Privalomi literatūros kurso ir konteksto autoriai

 PRIVALOMI LITERATŪROS KURSO IR KONTEKSTO AUTORIAI Martynas Mažvydas (,,Katekizmas‘‘) • Lietuvių literatūros rašytojas, pradininkas. Produktyviausias 16a. lietuvių rašytojas, kilęs iš Žemaičių. Amžius: XVI a. Epocha: Renesansas Temos: •Kalbama apie lietuvių kalbos svarbą, nagrinėjami tikėjimo klausimai. •Knygoje raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti krikščioniškąją religiją. Vertybės: •Gimtosios kalbos svarba. •Tradicijos •Tikėjimas •Raštas. Kontekstas: • XVIa. Išspausdino pirmąją lietuvišką knygą Karaliaučiuje (ne Lietuvoje). • Veikiamas Reformacijos norėjo religiją skleisti gimtąja kalba. • Humanistinės pasaulėžiūros. • Pirmoji lietuviška prakalba, pratarmė. • Pirmasis lietuviškas eilėraštis. ,,Katekizmas‘‘ analizė Mikalojus Daukša (,,Postilė‘‘ ,,Prakalba į malonųjį skaitytoją‘‘) • Žymiausias Renesanso epochos lietuvių rašytojas, humanistas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Amžius: XVI a. Epocha: Renesansas Temos: •Kreipiamasi į didikus, jie skatinami kalbėti gimtąja kalba bei šviesti valstiečius. •Siekiama įveikti protestantizmą Lietuvoje. •Priešinamąsi bajorų lenkėjimui. •Gimtoji kalba turi būti vartojama visais gyvenimo atvejais: bažnyčioje, tarnyboje, namuose. Vertybės: gimtoji kalba, žmonių tarpusavio ryšys, tautos kultūra. Kontekstas: • XVIa. gyvenęs amžininkas. • „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ parašyta lenkų kalba. • „Postilė išversta“ iš lenkų kalbos. • Prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu. ,,Postilė‘‘ analizė 1. Iš jos M.Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. 2. Reikšmingiausias šios lenkiškai parašytos knygos tekstas yra „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai net ir vėlesniais amžiais neprarado aktualumo. Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybę ir smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu.„Prakalba“- vienas svarbiausių tautinės savimonės dokumentų mūsų kultūroje. Jonas Radvanas (Herojinis epas Poema,,Radviliada‘‘) • . LDK Renesanso poetas, protestantas, evangelikas, reformatas. Amžius: XVI a. vid. – XVI a. pab Epocha: Renesansas Kontekstas: •Kūrinys skirtas Radvilos Rudojo atminimui. •Lietuvos didybės paminklas, nes hiperbolizuotai išaukštinama Lietuva. ,,Radviliada‘‘ analizė Epe kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje suminėti faktai yra tikri. Jis kūrinyje vaizduojamas kaip - didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas - tai Livonijos karas, vykęs 1558-1583 metais. Yra keturios poemos dalys: Pasakojama apie Radvilos Rudojo kilmę, šeimą, apie jo auklėjimą ir veiklos pradžia Apie pradinius Livonijos karo įvykius Apie lemiamą karvedžio pergalę ir tolimesnę karo eigą. Apie karo pabaigą ir herojaus mirtį. Čia pateikiamas ir apibendrintas jo literatūrinis portretas. Viename pirmosios dalies epizode Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybe. Šioje poemoje taip pat atsispindi baroko pasaulėjauta. Poemoje sudėliojamas tobulo herojaus gyvenimo būdas ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje,taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti - nesavanaudiškai. Poetas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė - tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdas siųstas įpareigojimas. Poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams. ,„Radviliadoje“ nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, poetas nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi, jaučiantys žmonės, - ne vien saviškiai, bet ir priešinga pusė. Taip pat poema yra pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės - ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Poemoje įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta. Rašoma, kad Radvanui giros yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (eilėraštis ,,Odė Pauliui Kozlovijui‘‘) • Vienas iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų. Amžius: XVII a. Epocha: Barokas Temos: •Žmogaus laikinumas •Pasaulis yra trapus. Vertybės: Kontekstas: •Kūrinius rašė lotynų kalba. •Ryškiausias Baroko literatūros atstovas Lietuvoje. ________________________________________________________________ Kristijonas Donelaitis (Epinė poema ,,Metai‘‘) • Lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Amžius: XVIII a. vid. Srovė : Apšvieta Temos: •Tautiškumas •Darbas •Tikėjimas •Būrų gyvenimas •Gamtos ir žmogaus ryšys Kontekstas: •Gyveno XVIIIa. •Kristijonas Donėlaitis buvo pastorius, todėl būrus mokė kaip reikia gyventi. •K. Donėlaitis yra nacionalinės grožinės literatūros pradininkas. •XVIIIa. Sukūrė epinę didaktinę poemą „Metai“ •Pamoksluose skaitydavo „Metų“ ištraukas. ,,Metai‘‘ analizė Tautinės tapatybės ženklai: agrarinės(žemdirbio) kultūros klodas, valstietiškas žemės mitologizavimas bei sakralizavimas. Gamta senovės žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Dievas yra priartintas prie žemės ir sutapatintas su gamta. Žemdirbiškoji žmogaus samprata. Žemdirbio gyvenimo būdas. Žmogus, o labiausiai žemdirbys, visų pirma, yra gamtos dalis. Darbštumas, kuklumas ir paprastumas - prigimtinės žemdirbio dorybės. Valstietiškosios kultūros atstovo svarbiausios dorybės yra darbštumas (darbas jungia žmogų su dieviškuoju gamtos pasauliu) ir kuklumas bei paprastumas (prisitaikymas prie nekintančios gyvenimo tvarkos). Tautiškumas (lietuviškumo) vertė. Būtina didžiuotis savo kalba, papročiais, tradicijomis. Svarbus tautinės tapatybės ženklas yra ir lietuviška apranga, net valgiai. Darbas - žmogaus vertė. Dirbantis žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis, o jo gyvenimas atrodo kaip pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Archetipinė (senovinė) pasaulėjauta. Architipinis mąstymas. Ten kur žmogus pasaulį suvokia kaip amžinai pasikartojančius gyvenimo ritmus, kalbame apie senovinę pasaulėjautą, pagrįstą archetipiniu mąstymu. Architipas - pastovių gyvenimo formų vaizdinys. Valstietiška pasaulėjauta - archetipinė ir mitologinė todėl svarbiausia šios kultūros žmogui - nepažeisti archetipo ir nesugriauti mito tvarkos, nes gyvenimo keitimasis reiškia gyvenimo pagrindų suirimą, pasaulio griuvimą ir artėjančią pasaulio pabaigą. Šios pasaulėjautos ypatybės nesunkiai įžvelgiamos „Metuose“, o nuo Donelaičio jos ateina per visą mūsų kultūros istoriją. Adomas Mickevičius (Poemos ,,Ponas Tadas‘‘ ir Romantinė poema ,,Vėlinės‘‘, Eilėraščiai ,,Odė jaunystei‘‘ ,,Akermano stepės‘‘ ,,Romantika‘‘) • Dviejų kultūrų, romantizmo epochos poetas. Amžius: XIX a. pirmoji pusė Epocha: Romantizmas Temos: •Jaunimas kviečiamas vienytis, turėti tikslų, kovoti prieš gyvenimo ydas. (Odė jaunystei) •Nelaiminga meilė. (Poema „Vėlinės“, eilėraštis „Romantika“) •Kūrybos svarba. (Poema „Vėlinės“ 3 dalis.) •Gamtos grožis. (Poema „Ponas Tadas“) Vertybės: •Gamta •Istorija •Jauno žmogaus tikslai, ryžtingumas kovoti. •Meilė, laimė. •Kūryba. •Lietuva Kontekstas: •Šeima kildino save iš garbingos lietuviškos giminės, nors buvo lenkai. •Poetas romantikas, kuriam labai svarbi istorinė Lietuvos prasmė. •Išgyveno nelaimingą meilę Marilei Vereščiak, jos įkvėptas sukūrė „Vėlines“. •XXa. pirmoji pusė. ,,Ponas Tadas‘‘ analize A.Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ pirmoje knygoje yra minima tėvynė,- kokia ji brangi kiekvienam tautiečiui. Kiekvienas ją myli ir gina negailėdamas sveikatos. Poetui yra svarbi Šventoji motina, kuri yra visų žmonių globėja ir slaugė. Kurinyje minimas tėvynės grožis, turtai, tai yra pievos, miškai, dirbami laukai – „Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Pauksintų rugių kviečių, balksvų rugelių plotus“. Antra pastraipa – tai žvilgsnis į dvarą ir aplink jį supančią gamtą. Šiuoje vietoje namas susilieja su gamta, su medžiais,- parodomas meninis vaizdas. Daržinės vaizdas ir šieno stirtas parodo, jog čia yra sunkiai dirbančių žmonių(„matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų, Kur juodas pūdymas iš anksto jau vagojo,“). Dvaruose dažniausiai dirbdavo būrai, šie darbininkai sunkaus darbo nesibaidė, nes dvaro ponai buvo turtingi ir geri - „Kad esama čia gero, išteklingo dvaro“. Trečioje pastraipoje kalbama apie „jauną ponaičiuką“ Tadą, kuris atkeliavo į gimtąjį kraštą turėdamas daug jėgų ir džiaugsmo aplankyti savo namus. Šis ponaitis baigęs mokslus, netveria džiaugsmu vėl grižęs pas artimuosius. Jis dairosi dvaro viduje prisimindamas vaikystės dieneles, praleistas šiame name. Dvare yra daugybė paveikslų ir visi jie primena žymius karius, kurie kovojo už laisvę ir lygybę, jie tai pat parodo, jog šiame dvare gyvena taikūs, laisvi žmonės. Ketvirtoje pastraipoje aprašomas jaunuolio kambarys. Jisai labiausiai norėjo pamatyti savo vaikystės kampely, bet pamato jį visiškai pasikeitusį. Tadas labai susidomi, kas taip galėjo pakeisti jo kambarį. Jam kyla daugybė kalusymų. Jisai iškart pagalvoja ape moteris iš savo šeimos, bet viską apmąstęs suprato, kad tai tikrai ne jos. Jo kambarys visiškai pasikeitęs, iš niuraus jis tapo šviesiu, spalvingu, skleidžiančiu nuotaiką kambariu, tai tikrai įsikūrta moters – visi daiktai nielai išmėtyti, pakabinta suknelė. Vaikinas prisimena darželį, kuris atrodė seniau tiesiog baisiai, o dabar jis visiškai pasikeitęs – „Dabar gražūs darželis, lysės nuravėtos, O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos“. Jaunuoli labiausiai sudomina darželyje palikta pėda, jo manymu, tai galėjo būti lengva, grakšti mergelė. Jis labai norėjo pamatyti tą žmogų. Stovėdamas darželyje Tadas užsisvajojo, pasinėrė į nuostabų romantikos pasaulį. Ir staiga pasirodo mergaitė. Jos grožiui apibūdinti negailima žodžių – „Dėvėjo tądien ji suknelę lengvą, šviesią, grakščiam jos liemeniui tai labai pritiko“. Jos grožis nustelbia viską, Tadui sukelia stiprius romantiškus jausmus. Mergelės grožis susilieja su gamta, su saulės spinduliais. Intriga sukelia tai, jog jis vis dar nemato veido, bet situacija pasikeičia tada, kai mergelė grakščiai kaip pūkelis įkelia į kambarį. Pamačiusi Tadą, ji pasimeta, net pabalsta, jis taip pat nežino, ką daryti, susigėsta dėl to, jog mergelę pamatė netinkamu laiku, tai ir yra pati karščiausia įvykio vieta. Abu veikėjai išsiskyrė taip nieko vienas kitam ir nepasakę. Šis Adomo Mickevičiaus kūrinys parodo žmogaus jausmus, grožį, romantinį vaizdą, išgyvenimus. Antanas Baranauskas (Romantinė poema ,,Anykščių šilelis‘‘) • Lietuvos poetas, kalbininkas. Amžius: XIXa. Vid. Epocha: Romantizmas Temos: •Dvasinis gamtos ir žmogaus ryšys. •Niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės Lietuvos miško grožiu. •Protestuojama prieš nacionalinę priespaudą. •Šilelis rūpinasi žmogumi. Vertybės: •Gamta •Dvasinis žmogaus ir miško ryšys. •Tauta. Konteksas: •Dienoraštyje užrašė susikurtas elgesio taisykles, pasiryžo drausminti save nuo pat jaunystės. •Viena iš genezių (atsiradimo priežasčių) yra tai, jog parašė poemą siekdamas įrodyti dėstytojui, kad lietuvių kalba nėra skirta tik „mužikams“. •XIXa. antrosios pusės lietuvių poetas, romantikas, kalbininkas. ,,Anykščių šilelis‘‘ analizė „Anykščių šilelyje“ miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį. Istorijoje susipina miško ir tėvynės