Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. pab. –XVI a.

Santrauka. XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rašto kultūros tyrėjų diskusija dėl dokumentų juridinės galios teismo procese skatina atidžiau analizuoti rašytinio dokumento naudojimo ir reglamentavimo LDK teisenoje chronologiją, vietą įrodymų sistemoje bei reikšmės sampratą bajorų teisinėje sąmonėje. Lietuvos Metrikos Teismų bylų knygose įrašyti teismo protokolai ir sprendimai atskleidžia procesą, kai, plintant rašto kultūrai ir išaugus dokumentų poreikiui valstybės vidaus gyvenime, rašytinis dokumentas įgijo savarankiško ir teisėto įrodymo teisme funkciją. Civilinėse (pirmiausia – žemėvaldos) bylose dokumentų juridinė galia įrodymų sistemoje buvo pripažinta jau XV a. viduryje (nors imperatyviai jų dar nereikalauta), o aprobuota Pirmojo Lietuvos Statuto išplėstinėje redakcijoje. Teisminių įrodymų struktūroje ilgai viešpatavę „spalvingi teisingumo rūbai“ (priesaika, gestas, kepurės statymas) XV–XVI a. sankirtoje viršenybę užleido dokumentui, kuris imtas laikyti patikimesniu už asmeninę priesaiką, o tam tikrais atvejais – ir už liudijimą, įrodymu. Toks požiūris ilgainiui įsitvirtino ir bajorų sąmonėje, jie įvairius sandorius stengėsi sudaryti raštu, o tai praversdavo teisme sprendžiant konfliktus. Juolab kad Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijos karalystėje, ir viešieji, ir privatūs dokumentai laikyti vienodai svarbiais įrodymais. Nors įrodymų hierarchija su dokumentų prioritetu griežtai ir specialiame straipsnyje buvo reglamentuota tik Antrajame Lietuvos Statute (IV skyriaus 52 straipsnyje „Apie įrodymus ir išsiteisinimus“), šaltinių analizė leidžia drąsiai teigti, kad svarbiausias šio straipsnio šaltinis buvo XV a. pabaigos–XVI a. pirmos pusės teismų praktika. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika, teisė, teismas, teismo procesas, teisinė kultūra, įrodymų sistema, dokumentas. Contents lists available at Vilnius University Press Received: 15/06/2020. Accepted: 06/10/2020 Copyright © 2020 Irena Valikonytė. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. * Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą (sutartis Nr. S-LIP-19-70). 9 Irena Valikonytė. Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiaus pabaigoje... The Document in the Hierarchy of Evidence of the Legal Process in the Grand Duchy of Lithuania in the Late Fifteenth Century and the First Half of the Sixteenth Century Summary. The discussion on the legal power of documents generated by the researchers exploring the written culture of the Grand Duchy of Lithuania in the fifteenth and sixteenth centuries invites for a more detailed analysis of the usage of a written document in the legal process, the chronology of its legal regulation, the document’s place in the system of evidence as well as its meaning in the legal consciousness of the nobles. The legal proceedings and rulings recorded in the judicial affairs books incorporated into the Lithuanian Metrica reveal the process when, with the development of the written culture and the increase of the demand for documents in the state’s internal affairs, the written document evolved into an independent and sound legal evidence in the judicial process. In the civil cases, primarily concerning the land ownership, the legal power of a written document was recognized already in the middle of the fifteenth century (although there was no peremptory requirement to present written documents in the judicial process), and approved by the extended edition of the First Statute of