rateliai. Todėl pastaruoju metu vaiko veikloje vis plačiau taikomi įvairūs choreografiniai elementai, populiaresnės darosi šokio pamokėlės. Visa tai gali nuolat veikti judesio kokybės kaitą, kaupti raiškos judesiu patirtį ir tuo brandinti vaikui aktualią choreografinę veiklą. Tai nauja vaikui aktualios veiklos kokybė, kuri, kryptingai dirbant, gali būti pasiekta. Vaiko choreografinė veikla bei procesas – tai tokia ugdymo forma, kai vaikui aktualioje veikloje taikant choreografines raiškos priemones bei jų reikšmes, neapsiribojama vien tik vaikų judesių kokybės, diapozono, judėjimo patirties turtinimu. Tinkamai organizuojama šiame amžiaus tarpsnyje veikla yra vientiso asmenybės ugdymo dalis, padedanti pamatus judesių raiškos, jų meninės kokybės bei asmens choreografinės kultūros apskritai formavimuisi ir tolesnei plėtotei. Vertinant judesio paskirtį bei vaiko poreikius galima teigti, kad judesio ugdymas turėtų būti grindžiamas: • natūralia jo prigimtimi ir paskirtimi; • visybiška jo kokybės kaita; • orientuojantis į raiškos judesiu ir choreografinės veiklos kaip vaikui aktualios veiklos – savirealizacijos būdo – bei apskritai vaiko choreografinės kultūros ypatybes (73-76;7). JUDESIO KOKYBĖS PROBLEMA Judėjimas, judesių specifika yra sąlygojama vaiko brandos, jo egzistavimo poreikių. Tačiau judesių kokybė ir ypač tos kokybės kaita daug kuo priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas reiškiasi, sąlygų. Pavyzdžiui, šokant poroje ar grupėje jam būtini atitinkamos kokybės judesiai ir savo kokybe jie gali skirtis nuo tų, kurių reikia šokių žingsnius atliekant individualiai.kitaip tariant, grupėje reikia derinti žingsnio ilgį, judėjimo tempą ir pan. Vadinasi, aplinka, išoriniai veiksniai yra labai svarbūs tobulinant judesio kokybę. Kita vertus, aplinkos sąlygos judesio kokybės kaitą gali veikti įvairiai. Pavyzdžiui, fiziniai pratimai gali ugdyti vikrumą, jėgą, judesių koordinaciją. Tuo tarpu vaidybinis žaidimas brandins atitinkamų santykių sampratą, judesio prasmę, nors jo atlikimas taip pat bus tobulinamas. Todėl norint optimizuoti ugdymo vaikui poveikį, pirmiausia būtina įvertinti judesio kokybę, tuo pagrindu galimus jos kaitos uždavinius bei asmenybės ugdymo apskritai choreografine veikla siekius. Ikimokyklinio ugdymo tikslas – šeimoje ir darželyjepuoselėti visas vaiko galias, lemiančias jo asmenybės vystymąsi ir socializacijos sėkmę, tinkamą brandumą mokyklai. Tai taikoma ir vaiko choreografinei brandai. Tiesa, vaikų darželio programose choreografinė kultūra bei veikla nėra išskiriama kaip atskira meninio ugdymo sritis, kaip tai padaryta su daile, muzika, teatru. Čia šokis yra tik muzikos arba kūno kultūros pamokėlių dalis, padedanti įtvirtinti ritmiškumą, lavinti dėmesį, judesių koordinaciją bei motoriką. Panašią patirtį bei judesio sampratą vaikas turi ateidamas į mokyklą. Kita vertus, į pirmą klasę vaikai galėtų ateiti jau turėdami tam tikrų choreografijos žinių, įgūdžių, fizinės brandos kokybę. Tai rodo siūlomas jiems repertuaras. Galima teigti, kad ateidami į mokyklą vaikai jau turėtų pakankamai gerai orientuotis erdvėje – skirti, kur dešinė, kur kairė, kas prieš juos, už jų ir pan., kaip sustoti į ratą, į eiles, mokėti lietuviško šokio žingsnių. Be to, svarbus ir judesių diapozonas bei jų atlikimo kontekstas. Šiuo požiūriu aktualu, kad pirmaklasis suvoktų: • judesius vietoje (lingavimas, siūbavimas, pasilenkimas, judesius galva, rankomis ir pan.); • erdvinius judesius (ėjimas, bėgimas, žygiavimas, šokinėjimas, šuoliavimas, striksėjimas); • judesių atlikimo įvairovę (greitai, lėtai, pirmyn, atgal, atsistojus priekiu, nugara, šonu, keturiomis); • judėjimo kryptis (tiese, zigzagu, ratu, kvadratu ir pan.) tokiai patirčiai svarbu ritmas. Jo aktyvumo pagrindą sudaro ne tik garsų santykiai, jų realizavimas atitinkamu judesiu, bet ir specialūs šių santykių atlikimo būdai: plojimas delnais, plojimas delnais per kelius, beldimas koja, spragsėjimas pirštais, caksėjimas liežuviu, fiksavimas vokaliniais garsais. To galima išmokti specialiomis pratybomis. Tačiau tai nebus patirtis, susieta tiesiogiai su visybiška judesio kokybės kaita. Todėl aptariamą judesio atlikimo patirtį aktualu įgyti ikimokykliniame amžiuje, kol dar kuklesni raiškos poreikiai, ribotesni judesiai, kol tokios apimties bei turinio veikla gali tenkinti savirealizacijos poreikius bei choreografinės veiklos formavimo siekius. Panašių įgūdžių siekiama muzikos, kūno kultūros pamokėlėse, rengiant programėles šventėms, rytmečiams ir pan. Tačiau ši veikla dažniausiai skirta bendram vaiko ugdymui, tiesiogaiai nesiekiant jo choreografinės veiklos ir kultūros brandos. Tai, viena vertus, riboja vaikų choreografinės veiklos patirtį ir jos plėtojimo galimybes mokykloje, antra vertus, stabdo judesio kokybės kaitą ir apskritai galimybes choreografijos menu veikti asmens, jo kultūros, taip pat ir meninės kultūros brandą. Todėl judesio kokybės kaitą ikimokykliniame amžiuje aktualu sieti su vaiko veiklos kaita, siekiant jos choreografinės kokybės. Per kūno kultūros pamokėles salėje judesiai dažnai atliekami pagal muzikos akompanimentą. Todėl lengviau yra lavinti judesių grakštumą, ritmiškumą, tikslumą, gebėjimą atlikti judesį nurodyta amplitude ir tempu. Tai jau ir šokio elementai bei šiai veiklai aktuali patirtis. Tačiau pastarosios plėtotė dažnai apsiriboja judesių atlikimo technikos tobulinimu. Deja, tokia ji negali būti pagrindas choreografinei veiklai, kuri taptų aktuali vaiko raiškai ir kaip asmens savirealizacijos būdas galėtų pakeisti kompleksinę veiklą. Akivaizdu, kad ateinančiam į mokyklą vaikui aptariamos patirties nepakanka. Ji dažnai vienpusiška, apimanti tik judesių diapazoną, atlikimo techniką. Šioje grandinėje trūksta vienos iš svarbiausių grandžių – judesio prasmės sampratos, meninio judesio, kaip choreografinės kultūros ir veiklos pamato, suvokimo užuomazgų. Tokia veikla ir jos ugdymo procesas prasilenkia su choreografinės kultūros ir choreografinės veiklos menine kokybe. Šis tūkumas trikdo natūralią judesio kokybės ir choreografinės veiklos bei choreografinės kultūros apskritai brandą. Jeigu įtvirtinta panaši judesio samprata bei veiklos ugdymo inercija, tai ją pertvarkyti nelengva net mokykloje, kur choreografinei veiklai skiriamas jau didesnis dėmesys (76-79;7). ŠOKIO PAMOKOS STRUKTŪRA Šokio pamoką, kurios svarbiausias tikslas – išmokyti šokį, galima vesti taip: 1. Choreografinis pasisveikinimas. Muzikinis metras – 2/4, 3/4, 4/4. Trunka 2, 4, 8 taktus. 2. Temos, tikslų, uždavinių skelbimas. 3. Apšilimas (ritmika ir plastika). Trunka 5 – 10 min. Jo tikslas – sušilti, išsijudinti, pasiruošti darbui. 4. Tautinio šokio žingsnelių (-io) mokymas. 5. pasirinkto šokio mokymas. 6. Apibendrinimas. 7. Įvertinimas (pagiriamuoju žodžiu, pastaba, paskatinimu arba pažymiu). 8. Namų užduočių skyrimas (prisiminti ką mokėmės, išmokyti tėvelius, senelius, broliukus, sesutes, kiemo draugus ir pan.). 