Socialinės atskirties problema socialinės gerovės valstybėje. Mokslo literatūros apžvalga

Socialinės atskirties reiškinio tyrimai pasaulyje išpopuliarėjo XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje kaip globalizacijos, dereguliacijos ir gerovės valstybės bei plataus masto individualizacijos rezultatas. Socialinės atskirties samprata tapo aktuali įvairiuose kontekstuose – akademiniame, politiniame, biurokratiniame. Išanalizuota, jog skurdas yra ilgalaikis nedarbas, nesaugumas, dezintegracija (Tereškinas, Bučaitė-Vilkė, 2015, p. 15). Tyrimai rodo, kad ir koncentruojantis į materialinius atskirties aspektus reikia prisiminti, kad skurdas ir deprivacija matuojami ne vien pinigų stygiumi, bet ir gyvenimo kokybe (Bellani, D’Ambrosio 2011, p. 68). Socialinės atskirties sąvoka yra gan plati, jos turinys apima beveik kiekvieną individo gyvenimo aspektą. Socialinė atskirtis apibūdinama kaip rizikos veiksnių padarinys. Darbo rinka, nusikalstamumas, nedarbas, mažas atlygis, prastas būstas, sveikata, kalba išsilavinimas, socialinė politika ir socialinis kapitalas gali būti veiksniai, skatinantys socialinę atskirtį (Taket, Crisp, Nevill, 2009, p. 29–30). Įvairiose ES šalyse, socialiniai pažeidžiamų asmenų integracija į darbo rinką rūpinasi ne tik darbo biržos, socialinių paslaugų įstaigos, bet ir privačios įdarbinimo agentūros, NVO bei verslo įmonės (Italijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Škotijoje), jas remia, kai jos vykdo specialias įdarbinimo programas į darbo rinką sunkiai integruojamus asmenis, t. y., neįgalieji, bedarbiai, neturintys išsilavinimo. Tokias programas remia ir savivaldybės, sudarant sutartis su jų teritorijai priklausančiais darbdaviais, kad tam tikrų grupių asmenis įdarbins su tam tikromis sąlygomis. Austrijos, Švedijos, Italijos savivaldybės turi darbdavių sąrašą, kurių pagalba neįgalūs asmenys įdarbinami, apmokomi, padedama adaptuotis darbo vietoje. Taip pat įtraukiamos profsąjungos, kurios stebi ir vertina kaip vyksta procesas (Eurofound, 2016). Pastebimos sunkiai į darbo rinką integruojamų asmenų grupių įdarbinimo paslaugų gerosios praktikos (ES šalyse narėse ir kandidatėse, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinės Amerikos valstijose), atsižvelgiant tiek į teikiamų paslaugų turinį, tiek į paslaugas teikiančius veikėjus. Tikslinių grupių asmenys turi daugialypių problemų, dažnai šioms asmenų grupėms teikiamos paslaugos nepasiriboja įdarbinimo paslaugomis, sieja ir didesnį paslaugų spektrą. Atsižvelgiant į gerąją praktiką pristatomos socialinės integracijos paslaugos sunkiai į darbo rinką integruojamiems asmenims, sutelkiant dėmesį įdarbinimo paslaugoms, kurios teikiamos bendradarbiaujant valstybiniam sektoriui ir NVO (Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017, p. 20). Vokietijoje didelis dėmesys skiriamas neįgalaus asmens individualiems poreikiams. Valstybinės įstaigos, dirbančios su neįgaliaisiais įdarbina tik specialiai apmokytus profesionalus, turinčius darbo patirties su neįgaliaisiais. Įdarbinat neįgaliuosius vadovaujamasi principu „pirma vieta, vėliau kokybė“. Įdarbintas neįgalus asmuo mokomas įmonėje, prireikus teikiama pagalba po mokymų. Dirbantys neįgalieji apmokomi kaip savarankiškai pradėti savo verslą. Po ilgai trukusios ligos, asmuo, gali pasinaudoti laipsniško grįžimo į darbo rinką galimybe (Pathways project: Participation to healthly workplace and inclusive strategies in the work sector, 