R. Dekarto “Metafizinių apmąstymų” I apmąstymo interpretacija

R. Dekarto “Metafizinių apmąstymų” I apmąstymo analizė ir interpretacija R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pa­kilimo pradžia. Jo filosofijoje jau ryškiai suformuluota ta proto “egzistencijos" samprata, kuri visą naujųjų laikų filo­sofiją skiria nuo ankstesniųjų epochų ir sudaro naujųjų lai­kų pasaulėvokos, filosofavimo ir kultūros patosą. Protui vaduojantis iš scholastinių spekuliacijų nelaisvės, pirmiausia turėjo būti atskleistas pats scholastinio filosofa­vimo nepatikimumas. Dažnai jis būdavo toks ryškus, kad sveiką nuovoką patenkinantis „akivaizdumas", „aiškumas" ilgam tapo tiesos kriterijumi. Šios nuostatos metodologinė funkcija ypač ryški R. Dekarto amžininko F. Bekono indukci­nio pažinimo teorijoje. “Metafiziniai apmąstymai” gal ir nėra tobulai parašytas filosofinis kūrinys, tačiau neabejotinai brandžiausias. Jame Dekartas kryptingai pristato cogito ergo sum ir iš šio archimediškojo filosofavimo atskaitos taško plaukiančias naujoviškojo mąstymo idėjas. Dekartas jaučia savo mąstymo revoliucingumą, o taip pat ir jo konfliktišką santykį su tradiciniu mąstymu. Todėl “Metafiziniuose apmąstymuose” svarbus vaidmuo tenka naujųjų idėjų pateikimui. R. Dekartas supranta, kad „akivaizdžių tiesų" buvimo fak­tas nepanaikina klausimo apie paties fakto galimumą. Kodėl, nepaisant tokios galimybės, žmogus vis dėlto labai dažnai suklysta? Einant F. Bekono keliu, apriorinės prielaidos taip pat neišvengiamos, ir kas gali garantuoti, kad jos neklaidin­gos, ypač tada, kai jos liečia empiriškai nepatikrinamus daly­kus? Todėl proto (kaip visiškai akivaizdžios galios) vertės sumenkinti negalima. Visa, ką mes galime daryti, — tai tikėti juo ne besąlygiškai, o abejoti ir apskritai, ir kiekvienu, konk­rečiu atveju. Dekartas savo metafizinius apmąstymus pradeda apžvelgdamas „dalykus, kuriais galima suabejoti“ (Dekartas 1978:164). Iš karto demonstruojamas klasiko strateginis mąstymas, nutariama, kad „užtenka vien tik paneigti principus, kuriais jos grindžiamos. Šie principai pojūčiuose, kuriais negalima pasikliauti dėl jų apgaulingumo” (ten pat). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų lyg ir įprasta – sunku surasti žmogų niekuo neabejojantį. Tačiau dekartiškoji abejonė turi ne vien loginį aspektą, joje akivaizdžiai galima įžvelgti dirbtinumą ir šis dirbtinumas siūlo kitokius abejonės pamatus, o ne tik tuos, kuriuos prikišamai nori įsiūlyti Dekartas. Pirmajame apmąstyme suabejojama pirmiausia jusliškumu, kuriuo paprastai neabejoja net kasdieninis protas. Kadangi filosofija visad polemizuoja su kasdieniniu protu, tai Dekarto abejonė konkrečios kasdienio mąstymo apraiškos atžvilgiu lyg ir būtų pamatuota. Jusliškumas nesprendžia nieko, dėl to yra anapus vertinimo, taigi ir abejonės. Sprendžia mąstymas, kuris interpretuoja jusliškumą, tik galima abejoti to interpretavimo kokybe. Kritikuodamas jusliškumą Dekartas, kaip ir buvo žadėjęs, iš karto atakuoja „pamatus, ant kurių laikosi senosios nuomonės” (ten pat). Tie pamatai yra dvejopi: 1) aptariami keblumą skiriant budėjimą nuo sapno; 2) paralyžuoja kasdieninės sąmonės neišreikštą pamatinę prielaidą, kad tikrai yra jusliškai patiriami daiktai. Suspendavus daiktų tikrumą, bet koks pažinimas kasdieninės sąmonės požiūriu nustoja prasmės, nes tiesiog nebelieka ką pažinti. Abejoti galima ir reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonėmis, ir pojūčiais, ir mūsų mąstomais daiktais. Kad pojūčiai mus apgaudinėja — nenauja ir lengvai patvirtinama, todėl jais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinku­mos ir net savo pačių egzistavimo tikrumu. Kas lieka šitaip abejojančiam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejonių ne­keliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mąstymo aktą. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuluoja savo garsųjį cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Nuo scholastinių spekuliacijų pasaulio atsiriboti įgalinęs R. Dekarto abejojimas yra toks radikalus, kad „sunaikina" visą šio pasaulio tikrumą. Bet jeigu taip, tai nieko tikra nereiš­kia ir abejojimo neabejotinumas. Anaiptol: abejojimo akto tikrumas nepriklauso nuo to, kuo abejojama. Būdamas ,,kaž­kuo", palyginus su abejojimo turinio „niekuo", jis, anot R. De­karto, reiškia tą atramos tašką, kuris filosofui būtinas taip pat, kaip buvo būtinas Archimedui. Kaip tas „kažkas" gali teigti save kaip ne „nieką"? Aiš­ku— tik savivokos dėka. O kuo esant jis save suvokia? Tik paties bendriausio pobūdžio esatimi — dvasiškumu. Taip dva­siškumas tampa abejonės „kūnu", abejonė arba mąstymas — dvasiškumo esme, o aš, kurio buvimą įrodo abejojimo akto neabejotinumas, — visų pirma dvasine esatimi. Abejojimo, kaip dvasinės veiklos būdo, supratimas R. De­kartui parankus ne tik minties judrumo prigimčiai paaiškinti. Jeigu abejonė neturėtų jokio kito, išskyrus savo pačios, buvi­mo tikrumą, tai, matyt, pažinimo negalią turėtų lemti kažko­kia dvasiai priešiška galia. Tačiau pats reikalas taip lemti įrodytų, jog dvasia yra. Sugebėjimas pakenkti rodytų, kad ta jėga — visagalė ir absoliuti. Bet kenkimas, apgaudinėji­mas rodytų pačios absoliutybės silpnybę, trūkumą. Kadangi absoliutybė yra tobulybė, ji negali būti aš priešiška galia, priešingai — ji turi būti tos pačios, kaip ir į tobulybę besi­veržiančio aš, prigimties. Vadinasi, visa, ką abejojantis aš suvokia apie save kaip apie dvasiškumą, yra visiškai tikra. O jeigu jis tai suvokia ne visiškai tobulai, kaip norėtų, tai, matyt, yra aš neabsoliutumo pasekmė. Tačiau kelias į visą įmanomą mąstymo kaip abejojimo tei­kiamą tikrumą jau yra: tai savęs, kaip dvasinės būties, tyri­nėjimo kelias. Taip, pasinaudodamas tradiciniu dievo, kaip absoliučios tobulybės, įvaizdžiu, R. Dekartas pasiekia novatoriškų rezul­tatų: dievas parodomas esąs grynai metafizine už individualios tvarkos visuotinumo galimybe, o aš vienintele tikrai esančia (netgi dievo buvimą savo buvimu argumentuoti turinčia) realybe. Dieviškoji objektyvybė tampa problema, kurios pa­grindimas visiškai priklauso nuo subjektyvią formą turinčio objektyvumo. Tai jau visiškai naujųjų laikų pažinimo proble­matikos svorio centrų išdėstymas. Materijos ir dvasios atskyrimas, kuris kaip sunkiai sujun­giamas lūžis pereina per visą R. Dekarto filosofiją, reiškia ne jos nepakankamumą, o jos problematiškumą ta prasme, kad skatino ir reikalavo ieškoti tobulesnių jos sprendimo variantų. Žinoma, reikėjo dar didžiulės anglų sensualistinės analitikos, o tam tikra prasme ir naujųjų laikų prancūzų racionalizmo patirties, kol I. Kantas su visu jam būdingu universalumu su­formulavo savą pažinimo antropologinio pobūdžio supratimą, kol G. Hėgelis tą supratimą išreiškė idealistine dialektika, pa­sitarnavusia moksliniam proto genezės bei žmonių istorijos paaiškinimui marksizmo pradininkų darbuose. Jeigu šiandien mes visiškai aiškiai suvokiame proto antropologini pobūdį ir jo euristinį konstruktyvumą, tai negalime nepripažinti, kad tiek šios sampratos ieškojimo pastangoms, tiek ir jos išraiškai konkrečia mūsų dienų pasaulio kultūra didžiulį poveikį yra padaręs žymusis XVII amžiaus prancūzų mąstytojas Renė De­kartas. Literatūra: 1. R. Dekartas. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1978. 2. S. Jankauskas. Dekartiškasis Dievo įrodymas: prielaidos ir intencijos. Problemos. 2004 m. 3. R. Dekartas. Sielos aistros. Vilnius: Pradai, 2002.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!