Privalomi autoriai ir jų kūriniai

Privalomi autoriai ir jų kūriniai Autoriai Kūriniai Temos, problemos, idėjos Papildoma informacija RENESANSAS(15a. – 16a.) Požiūris į pasaulį: • Žmogus – pasaulio centras; • Nauji atradimai skatina tyrinėti pasaulį ir jį pažinti; • Pagrindiniai pasaulio pažinimo būdai – mokslas ir menas; Požiūris į žmogų: • Žmogus – didžiausia vertybė; • Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus; • Iškeliama mąstanti asmenybė. Žmogaus gyvenimo tikslas – atskleisti ir ugdyti neribotas galimybes; • Žmogus – gamtos dalis, todėl jis natūralus, kūniškas; • Ilgainiui pajuntamas idealo ir tikrovės konfliktas, imama žmogumi abejoti; Martynas Mažvydas (1520m. – 1563m.) – pirmosios lietuviškos knygos autorius. 1547m. „Katekizmas“ Skaitymas lavina mąstymą, o mąstantis, skaitantis žmogus gali daug, ką padaryti. 1) Požiūris į mokslą, išsilavinimą. 2) Tautiškumas, dėmesys kalbai, žmonėms. Mikalojus Daukša (1527m. – 1538m.) – kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. 1599m. Postilė „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ Kalba – pats svarbiausias dalykas, vienybės –ženklas, tautos pagrindas. Kad išsaugotų kalbą reikia kalba rūpintis, ją vertinti, kol kalba keičiasi tol kalba gyva. Kalba gali vienyti, o gali būti nesantaikos priežastimi. Jei tauta kalba nesirūpins, jos nepuoselės, ji išnyks. Svarbiausi tautos požymiai – žemė, papročiai ir kalba. Kodėl žmonės nevertina gimtosios kalbos? Ką kalba reiškia žmogui? (prigimtinė vertybė) "Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“. (16a. pab. - 17a. prdž. Lietuvos lenkėjimo laikotarpis. Lietuvių kalba buvo laikoma mužikų kalba. ) Jonas Radvanas ( gyvenęs apie 16a.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas. Herojinis epas „Radviliada“ Vertinamos vertybės: derlingumas, gamtos turtai, tėvynė, gamtos grožis; Tikslas: pašlovinti Radvilą Rudąjį, išaukštinti Lietuvą kitų akyse ir pačių lietuvių. Reikšmė: išaukština Lietuvą ir jos žmones, įrodo patiems lietuviams, kad jie yra galingi. Lietuva – pasaulio medis, pasaulio centras. BAROKAS( 16a. pab. – 18a. vidurys) Požiūris į pasaulį: • Populiarus motyvas – nepastovumas, laikinumas; Nieko nėra tikra, viskas laikina. Tikrovė – iliuzija, pasaulis – teatras, o žmonės – aktoriai. • Prieštaringas pasaulio suvokimas: džiaugiamasi žemės malonumais, bet prisimenama mirties neišvengiamybė. Teigiama, kad pasauly viešpatauja šetonas, bet tik todėl, kad Dievas leidžia išganyti žmones; • Sugrįžta krikščioniški idealai. Vienintelis tikrove laikomas anapusinis gyvenimas. Populiari mirties tema; Požiūris į žmogų: • Žmogaus likimas dramatiškas – jis tik pasauly; • Barokas aukština abejojantį, bet dorą, pamaldų žmogų; • Žmogaus likimas priklauso nuo Dievo, Jo malonės; Šių laikų žmogui barokas a r t i m a s: • Žmogus mėgsta prabangą; • Pasaulis vertinamas prištaringai. Daug kalbama apie mirtį. Demonstruojamas tikėjimas; • Pasaulyje daug netikrumo, apsimetimo, todėl tai savotiškas teatras; • Žmogaus nepasitiki savimi, viską verčia likimui arba Dievui; Šių laikų žmogui barokas p r i e š t a r i n g