2016). Efektyvių neįgaliųjų integracijos į darbo rinką būdas, didesnis dėmesys telkiamas į integruotų paslaugų teikimą. Siūloma derinti skirtingas paslaugas: sveikatos priežiūros, užimtumo ir kitas paslaugas, pvz., socialini įgūdžių ugdymo, paslaugų teikimą traukiant bendruomenę, NVO – tai aktualu negaliems (ypač psichinę negalią turintiems) asmenims ir elgesio problemų turintiems individams. Nuo 2005 JK vykdoma neįgaliųjų integracijos į darbo rinką programa “Pathways to work”, kuri siekia, kad būt sukurta visa integracijos sistema, pradedant pašalpos mokėjimu ir baigiant neįgalaus žmogaus įsidarbinimu (Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017). Vokietijoje 2005-2015 m. vykdyta programa „Perspektive 50plus - Beschäftigungspakete für Ältere in den Regionen“ skirta vyresnio amžiaus asmenų (50 m. ir vyresni) užimtumui didinti. Motyvuoti ir geras perspektyvas turintys ilgalaikiai bedarbiai, penkiasdešimties ir vyresnio amžiaus, nukreipiami dalyvauti programoje. Programos veiklos skirtos išlaikyti asmenų bendruosius tarpasmeninius gūdžius, rūpintis sveikata, atstatyti dienos struktūrą, padėti įveikti baimes. Viena programos veiklų – teatras (ilgalaikiai bedarbiai vaidino kūrinius), grupėse diskutuojama apie individualią asmens situaciją, kuriamos įsidarbinimo strategijos, plečiamas socialinio kontakto tinklas (Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017). Programos vertinimas parodė, kad sudėtinių paslaugų teikimas (darbo paieškų apmokymai, subsidijos darbdaviams, tinklaveikos grupės) gali palengvinti vyresnio amžiaus asmenų darbo paieškas (Konle-Seidl, 2017). Integracijos į darbo rinką paslaugas iš kalinimo įstaigų grįžusiems asmenims teikia ne vien valstybinės institucijos, tačiau aktyviai įsitraukia NVO. Italijoje, organizuojant pagalbą grįžusiems iš įkalinimo įstaigų asmenims, siekiama įsigilinti šių asmenų problemas, susijusias su jų išsilavinimo stoka, smurto patirtimi, siekiama sistemiškai, holistiškai įžvelgti jų padėtį ir problemas. Teikiama pagalba apgyvendinimui, pabrėžiamas dėmesys poreikių diferenciacijai, įvairių institucijų bendradarbiavimas (Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017). Lietuvoje plėtojamos socialinei atskirčiai mažinti kryptys yra aktualios šios: paslaugų sistemos, prevencinės pagalbos, skirtos socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms plėtra; vaikų socialinės atskirties ir skurdo mažinimas; kokybiškų socialinių paslaugų prieinamumo gerinimas; tarpinstitucinio bendradarbiavimo, sprendžiant socialinės atskirties problemas didinimas (Užimtumo didinimo 2014–2020 metų programos įgyvendinimo tarpinstitucinis veiklos planas, 2013). Galima išskirti didelę kliūti, neįgaliesiems naudojantiesiems pagalbines technologijas, patiriamos finansinės išlaidos, nuo kuo sunkesnės negalios, sudarytas silpnas apmokymas iš paslaugų teikėjų pusės, besinaudojantiems informacinėmis technologijomis. Atkreipiama į tai, kad žmonės turintys priėjimą prie pagalbinių technologijų, jomis dažnai nesinaudoja dėl žinių stokos. Siekiant pagerinti pagalbinių technologijų efektyvumą, G. Gogginas (2015), besiremdamas Jungtinių Tautų neįgaliųjų konvencija, tvirtina, kad šalių socialinę politiką formuojančios institucijos, turėtų atkreipti dėmesį į žmogaus teisę į komunikaciją, pasitelkiant technologijas (Viluckienė, 2015). Taip pat skaitmeninė atskirtis siejama ne tik su technologijų prieinamumu, pastebimos gilesnės prieinamumo