Šeimos tradicijų reikšmė ugdant vaikus

LITERATŪRA ĮVADAS Jaunosios kartos ugdymas – ypatinga visuomenės funkcija. Ją visų pirma vykdo tėvai, jie atsakingiausi už jaunosios kartos parengimą gyvenimui, o ypač – už jos dorovingumą, vertybes, elgesį. Tėvai saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmoniškąsias vertybes. (Bajoriūnas, 1997). Tradicijos jaunajai kartai dovanoja praeitį ir jos išmintį. Tautos kultūros, tradicijų ir papročių pažinimas yra labai reikšmingas šeimos gyvenimui ir jaunosios kartos ugdymui. Tradicijos yra šeimą doroviškai bei dvasiškai tvirtinantys reiškinys. Šeima saugo tautos kultūrą ir tradicijas, per savo vaikus jas plėtoja. Prosenelių, senelių, tėvų tradicijų, skatinančių gerbti savo tautą, perėmimas dvasiškai stiprina ir pačias šeimas (Jakavičius, 1998). Temos aktualumas. Tradicijos budina kiekvieno žmogaus ir šeimos istorinę sąmonę. Šeima, išsaugodama savo tautos kultūros istorinę atmintį, neleidžia visuomenei dvasiškai degraduoti. Šiandien šeimos susiduria su naujais, anksčiau nepatirtais socialiniais reiškiniais ir dažnai jaučiasi sutrikę, nes nemoka arba negali prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos. Naujos informacinės technologijos ir komunikavimo priemonės atvėrė visas sienas, taip pat ir šeimoms. Tačiau galima ir reikia perimti papročiuose ir tradicijose įsikūnijusią liaudišką gėrio ir grožio sampratą (Miškinis, 2003). Anot J. Aleksandravičienės ,,šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis pragmatizmas, agresyvus vakarietiškos popkultūros įsigalėjimas slopina pagarbą mūsų tradicijoms. Labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies – vaikų – tautinės savimonės formavimasis ir raida būtų skurdūs be gilaus iš kartos į kartą perduodamos senosios tradicinės lietuvių pasaulėjautos esmės supratimo. Tad senolių kauptą, puoselėtą savęs pačių, pasaulio sąrangos bei dėsnių suvokimą būtina kūrybiškai perduoti vaikams‘‘ (Aleksandravičienė, 2002, p. 65). Darbo objektas – šeimos tradicijų ir jaunosios kartos ugdymas. Darbo tikslas – išanalizuoti lietuvių tradicinės šeimos papročius, tradicijų ugdymą. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti šeimos sampratą 2. Išanalizuoti lietuvių tradicinę šeimą ir papročius. 3. Išnagrinėti tradicijų ugdymą šeimoje. Darbo metodai: Mokslinės ir metodinės literatūros analizė, 1. Šeimos kultūros sąvokos samprata. Egzistuoja nemažai šeimos sąvokos apibrėžimų. Praktiškai kiekvienas mokslas, kuris nors vienu aspektu nagrinėja šeimą, pateikia savąją šeimos apibrėžtį, neretai netgi ir ne vieną. Šeimą nagrinėja edukologijos, sociologijos, psichologijos ir kt. mokslo atstovai. Etnologai pateikia nemažai įvairių šeimos apibrėžimų. Vieną iš labiausiai paplitusių yra suformulavęs George'as Peteris Murdockas. Šis autorius šeimą apibrėžė kaip socialinę grupę, kurią nusako bendra gyvenamoji vieta, ekonominis bendradarbiavimas ir reprodukcija. Ją sudaro mažiausiai du abiejų lyčių suaugę žmonės, palaikantys socialiai pripažįstamus seksualinius ryšius, ir vienas ar daugiau tų suaugusiųjų nuosavų ar įvaikintų vaikų. Remdamasis tarpkultūriniais tyrimais jis įrodė, kad šeima egzistuoja visose visuomenėse ir yra universali (Murdock 1949). Edukologijos mokslo atstovai, apibrėždami šeimos sąvoką, daugiausia kreipia dėmesį į ugdymą. „Šeima – mūsų visuomenės rūpestis ir viltis”, – teigia Z. Bajoriūnas. Anot jo, „tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. Ji yra tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja” (Bajoriūnas, 1997). K. Miškinis (2003) nurodo, kad šeima suteikia ir puoselėja žmogaus gyvybės dovaną, kurią kūdikystės, vaikystės ir vėlesniais gyvenimo