9. Choreografinis atsisveikinimas (toks pat, kaip ir pamokos pradžioje). Šokio mokoma tokia tvarka: 1. Pasakyti pavadinimą. 2. Supažindinti su muzika. Padainuoti, pagroti ar paklausyti įrašo nuo pradžios iki galo. 3. Išnagrinėti: a) naujas sąvokas, žodžius, posakius; b) dainuojamojo teksto turinį; c) su kokiais liaudies papročiais ar apeigomis šokamas variantas yra susijęs. 4. Mokyti tekstą (kartais, jei choreografija nesudėtinga, tekstas mokomas šokant). 5. Nuosekliai mokyti būdingesnius to šokio žingsnius, derinius, akcentuojant ritmiškumą. 6. Mokyti šokį dalimis, posmais. 7. Pašokti visą šokį nuo pradžios iki pabaigos be sustojimo. CHOREOGRAFINIŲ ELEMENTŲ SISTEMA PRADINĖSE KLASĖSE Pedagoginiame procese vaiko veikla pamažu prisodrinama choreografinių elementų. Ji gali tapti aktuali ir pakeisti ankstesnę kompleksinę, jeigu perteikiamų elementų sistema savo kokybe atitinka bendros choreografinių elementų sistemos ir vaiko veiklos kaip sistemos esmę. Kitu atveju choreografinė veikla negalėtų funkcionuoti kaip savita sistema ir negalėtų pasidaryti įdomi, reikalinga vaikui, jo raiškai, vadinasi, ir pakeisti dominuojančią kompleksinę veiklą. Šokio žingsniai vaikų repertuare. Būtinas choreografinės veiklos komponentas yra šokio žingsnis, jo atlikimo įgūdžiai. Kita vertus, vaikui aktualu ne pats žingsnis, jo atlikimo tobulinimas, o žaidimas, ratelis, šokis. Todėl jų mokymas bei atlikimas yra svarbi žingsnių sistemos bei apskritai choreografinės veiklos tobulinimo sąlyga. Šiuo požiūriu įdomu panagrinėti pirmaklasių šokių repertuarą. Jis rodo moksleivių ugdymo galimybes, kartu ir choreografinę patirtį, kurią galėtų, o gal ir turėtų vaikas įgyti ikimokykliniame amžiuje. Pirmaklasių repertuaro kūriniuose dažniausiai aptinkamas paprastasis šokio žingsnis (kiti rečiau). Išskyrus paprastąjį žingsnį, kitų žingsnių įgūdžiai lavinami ribotai. Tiesa, lavinti galima ir kartojant tą patį šokį. Tačiau vaikams jis gali nusibosti. Todėl reikėtų pirmaklasių repertuarą papildyti įvairesniais šokiais. Pirmaklasių repertuaras ribotas ne tik šokių pasirinkimu.repertuaro kūriniuose šokių žingsnisi neapima choreografijos elementų sistemos, kuri galėtų būti pateikiama šio amžiaus vaikams.kaip rodo praktika, pirmaklasiai ir net ikimokyklinukai pajėgūs atlikti tokius šokių žingsnius: • paprastuosius, grindžiamus ėjimu (aukštas paprastasis, stangrus paprastasis, stiebsnis, brauktukas, svyravimas, trepsimasis); • bėgamuosius, grindžiamus bėgimu (liaunas bėgimas, trypukas); • pašokamuosius, grindžiamus pašokimu (šoninis, kubilo, skėstinis liuoksnis, glaustinis liuoksnis, pakaitinis kiuoksnis, suktinis liuoksnis, suktinis stryksnis, ristūno šuolis). Deja, repertuare tokių šokių nenumatyta. Vadinasi, galima teigti, kad pirmaklasių repertuaras “nereikalauja” vaiko choreografinės veiklos, kurią jis yra pajėgus atlikti. Kartu neišnaudojamos vaiko brandos galimybės jo choreografinei veiklai tobulinti ir apskritai kultūrai ugdyti. Šių žingsnių sistema nėra nuosekli. Pavyzdžiui, vienas šokis grindžiamas polkos žingsniu, kuris apima dvigubąjį ir kubilo žingsnius. Tuo tarpu kubilo žingsniui įtvirtinti repertuare šokio iš viso nėra. Vadinasi, šiuos įgūdžius reikėtų įgyti tiesiogiai mokantis polkos žingsnio. Žinant, kad vaiko choreografinė patirtis menka, o ir psichofizinės galimybės ribotos, toks nenuoseklumas gali atsiliepti ne tik ugdymo rezultatui, bet ir apskritai į raišką orientuotos vaiko veiklos organizavimui. Todėl dirbdamas klasėje siūlomą repertuarą