reikšmės, nelygybės klausimas, kuris pasireiškia skirtingomis prieigos galimybėmis prie interneto, mokėjimo juo naudotis, gebėjimų įvertinti informaciją ir jos kokybę, kurti ir palaikyti naudingus socialius ryšius (Viluckienė, 2015). Gerovės valstybė bendriausiu supratimu yra valstybės įsipareigojimai suteikti piliečiams gerovę, socialinį aprūpinimą, paskirstyti gėrybes visuomenėje, užtikrinant visuomenės narių galimybių lygybę. Gerovės valstybę charakterizuoja stipri darbo rinka, socialinis dialogas, tvirta pramoninė ekonomika, gerai reguliuojami darbo santykiai, didelės socialinės išlaidos ir didelis pajamų perskirstymas. Gerovės programos sukurtos siekiant mažinti rinkos mechanizmo poveikį ir atremti pramoninėse visuomenėse dominuojančias rizikas. Gerovės valstybė suprantama kaip pagrindinė, pamatinė socialinio pilietiškumo sąvoka (Toots ir Bachmann, 2010). Kaip teigia Aidukaitė (2010), gerovės valstybė asocijuojasi su šalies ekonominiu klestėjimu, demokratija, valstybės įsipareigojimu užtikrinti kiekvienam orų gyvenimą, ir apima socialinės politikos dalis kaip socialinė apsauga, sveikatos draudimas, darbo rinkos politika, švietimo sistemą. Šių laikų visuomenėje socialines garantija apima ne tik pensijos, nedarbo, ligos ir motinystės draudimai, kiekvienam valstybės gyventojui suteikiamas nemokamas pagrindinis ar vidurinis išsilavinimas. Asmenų požiūrį į socialinį teisingumą atskleidžia socialinių garantijų gausa ir įvairovė, švietimo garantijos. Kiekvienos šalies socialinė politika skiriasi prioritetais, struktūra, ideologija, privačių ir valstybinių paslaugų santykiu. Kaip teigiama, Valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“, skirtingose šalyse „Gerovės valstybė“ turi kitokias prasmes: 1) „Gerovės valstybė“ vertinama kaip idealus socialinės apsaugos modelis. Valstybė prisiima atsakomybę už universalų ir visapusišką paslaugų teikimą piliečiams. 2) JAV vadovaujasi samprata, kad valstybė turi suteikti visas gerovės paslaugas. 3) Daugumoje „Gerovės valstybių“, t. y., Vakarų Europoje ir Skandinavijoje socialine apsauga rūpinasi ne tik valstybė, į šią veiklą įsitraukia nepriklausomos, savanoriškos ir viešųjų paslaugų teikėjos. Išskiriami penki „Gerovės valstybių“ skirtingi požiūriai (Valstybės laikraštis „Lietuvos Aidas“): 1. Pagal politikos palyginimą. P. Flora ir A. Heidenheimeris istoriškai palygino Europos ir JAV gerovės sistemos vystymąsi, mano, kad Gerovės sistemos įvairiose šalyse vystosi panašiomis kryptimis. 2. Pagal „įeigos“ (indėlio) palyginimą. Įeigą sudaro resursai, tai patenka į gerovės sistemą. H. Wilensky savo darbe atskleidžia apie gerovės išlaidas. Pagrindiniai nulemiantys veiksniai yra tų sistemų amžius ir gyventojų struktūra. 3. Pagal „išeigos“ palyginimą. Šalys, kurios teikia gerovės paslaugas, veikia pagal skirtingas taisykles ir struktūras. G. Esping-Andersenas tai aiškina organizacijų pobūdžiu ir specifinių paslaugų teikimu. Kiekviena šalis užima skirtingas pozicijas. 4. Pagal operacijų palyginimą. Atlieka detaliai ištiriant išmokų ir paslaugų operacijas, pagal ką jos atlieka, kas už jas apmoka ir organizuojama. 