likimas. Poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu. Žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas - menkėjimą, merdėjimą. „Anykščių šilelis“ - tai nacionalinio charakterio istorija, jo kova už teisę žaliuoti, ošti, augti. „Anykščių šilelis“ - tai mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokia vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra. _______________________________________________________________ Vincas Kudirka (,,Tautiška Giesmė‘‘) • Žymiausias 19a. Pab lietuvių publicistas, vienas pagrindinių Tautinio sąjūdžio ideologų. Amžius: XIXa. Pab. Epocha: Romantizmas Temos: Vertybės: Kontekstas: •XIXa. antroje pusėję gyvenęs tautinio sąjūdžio ideologas, skyręs visą gyvenimą tautai žadinti ir šviesti. •Vienas žymiausių tuometinių Lietuvos inteligentų, kuris griežtai pasisakė prieš carinę priespaudą. •V. Kurdirka yra lemtingo lietuvių tautinei ir kultūrinei savivokai laiko, prasidėjusio XIXa. Pabaigoje ir nusitęsusio iki XXa. pirmųjų dešimtmečių, kultūrinis herojus. •Jaunystėje siekdamas išsilavinimo labiau save siejo su lenkų kultūra, bet paveiktas J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus atsivertė į lietuvybę. ,,tautiška giesmė‘‘ interpretacija Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ ir sukūrė jai muziką. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ tapo valstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos. Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų - dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias mokytojas - darbas, istorija. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Kudirka kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas - Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai veikti. Giesmė - kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo. ________________________________________________________________ Jonas Mačiulis (Maironis) (Eilėraščių rinkinys ,,Pavasario balsai‘‘ ) • Naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, romantikas, iškėlęs lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Amžius: XIX a. vid. – XXa. pradz. Epocha: Romantizmas Temos: •Tėvynės grožis •Skaudus tėvynės likimas. •Ryšys tarp kraštovaizdžio ir kultūros. •Istorinė praeitis. •Gamta ir žmogus Vertybės: •Tėvynė, laisvė, tėvynės meilė. •Gamta. •Darbas. •Kultūra, istorinė praeitis. Kontekstas: •XIXa. pabaigos-XXa.pradžios poetas, vadintas tautos dainiumi. •Visą gyvenimą tarnavęs Katalikų bažnyčiai, jautėsi neįvertintas, nes netapo vyskupu dėl to, kad kūrė eilėraščius lietuviškai. •Poetas – romantikas. •Įtvirtina romantizmą lietuvių literatūroje. ,,Pavasario balsai‘‘ analizė Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ poetas atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. Tai ypatinga galia, kupina kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantiniu stiliumi - jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys. Ryškėja moters, protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Svarbiausia poetui yra tai, kas žadina įkvėpimą. Maironiui buvo svarbi ir kūrėjo atskirtoji būtis, nes poetas, net reikšdamas tėvynės rūpesčius, lieka tas, kursai eina ,,nesuprantamu keliu". Poeto, poezijos temos viena svarbiausiu eilėraščių - „Poezija“. Čia ryškiausiai atskleidžiama kūrėjo būtis, grožio paslaptis. Eilėraščiu išreiškiamas tariamas susitikimas su Poezijos Mūza. Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą, veda į užburtą šalį. Poetas yra išskirtinis asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Eilėraščio vyksmas plėtojamas kaip regėjimas, kaip vaizduotės žaismas. Vaizduotė, gebėjimas įsivaizduoti tai, ko realiai nėra, yra viena svarbiausių meninio talento ypatybių. Romantikai šia galią ypatingai pabrėžė. _______________________________________________________________ Juozas Tumas- Vaižgantas (Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės‘‘) • Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, lieteratūros istorikas, kritikas. Amžius: XIXa. Pab.