mokytojas turėtų jį papildyti. Suprantama, vaiko choreografinė veikla remiasi išmoktais žingsniais. Ugdymo požiūriu jie yra reikšmingi ir veiklos tobulinimui, ir įvairesnio repertuaro parinkimui, tuo žadinant vaiko interesą šiai veiklai. Tačiau ne mažiau reikšmingas ir naujų žingsnių mokymas, ko ir siekiama pedagoginiame procese. Susikabinimai vaikų repertuare. Šokiai grindžiami jiems būdingais susikabinimais, kurie reikalauja ne tik žingsnių atlikimo naujame kontekste įgūdžių. Pedagoginiu požiūriu – tai kartu ir savita choreografinės veiklos tobulinimo pakopa. Todėl žingsnių atlikimas susikabinus įvairiais būdais tampa vienu iš vaiko choreografinės veiklos tobulinimo veiksnių, jos brandos požymių. Susikabinimai yra nevienodo sudėtingumo, todėl vaiko veiklą reikėtų grįsti prieinamiausiais ir taip lavinti šokių atlikimo įgūdžius bei plėtoti choreografinę patirtį. Kita vertus, ugdant vaiką svarbu apimti visą sistemą, t.y. visas susikabinimų rūšis. Tiesa, viena susikabinimų rūšis vaikams gali būti per daug sudėtinga (stovint pasisukus vienas į kitą nugara). Tačiau augant bei įgyjant atitinkamą choreografinę patirtį ir jie taps prieinami. Pirmaklasiams siūlomame repertuare yra tik keturių rūšių susikabinimai. Tačiau poveikis šiai patirčiai priklauso nuo to, kaip dažnai jie kartojasi šokių repertuare, kiek šokių grindžiami vienokiais ar kitokiais susikabinimo būdais. Dirbdamas klasėje mokytojas turėtų pirmaklasių repertuarą papildyti pagal choreografinių elementų sistemos visybiškumo rodiklį, nes į repertuarą neįtraukta ne tik vaikams tinkamos susikabinimų rūšys, bet ir būdai. Praktika rodo, kad vaikai gali šokti ir kitais būdais. Šokių figūros vaikų repertuare. Šokių figūros – žingsnių bei susikabinimų derinių sujungimo būdas. Tai savita vaiko choreografinės veiklos tobulinimo pakopa. Siekiant erdvės pojūčio, plėtojant kūrinio turinį bei ugdant jo suvokimo įgūdžius, šokių figūros tampa ypač reikšmingos. Jų taikymo ugdomasis poveikis pedagoginiame procese neginčytinas. Kita vertus, kiekviena šokio figūra savaip koreguoja bei lavina specifinius įgūdžius.tačiau patį visybiškumą lemia ne pavienės figūros, o realizuojama jų sistema, kuri gali būti pristatoma parinktu šokių repertuaru. Išskiriamos tokios šokio figūros, kurios tinka vaikams: • eilė; • ratas; • virtinė; • vora; • pusratis. Vaikams tinkamos šokių figūrų formos: • tiltelis; • gyvatėlė; • varteliai; • landžiojimas; • žvaigždutė; • aštuonetukas. Tačiau, šokių figūrų ir jų formų sistema rekomenduojamu repertuaru pristatoma neišsamiai ir tuo riboja tiek choreografinės veiklos tobulinimą, tiek ir apskritai jos įtaką vaiko brandai. Šokių repertuaro vaikams prasmė. Šokiai, rateliai vaikui prasmingi tie, kurie grindžiami jo pasaulėjauta. Tai ne tik originalus pasaulio, aplinkos suvokimas, bet ir saviti realios aplinkos vaizdai, siužetai, santykiai su natūra. Tai sąlyga jo saviraiškai, savirealizacijai, vadinasi, ir patirtis būsimajai meninei veiklai. Todėl pedagogui svarbu suvokti šokio reikšmę asmenybės brandai, taip pat choreografinės veiklos kaip vaikui aktualios veiklos, kaip savirealizacijos būdo kaitai. Kitaip tariant, be choreografinių elementų sistemos, ne mažiau svarbi ir repertuaru fiksuojamų vertybių sistema Vaikų šokių tematika. Liaudies kūryba užfiksuotas žmogaus santykis su natūralia to meto aplinka. Panaši pasaulėjauta būdinga ir šių dienų vaikui, nors pati aplinka ir pakitusi. Tokią pasaulėjautos specifiką lemia vaiko brandos