5. Pagal gautų rezultatų palyginimą. Įvertinama ne tai ko buvo siekiama, bet ar asmenys turėjo naudos. „Luxembourg Income Study“ toks pobūdžio darbas, kur pagal rezultatų pasiekimą yra vertinamos šalių socialinės apsaugos sistemos. Pirmasis gerovės valstybių tipologiją pateikė anglų politologas R. Titmussas, kuris išskyrė tris modelius – likutinį, arba marginalinį, modelį, taikomą JAV, kuriame pagrindinė gerovės teikėjų funkcija tenka rinkai ir šeimai; industrinį modelį, priklausantį nuo pramonės lygio šalyje, taikomą Vokietijoje, kuriame gerovė priklauso ir yra glaudžiai susijusi su darbu ir produktyvumu; ir institucinį modelį, įprastai taikomą Skandinavijos šalyse, kuriame gerovės teikimas priklauso nuo poreikių, reikalingumo (Svirbutaitė-Krutkienė, Dužinska, 2018). Vėliau danų sociologas G. Esping-Andersenas pakoregavo R. Titmusso sukurtą klasifikacijos modelį, labiau pritaikydamas jį politologijos mokslui ir taip identifikuodamas tris gerovės valstybės režimus – liberalųjį, konservatyvų-korporatyvinį ir redistribucinį, arba socialdemokratinį (Aidukaitė, 2010). Išsivysčiusios šalys ir grupuojamos į gerovės valstybės modelius pagal tai kam teikiama pirminė atsakomybė už piliečių gerovę. Žymiausi trys G. Esping – Anderseno gerovės valstybės modeliai: socialdemokratinis, konservatyvus – korporatyvinis, liberalus. Šie modeliai skiriasi ne vien socialinės politikos organizavimo aspektais, išmokų, paslaugomis ar įvairove, tačiau ir savo ideologija, prioritetais, bei poveikiu stratifikacijos sistemai ir dekomodifikacijos laipsniu. Socialdemokratinis gerovės modelis grindžiamas universalumo, solidarumo, lygybės principu. Jis išsiskiria socialinėmis išmokomis, kokybiškomis socialinėmis paslaugomis, jų įvairove. Šioje valstybėje visos išmokos mokamos valstybės, vienodą teisę jas gauti turi kiekvienas gerovės valstybės pilietis, nepriklausomai nuo jo lyties, šeimyninės padėties, rasės. Tuo stengiamasi pašalinti skurdo, nedarbo, nelygybės problemas bei neleidžia joms atsirasti. Socialdemokratinės gerovės valstybės modeliui priskiriamos: Švedija, Norvegija, Suomija, Danija, Nyderlandai. Konservatyvus-korporatyvinis modelis išskiria socialinių garantijų užtikrinimą, kurio krūvis atitenka darbdaviui ir šeimai. Vyrauja valstybinis socialinis draudimas. Socialinės paslaugos teikiamos tada, kai šeima nepajėgia susitvarkyti su gerovės problemomis. Švietimą finansuoja valstybė, bet mokymo įstaigų gausa ir prieinamumas skiriasi ir atsilieka nuo socialdemokratinio modelio teikiamų garantijų. Šiam modeliui priskiriamos: Vokietija, Prancūzija, Italija. Liberalus modelis grindžiamas, tuo, kad kiekvienas užtikrina gerovę pats, dalyvaudamas darbo rinkoje. Valstybė skiria minimalią paramą. Valstybė nedidelėmis išmokomis stengiasi sušvelninti skurdo, nelygybės, nedarbo problemas. Šis modelis garantuoja nemokamą vidurinį išsilavinimą, suteikiant lygias galimybes, tačiau neužtikrina nelygybės. Aukštasis mokslas, ikimokyklinis ugdymas nėra finansuojamas valstybės, teikia pirmenybę privačios įstaigoms. Šiam modeliui priskiriamos Jungtinė Karalystė, JAV (Aidukaitė, Bogdanova, Guogis, 2012, p. 27-30). I. Pop-Radu (2014) teigia, kad pokomunistinės šalys sudaro visiškai atskirą Rytų Europos modelį, kuriam būdingas vidutinis ekonominis išsivystymas, siekis vytis išsivysčiusias Vakarų valstybes bei siekis kaip įmanoma labiau pagerinti socialinės gerovės lygį. Šis modelis pasižymi santykinai maža mokesčių našta, stipriu ekonominiu augimu, prasidėjusiu įstojus į Europos Sąjungą (nes šalims norint įstoti į Europos Sąjungą yra būtina atitikti tam tikrus ekonomikai naudingus rodiklius, tokius kaip maža valstybės skola, nedidelis biudžeto deficitas). Iš kitos pusės, šio modelio valstybėms būdinga ryški atskirtis tarp žemesniosios ir viduriniosios klasės, mažai