Lithuania. In the late fifteenth and early sixteenth centuries, the long-lived “colorful robes of justice” (the oath, the gesture, the placing of one’s cap) were replaced in the system of legal evidence by written documents which, from then on, were considered as more reliable evidence than a personal oath, and, in some cases, even a testimony. Eventually, this view found its place in the consciousness of the nobles who documented their transactions and used documents to solve legal conflicts. Moreover, in Lithuania, unlike in the Kingdom of Poland, the judges considered not only the public, but also the legitimate private documents as legal evidence of equal importance. Although, the hierarchy of legal evidence, that prioritized the documents was embedded only in the Second Statute of Lithuania (chapter IV article 52, entitled “On evidence and defense” (O dovodech i otvodech), the analysis of sources allows to decisively affirm that the main source of the aforementioned article was the practice of the courts in the late fifteenth and early sixteenth centuries. Keywords: Grand Duchy of Lithuania, Lithuanian Statute, Lithuanian Metrica, law, court, legal process, the legal culture, system of evidence, document. Pirmojo Lietuvos Statuto tyrėjai jau atkreipė dėmesį, jog šio kodekso VI skyriuje paly- ginti nedaug vietos skirta teismo proceso mechanizmui įteisinti. Greičiausiai taip atsitiko dėl to, kad procesas tada jau buvo nusistovėjęs. Į Lietuvos Metrikos knygas įrašyti teis- mų protokolai ir sprendimai akivaizdžiai rodo, kad XV–XVI a. sandūroje teismų prak- tika buvo suklosčiusi bylos procedūrą, o bylų užrašymas buvo įgijęs reglamentuoto for- muliaro pavidalą1. Tai patvirtina ir į VI skyriaus 1 straipsnį įrašytas lakoniškas reikala- vimas kiekvieną bylą užbaigti: але повинен будеть кождый один другому достояти права аж до конца2. Tai pasakytina ir apie įrodymų sistemą. Nors Statuto VII, VIII ir XIII skyriuose buvo reglamentuota įrodymų, reikalingų nagrinėjant smurto ir namų užpuolimo, žemės ribų nustatymo ar pagrindimo ir vagystės bylas, pateikimo tvarka, jame nėra įrodymų hierarchijos įteisinimui skirto straipsnio. Ko gero, dėl šios priežasties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teisės istorikai, tyrimuose dažnai linkę apsiriboti Lietuvos Statuto normų komentarais, iki šiol įrodymų sistemai, egzista- 1 K. Pietkiewicz, „Dokument ruski w kancelarii litewskiej Aleksandra Jagiellończyka (1492–1506)“, in: Litwa i jej sąsiedzi od XII do XX wieku. Studia oferowane prof. dr. hab. Jerzemu Ochmańskiemu w sześćdziesiątą rocznicę urodzin, pod red. G. Błaszczyka i A. Kijasa, Poznań, 1994, s. 65–85; idem, „Uwagi o dokumencie łacińs- kim w praktyce kancelarii litewskiej Aleksandra Jagiellończyka“, in: Praeities pėdsakais. Skiriama profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 119–134. 2 Pirmasis Lietuvos Statutas. T. II. Pirma dalis: Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis, parengė S. Lazutka, E. Gudavičius, I. Valikonytė et al., Vilnius, 1991 (toliau – PLS, t. II, 1991), p. 162. 