Paprastosios ir specialiosios socialinės paslaugos, jų samprata, organizatoriai, teikėjai ir gavėjai

Po Antrojo pasaulinio karo, kuriant Europoje gerovės valstybių strategijas, socialinės politikos terminijoje šalia termino „socialinis darbas“ atsirado ir „socialinės paslaugos“.
Visuomenėje visuomet buvo ir bus asmenų, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia socialinė pagalba, dėl to kiekviena save gerbianti valstybė yra sukūrusi socialinės apsaugos sistemą. Lietuvos Socialinės apsaugos sistema susideda iš socialinio draudimo, socialinės paramos ir specialiosios socialinės teisės. Pagrindines teises į socialinę paslaugą numato ir LR Konstitucijos 48 ir 52 straipsniai.
2002 m. pradėta įgyvendinti Socialinių paslaugų teikimo reforma, orientuota į bendruomenės skatinimą, pagalbą asmeniui ir šeimai randant savipagalbos būdų, aiškesnį poreikio socialinėms paslaugoms vertinimą, socialinių paslaugų derinimą su užimtumo priemonėmis, piniginės paramos, sveikatos apsaugos sistemomis.
Patvirtinus Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą, 2003 metais buvo pradėta įgyvendinti bendra Jungtinių Tautų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa – „Geresnė pagyvenusių žmonių teisių apsauga“ ir pradėta rengtis teisės aktų, reglamentuojančių kokybiškas socialines paslaugas pagyvenusiems asmenims (socialinių paslaugų standartų) parengiamajam etapui.
Pagrindinės socialinių paslaugų klientų grupės yra: pagyvenę ir seni žmonės; suaugę neįgalūs žmonės; neįgalūs vaikai; probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų; rizikos grupės; etninės mažumos, pabėgėliai, emigrantai ir kt. Socialinės paslaugos (jų gavėjui) gali būti mokamos, iš dalies mokamos ir nemokamos.
Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Paslaugų organizatoriai yra ministerijos, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena ši valdymo institucija socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias apibrėžia įstatymai. Lietuvoje šias funkcijas apibrėžia Socialinės paramos koncepcija, socialinių paslaugų įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Apskričių valdymo įstatymas.
Konkrečią paslaugų teikimo veiklą vykdo paslaugų teikimo institucijos, kurios gali veikti kaip biudžetinės įstaigos, kaip nevyriausybinių organizacijų įstaigos ar privatūs paslaugų teikėjai.
2.1 Paslaugų apibūdinimas
Galima būtų rasti labai daug ir įvairių paslaugų apibrėžimų, bet kaip teigia knygos „Socialinės paslaugos“ autorė Laimutė Žaliumienė, pats bendriausias – paslauga – tai nematerialinė gėrybė arba paslaugos – nemateriali veikla, kuri...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!