veiksminga ir neefektyvi socialinė apsauga, aukštas korupcijos laipsnis ir didelė migracija. Autorės nuomone, šiam modeliui priklauso Čekija, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Lietuva, Latvija ir Estija. Gerovės valstybės užuomazgos Lietuvoje prasidėjo 1919–1940 metais. Socialinės apsaugos sistemos kūrimą įtakojo Pirmojo pasaulinio karo padariniai. Senos socialinės problemos paaštrėjo, vyravo skurdas. Pirmosios socialinės apsaugos institucijos buvo skirtos, asmenys netekusiems namų, jie aprūpinami buvo maistu, drabužiais, pastoge, suteikta medicininė priežiūra, apgyvendinti neįgalieji ir be tėvų likę vaikai. Atgavus nepriklausomybę, svarbiausias uždavinys rūpintis piliečių socialiniu draudimu ir kurti socialinę apsaugą orientuotą į Vakarų valstybes. Kadangi socialinė apsauga buvo menkai finansuojama, didelis dėmesys buvo skiriamas privačioms labdaringoms veikloms, bažnyčių įsteigtoms organizacijoms, bendruomenėms. Jos rūpinosi visomis skurstančiųjų grupėmis, teikė universalią pagalbą varge atsidūrusiems žmonėms. Specializavosi į globą, kurią apėmė našlaičiai, vieniši seneliai, neįgalieji. Valstybė rėmė finansiškai labdaringų organizacijų veiklą, suteikė lengvatų. Labdaringos veiklos iniciatyva tarpukario Lietuvoje vertinama kaip veiksnys, padėjęs kurti socialinės apsaugos struktūrą, sprendžiant socialines problemas JAV (Aidukaitė, Bogdanova, Guogis, 2012). Pasak Aidukaitės, Bogdanovos, Guogio (2012), Lietuvos gerovės valstybė konstruojama kaip nauja socialinės apsaugos sistema, pradedant įstatymais, kurie grindžia socialinį draudimą socialinę paramą ir baigiant socialinėmis paslaugomis. Lietuvoje socialinis darbuotojas vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant socialinės atskirties problemas. Jų dalyvavimas svarbus socialinių paslaugų teikime, piniginė socialinės paramos teikime. Lietuvoje socialinių paslaugų ir išmokų organizavimą vykdo skirtingi darbuotojai, kurie mažai bendradarbiauja tarpusavyje. Kitose šalyse, socialinės pašalpos gavėjams ne tik išmokama socialinė pašalpa, tačiau sudaromos individualios integracijos programos (pvz. Austrijoje). Siekiant didesnės socialinės paramos ir darbo rinkos programų sanglaudos kai kurios šalys (Austrija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, JAV) sukūrė specialias koordinuojančias šias programas institucijas, kurių tikslas yra užtikrinti visiems paramos programų prieinamumą ir veiksmingumą, padėti derinti jų prioritetus (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo, vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, perspektyvos, 2013). Decentralizacija užtikrina požiūrių įvairovę, tačiau sukuria prielaidas labai skirtingam socialinės pagalbos lygiui, formoms, darbuotojų kvalifikaciniams reikalavimams, kas kelia pavojų lygių galimybių principo įgyvendinimui. Austrijoje socialinė parama funkcionuoja labai skirtingai, todėl valstybė iniciavo rengti susitarimą, kad būtų unifikuotas išmokų lygis, kai kurios kvalifikacinės paramos gavimo sąlygos. Esant decentralizuotoms paramos sistemoms užtikrinti vienodą paramą sudėtinga. Šioje ataskaitoje pateikiama informacija leidžia teigti, kad socialinė atskirtis Lietuvoje turi ‚regioninį pobūdį“, tai yra atskiri regionai ir toliau išlieka didesnėje atskirtyje negu kiti. Tame tarpe kaimas, kaip regionas, taip pat patiria socialinę atskirtį pagal daugelį socialinės atskirties rodiklių., pvz., nedarbo lygis, ilgalaikių bedarbių dalis kaimo vietovėse yra didesnė (ES struktūrinės paramos poveikio gyvenimo kokybei, skurdo ir socialinės atskirties mažinimui Lietuvoje vertinimo santrauka, 2014). 