ypatybės. Todėl liaudies kūrybos pavyzdžiai vaikui ugdyti tinka ne tik savo struktūra bei suderinta jos sistema, bet ir turinio tematika. Tematika yra labai svarbi ir pasaulio pažinimo, ir asmens dvasinės kultūros, santykių sistemos ugdymo požiūriu. Jeigu išsaugoma vaikui aktuali į raišką orientuota veikla, ją fiksuojamas individualus santykis. Santykiai, kurie užfiksuoti kūrinio turinyje ir savo esme bei fiksavimo forma atitinka vaiko brandą, minėtoje veikloje aktualizuojami, tampa reikšmingi asmeniniu požiūriu ir taip gali plėtoti vaiko vertybių sistemą. Todėl tematikos įvairovė aktualesnė pasaulio pažinimui, o santykių aktualizavimas – asmens dvasinei brandai. Pedagoginiame procese vaikui aktuali žaidimų, veiklos, kuri jais grindžiama, įvairovė. Vadinasi, pedagoginiame procese kūrinių tematikos įvairovė aktuali bet kokiu taveju. Pirmaklasiams siūlomas šokių repertuaras pagal K. Poškaičio šokių tematikos klasifikaciją: • gyvūnija; • darbas; • socialinė; • karinė – istorinė; • šeimos santykiai; • augmenija. Lyginant su suaugusiųjų šokiais, nėra vestuvių, krikšynų, mitologinės tematikos pavyzdžių. Be to, mažai darbo, augmenijos (ypač vaikams aktuali) tematika kūrinių. Vaikų santykių choreografinėmis priemonėmis raiška. Vaiko vidinis pasaulis, santykių sistema fiksuojama jam akltualia į raišką orientuota veikla. Ši veikla yra kompleksinė, apimanti įvairias raiškos priemones. Vaikų choreografinio ugdymo procese svarbu į jiems aktualią veiklą integruoti kuo daugiau šios sistemos elementų ir raišką grįsti jais. Tačiau raškos kokybė priklauso ir nuo to, kokią prasmę gali perteikti vienas ar kitas veiksmas, judesys, šokio žingsnis, kokia prasmė jiems priskirta, kokią tos prasmės kokybę jau turi vaiko patirtis. Žaisdamas savo santykius vaikas dažnai materializuoja personažų veiksmais, jiems būdingais judesiais, garsais. Repertuare išsiskiria kūriniai, kuriuose, remiantis žodinio teksto turiniu, pats vaikas yra personažas. Jis kalba to personažo lūpomis ir atlikinėja žodžių prasmę atitinkančius veiksmus. Tačiau panašūs veiksmai jam žinomi iš patirties, yra kažkiek saviti ir taikomi savitai, jo sugalvotu būdu. Pavyzdžiui, žaisdamas grasina pirštu katinėliui – “katinėli, nu nu nu...” ir pan. Kitai kūrinių grupei būdinga tai, kad vaikas vaizduoja personažą šiam būdingais judesiais. Tokie judesiai dažniausiai yra konkretesni, labiau apibrėžti lyginant su minėtais. Pavyzdžiui, vaikas, išskėtęs į šalis rankas, atitinkamais rankų ir plaštakų judesiais vaizduoja, kaip skrenda uodas. Išsiskiria ir judesių grupė, kuri siužetui perteikti tiesioginės prasmės neturi, o perteikia tik bendrą nuotaiką, yra bendravimo šokant priemonė. Tai vaikų šokių judesiai: įvairūs lingavimai, sukimasis susikabinus už parankių ir pan. Išskirtas judesių grupes galima vertinti ir kaip judesio prasmės ugdymo pakopas: vaikas taiko judesius santykiams perteikti, vaizduodamas personažus ir pamažu kyla link šokio kaip bendravimo priemonės, kaip santykių reiškimo, vadinasi, ir asmeniniu požiūriu jam aktualios priemonės sampratos bei pojūčio. Savo prasmingumu šių pakopų judesiai yra skirtingos kokybės. Vadinasi, jie gali fiksuoti atitinkamą vaiko raiškos judesiu kokybę, o jais grindžiami kūrinėliai – veikti judesio prasmės kaitą, pradedant jo tobulinimu ir baigiant jo kaip asmeninės vertybės samprata. Todėl choreografinės veiklos, jos kokybės kaitos požiūriu galima skirti tokias judesių grupes: • paties pasirenkamus prasmingus, jam