a s: • Žmonės nėra pamaldūs, pamaldumas neaukštinamas; • Žmogus jaučiasi stiprus; Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595m. – 1640m.) poetas, Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius. Odė „Kristui Levinijui“ Likimas valdo; Ar žmogus gali nepasiduoti likimui? Pagrindinė mintis: Žmogaus gyvenimas yra labai trumpas, todėl nereikia vaikytis šlovės, materialių vertybių, nes tai yra laikina, o visas žmogaus gyvenimas priklausys nuo likimo bei Dievo valios; Žmogus besąlygiškai pasitiki likimu, o likimas žmogų apgauna, valdo, žmogus nuo likimo yra priklausomas; Odėje mokoma: reikia matyti ne tik išorę, bet ir esmę, reikia galvoti apie mirti, Dievą; Laikas – negailestingas, nesustabdomas; Viskas praeina: ir šlovė, ir garbė, turtai, nieko nėra amžino; Citata: „Greitai pasibaigs maloni jaunystė“ ( Jaunystė yra nerūpestinga, bet laikas greit bėga ir nepastebėsi kada pasensi) Viskas yra laikina; APŠVIETA( 18a.-19a.) Požiūris į pasaulį: • Atmetamas žmonių skirstymas į luomus, keliama prigimtinė žmonių lygybės idėja; • Skatinama religinė tolerancija. Tikėjimas – kiekvieno asmeninis reikalas; • Žmogų ir gamtą turi sieti harmoningi ryšiai; • Išsilavinimas ir protas padarys pasaulį geresnį; Požiūris į žmogų: • Žmogus – gamtos dalis; • Visi žmonės lygūs; • Ypač vertinama įsitikinimų ir sąžinės laisvė; • Žmonus iš prigimties yra geras, tik civilizacija jį sugadina; ROMANTIZMAS( 18a. Pab.-19a. pradž.) Požiūris į pasaulį: • Realus pasaulis romantikams atrodė chaotiškas, prieštaringas, neteisingas. Ryški realaus ir idealaus pasaulio priešprieša; • Vidinis pasaulis svarbesnis už išorinį (Mumyse arba niekur galima rasti amžinybę su jos pasauliu, praeitimi ar ateitimi Novalis); • Svarbiausi dvasiniai išgyvenimai – religinis jausmas ir meilė; • Harmoningo ir idealaus pasaulio ieškoma praėjusių amžių kultūroje(ypač žavimasi viduramžiais) ir tolimose Rytų šalyse, kur susipina pasaka ir realybė; Požiūris į žmogų: Akcentuojamas jausmai, vidinis pasaulis, žmogus dažnai nepritampa prie aplinkos, pasaulio; Adomas Mickevičius (1798m. – 1855m.) Garsiausias lenkų ir lietuvių romantikas ir poetas, romantizmo pradininkas. Baladėje „Romantika“ poetas išreiškė naujo meno krypties esmę: „Žvelk širdimi į širdį“. Plaukimas zmogui reikalingi išbandymai, jis jais džiaugiasi. Audra apie vienatve, žmogaus gyvenima Romantinė poema „Vėlinės“ „Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus“. „Kas nebuvo žmogumi niekados, / Tam žmogus ir padėti negali“. „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeiti nevalia“. Šios trys maksimos aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia jo sunkumą ir svarbiausia moralinę pareigą būti žmoniškam ir gyventi ne tik sau, taip Adomas Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. Antanas Baranauskas (1835m. – 1902m.) Garsiausias Lietuvių grožinės literatūros kūrėjas. Poetas, dvasininkas, vyskupas, tarmių tyrinėtojas, kalbininkas, pirmasis matematikos tyrinėtojas lietuvis. Poema „Anykščių šilelis“ – didžiausias ir svarbiausias poeto kūrinys. Parašė šią poemą norėdamas parodyti, kad