-XXa. Pradz. Epocha: Romantizmas Temos: •Išgyvenimai žmogus, kurios galimybės labai apribotos. •Žmonių pasiaukojimas. •Moteriškumas •Meilė. Vertybės: •Pasiaukojimas. •Gamta. •Kultūra. •Meilė. ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ analizė 1. Vaišgantui labiausiai rūpi, ką jaučia, kaip gyvena, ką pasirenka žmogus, kurio galimybės laibai apribotos vien tuo, kad jis - jaunesnis brolis. Toks ir yra Mykolas - Mykoliukas, gyvenimo pabaigoje tapęs Dzidoriumi Artoju. Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas, o pats ryžtasi aukai. Mykoliukas traukiasi į save, jau apsisprendęs, jau aukai pasiryžęs. Jo dvasia kyla į savo viršūnę. Severija atitenka kitam - stipresniam, tijūnui Rapolui Geišei. Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu. Mykoliukas skaudžiai liūdėdamas susitaiko su viskuo. Vaižgantas atveda savo veikėją, bedalį dėdę, iki išminties spindėjimo. Atskirų žmonių pasiaukojimu, savo dalies atsisakymu yra daug padaroma visuomenei, moralei. Vaižganto moterys - gamtos padarai. Severija - turtingiausias Vaižganto moters paveikslas, aprėpiantis visus svarbiausius moteriškumo variantus ; mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters vienišės dalia. Įdomus yra abiejų „Dėdžių ir dėdienių“ veikėjų - moters ir vyro - likimų panašumas. Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra gyvenimo praradimas. Bet tik savo gyvenimo. Meilės galios supratimu Vaižgantas labai artimas moteriškai pasaulėjautai. Ne veltui Mykoliukas turi moteriškajai jautrią širdį. Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės egoizmui. 2. Dėdės” ir “ dėdienės” – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. “Dėdės” – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: “Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausią draugą – smuiką, kuris leidžia jam užmiršti ir sunkų vargą, ir žmonių skriaudas, ir savo širdies liūdesį. Jis vis griežia tą pačią melodiją, kurią galima išgauti tik stipriai įaugus į gamtą. bet, pasirodo, kad šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: “Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.” – jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį suprasti. Kai skausmo replės sugniauždavo širdį: “… skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, supratųjį. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas. Vincas Mykolaitis-Putinas (Psichologinis romanas ,,Altorių Šešėly‘‘) • Lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Amžius: XXa. Epocha: Realizmas Temos: •Meilė •Žmogaus pasirinkimas, būties tema. •Patriotiškumas. •Kūryba. •Tėvų ir vaikų santykis. Vertybės: •Meilė. •Lietuva. •Kuryba. •Pašaukimas. ,,Altorių šėšėly‘‘ analizė 1. Nedrąsi prigimtis, nepaprastas savęs nepažįstančio, save prastai vertinančio jaunuolio nuolankumas Liuda Vasaris negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus. Jį stipriai veikia socialinė aplinka: nori dirbti Lietuvai o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo. Ilgas savęs pažinimo, tvirtėjimo, sudėtingų ir įvairiopų apsisprendimų kelias. Vasaris ne romantizmo laikų maištininkas. Jis greičiau primena Hamletą, pasirinkusį vienatvę ir individualaus protesto, savianalizės kelią. Bando sau atsakyti į klausimus, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Išgyvenęs vidaus kovas ir kentėjimus, suvokia, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui yra svetima. Prisitaikyti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. 