Reakcijos į smurtą vaizdavimas lietuvių prozoje (B. Sruoga, J. Aputis)

tikėtumėmės. Žmogaus reakcija į tokią situaciją, o tiksliau - į smurtą, aprašoma ir XX a.
redaktoriaus Juozo Apučio kūryboje.
Visų pirma, tiek Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“, tiek ir Juozo
Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ pasakotojas, kalbėdamas apie smurtą,
ironizuoja. Sruoga romane „Dievų miškas“, parašytame po to, kai rašytojas iš Štuthofo
koncentracijos stovyklos grįžo atgal į Lietuvą, ironija siekė paslėpti savo tikruosius jausmus,
kritikuoti lagerinę sistemą, tad patirtus išgyvenimus lageryje aprašo pašaipiai. Viena tokių
patirčių - nuolatinis smurtavimas. Pasakotojas šaiposi iš lagerio tvarką palaikiusių agresorių.
Pavyzdžiui, bloko viršininkas Wacek Kozlowski, mėgdavęs kieme suguldytus katorgininkus
apmėtyt akmenimis, knygoje apibūdinamas kaip „mušeika specialistas, budelis mėgėjas“; iš
kito mušeikos esesininko Hapkės išdidumo taip pat pasijuokiama: jis vadinamas „Graf von
Stutthof“. Pasakotojas ironizuoja kalbėdamas ne tik apie smurtautojus, bet ir apie pačią
skriaudą: tokį požiūrį atskleidžia kartojami ištiktukai (pavyzdžiui: „pliumpt“), o esesininkų
smurtas prieš ką tik atvykusius naujus kalinius pavadinamas keistais vokiečių papročiais.
Akivaizdu, kad kūrinio pasakotojo reakcija į smurtą - ironija. Tokia pasakojančiojo pozicija
išryškėja ir savo kūryboje sovietinį režimą kritikavusio Juozo Apučio novelėse. Veikale
„Autorius ieško išeities“ aprašomas seno šuns atsikratymas. Gyvūną nušauna sovietinį
pareigūną atspindintis pienininkas - jaunuolis, rankoje laikantis šautuvą, dėvintis skrybėlę, į
kurią įsmeigta varnos plunksna, simbolizuojanti mirtį, bei džinsus - miestietiškos kilmės
ženklą: juk pasakotojas dar novelės pradžioje miesto žmones ironiškai vadina
„džinsuotaisiais“. Vadinasi, pasakojančiojo ironiškas požiūris, visai kaip ir romane „Dievų
miškas“, atskleidžiamas ir per skriaudiko paveikslą. Pasakotojas ironizuoja kalbėdamas ir
apie aplinkinių reakcijas: retoriniu sušukimu pašiepiamas pušų sakintojo, iš šono stebėjusio
situaciją, elgesys („Ak, mes užmiršome pušų sakintoją!“), šuns egzekuciją per langą žiūrėjęs
Vinculis pavadinamas žvėreliu. Suprantama, jog ironizuodamas autorius kritiškai vertina tokį
susidorojimą su gyvūnu. Taigi, abiejuose kūriniuose dėl tam tikros sistemos atsiradęs smurtas
smerkiamas, o tai atskleidžiama per pasakotojo ironiją.
Antra, ir Sruogos romane „Dievų miškas“, ir Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno
ąžuolu“ rašoma, kad veikėjams smurtas ilgainiui virto norma. Balio Sruogos kūrinyje
atskleidžiama, jog mušimas - tai SS nustatyta lagerio sistema, kuriai pavieniai asmenys
priešintis paprasčiausiai nepajėgia. Tai supratę, dauguma katorigininkų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!