gerai žinomus ir siužetui perteikti reikalingus judesiu; • personažui būdingus, t.y. žodinio teksto, “užsakomus” prasmingus judesius; • judesius, kurie reikalingi šokiui kaip žaidimui ir padeda bendrauti, reikšti nuotaiką (100-109;7). MUZIKOS PARINKIMO KRITERIJAI Labai svarbu garai parinkti muziką. Ji turi būti raiški, emociška, atitinkanti judesio charakterį, ugdanti atlikėjo muzikalumą. Muziką mokytojas ir koncertmeisteris numato iš anksto. Atliekant elementariausius pritimus reikia, kad muzika būtų paprasta, aiški, geriausiai 4/4, 2/4, kiek vėliau, 3/4, 6/8, ir t.t. Šokio judesių deriniai ir junginiai atliekami pagal muzikines frazes išlaikant taktų kvadratą, trunkantį 4, 8, 16 ir t.t. taktų. Vėliau III – IV klasėse, atliekant sudėtingesnius judesius, muzika parenkama įvairesnė. Reikia ugdyti šokėjo ritmo pojūtį. Pajautus muzikos prasmę, šokis tampa išraiškingesnis, įtaigesnis. Patartina dažniau keisti muzikinį akompanimentą. Gera muzika kelia nuotaiką, skatina norą šokti. Parenkant muziką, mokytojams rekomenduojama naudotis: S. Kazlausko “Muzika šokių pamokėlėse”, Šiauliai, 1997; “Lietuvių liaudies šokiai”, Kaunas, 1995(sudarė L. Poškutė): “Rugučiai”, Vilnius, 1960 (sudarė J. Jurga) ir kt. leidiniais. Liaudies šokio muzika paprastai būna nesudėtinga, tačiau to paties šokio muzika kartais yra kelių dalių, o kiekvienos dalies melodija – skirtinga. Liaudies šokio muzika trunka nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių taktų, o šokant ji sugriežiama keletą kartų. Pastaruoju metu sceniniams šokiams dažnai rašoma ištisinė muzika. Kompozitoriai, kurdami muziką šokiams, neretai pasitelkia liaudies muzikos motyvus, bet sukurta muzika yra originali, neretai sudėtingo ritmo. Nuo muzikos sudėtingumo, tempo, metro, ritmikos, nuotaikos priklauso škio žingsnių savitumas. Paprastai žingsniai ir judesiai, ritiminis jų išdėstymas sutampa su muzikos ritmu. Muzikinį akcentą visuomet atitinka judesio akcentas, pagal lyrišką, plaukiančią melodiją neatliekama kampuotų, griežtų judesių, šuolių ir pan. šokių mokytojas turi būti ritmiškas ir išmanyti ritmą, metrą, taktą, prieštaktį, užtaktį, pauzes, tempus. Įrašai turėtų būti kokybiški, turinys – atitikti vaikų amžių. Vengti sudėtingų, užsienio kalba dainuojamų ir prasmės bei turinio požiūriu nesuprantamų įrašų (11;5). CHOREOGRAFIJOS PAMOKOS VISYBIŠKAS POBŪDIS Šokio pamokoje ugdoma mokinio fizinė ir dvasinė sveikata, puoselėjama judesių kultūra, estetinis skonis, lavinama laikysena, suteikiama žinių apie lietuvių liaudies papročius, apeigas, mokoma sceninio šokio, liaudies šokio, buitinio pramoginio, ritminio, mados šokio. Šokio pamokoje padeda vaikui pajusti savo vertę, galimybes, improvizacijos teikiamus džiaugsmus. Ugdomas ritmo pojūtis, lavinama koordinacija, orientacija, vikrumas, kūno lankstumas, artistiškumas. Mokoma bendravimo kultūros, ugdoma vaiko savigarba, pasitikėjimas savimi, padedama pažinti silpnąsias ir stipriąsias savybes, savo galimybes. Ugdymas šokio pamokoje grindžiamas pagarba mokiniui kaip asmenybei. Pamokose kuriamos sąlygos, kurios įgalina mokinius patirti džiaugsmą, susijusį su kurybinės iniciatyvos, saviraiškos atskleidimu, nuoširdžiu mokytojo ir mokinio bendravimu. Šokio pamokos siejamos su: 1. Muzika ir dainavimu. Muzika lavinamas muzikinis skonis. Ji žadina vaiko emocijas, turtina dvasinį pasaulį. Ugdoma meilė, pagarba liaudies muzikai. Dainavimas yra muzikinė veikla, kurioje formuojasi ne tik vokaliniai įgūdžiai (dikcija, artikuliacija, kvėpavimas), bet ir bendrieji muzikiniai gabumai (ritmo pajautimas, garso aukščio suvokimas ir t.t.). Dainuojant lavėja balso ir klausos koordinacija, kuri yra tikslios intonacijos pagrindas. 