2. Putino romanas “Altorių šešėly”. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia. Todėl pažiūrėkime, kaip vidinės harmonijos ieško Liudas Vasaris.Kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Tokią mintį teikia V.Mykolaitis – Putinas romane “Altorių šešėly”. Įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Tačiau jo siela dar nėra prasiskleidusi, jis vaikiškas. Nesuvokdamas savo kūrybiškos prigimties unikalumo, susitelkia įį tikėjimo klausimą: jis medituoja, tikisi tikėjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uždaras. Jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: “jūs, kunigėli”, ir siekia pabučiuoti ranką. Seminarija, kurios gyvenimą reglamentuoja skambalo dūžiai, nesuteikia laisvės nei asmenybei, nei kūrybai. Mokydamasis kunigų seminarijoje, Vasaris stengiasi išlaikyti savo, kaip asmenybės, laisvę. Tačiau junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje jis galėtų pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiškėja, kad ta sritis – kūryba. Ir iš tikrųjų klierikų skatinamas, jis parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius. Pabunda Vasario poetinis talentas. Tačiau jaunojo poeto kūryba visai ne Maironiškos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris rašytų patriotinius eilėraščius, šie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryškėja nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimo nuotaikos. Jam svarbesnė kova už individualybės teises, žmogiškąjį asmenybės harmoningumą. O čia dar ir pažintis su tamsiaplauke mergaite Liucija pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, ttroškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Tačiau Vasaris didelėmis pastangomis užslopina bundantį meilės jausmą. Jaunasis poetas supranta, kad kažkas jam trukdo išsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, jis stengiasi elgtis pagal Tiutševo eilėraščio “Silentium” eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jaučia, kad atsiskyrźs nuo tikrovės, praranda kažką reikšmingo, susipainioja vidaus prieštaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigų seminariją ir paskiriamas į Kalnynų parapiją vikaru. Čia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantį poetą. Ypač daug jam duoda pasivaikščiojimai po Kalnynų apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, dar labiau jaučia, “kad Gamtoje kažkas yra”. Keičiasi jis ir kaip asmenybė. Jei seminarijoje Vasaris blaškėsi tarp romantiškos Nepažįstamosios ir Liucės, tai kalnynuose jis, sutikęs baronienę Rainakienę, atvirai su ja bendrauja. Rainakienė, šiaip jau tuščia kurtizaniško tipo moteris, vis dėlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius į Vakarų kultūrą (jis galėjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių. Bat mes matome, kad jokia moteris negalės nutildyti nuolatinio nerimo, veržimosi į naujus tolius, troškimo gyventi būties pilnatvę, ilgėtis aukštesnių gyvenimo idealų. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Jis išvyksta į užsienį. Kaip Vasaris ten formavosi, nesužinome. Grįžta jis į Lietuvą jau išsimokslinęs filosofijos daktaras, širdies gilumoje beveik ne kunigas. Pažvelgė jis toli ir poezijoje, susipažino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Tačiau dabar jį drasko dar didesni prieštaravimai, svyravimai. Jis nori atsidėti ne vien literatūrai, gyvenimui, kurį jis vadina didžiausia vertybe. Asmenybės laisvė ir kūrybos laisvė glaudžiai susijusios. Tik laisvas žmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų, didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Tačiau jis sau pripažįsta: “. kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!