10 ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101 Lietuvos istorijos studijos 46, 2020 vusiai XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje, skiria mažai dėmesio. Kita vertus, net ir tų negausių įrodymų rūšių analizei skirtų straipsnių autoriai žvilgsnį sutelkia į liudytojų ir priesaikos vaidmenį teismo procese, t. y. į tas įrodymų formas, kurių pateikimo aplin- kybėms Statuto redaktoriai skyrė daugiau vietos3. O nurodydami rašytinių įrodymų rūšį, tyrėjai paprastai tik konstatuoja, kad dokumentai4 priskiriami prie racionalių įrodymų arba „nusiskundžia“, kad net Trečiasis Statutas šiuo klausimu buvęs „šykštus“5. Ir Ivanas Lappo junior, parašęs studiją apie LDK teisėje XVI a. naudotų privačių raštų (листы- записы) terminiją ir analizavęs jų juridinės galios požymius, dėmesį sutelkė į Pirmojo Statuto išplėstinėje redakcijoje įrašyto papildomo V skyriaus 15 straipsnio genezės ana- lizę6. Tiesa, pastaruoju metu paskelbtuose solidžiuose rašto kultūros plėtros LDK vidaus gyvenime XIV a. pabaigoje–XVI a. tyrimuose7 istorikai atkreipė dėmesį ir į dokumentų juridinės galios problemą. Tačiau jų požiūris į dokumentų panaudos teismo procese pro- veržio chronologiją, vietą ir svarbą tarp kitų įrodymų gerokai skiriasi. Viena vertus, pa- brėžiama sparti rašto kultūros plėtra jau XV a. antroje pusėje, kita vertus, tvirtinama, kad, net paskelbus Pirmąjį Lietuvos Statutą, teismuose vyravo žodis ir pagrindinis tiesos įro- dinėjimo būdas buvęs bylininko priesaika arba liudijimas, neatkreipus dėmesio, kad bau- džiamosiose bylose dėl nusikaltimų pobūdžio rašytinių įrodymų ir negalėjo būti. Antai Aliaksandras Hruša, akcentuodamas tvirtą žmonių „prisirišimą prie ritualų“, netgi teigia esą „teisenos sritis atkakliai priešinosi dokumentui“8. Autoriaus nuomone, net ir XVI a. teismuose tradicija buvo svarbesnė už dokumentą ir priesaika tebebuvo išskirtinai reikš- mingas įrodymas9. Maža to. Prieštaraudamas šiai savo išvadai, kitur A. Hruša teigia, kad bajorų bylose jau nuo XV a. antrosios pusės „dokumentai ėmė įgyti lemiamą reikšmę“, o valdovų Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais, įrodinėjant žemėvaldos teises, doku- mentas tapo „būtinu atributu“10. Raimonda Ragauskienė, pateikusi rašto sklaidos LDK 3 S. Vansevičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai-teisiniai institutai. Pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus, Vilnius, 1981, p. 109–110; И. А. Юхо, „Основные черты судоустройства и судо- производства по Статуту Великого княжества Литовского 1529 года“, in: 1529 metų Pirmasis Lietuvos Statutas (Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos Pirmojo Statuto 450 metinėms pažymėti, medžiaga), Vilnius, 1982, p. 51–52; J. Machovenko, „Įrodymai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje“, in: Teisė, t. 55, 2005, p. 61–69; idem, „Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai“, in: Justitia, Vilnius, 2007, p. 24–37. 4 Naujausią dokumento ir akto terminų vartosenos istoriografijoje apžvalgą žr. M. Klovas, „Dokumento“ ter- minas užsienio ir Lietuvos diplomatikoje“, in: Ženklai, simboliai, prasmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyri- mai pagalbinių istorijos mokslų aspektu. Mokslinių straipsnių rinkinys, sudarytojos R. Čapaitė, G. Zujienė, Vilnius, 2019, p. 241–257. 5 J. Dainauskas, „Įrodymai Lietuvos Statute“, in: Lituanistikos instituto 1971 metų suvažiavimo darbai / Pro- ceedings of the Institute of Lithuanian Studies, 1971, Chicago, 1971, p. 11. 6 И. И Лаппо (младший), Листы-записы в Литовском праве XVI столетия, Tartu-Юрьев, 1935, с. 13– 33, 98. 7 А. И. Груша, Документальная письменность Великого княжества Литовского (конец XIV – первая треть XVI в.), Минск, 2015; R. Ragauskienė, Dingę istorijoje. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajori- jos privatūs archyvai, Vilnius, 2015; M. Klovas, Privačių dokumentų atsiradimas ir raida Lietuvos Didžiojoje Kuni- gaikštystėje XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje (1529 m.): daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2017; idem, „Privataus dokumento juridinė galia XV–XVI a. pradžioje“, in: Istorijos šaltinių tyrimai, t. 5, sudarė A. Dubonis, Vilnius, 2014, p. 43–55. 