Tautinių ir konfesinių mažumų padėtis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) XII - XVI amžiuje

 ĮVADAS Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo trys pagrindinės konfesinių ir tautinių „mažumų“ grupės – tai žydai, karaimai ir totoriai (rusai ir lenkai laikomi LDK „piliečiais“). Nors šių tautybių žmonių LDK teritorijoje buvo mažuma, bet tautinės ir konfesinės „mažumos“ LDK turėjo didelę įtaką, pvz., žydai turėjo labai daug įtakos valstybės ekonominiam vystymuisi. Taigi LDK valdovai negalėjo nekreipti dėmesio į tautines bei konfesines mažumas ir buvo priversti nusakyti jų teisinę padėtį įvairiuose teisės dokumentuose. Šiuo darbu aš norėčiau nusakyti konfesinių ir tautinių mažumų padėtį pagal I ir III Lietuvos statutus. ŽYDAI LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE Žydai į Lietuvą atvyko iš įvairių šalių. Pirmieji žydai į Lietuvą atvyko iš rytų, ir apsigyveno jos pietuose, kur buvo išsidėstę prekybos keliai. Tai įvyko prieš XI amžių. Bet tada žydai Lietuvoje neužsiliko. Vėliau, t.y., XII a. pabaigoje – XII a. pradžioje žydai į LDK pradėjo keltis jau iš vakarų Europos. Čia jie plūdo dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – Kryžiaus karai. Pakeliui į Palestiną kryžininkai rengdavo žydų žudynes, atiminėdavo jų turtus. Taigi žydai buvo priversti bėgti. Iš pradžių jie apsigyveno čekų bei lenkų žemėse, bet 1096 m. Čekijoje išėjo įstatymas prieš juos ir jie turėjo ieškoti prieglobsčio kitur (2; psl. 7). Taip žydai atsidūrė Lietuvoje. Kita žydų kraustymosi priežastis – tai įvairios ligos, o ypač maras, XIV a. viduryje siautėjęs Vokietijoje. Lietuvoje tuo metu maro nebuvo, be to čia buvo didelis amatininkų, prekybininkų ir bankininkų poreikis. Taigi sąlygos Lietuvoje žydams buvo ypač palankios. Kadangi pagrindiniai žydų verslai buvo amatai, prekyba ir bankininkystė, tai dauguma žydų įsikūrė miestuose. Čia žydai jungdavosi į bendruomenę – kahalą – kuri sudarė visuomeninio žydų gyvenimo pagrindą. Žydus vienija Biblija – Šventasis Raštas, Senasis testamentas, sinagoga ir bendruomenės vadovas – rabinas. Senasis testamentas yra teologijos, kosmogonijos, moralės normų, literatūros, žydų tautos istorijos pasakojimų rinkinys. Rabinas aiškino šventojo rašto principus, mokė, kaip jais vadovautis gyvenime. Rabinas – tai judėjų dvasininkas, tikybos mokytojas ir teisėjas. Vakarų šalyse rabinas – tik tikybos mokytojas, dvasininkas, teologas. Jį renką bendruomenės vadovybė arba vyrija sudaryta iš judėjų dvasininkų mokyklos auklėtinių (1; 115 psl.). Žydų bylas su krikščionimis sprendė karalius arba jo vietininkas. Kadangi žydai užsiminėjo amatais, prekyba, bankininkyste, pinigų skolinimu, palaipsniui jie tapo labai įtakingais žmonėmis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Čia XVI a. buvo apie 15 kahalų. Žemaitijoje jų dar nebuvo (1; 116 psl.). Kadangi žydų įtaka augo jiems buvo suteikiama vis daugiau privilegijų. XVI amžiuje atsirado atskiri žydų seimai. Nors kita vertus, žydams ne viskas taip gerai sekėsi. 1495 metais kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos. Taip kunigaikštis padarė dėl turtinių sumetimų, t.y., Aleksandras buvo daug skolingas žydams, be to žydams išvykus iš Lietuvos visas jų turtas atiteko didžiajam kunigaikščiui. Tačiau žydams išvykus neatsirado žmonių visiškai galinčių pakeisti žydus prekybos, amatų bei bankininkystės srityse, be to kunigaikštis daugelio įtakingų prekybininkų buvo prašomas gražinti žydus į Lietuvą. Taigi po aštuonių metų tremties žydams vėl buvo leista gyventi Lietuvoje. KARAIMAI LIETUVOJE Karaimai – tai tiurkų tautybės žmonės. Į Lietuvą karaimus pirmasis atkėlė Vytautas (1397 – 1398m.). Pirmieji karaimai buvo apgyvendinti Trakuose. Vėliau jie apsigyveno šiaurės Lietuvoje. Pagrindine karaimų funkcija tapo karo tarnyba ir saugumo laidavimas (4; psl. 218). Mainais už suteiktą žemę karaimai turėjo eiti Trakų miesto bei pilių sargybą, kuri, Trakams netekus strateginės reikšmės, buvo panaikinta. Karaimų tikėjimas (karaimizmas, karaizmas) kaip atskira religija su savarankiškomis dogmomis, bažnytinėmis tradicijomis ir dvasine hierarchija susiformavo VIII a. Mesopotamijos (dab. Irako) teritorijoje (5; psl. 10). Šios religijos pamatą sudaro šv. Raštas (tik Senasis Testamentas) bei jo savitas ir individualus interpretavimas nepaisant jokių autoritetų. Didelės įtakos karaimų religijos formavimuisi turėjo Islamas. Taip pat karaimai pripažino Kristų ir Mahometą kaip krikščionių ir musulmonų