dAVID hUME. AFEKTAI.
Žmogus – esminis ir tikriausiai amžinas filosofijos objektas. Žmogaus santykių tyrimas su pasauliu, o kartu ir su pačiu savimi pirmiausiai skatina pažvelgti į žmogų, kaip į fenomeną, į individą, kurio negalima priskirti bendrybei, kurio santykis su aplinka ir vidiniai jo procesai reikalauja labai subtilių ir įžvalgių tyrimų.
Istorijoje būta ne mažą bandymų atsakyti į žmogaus fenomeno ir prigimties, bei jo veiklos ar veiklą įtakojančių veiksnių klausimą. Kaip tik šia, žmogaus vidinių procesų ir jų įtakos individo veiklai problema buvo pradėta domėtis jau filosofijos aušros laikotarpiu. Žinoma, afektus, kuriuos įvardinčiau kaip žmogaus būsenas ar emocijas, kiekviena epocha ar joje egzistavusi filosofijos kryptis traktavo, aiškino ir suprato skirtingai. Antikoje pradėta žmogaus pažinimo tradicija viduramžiais buvo pakeista ir visi žmogaus fiziologiniai ar vidiniai procesai buvo traktuojami žvelgiant iš krikščioniškosios tradicijos perspektyvos. Poelgiai, kurie buvo kaip padarinys sukeltas afekto priežasties būdavo suprantami ir aiškinami atsižvelgiant į tuometines bendrąsias moralines ar religines nuostatas. Tik vėliau, Atgimimo, o paskui ir Naujųjų laikų laikotarpiais, kai scholastinį mąstymą išstūmė humanistinės ir švietėjiškos idėjos, o mokslas ir filosofija liovėsi remtis krikščioniškomis tiesomis vėl iš naujo atrasdami Antiką, buvo naujai pažvelgta į žmogų. Afektai, kurie kaip jau minėjau, pastebėti dar Antikoje, buvo vėl pradėti tirti filosofinės, o ne krikščioniškosios problematikos plotmėje.
kokia buvo pradžia? Ką Antikos mąstytojai laikė afektu ir iš ko jį kildino? Mano nuomone, reikėtų pažvelgti į tuomet gimusią žmogaus sielos idėją, kuri kaip tik ir buvo visa ko pradžia. Ją minėjo Demokritas, Anaksagoras, Heraklitas bei kiti Antikos mąstytojai. Ko gero vienas reikšmingiausių darbų tuomet buvo Aristotelio veikalas „Apie sielą“. Tai vienas iš jo žymiausių darbų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Žinoma, Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, kuris paskelbė savo filosofinės sąmonės koncepciją. Pirmasis buvo Anaksagoras ( V a. p. Kr.), kuris sąmonę apibūdino kaip amžiną ir visagalį judėjimo...
Šį darbą sudaro 2298 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!