8 А. И. Груша, 2015, p. 196. 9 Ibidem, p. 367, 153. 10 Ibidem, p. 157, 242. 11 Irena Valikonytė. Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiaus pabaigoje... periodizaciją, XV a. pabaigos–XVI a. pradžios laikotarpį pavadinusi pereinamuoju, do- kumentų įsigalėjimo ir reikšmės įtvirtinimo metą siūlo pradėti tik nuo XVI a. vidurio11 ir nesutinka su Mindaugo Klovo išvada, kad jau XV a. aštuntuoju–devintuoju dešimtme- čiais pastebimai išaugo juridinė privataus dokumento galia12, nes esą M. Klovo nusta- tytas 200 bylų, kuriose bylininkai teismui kaip įrodymus pateikė dokumentus, skaičius per mažas, kad būtų galima konstatuoti platų dokumentų naudojimą teismuose13. Nors pačios R. Ragauskienės priešinga išvada, kad XV a. pabaigoje teisėjams „buvo neįprasta remtis privačiu raštu tvirtinant žemės sandorį“14, paremta vos vienu – 1486 m. doku- mentu, t. y. Kazimiero Jogailaičio drauge su Ponų Taryba nagrinėtos Agafijos Aleknie- nės Pugačiovienės ir jos sūnaus bylos su Jurgiu Zenovjevičiumi dėl Sutkovo (?) dvaro, sprendimu15. Teisme ieškovai pateikė atsakovo tėvo Ivano Zenovjevičiaus raštą, kuriuo šis savo tėvoninį dvarą užrašė dėdės sūnui Aleknai Pugačiui. Iš tiesų teismo sprendimas pradedamas fraze (kuria pasiremia visi šią bylą analizavę istorikai16), kad tai senas reika- las, o anksčiau, girdi, люди один другому такии записы незъвычаиные [не] даивали, а то было межи людми держано, а собе в томъ верили. Be abejo, ši frazė liudija, kad XV a. viduryje privatūs užrašymai dar buvo retai pasitaikantis faktas. Tačiau A. Hrušos išvada, jog tada „niekas (! – I. V.) vienas kitam neperleisdavo žemės valdų raštu, nes sandoriu buvo tikima ir be dokumento“17, yra perteklinė. Kita vertus, šios bylos sprendi- mo turinys neleidžia daryti išvados, esą nekilnojamojo turto užrašymas buvo pripažintas teisėtu tik paliudijus tą dokumentą patvirtinusiems liudytojams. R. Ragauskienė neat- kreipė dėmesio, jog liudytojus teko kviesti (beje, pačiai ieškovei pasiūlius!) dėl to, kad atsakovas tėvo išduotą dokumentą „apšmeižė“ – pavadino suklastotu. Todėl ir prireikė jį patvirtinusių asmenų liudijimo, kuris – atkreiptinas dėmesys – dėl jų ligos buvo pateiktas raštu, atsiuntus „liudijimo raštą“. O svarbiausia, kad valdovo teismo sprendimas visiškai atitiko teismui pateikto įrodymo – dokumento – turinį. Taigi istoriografijoje įsiplieskusi diskusija skatina atidžiau pažvelgti į gausią empi- rinę medžiagą, išlikusią Lietuvos Metrikos (ypač Teismų bylų) knygose18, kuri atveria galimybę analizuoti rašytinio dokumento naudojimo LDK teisenoje chronologiją, jo vietą įrodymų sistemoje ir jo reikšmės sampratą bajorų teisinėje sąmonėje bei teisinėje kultūroje. Be abejo, įrodymų sistema ėmė formuotis, atsiradus teisingumo sampratai ir teismo institucijai, o XV a. pabaigoje suvokimas, kad bylą galima laimėti tik pateikus teisumo 11 R. Ragauskienė, 2015, p. 54–63, 73. 12 M. Klovas, 2014, p. 49. 13 R. Ragauskienė, 2015, p. 54. 14 Ibidem. 15 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479–1491). Užrašymų knyga 4, parengė L. Anužytė, Vilnius, 2004 (toliau – LM 4), Nr. 97, p. 123–124. 16 R. Ragauskienė, 2015, p. 53; M. Klovas, 2014, p. 48; А. И. Груша, 2015, p. 207–208. 17 А. И. Груша, 2015, p. 208. 18 Kai kurių mūsų publikuotų Lietuvos Metrikos Teismų bylų knygų įvaduose esame trumpai aptarę jų įrašuose užfiksuotą įrodymų sistemos vaizdinį. Žr. S. Lazutka, I. Valikonytė, J. Karpavičienė, „Įvadas“, in: Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1995, p. XXXVII–XLVI; S. Lazutka, I. Valikonytė, G. Kirkienė, J. Karpavičienė, „Įvadas“, in: Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1997, p. XXIII– XXVII. 