Rankraštinė knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) iki spaudos atsiradimo. Knygos istorijos tyrimų užuomazgos (iki 186

Įvadas Šiame pranešime yra trumpai apžvelgiama rašto padėtis Lietuvoje iki XV a., aiškinamasi, kada ir su kokiu įvykiu raštas atkeliavo į Lietuvą. Aptariami pirmieji rankraštiniai įrašai, bei nagrinėjami svarbiausi LDK teisiniai bei istoriniai dokumentai ir paminklai. Pranešime apibūdinamas Lietuvos rankraštinės knygos menas, rašymo stilių kaita. Taip pat pranešime yra pateikiami duomenys apie pirmuosius knygos tyrinėjimus Lietuvoje, šioje srityje nusipelniusius žmones, jų parašytus darbus bei tyrinėjimus. Rengiant pranešimą buvo remiamasi knygomis parašytomis: V.Biržiškos, S.Narbuto, L.Vladimirovo, V.Žuko bei įvairia informacija susijusia su pranešimo temomis, rasta internete. 1. Raštas ir raštvedyba Lietuvos valstybėje iki XV a. Susidomėjus senovės prūsų praeitimi ir kultūra, buvo pradėta ieškoti lietuviško rašto pėdsakų. Ne vienas tuo užsiiminėjęs žmogus, buvo įsitikinęs, kad prūsai turėjo savo specifinį raštą. „ Jei Lietuvos ir lietuvių valdomi gudai turėjo savo raštą, jei skandinavai turėjo savo runas <...> tad buvo keista tyrinėjantiems šią sritį, kad lietuviai nebūtų sukūrę savo, lietuviško rašto“(V.Biržiška „Knygotyros darbai“) Dauguma bandė surasti buvusius rašto paminklus. Tyrinėjami buvo: senkapiai, monetos, akmenys su įvairiausiais rašto ženklais. Dažnai buvo manoma , kad tai senasis lietuviškas raštas, tačiau realių įrodymų nebuvo surasta. Todėl galima tvirtinti, kad tokio rašto jie neturėjo, nes jis tiesiog nebuvo tuo metu reikalingas. „Prieš susidarant XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje Lietuvos valstybei, vienintelė sritis, kur ir senovės lietuviams galėjo būti reikalingi kokie nors rašto ženklai, buvo reikalas žymėti metus, mėnesius, dienas. Bet ir tam <...> buvo galima pasitenkinti paprastais brūkšnių įpjovimais“ (V.Biržiška „Knygotyros darbai“). Valstybei susikūrus raštas valstybės viduje taip pat nebuvo reikalingas, nes pranešimai buvo siunčiami žodžiu. Tik palaikant diplomatinius santykius jau Mindaugo laikais su kitomis valstybėmis reikėjo siųsti pranešimus, tačiau jie buvo rašomi taip pat ne lietuvių kalba. Mindaugas 1251 m. priėmęs krikštą gavo raštininkų kitataučių, kurie rašė ta kalba, kam pranešimas ar laiškas buvo adresuojami. Lietuvoje, kaip ir visur, raštingi buvo tik dvasininkai ir raštininkai, nes nei valstiečiai nei valdovai nemokėjo skaityti ir rašyti. valdovai parašo vietoje naudodavo antspaudus su asmeniniais ženklais. Lemiami poslinkiai Viduramžių raštijoje susiję su antruoju valstybės krikštu 1387 m. ir tolesniais įvykiais :Vilniaus, o vėliau ir Žemaičių vyskupijų įsteigimu, pirmųjų mokyklų sukūrimu , nuolatinės valdovo kanceliarijos atsiradimu, taip pat Krokuvos universiteto atkūrimu keliant jam naują tikslą – įtvirtinti katalikų tikėjimą Kunigaikštystėje. Tačiau yra nemaža duomenų, rodančių, kad lietuviškų rankraštinių tekstų būta daug anksčiau. Jų prireikė dar XIV a. pab. - XV a. pr., kai Lietuvoje buvo įvedama krikščionybė. Kadangi kitataučiai kunigai lietuviškai nemokėjo, tai lietuvius poterių ir tikėjimo tiesų mokė patys kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. „Jogaila su Vytautu galėjo ir išversti poterius į lietuvių kalbą, pasirūpinti, kad jie būtu užfiksuoti raštu. Tačiau atsimintina, kad dar anksčiau tai galėjo padaryti pranciškonai“(http://193.219.77.211/intronet/lietuviu/senoji_literatura.htm). Rašymo lietuviškai pradžia yra datuojama apie XIV a, nes jau yra žinomi lietuviški tekstai, frazės ir paskirti žodžiai, užrašyti lotyniškų knygų paraštėse ir priešlapiuose. Tuose užrašuose jau išryškėja lietuvių kalbai būdingos ypatybės, kaip sudėtingas kirčiavimas. Lietuviškojo rašto atsiradimui nusipelnę yra pranciškonai ir bernardinai, nes jų knygose aptinkama seniausių lietuviškų tekstų. 