Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) knygos istorija ir poligrafijos atsiradimas mūsų krašte

“Imkit mane ir skaitykit”- prieš daugiau nei keturis su puse amžiaus prakalbo knyga lietuviškai, prabilo ir šiandien tebegyvuojančios tautos kalba. Tačiau knyga buvo ir anksčiau, gyvavo iki spaudos išradimo.
Mūsų kultūra savo prigimtimi yra žodžio, teksto kultūra, o raštas ir knyga taip ilgai buvo pagrindinė informavimo priemonė, kad mes ją suvokiame esant universalia. Knyga perteikia sukauptą išminties lobyną ir turtina dvasią, knyga apima visas gyvenimo sritis, atliepia visus jo pojūčius, atspindėdama visą įvairovės spektrą.
Taip pat būtina pripažinti, kad šiuo metu knyga išgyvena krizinę situaciją. Turtinga knygos istorija vis dėlto neeliminuoja nuolatinio nepasitenkinimo knyga dėl jos ribotumo ir trūkumų, ypač elektronikos eroje. Taip, ji kinta, evoliucionuoja, kaip tai darė jau nekartą istorijoje, tačiau akivaizdu, kad mūsų sąmonėje nėra knygai pakaitalo ir vargu ar kada nors bus.
Knygos istorija yra sudėtinė knygos istorijos dalis. Kaip ir kitų knygos istorijos dalykų, knygos istorijos teorinį ir mitodologinį pagrindą sudaro istorinis materializmas, atskleidžiantis obijektyvius visuomenės vystymosi dėsningumus. Knygos atsiradimas ir raida glaudžiai susiję su žmonių visuomenės vystymusi. Taigi, darbe apžvelgsime mūsų tautos kultūros ištakas. LDK knygos istoriją bei poligrafijos atsiradimą mūsų krašte.
Raštas ir knyga Lietuvoje įsitvirtino kartu su krikštu, tačiau tik XVI a. viduryje įvykęs pažiūrų į humanitarinį išprusimą pasikeitimas raštingumą darė vieną pagrindinių visuomeninio, pareigybinio ir asmeninio tobulėjimo priemonių, o knyga tapo naujojo, renesansinio žmogaus kaip išsimokslinusios ir išsilavinusios asmenybės simboliu. Todėl XVIa. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje sparčiai ėmė plisti knygos. Didikų asmeninių knygų rinkinių radimuisi itin reikšminga buvo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto biblioteka, stebinanti knygų turinio įvairumu ir platumu. Nusižiūrėjus į valdovus, pradėtos kaupti dvarų bibliotekos. XVI a. pabaigoje ir ypač XVII a. pirmojoje pusėje knygų kolekcionavimas tapo tiesiog aristokratų mada. Pavyzdžiu, Lietuvos kancleris, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega turėjo per 3000 tomų rinkinių. Dideles bibliotekas turėjo ir Chodkevičiai, Radvilos, Pacai, Žemaičių didikai Šiukštos bei Šemetos.
Knygas pirko ir Katalikų Bažnyčios dignitoriai: nemažas bibliotekas turėjo Vyskupai: Valerijonas Protasevčius,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!