12 ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101 Lietuvos istorijos studijos 46, 2020 įrodymus, jau vyravo. Antai 1497 m. didysis kunigaikštis Aleksandras rašte Polocko vietininkui, reaguodamas į miesto ir valsčiaus gyventojų skundus dėl bebrynų, nurodė, kad jis ir ateityje vietininko pareigas eisiantys суд и право делали з доводом подлугъ обычая и вставы земское19. Tačiau ne tik pradiniame valstybingumo etape, bet ir iki dokumento plitimo viešajame gyvenime svarbiausias vaidmuo įrodymų sistemoje pri- klausė žodžiui, t. y. priesaikai. Ilgainiui, dar iki Pirmojo Statuto priėmimo, susiformavo ištisa įrodymų sistema, kurioje neracionalūs (idealūs) įrodymai – bent jau kai kuriose bylose – užleisdavo pirmąją vietą racionaliems. Nors visiškai akivaizdu, kad teisėjai, na- grinėdami bylą, rėmėsi objektyviais įrodymais, Pirmajame Statute pasigendame specia- laus įrodymų rūšių ir jų hierarchijos įteisinimui skirto straipsnio. Dar Jonas Dainauskas pastebėjo, kad Statute nėra ir teisminio įrodymo definicijos20. Iš tiesų, ją tarsi atstoja sąvoka „teisėtas / pagrįstas įrodymas“ (довод слушный, probatio legitimus / sufficiens, documentum legitimus / rationabilis). Bet dažniausiai Statuto redaktoriai vartojo termi- ną довод (probatio) ir frazeologizmą довод вчинити / чинити (probo, reprobo) arba veiksmažodį доводити. Kaip žinoma, dar ir XVI a. LDK teismo procesas buvo akuzatyvinis, t. y. kaltinamo- jo pobūdžio. Bylininkai patys privalėjo rūpintis įrodymais, kuriuos iki Pirmojo Lietu- vos Statuto priėmimo ir teisėjai, ir bylininkai dažniausiai įvardydavo žodžiu „atsikirti- mas“ (отпор), kuris Statute vartojamas tik dukart: išplėstinės redakcijos VIII skyriaus 6 straipsnyje įrodymo reikšme, o I skyriaus 1 straipsnyje šitaip vadinamas atsakovas (отпор, reus)21. Paprastai teisėjai, išklausę ieškovo skundą, kreipdavosi į atsakovą: што къ тому за отпор маешъ / который отпор ку тому маешъ22, arba konstatuodavo, kad bylininkas к тому отпору не мялъ23. Kad žodžiai отпор ir довод teismuose vartoti kaip sinonimai, akivaizdžiai paliudija atvejai, kai atsikirtimu vadinami bylininkų teismui pateikti rašytiniai dokumentai24. Tačiau vis dėlto XVI a. pradžioje teisenoje ir bajorų mąstysenoje ima vyrauti terminas довод, kuris kartais papildomas pažyminiais довод 19 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 6 (1494–1506). Užrašymų knyga 6, parengė A. Baliulis, Vilnius, 2007 (toliau – LM 6), Nr. 228, p. 160. 20 J. Dainauskas, 1971, p. 10. 21 PLS, t. II, 1991, p. 222, 64–65. Plg. J. Bardach, Historia państwa i prawa Polski. T. I: do połowy XV wieku, wyd. 4, Warszawa, 1973, s. 347, 549. 22 Русская историческая библиотека. Т. XX: Литовская Метрика, Петербург, 1903 (toliau – RIB, t. 20), stulp. 17, Nr. 16; stulp. 34, Nr. 32 (1510 m.); stulp. 166, Nr. 126 (1514 m.); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 226 (1532– 1534). 7-oji Teismų bylų knyga, parengė L. Karalius, Vilnius, 2019 (toliau – LM 7 TBK), Nr. 49.1, p. 55 (1532 m.); Lietuvos Metrika (1542 m.). 11-oji Teismų bylų knyga, parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė, Vilnius, 2001 (toliau – LM 11 TBK), Nr. 23, p. 25 (1542 m.). 23 RIB, t. 20, stulp. 487, Nr. 361 (1517 m.). 