Savęs pažinimo ir apsisprendimo kelias lietuvių literatūroje

Visų pirma, kuo toliau, tuo labiau pastebime, jog individui, kuris gyvena įprastą gyvenimą, yra aktualu išugdyti savo asmenybę, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau kartais, nė neįtardami , tampame kito asmens „marionetėmis“, ir atrasti save, savąjį pašaukimą, siekti to, ko norime, yra daug sunkiau nei atrodo. XXa. lietuvių literatūros simbolizmo atstovas Vincas Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėly“ atskleidžia kitokį požiūrį į sprendimus, kuris priverčia skaitytoją susimąstyti apie tuometinio laikotarpio asmenybės formavimąsi . Romane akivaizdžiai pastebimas reprezentacinis AŠ tėvams, kuris atsispindi autoriaus V.Mykolaičio-Putino asmeniniame gyvenime. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, neturėdamas kito pasirinkimo kaip tik sutikti su tėvų grindžiama mintimi tapti kunigu, renkasi kunigystės kelią. Tačiau maištaujantis Liudo Vasario protas, kylančios pagundos drumsčia jaunojo kunigėlio mintis, kurios skatina mesti kunigystę ir pasipriešinti tėvams. Liudas Vasaris ne kartą apsvarsto, kaip į tokį pasirinkimą reaguotų tėvai, koks būtų visuomenės požiūris į jį. Tačiau atradęs savo tikrąjį pašaukimą ir pajutęs tikrąjį asmenybės išsivadavimą, Liudas meta kunigystę ir tampa poetu: “Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.” Užsispyrimas dažnai parodo, kokie esame iš tikrųjų ir ko esame verti. Pažinti save niekada nėra vėlu, svarbu tai laiku suprasti.
Žmogaus vertybės ir pasaulėžiūra formuojasi dar vaikystėje, todėl labai svarbu patirti artimųjų rūpestį ir turėti teigiamą pavyzdį. Užaugęs aplinką mylinčių tėvų šeimoje, individas perima jų vidinę šilumą ir instinktyviai kuria moralę erdvę. Toks žmogus neretai paaukoja savo gyvenimą dėl kitų gerovės. Aristokratiškos kultūros skleidėja, dvare augusi XXa. Neoromantikė Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia asmenybės puoselėjimą, pasiaukojimą. Apysakoje Mamatė, aukodama savo svajones, troškimus ir savo kelią į laimę, pasikliauja morale, kad tik mažoji Irutė būtų laiminga. Ilgėdamasi savo tėvynės ir praleisto laiko, neretai Mamatė grįžta mintimis atgal į ten, kur jau niekada negrįš: “Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!