2. Svarbiausi LDK istorijos ir teisės rankraštiniai paminklai  Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275-1341) laiškai yra vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštijos paminklų. Laiškai buvo parašyti lotyniškai ir skirti popiežiui Jonui XXII bei kitų kraštų amatininkams, meistrams, specialistams. Nuo XVI a. rusų kalba jau buvo rašoma didžiojo kunigaikščio kanceliarijos dokumentai, valstybinės aktų knygos, įvairūs teisiniai įrašai. XV a. Lietuvoje paplito įvairūs rankraštiniai teisiniai aktai. „XV a. pabaigoje LDK gyventojai mokėjo juridiškai pagrįstai tvarkyti savo reikalus. Jų prašymu raštinėse pradėta daryti vis daugiau įvairiausių dokumentų nuorašų, išrašų“(http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/docs/08k13t03k.rtf) Lietuvos metraščiai yra pasaulietinio turinio ir pobūdžio. Jie buvo rašomi pirmiausia kaip politinės kovos priemonė ir įrankis didžiojo kunigaikščio iniciatyva, padėjo jam stiprinti savo pozicijas.“ Pirmieji metraščiai buvo vos kelių puslapių, paskutinieji - kelių dešimčių. Metraščius baigta rašyti XVI a., kada pradėta spausdinti istorijas. Pirmasis Lietuvos metraštis žinomas keliais pavadinimais: „Lietuviškosios giminės pradžia", „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė". Istorikai nustatė, kad metraštis rašytas XIV a. pab. apie 1398 m. Rašytas rusų kalba, o XV a. pažodžiui išverstas į lotynų kalbą. Pasakojama apie Jogailos ir Kęstučio kivirčą. Apima 5 metų laikotarpį“ (http://193.219.77.211/intronet/lietuviu/senoji_literatura.htm). XV a. vidury atsirado metraščių sąvadai. Sudaromas pirmasis Lietuvos metraščių sąvadas – „Metraščių rinkinys, išdėstytas trumpai“. Vėliau pridėtas kitas sąvadas – „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.“ Tačiau ilgainiui norėta duoti ištisinę Lietuvos istoriją. „Dėl to XVI a. buvo pradėta plačioji metraščių redakcija. Jo pavadinimas „Lietuvos ir Žemaitės Didžiosios Kunigaikštystės metraštis". Jame panaudota įvairi medžiaga: padavimai, legendos, rusų metraščiai ir kiti šaltiniai; kur trūko realaus pagrindo, pridėta iš galvos. Taip susidarė ištisinė Lietuvos istorija. Jos išliko keli variantai, kurių plačiausias yra vadinamoji Bychovco kronika“ (http://193.219.77.211/intronet/lietuviu/senoji_literatura.htm). Sąvadų metraščiai yra vieni įspūdingiausių Lietuvos Viduramžių literatūros paminklų. Lietuvos statutai- trys teisiniai dokumentai, kurie apibrėžė teisinės sistemos pagrindą LDK, taip pat yra raštijos paminklai. Pirmasis statutas patvirtintas 1529 m., vėliau parengti dar du pirmąjį statutą praplėtę teisynai: • I Lietuvos Statutas (1529 m.), įtvirtinęs ponų privilegijuotą teisę; • II Lietuvos Statutas (1566 m.), įteisinęs luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus; • III Lietuvos Statutas (1588 m.), papildytas ir išsamiausias statutas. 3.Pirmieji lietuviški rankraštiniai tekstai Įvedant krikščionybę lietuvius tikėjimo mokė Jogaila ir Vytautas, nes kitataučiai kunigai lietuviškai nemokėjo. Tad manoma, kad Jogaila ir Vytautas galėjo išversti i lietuvių kalbą poterius, bet neatmetama galimybė, jog tai galėjo padaryti ir pranciškonai. Visi lietuviški įrašai rasti religinio pobūdžio knygose. 3.1. 1501 m. mišiolo glosos „Mišiolą su lietuviškais įrašais 1986 m. Vilniaus Knygų rūmuose rado Sigitas Narbutas. Knygą 1501 m. Lione (Lyon), Prancūzijoje, išleido Jokūbas Sakonas (Jacobus Sachon). Ją sudaro 398 psl. Antraštiniame lape įrašytos dvi lotyniškos proveniencijos. Pirmoji

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!