2. Etnine kultūra. Tai papročiai ir su jais susijusios šventės. 3. Etika. Ji siejama su asmenybės ir pasaulėžiūros problemomis. Tai žmogaus vertybių atskleidimas, jų sampratos moduliavimas, pažinimas, siekimas ugdyti žmogų, gebantį kiekvieną savo veiksmą grįsti doros principais. 4. Estetika. Pamokose ugdoma bendroji estetinė kultūra. Vaikai gebės pastebėti ir išgyventi šokio meno, gyvenimo grožį. 5. kūno kultūra. Ji padeda siekti asmens fizinės ir davsinės darnos, t.y. stiprina įvairaus amžiaus mokinių sveikatą. Kūno kultūra sudaro sąlygas mokiniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, ugdo sąžiningo rungtyniavimo ir varžymosi, savitvardos, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. 6. Gimtąja kalba. Pratina taisyklingai vartoti, kirčiuoti su šokio menu susijusius terminus, aiškiai ir raiškiai perteikti asmeninę patirtį. 7. Tarpusavio bendravimp psichologija. Bendraudamas pirmiausia keičiasi pats žmogus, jo jausmai, pasaulio supratimas. Bendravimo aplinka daro įtaką asmenybės formavimuisi (9-10;5). PAGRINDINIAI REIKALAVIMAI CHOREOGRAFIJOS PAMOKOMS Choreografijos pamokoms vesti reikia gerų darbo sąlygų. Salė turi būti šviesi, erdvi, nedažytomis medinėmis grindimis, su atramomis ir veidrodžiais. Ją reikia vėdinti ir per pertraukas grindis šluostyti drėgnu skuduru. Medinės atramos turėtų būti dviejų aukščių, kad prie jų galėtų dirbti ir vaikai, ir jaunuoliai. Žemesnių atramų aukštis – 75-80 cm nuo grindų, aukštesnių – 100-110 cm, skersmuo – 6-7 cm. Toks atramų aukštis yra geriausias, nes stuburas, dirbant prie jų, visada teisus ir patogu atlikti judesį, tinkamai laikyti ranką. Salėje reikalingi veidrodžiai, kad šokėjai galėtų matyti ir įvertinti savo pozas, atliekamus judesius. Be abejo, žiūrėti į veidrodį reikia ne per dažnai, nes šokėjas judesius turi atlikti sąmoningai, privalo jausti raumenų darbą. Mergaitėms ir berniukams reikia atskirų persirengimo kambarių, kabyklų, spintelių. Šokio rūbai turi būti patogūs, tvarkingi, geriausiai vienodi, nes vienodas rūbas ugdo kolektyvo estetinį skonį, kultūrą, verčia šokėjus pasitempti. Mergaitėms - triko, sijonėlis, neužvarstomi bateliai. Jei triko (gimnastikos) kostiumėlio neturi, rengtis sportiniais marškinėliais. Kojakelnės tamsios, kūno spalvos. Kad čiurna, pėda greičiau sušiltų, reikalingos vilnonės kojinės. Berniukams – sportiniai marškinėliai, trumpikės arba trikotažinės, medvilninės ilgos kelnės. Bateliai nesuvarstomi. (Suvarstomi netinka dėlto, kad per pamokas jie atsiriša, vaikas puola juos rišti, trukdo kitiems, atsipalaiduoja.) Šokėjų plaukai turi būti sušukuoti tvarkingai, kad nedengtų kaktos ar nekristų ant kaklo bei pečių. I – II klasės pamokos turinys. I – II klasėse ugdymas šokiu tęsiamas lavinant gebėjimus ir įgūdžius, įgytus ikimokykliniame amžiuje, atsižvelgiant į šio amžiaus tarpsnio vaikų psichofizinius ypatumus. Taikant įvairias darbo formas ir metodus (pvz., judriuosius ir ritminius žaidimus, ratelius ir kt.) sudaromos galimybės integruoti ugdytinius, nelankiusius ikimokyklinės ugdymo įstaigos. Ugdant šokiu tenkinamas natūralus vaiko poreikis judėti, bendrauti, adaptuotis naujoje socialinėje aplinkoje, formuojant pradiniai judesio kultūros įgūdžiai. III – IV klasės pamokos turinys. Lavėjant psichofiziniams vaiko gebėjimams, plečiamas darbo formų ir metodų spektras (pvz., kūrybinės užduotys grindžiamos vaizdiniais, aplinkos objektais, gamtos reiškiniais ir kt.). šokio pamokos įgauna įvairias darbo formas: pvz., galimos temonės, integruotos, kūrybinės, apibendrinamos ir kt. pamokos. 