pranašus. Karaimams, kaip ir žydams, buvo suteikiama įvairių privilegijų. Pirmoji privilegija, kuri nusakė karaimų padėtį Trakų miesto bendruomenėje, buvo 1441 metų Kazimiero privilegija Trakų karaimams. Vėliau ji patvirtinta kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto Senojo, o 1646 metais Vladislovo Vazos paskelbta galiojanti visai LDK karaimų bendruomenei (4; psl. 218). Šios privilegijos esmė ta, kad karaimai gavo savivaldą. Remiantis karaimams suteikta privilegija, karaimams turėjo vadovauti vaitas. Karaimams gavus savivaldos teises, Trakai tapo analogo neturintis miestas LDK, turintis magderburgines ir karaimų savivaldos teises. Privilegija karaimams leido nemokėti muito. Tai tuo metu buvo fenomenali situacija LDK, nes iki 1566 metų, muitą mokėjo ne tik visi miestiečiai, bet ir bajorai. Privilegijos nurodymu karaimai turėjo telktis nustatytoje miesto dalyje, panašiai kaip ir žydai – getuose. Karaimų bendruomenė spręsdavo tik civilines bylas, kitas bylas nagrinėdavo Trakų vaivada arba jo vietininkas. Bendruomenės viduje pagrindinis teisės šaltinis buvo XV – XVI a. kodifikuotas Elijo (Elijahu) Bešijačio ir jo mokinio Kalebo Afendopulo parengtas karaimų pasaulietinės ir religinės teisės kodeksas (4; psl. 221). Kita vertus, reikėtų paminėti, kad iki pat XVII amžiaus vidurio karaimai nebuvo išskiriami kaip atskira tautinė ar religinė bendruomenė ir netgi visuose šaltiniuose karaimai vadinami žydais. Taigi visos privilegijos skirtos žydams buvo taikomos ir karaimams, tiesa kai kurios privilegijos , pvz., Kazimiero, išskiria karaimus kaip „Trakų žydus“. Karaimų etnonimas, kaip žymintis religiją LDK paminėtas 1506 m., o Trakų karaimai kaip karaimai pirmą kartą šaltiniuose minimi tik Vladislovo Vazos 1646 metų privilegijoje Trakų bendruomenei (4; psl. 221). Šis paminėjimas siejamas su faktu, kad karaimams kilo poreikis atsiskirti nuo žydų, nes privilegija apribojo žydų laisves Trakuose bei visai uždraudė jiems gyventi Trakuose. Taigi remiantis šiuo faktu, kad net iki XVII a. vidurio karaimai nebuvo skiriami nuo žydų, būtų galima daryti prielaidą, kad didžiąją tautinių „mažumų“ dalį sudarė žydai, visi kiti kitataučiai, išskyrus lenkus, rusus galbūt dar totorius bei svečius iš didžiųjų Europos valstybių, greičiausia dėl išprusimo stokos, galėjo būti vadinami tiesiog žydais. TOTORIAI LIETUVOJE Totoriai turi daug bendra su karaimais. Pirmiausia, Lietuvoje totoriai apgyvendinami beveik tuo pat metu kaip ir karaimai. Antra, totoriai taip pat atliko karinę funkciją LDK. Vietinių LDK gyventojų požiūris į totorius buvo dvejopas – iš vienos pusės totoriai buvo sąjungininkai, iš kitos pusės – priešai, nes totoriai puldinėjo pietines LDK žemes. Totoriai, kaip ir žydai bei karaimai, LDK miestuose neturėjo atskiro statuso, todėl telkėsi atskirose kvartaluose. Totoriai karo prievolininkai sudarė ypatingą sluoksnį ne tik bendruomenės, bet ir visų nekrikščionių kontekste (4; psl. 729). Einama karo tarnyba bei valdomi dvarai, jiems suteikė ypatingą statusą, kuris istoriografijoje dažnai gretinamas su bajorų. Totoriai taip pat kaip ir karaimai už tarnyba LDK kariuomenėje gaudavo žemių. Per LDK kariuomenės surašymą priskaičiuojama 121 kunigaikštis bei ulonas ir 423 kazokų šeimos. Iš visų LDK gyvenusių totorių geriausia padėtis ir daugiausia privilegijų gaudavo tie, kurie ėjo tarnybą LDK kariuomenėje. Be karininkų totorių tarpe pasitaikydavo ir odininkų, vežėjų, daržininkų ar kuo nors kitu besiverčiančių žmonių. TOTRIŲ, KARAIMŲ IR ŽYDŲ TEISINĖ PADĖTIS PAGAL I LIETUVOS STATUTĄ I Lietuvos statutas, priimtas 1529 metais – pirmasis teisinis dokumentas „sujungęs“ visą LDK teisę. I LS buvo surašytos visos iki tol išleistos kunigaikščių privilegijos, kurios buvo skirtos lietuviams bei LDK teritorijoje gyvenantiems kitataučiams. Savaime suprantama daugiausia punktų I LS skiriama LDK aukštuomenės atstovams. Tuo tarpu tautinėms bei konfesinėms „mažumoms“ skiriami trys punktai, kurie turi nusakyti jų teisinę padėtį LDK teritorijoje. Pirmasis punktas skirtas kitataučių teisinei padėčiai nusakyti yra I LS trečiajame skyriuje. Šio skyriaus trečiasis punktas vadinasi „LAIKYMAI IR TITULAI SVETIMŠALIAMS NETURI BŪTI DUODAMI“. Taigi jau vien iš pavadinimo galima suprasti, kad svetimšaliams joks turtas ir pareigybės LDK teritorijoje negali būti duodami: „bet kokių paveldų, ir laikymų, ir taip pat bet kokių mūsų urėdų ar titulų bei dignitorijų jokiam svetimam neteiksime

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!