24 Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji Teismų bylų knyga, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, G. Kirkienė, E. Gudavičius, J. Karpavičienė, S. Viskantaitė, Vilnius, 1997 (toliau – LM 4 TBK), Nr. 2, p. 42 (1522 m.); Lietu- vos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25, parengė D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 1998 (toliau – LM 25), Nr. 149, p. 120 (1529 m.); Lietuvos Metrika (1533–1535). 8-oji Teismų bylų knyga, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999 (toliau – LM 8 TBK), Nr. 142, p. 82 (1533 m.); Lietuvos Me- trika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, Vilnius, 1995 (toliau – LM 6 TBK), Nr. 286, p. 204 (1541 m.). 13 Irena Valikonytė. Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiaus pabaigoje... справный25 / добрый26; доводы зуполные27 / явные а слушные28. Bet dažniausiai teisė- jai reikalaudavo teisėto įrodymo (довод слушный)29. Tiesa, kartais būtinybė teismui pa- teikti įrodymus apibūdinama fraze право поднести30 arba tiesiog žodžiu права. Antai 1533 m. į valdovo teismą atvykęs Ščastnas Iljiničius pareiškė, kad jei į teismą dėl bendro su broliu turto būtų buvę pašaukti abu, tai atsakytų drauge ir вси права свои, которых бы к тому потреба вказывати, с собою мели. O ieškovas Laurynas Volskis į šią ti- radą atsakė, pavartodamas dar vieną terminą: girdi, pašaukiau į teismą tave vieną ir tu privalėjai вси справедливости свои с собою мети31. Abu bylininkai, vartoję skirtingus terminus, turėjo galvoje rašytinius įrodymus, t. y. dokumentus. XVI a. pirmoje pusėje visuomenėje jau vyravo požiūris, kad ieškovas į teismą privalo atvykti su visais turimais įrodymais, t. y. pasiruošęs bylinėtis, o jei jų neturi, negali pra- šyti posėdį atidėti. Bent jau tuo buvo įsitikinęs atsakovas Bagdonas Semaška, 1541 m. Ponų Tarybos nagrinėtoje byloje pareiškęs, kad ieškovas kalavijininkas Mikalojus priva- lėjo pristatyti žvelgūną, nes, girdi, водлугъ права повод зъ доводы своими завжды ку праву мает быти готов, бо, дей, поводу и первый рокъ бывает завитый32. Įrody- mų nepateikimas šaltiniuose dažniausiai įvardijamas fraze голые словы, голая повест, t. y. niekuo nepagrįstas teiginys. Tokios nuostatos laikėsi ne tik teisėjai33, bet ir patys bylininkai34. Todėl nestebina, kad teismo raštininkai vis dažniau fiksuodavo, jog bylos šalis atvyko bylinėtis „su įrodymais“35. Kita vertus, ir patys bylininkai teismo proceso metu, kartais net aplenkdami teisėjo prašymą, reikalaudavo, kad atsakovas pristatytų, pavyzdžiui, raštą ar patvirtinimą tos žemės valdos, dėl kurios nuosavybės iškelta byla36. Arba, įsitikinę, kad kita bylos šalis turi teisėtą dokumentą, patys pripažindavo bylą pra- 25 LM 25, Nr. 36, p. 102 (1501 m.). 26 RIB, t. 20, stulp. 24, 27, Nr. 23, 25 (1510 m.); stulp. 509, Nr. 378 (1517 m.). 27 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 17 (1530–1536). Užrašymų knyga 17, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2015 (toliau – LM 17), Nr. 232, p. 242 (1532 m.); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535–1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009 (toliau – LM 19), Nr. 32, p. 86 (1536 m.). 28 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 21 (1536–1537). Užrašymų knyga 21, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2019 (to- liau – LM 21), Nr. 68, p. 81 (1537 m.). 29 RIB, t. 20, stulp. 884, Nr. 218 (1516 m.); LM 4 TBK, Nr. 1, p. 41 (1522 m.); Nr. 283, p. 242 (1528 m.). 30 LM 6, Nr. 520, p. 306 (1503 m.). 31 LM 17, Nr. 342, p. 335. 32 Lietuvos Metrika (1541–1542). 27-oji Užrašymų knyga, parengė I. Valikonytė, T. Čelkis, L. Steponavičienė, Vilnius, 2016 (toliau – LM 27), Nr. 119, p. 116. 