tarpsniais vaikas kultūriškai įvaldo ir doroviškai įasmenina. Šeima suteikia vaikui pavardę, vardą ir tautybę. Taip nuo pat pirmųjų dienų vaikas įtvirtinamas į savają šeimą ir etninę kultūrą. J. Vaitkevičius (1995), išanalizavęs daugelį šeimos apibrėžimų, pažymi, jog šeima visais laikais buvo apibūdinama kaip paremta socialiniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais mažos žmonių grupės sąjunga. Pabrėžia, jog šeimos nariai susieti kraujos giminystės ryšiais, tarpusavio priklausomybės ir globos saitais, kurie patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka. Sociologai šeimą mato kaip unikalią socialinę instituciją. Anot sociologo L. Leonavičiaus ,,šeima – mažoji socialinė grupė, susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių; pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį; tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba‘‘ (Leonavičius, 1993, p. 249). Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šeimos samprata praplečiama. Šiuolaikinėje visuomenėje vienas iš sutuoktinių gali didesnę laiko dalį praleisti skirtingose pasaulio dalyse, kartu negyventi ir seneliams ar kitiems asmenims palikti auklėti vaikus. Bevaikės šeimos vis didesniu mastu plinta Vakarų šalyse, ši samprata neapima ir šiuo metu socialiai pripažįstamų vienišų moterų, išsiskyrusių šeimų, o pastaruoju metu siekiama įteisinti ir tos pačios lyties santuokas (Cheal 2008:1-2). Šeima – tai ir artimieji, namiškiai – tėvai, vaikai, broliai, seserys, seneliai, anūkai. Nemažiau svarbiais šeimos požymiais laikomi šeimos narių tarpusavio dvasiniai, doroviniai išgyvenimai, emocinės būsenos (Litvinienė, 2002). Psichologai šeimą pabrėžia, kaip vientisą socialinį psichologinį darinį. Svarbiausias šeimos ypatumas – jos funkcijų kompleksiškumas, pagrįstas konkrečių žmonių sąveika: bet kuris žmogaus poreikis gali būti tenkinamas už šeimos ribų, tačiau tik šeima leidžia visus juos sieti (Navaitis, 1999). Nuo šeimos formos (pilna, nepilna šeima) labai daug priklauso, kokios vertybės bus ugdomos vaikams. Didesnė tikimybė išugdyti teigiamas vertybes yra šeimose, kur auklėjime dalyvauja abu tėvai. Šeimoje taip pat atliekamos tam tikros funkcijos. Kaip teigia Z. Bajoriūnas (1997), šeimos funkcija suprantama kaip sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių ir su jais susijusių pareigų vienų kitiems atlikimas ir tenkinimas. Nemažai šeimos sąvokos apibrėžimų, nes ją tiria įvairūs mokslo atstovai. Šeimos samprata nėra baigtinė ir atspindi kiekvienos kultūros ir visuomenės tradicijas ir poreikius. Tačiau kiekvienas apibrėžimas akcentuoja tai, kas jo autoriui ar autorių grupei yra svarbiausia; edukologams šeima – svarbiausias visuomenės vienetas, kuriame kuriama ir atstatoma visuomenė. Nepaisant skirtingos šeimos politikos kūrėjų ir edukologų nuomonės, šeima yra visuotinai pripažinta, tradiciškai susiformavusi, pirmoji žmogaus ugdymo institucija, kurios ugdytojus ir ugdytinius sieja tarpusavio, įstatymais įteisinti, giminystės ryšiai. 2. Šeimos tradicijos. Tradicija – tai istoriškai susidariusių ir žmonių bendrijose įsitvirtinusių kultūros formų perdavimas iš kartos į kartą, pačios perteikiamos kultūros formos, jų perdavimo būdai (Miškinis, 2003). Nuo senų laikų šeimos tradicijos buvo kuriamos, saugojamos ir perduodamos iš kartos į kartą turint tikslą sutvirtint šeimą ir įnešti laimės. Karai, badas, ligos – viską lengviau išgyventi, kai šeima tvirta. Tradicijos vienija šeimą ir stiprina ryšius tarp kartų. Aiškūs ir suprantami tradiciniai veiksmai suteikia progą kiekvienam šeimos nariui pajusti rūpestį, džiaugsmą bendra veikla, vilties kupiną pagalbos petį, supratingumą, asmeninę