2012 m. gegužės 15 d. LR Seimo patvirtintoje Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ teigiama, kad „visuomenė turi pripažinti socialinę atskirtį patiriančių asmenų teises, padėti jiems išsaugoti orumą ir būti visaverčiais visuomenės nariais, aktyviai dalyvauti socialinės įtraukties politikoje ir veikloje, padėti kovoti su stereotipais ir stigmatizacija, išsaugoti ir stiprinti gyvenimo kokybę, socialinę, ypač vaikų, gerovę ir lygias galimybes visiems.“ 2010 m. ES patvirtintos strategijos „Europa 2020“ pagrindu suformuotas nacionalinis siekis mažinti socialinę atskirtį. Pagrindinės iš jų, susijusios su šio darbo tiksline grupe (globos namų auklėtiniais), yra: „didinti galimybes socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms dalyvauti darbo rinkoje; tobulinti asmens, visuomenės ir rinkos poreikius atitinkančią švietimo ir kultūros, pagalbos ir paslaugų sistemą, skirtą socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių prevencijai; gerinti tinkamos kokybės socialinių ir kultūros paslaugų prieinamumą ir plėtrą – kuo plačiau įtraukti bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas, užtikrinti jų sukurtų socialinės integracijos naujovių perkėlimą į valstybės praktiką.“ Galima įžvelgti, kad socialinės apsaugos sistemos yra sukurtos siekiant apsaugoti žmones nuo rizikos, užtikrinti poreikių patenkinimą nedarbo, motinystės, ligos ir sveikatos priežiūros, neįgalumo, našlystės, senatvės, benamystės ir socialinės atskirties atvejais. Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad turi būti pripažintas žmogaus gerovės įvairiapusiškumas, o sveikata, mityba, socialinė apsauga, lyčių nelygybė ir švietimas pagrindiniai veiksniai, leidžiantys išvengti skurdo ir skatinantys integracinį ekonominį vystymąsi (Guogis, 2015). LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Aidukaitė, J. (2010). Gerovės valstybių patirtis vertinant socialinio teisingumo principo įgyvendinimą švietime: Švedijos, Škotijos ir Vokietijos atvejai. Lietuvos socialinių tyrimų centras. Vilnius. 2. Aidukaitė, J. (2010). Welfare Reforms in Central and Eastern Europe: a New Type of Welfare Regime? Ekonomika, 89(4). 3. Aidukaitė, J., Bogdanova, N., Guogis, A. (2012). Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?. Lietuvos socialinių tyrimų centras. Vilnius. 4. Bellani, L., D’Ambrosio, C. 2011. “Deprivation, Social Exclusion and Subjective Well-Being.” Social Indicators Research 104: 67–86. 5. ES struktūrinės paramos poveikio gyvenimo kokybei, skurdo ir socialinės atskirties mažinimui Lietuvoje vertinimo santrauka. Konferencija „ES struktūrinė parama: poveikis gyvenimo kokybei, skurdo mažinimui ir socialinei sanglaudai“. Vilnius, 2014 birželio 14 d. 6. Eurofound, (2016a). Approaches to the labour market integration of refugees and asylum seekers. Publications Office of the European Union, Luxembourg. 7. Guogis, A. (2015). Socialinės atskirties mažinimo problema Europos parlamento rekomendacijų kontekste. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. 2015 16 (2). MRU. 8. Konle-Seidl, R. (2017) Retention and re-integration of older workers into the labour market: What works? Nuremberg, Germany. 9. Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Žiūrėta internete:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!