33 голыми словы отпирал (LM 27, Nr. 204, p. 166); никоторого слушного доводу водле права на то не вчинил, одно голыми словы речъ свою прекладалъ (Lietuvos Metrika (1540–1543). 12-oji Teismų bylų knyga, parengė I. Valikonytė, N. Šlimienė, S. Viskantaitė-Saviščevienė, L. Steponavičienė, Vilnius, 2007 (toliau – LM 12 TBK), Nr. 262, p. 229); згола словы своими отъ того воленъ быти хотел (Lietuvos Metrika (1565–1566). 50-oji Teismų bylų knyga, parengė L. Steponavičienė, I. Valikonytė, Vilnius, 2014 (toliau – LM 50 TBK), Nr. 20, p. 46). 34 противъ давности сведество голых словъ не ест важно (LM 27, Nr. 144, p. 130); не может, де, быти довод припоминанья противъ давности земское словы голыми, але писмомъ (ibidem, Nr. 134, p. 125). 35 со всими доводы своими, ку праву прислухаючыми, перед нами стал (Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536–1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009 (toliau – LM 20), Nr. 81, p. 129); со всимъ доводомъ своимъ, ку праву прислухаючимъ, готовъ был (Метрыка Вялiкага Княства Лiтоўскага. Кнiга 30 (1480–1546). Кнiга запiсаў N 30, падр. В. Мянжынскi, Мiнск, 2008 (toliau – LM 30), Nr. 19, p. 86). Taip pat žr. LM 30, Nr. 10, p. 77; LM 12 TBK, Nr. 170, p. 154. 36 Lietuvos Metrika (1540–1541). 10-oji Teismų bylų knyga, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė- Saviščevienė, Vilnius, 2003 (toliau – LM 10 TBK), Nr. 206, p. 129. 14 ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101 Lietuvos istorijos studijos 46, 2020 laimėję37. Taigi bajorai su teismo procedūra buvo susipažinę ir įrodymais, jei juos turėjo, pasirūpindavo iš anksto. Pradėjus plisti raštui valstybės vidaus gyvenime, greit išryškėjo dokumento, kaip sa- varankiško ir pakankamo įrodymo teismo procese, funkcija. Teismų praktika rodo, kad XVI a. pirmoje pusėje bylos šalys kaltinimą argumentuodavo arba jį atmesdavo rašto tu- rėjimu. Tam tikrų rūšių bylose rašytinis dokumentas jau buvo tapęs stipriausia teisumo įrodymo priemone – jį turintis paprastai ir laimėdavo bylą. Tiesą sakant, jau iš 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijos matyti, kad rašytinis dokumentas laikomas labai svarbia žemėvaldos teisės įrodymų rūšimi. Joje nurodyta, jog valdovas suteikia žemvaldžiams tei- sę disponuoti tėvonijomis ir suteiktimis toms žemėms, kurias valdydami ar laikydami galės tą teisę įrodyti privilegijomis ar įstatymine privilegija ir pakankamu bei tinkamu liudytojų parodymu arba rašytiniu patvirtinimu38. Taigi ši privilegija neįpareigojo turėti dokumen- tus žemėvaldos teisei pagrįsti, tačiau, be abejo, tapo postūmiu bajorams jais pasirūpinti, o tai paspartino siekį valdomą turtą ir įvairius sandorius įteisinti rašytine forma. Iš tikro jau XV a. aštunto–dešimto dešimtmečių šaltiniai liudija, kad bylininkai atvykdavo į teismą apsirūpinę rašytiniais dokumentais39. Nors Kazimiero Jogailaičio sprendimų dispozicijoje dar gana dažnai vartojama aptaki frazė tą išnagrinėję ir sužinoję (о том досмотревшы и доведавшы ся)40 rodo, kad dokumentų imperatyviai dar nereikalauta. Antai ir 1511 m. nagrinėdamas bylą Žygimantas Senasis pareiškė, kad LDK valdiniams yra pažadėjęs ne- laužyti senaties teisės, todėl tie, kurie valdo žemę 50 metų, nors ir be raštų, turi teisę ir toliau tą turtą valdyti41. Bet 1522 m. teisme atsakovui Pauliui Naruševičiui valdovas nurodė pristatyti visus raštus, kokius tik turėtų, Vidžių ir Ašmenos dvarų nuosavybei pa- grįsti42. Pažymėtina, kad XVI a. trečio–penkto dešimtmečių bylų dispozicijose teisėjai, nurodydami priimtų sprendimų argumentus, jau pabrėždavo pristatytų dokumentų svarbą, pavyzdžiui:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!