ir bendrą atsakomybę. Tai padeda skleisti ir įgyvendinti kūrybinius gebėjimus. Pasirengimas pergalei ir jos šventimas, bendras poilsis ar namų ruoša padeda kiekvienam realizuoti savo kūrybinį potencialą. Šeimos tradicijos atlieka ir organizacinę funkciją, nes kiekvienai šeimai būtinos tam tikros taisyklės, kad galėtume lengviau priimti bendrus sprendimus ir pasidalinti vaidmenimis. Tradicijos suteikia informacijos apie šeimą. Vardai, laiškai, atvirukai, fotografijos leidžia suvokti ankstesnių kartų gyvenimus. Žinoma, yra ir auklėjamoji bei mokomoji funkcijos – šeimos tradicijomis perduodamos vertybės. Sąmoningai ar nesąmoningai žmogus elgiasi atsižvelgdamas į šeimos tradicijas, kurios jam padeda laikytis tam tikrų normų ir išreikšti šeimos kultūrą. Tradicijose slypi daugybė emocijų ir tai padeda vaikui sėkmingai vystytis bei prisitaikyti prie aplinkos. Kuo turiningesnės ir įvairesnės tradicijos, tuo geresni santykiai tarp tėvų ir vaikų. Nebekurdami, neišsaugodami šeimos vertybių, mes prarandame santykį su vertybėmis ir nustojame sveikai suvokti šeimą, o kaip pasekmę – ir kartą. Šeimos tradicijos suartina ir sustiprina artimuosius. Senieji lietuvių papročiai ir tradicijos yra svarbus dvasinės kultūros paveldas. Papročiai ir tradicijos klostėsi ilgus tūkstantmečius metų, tad remiantis etnografiniais, archeologiniais, rašytiniais duomenimis galima sužinoti apie lietuvių šeimos papročių ir tradicijų ištakas bei raidą. Reikšmingiausios lietuvių švenčių (Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Sekminės, Joninės, Žolinė, Vėlinės ir kt.) tradicijos siekia gilią senovę. Lietuvių šeimų švenčių tradicijos ir papročiai amžių tekmėje keitėsi: vieni nunyko kiti neatpažįstamai pakito tačiau išliko iki mūsų dienų. 3. Šeimos tradicijų reikšmė vaikų ugdymui. Nuo pirmųjų atėjimo į šį pasaulį dienų kūdikį supa jo šeimos nariai, kiti jo artimieji. Bręsdamas žmogus girdi aplink kalbančius žmones, mato jų elgesį. Palengva, pats to nejausdamas, įauga į tą socialinę aplinką, perima jos papročius, tradicijas. Šeimoje lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, atjautą, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė socializuoti ir auklėti vaikus (Miškinis, 2003). Šeimoje vaikas išmoksta kalbėti, mąstyti, susiduria pirmiausiai su dorovine bei estetine tautos patirtimi. Tik šeimoje augdamas vaikas per tėvų meilę, rūpinimąsi visais šeimos nariais, aukojimąsi kitų labui gauna tvirtus dorovinius pagrindus. Šeimoje girdimos liaudies pasakos, legendos, dainos, muzika žaidimai ir kita padeda vaikui suvokti estetinį tautos gyvenimą, pajusti gamtos grožį ir meilę jai (Katinienė, 1996). Be meilės žmogui, šeimoje vaikas išmoksta mylėti ir gerbti savo Tėvynę. Tėvai privalo supažindinti savo atžalą su jo Tėvynės istorija, kultūra, su tomis vietomis, kurios yra senų istorinių įvykių liudininkės, su paminklais, tautos veikėjais, kurie paliko savo pėdsaką tautos sąmonėje jos gyvenimo raidoje, išmokyti ji mylėti savo valstybę, kurioje jis auga ir gyvena. Tėvynė vaikui prasideda nuo šeimos slenksčio. Šeima yra ta vieta, kurioje geriausiai ir suprantamiausiai bus įdiegiamas vaikui patriotizmas, pagarba ir atsidavimas savo šaliai (Rajeckas, 2003). Meilė Tėvynei, tėviškei neįsivaizduojama be meilės savo gimtajai kalbai, tautos tradicijoms bei papročiams. Gimtoji kalba, kaip ir motinos yra pati gražiausia ir mieliausia kiekvieno mūsų ausiai. Per kalbą, sudaromos sąlygos vaikui atsigręžti į liaudės kūrybą, į jos literatūrinį paveldą. Ji sudaro pagrindą tautiškumui: „Kalba yra svarbiausias tautiškumo požymis, tautiškumo ugdytoja ir palaikytoja” (Miškinis, 2003). O be žinojimo savo gimtosios