Socialinės pedagogikos mokslo teorija

 1. Socialinė pedagogika kaip mokslas, jos istorinė raida, ryšys su kitais mokslais.
Socialinė pedagogika – pedagogikos šaka, , nagrinėjanti visų amžiaus ir socialinių grupių žmonių socialinį ugdymą. Vienas pirmųjų pedagogų, kuris pirmasis prabilo apie šį mokslą, F. Dėstervėgas 18a. pr. Socialinis ugdymas yra procesas, kurio tikslas suformuoti socialiai reikšmingas žmogaus asmenines savybes, kurios turi didelę reikšmę jo socializacijai. Pats socialinis ugdymas apima žmogaus vystymąsi ir socializaciją. Žmogaus vystymasis – imanentinių žmogaus pradų ir savybių realizacija. Žmogaus socializacija – tai procesas, kurio metu žmogus įsisavina savybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena.
Socialinę pedagogiką susiformuoti paskatino sociokultūriniai procesai, kurie vyko 18a. Europoje ir Amerikoje. Tai: 1) masinė migracija; 2) nacionalinių valstybių kūrimasis; 3) Europos urbanizacija; 4) masiniai neramumai; 5) demografiniai reiškiniai (gimstamumo mažėjimas). Vokiečių mokslininko Vernerio nuomone socialinės pedagogikos uždavinys – kelti tautos kultūrinį lygį ir gelbėti socialiai apleistiems vaikams.
1) Teorinė – pažintinė – kaupia žinias, jas sintezuoja, atlieka tyrimus, analizuoja.
2) Pritaikomoji – atlikus tyrimus gauti duomenys pritaikomi.
3) Humanistinė – siekiama laikytis bendražmogiškų taisyklių, nes centre – žmogus.
2. Socializacijos samprata, esmė, etapai.
2) Socializacija – biologinio prado tapsmas socialiniu turiniu. (Bitinas)
3) Socializacija – socialinis brendimas, vykstantis veikiant socialinei grupei kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės. (Suslavičius)
4) Socializacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam bendravimui. (Pruskus)
5) Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą, sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių priėmimo procesas, savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai priklauso.
Žmogaus vaidmuo visuomenėje: pasyvus (šiai nuomonei pritaria Parsonas ir Diurkeimas) ir aktyvus (Cooley ir Mead). Socializaciją sąlygoja 2 veiksniai, tai biologinė žmogaus prigimtis (elementarūs refleksai ir ankstintai) ir kultūrinis (normos, vertybės, idealai, veiklos būdai).
Žmogaus socializacijos etapai:
1) Kūdikystės 0-1m. labai svarbus etapas
2) Ankstyvoji vaikystė 1-3m. įvaldoma kalba
3) Ikimokyklinis amžius 3-6m. išmoksta žaisti kartu su kitais, prasiplečia žodynas
4) Jaunesnysis mokyklinis amžius 6-10m.
5)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!