1. Atlikimas: ◦ pratybos, lavinančios pagrindinius judesius (pvz., ėjimo, bėgimo, šuolių ir pan.), kūno lankstumą ir koordinaciją; ◦ pratybos, lavinančios ritmo pojūtį ir muzikalumą (pvz., muzikos klausymas, ritmo pakartojimas judesiais); ◦ folkloriniai rateliai, šokiai ir žaidimai, lavinantys mokymosi ir tikslaus atlikimo įgūdžius. 2. Kūryba: ◦ kūrybinės užduotys (pvz., individualios, poroje, grupėse ir kt.), skirtos savo pojūčiams, aplinkos objektams, reiškiniams perteikti, improvizaciniams gebėjimams (pvz., įvairių nuotaikų, situacijų, vyksmų ir kt.) ugdyti. 3. Šokio kalbos pažinimas: ◦ tikslingai taikyti judesius, juos įvardyti, sudaryti derinius atliekant pasirinktą arba pasiūlytą užduotį (pvz., atskleidžiant gyvūnų, personažų charakterį, gamtos reiškinius ir kt.). 4. Šokio kultūros reiškinių pažinimas: ◦ dabarties ir praeities šokis (pvz., šiuolaikinis ir istorinis šokis); ◦ savos ir kitų kultūrų šokis (pvz.,folklorinis ir sceninis, Europos ir egzotinių kultūrų šokis); ◦ mėgėjų ir profesionalų šokis (pvz., klasikinis, pramoginis – buitinis ir kt.). 5. Vertinimas (interpretavimas): ◦ užduotys žodžiu ir raštu, lavinančios gebėjimą atidžiai stebėti šokio kūrinį, vertinti jį, pasakyti savo nuomonę; Projektai: • teminis rytmetis (pvz., integruotų, teminių pamokų ir kūrybinių darbų apibendrinimas); • šokio improvizacijų popietė (pvz., literatūrinio ar muzikinio kūrinio, gamtos reiškinių interpretavimo pasirenkant temas iš bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių); • kalendorinių švenčių popietės, vakaronės (pvz., “Rudens gėrybės”, “Duonelės šventė”, “Pavasario darbai”, “Vasarėlę pasitinkant” ir kt.); • mokyklos kiemo šventė; • šokių (pvz., valso, polkos ir kt.) konkursai. Atsižvelgiant į skirtingą vaikų psichofizinį išsivystymą ir gebėjimus šokio pamokoje siekiama minimaliojo arba pagrindinio pasiekimų lygmens. Minimalusis pasiekimų lygmuo orientuotas į bendrąjį šokio gebėjimų lavinimą, žinių suteikimą, todėl kiekvieno mokinio lengvai įveikiamas. Pagrindinis pasiekimų lygmuo orientuotas į ryškesnės motyvacijos, gabesnius, kūrybiškesnius mokinius. Išugdytus gebėjimus vaikai gali taikyti įvairių švenčių ir renginių metu. Moksleivių pasiekimai vertinami ideografiniu vertinimo būdu, atsižvelgiant į asmenines kiekvieno vaiko galimybes ir pasiekimus, vertinant darbo procesą ir pastangas. Vadovaudamasis bendrąja ugdymo programa ir išsilavinimo standartų metmenimis mokytojas rengia individualią programą atsižvelgdamas į ugdymo turinį, mokyklos poreikius ir sąlygas, kitų pradinėse klasėse dėstomų dalykų (pasaulio pažinimo, gimtosios kalbos, muzikos, dailės ir darbelių, matematikos, kūno kultūros) programas (10;5). CHOREOGRAFIJOS VAIDMUO UGDANT VAIKO ASMENYBĘ Choreografijos svarbą ugdant vaiko asmenybę įžvelgė ir tokie pedagogikos klasikai, kaip A. Maceina, S. Šalkauskis. Pavyzdžiui, S. Šalkauskis yra pasakęs: “Šokis yra ne kas kita kaip plastiškas muzikos atvaizdavimas. Šitaip sutvarkytas ritmikos menas ne tik lavina žmogaus jėgas ir miklumą, bet yra labai sėkminga gmnastika sykiu ir raumenims, ir nervams, ir valiai”. A. Maceinos žodžiais, “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!