kalbos, neįmanomas tikslus ir gilus savo tautos kultūros ir tradicijų formavimas, suvokimas, puoselėjimas, perdavimas kitai kartai. Šeimos tradicijos vienija šeimą, nuspalvina jos kasdienybę, padaro gyvenimą įdomesnį, džiugesnį. Šventės suburia žmones ir kitiems reikalams spręsti, o iš bendravimo savo aplinkoje jaučiama galia ir noras gyventi gražiau, linksmiau, prasmingiau. Kiekviena šeima, neabejinga savos tradicijos palaikymui, gali rasti būdą ir formą įsijungti į lietuvių etninės kultūros puoselėjimą. Vaikas savo tapatybę pirmiausia suvokia gimtoje aplinkoje, ją identifikuodamas su šeima. Čia jis įgyja gimtosios kalbos pradmenis, sužino savo šeimos kilmę, jos tradicijas, pradeda suvokti savo tautinę priklausomybę. Pamažu per kalbą, istorinę patirtį, tautinės kultūros bei tradicijų savitumą kitų tautų kontekste jaunas žmogus plečia savąjį tapatumo suvokimą. Čia jis gauna etninės kultūros pradžiamokslį, priartėja prie tautodailės, etninių papročių, kurie intuityviai padeda suvokti dorą, gėrį, grožį, pajusti meilę savai tradicijai (Gečas, 2003). Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį, kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieniniame gyvenime. Šeimoje per tradicijas ir papročius vaikams perduodama patirtis: požiūris į pasaulį bei gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių santykių formos. Iš viso to, kas buvo minėta, galima daryti išvadas, kad šeima yra didelė jėga, kuri lemia tautos dvasinį vystymąsi ir dalyvauja, kuriant geranorišką, dvasingą, religingą, tolerantišką ir kultūringą visuomenę. IŠVADOS 1. Pedagoginėje, psichologinėje mokslinėje literatūroje ir teisiniuose dokumentuose šeimos samprata bei funkcijos yra suprantamos įvairiai. Šeimos sampratą nagrinėja edukologijos, sociologijos, psichologijos ir kitų mokslų atstovai. Nors šeimos samprata nėra baigtinė, tačiau dažniausiai šeima apibrėžiama kaip asmenų grupė, turinti bendrus interesus, įsipareigojimus. Šeima sudaro kiekvienos tautos, visuomenės istorinės ir kasdienės gyvensenos pagrindą. Dažniausiai akcentuojama šeimos ugdomoji funkcija. Šeima visuomet ir dabartiniu laiku, atlieka nepamainomą vaikų auginimo, ugdymo ir kartų raidos funkciją. 2. Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. 3. Senieji lietuvių papročiai ir tradicijos yra svarbus dvasinės kultūros paveldas. Šeimoje per tradicijas ir papročius vaikams perduodama patirtis: požiūris į pasaulį bei gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių santykių formos. Šeima yra didelė jėga, kuri lemia tautos dvasinį vystimąsi ir dalyvauja, kuriant geranorišką, dvasingą, religingą, tolerantišką ir kultūringą visuomenę. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, atjautą, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė socializuoti ir auklėti vaikus. LITERATŪRA 1. Aleksandravičienė, J. (2002). Etnokultūrinio tautos palikimo perteikimas Įvairiomis meno formomis. Tautiškumas kaip vertybė tūkstantmečių sandūroje: Etninės kultūros respublikinė mokslinė metodinė praktinė konferencija. 2. Bajoriūnas, Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius: Jošara. 3. Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija. 4. Dundulienė, P. (1991). Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis. 5. Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 6. Katinienė, A. (1996). Vaiko muzikinis ugdymas šeimoje. Pedagogika. Nr. 32. 7. Lietuvos respublikos šeimos politikos koncepcija: (1995). Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. VTU 8. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.(2003). [žiūrėta 2012-11-10]. Prieiga internetu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!