lietuvių kalba ne prastesnė už lenkų ir tinkama literatūrai, tačiau gyvenimo pabaigoje pats buvo sulenkėjęs ir šios poemos gėdijosi. Miškas simbolizuoja tautos stiprybę; Dėmesys tautinėms problemoms, aukštinama praeitis; Miškas=tauta=praeitis; Apie tautinį išsivadavimą; 2)Apie žmogaus ir gamtos ryšį; 3)Apie didingą Lietuvos praeitį; Apie Lietuvos didybę; 1)Apie Lietuvos gamtos grožį; Apie gamtos naudą žmogui; Apie tautiškumą, patriotiškumą; Apie žmogaus savanaudiškumą; Apie žmogaus meilę tėvynei; Apie žmogaus meilę gamtai; Apie žmogaus sugebėjimą taisyti klaidas; Kad tautos stiprybę naikina ne tik kiti, bet ir patys lietuviai. Kultūrinė situacija: 1) Lietuvių kultūra naikinama, bet kyla pasipriešinimai ir stengiamasi ją išsaugoti, jai skiriama daug dėmesio; 2) Kultūra saugoma per kalbą ir raštiją, aktyviai veikia knygnešiai, kurtos slaptos mokyklos; 3) Išleidžiamas „Aušra“ 1883-1886m. („Žmonės, istorijos nepažįstantieji, vis yra vaikai“; Svarbiausias nuopelnas tai, kad sugebėjo suburti lietuvius, suvienyti juos, siekti bendro tikslo – lietuvių tautinio atgimimo;) ir „Varpas“, kurie žadina tautiškumą. Vincas Kudirka (1858m. -1899m.) Ideologas, prozininkas, poetas, publicistas, vertėjas, vienas tautinio sąjūdžio ideologų. Labiausiai išgarsėjo jo „Tautiška giesmė“, kuri tapo Lietuvos himnu. Literatūros kūriniuose žadinama tautinė sąmonė, nagrinėjami socialiniai klausimai, smerkiamas lietuviškos spaudos draudimas. Rūpinosi rašomosios kalbos kultūra, Rinko tautosaką ir skelbė Varpe. Amžių sandūra. Vincas Kudirka – poetas, visuomenės veikėjas, gyvenęs ir dirbęs vienu iš sunkiausių Lietuvai laikotarpių, Carinės priespaudos ir spaudos draudimo metais. Tuo metu, kai buvo norima lietuvių tautą sunaikinti, privesti lietuvius pamiršti, kas jie yra, sunaikinti kalbą, tradicijas, papročius. Šis žmogus skatino patriotiškumą, meilę kalbai, savo kraštui. Jis visą savo gyvenimą buvo paaukojęs tėvynei, dirbo jos labui, žadino tautą, tam, kad kovotų už laisvę, kurtų gimtinę tokią, kokioje kiekvienam būtų gera gyventi. Meilė tėvynei suteikė prasmę visam jo gyvenimui. „Tautiška giesmė“(1919m.) Šis eilėraštis neatsitiktinai yra tapęs mūsų tėvynės Lietuvos, himnu. Eilėraštyje yra aukštinama praeitis, Lietuva yra vadinama „didvyrių žeme“, žmonės raginami semtis stiprybės iš didingos, šlovingos praeities, mylėti tėvynę, gyventi dėl jos. Poetas kalba ir apie tai, kaip turėtų gyventi žmonės: būti teisingi, sąžiningi, tobulėti, siekti vienybės, kadangi tik taip galima įveikti sunkumus. „Varpas“ Varpo misija: skatinti ir žadinti darbui, veikti, mokyti tautą. „Labora“ Dirbk! Dirbk dėl kitų, tautos, tėvynės, nes tik darbas gali suteikti prasmę. „O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi/ Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“( jų- idealų); Tų idealų reikia siekti; Jonas Mačiulis – Maironis (1862m. - 1932 m.) Poetas, seminarijos rektorius, teologijos daktaras. Kūriniuose aukštino Lietuvos praeitį, laisvės karus su kryžiuočiais, kėlė, žadino tautą. Įtvirtino silabototinę eilėdarą. Maironis savo kūryboje daug dėmesio skyrė Tėvynei. Jisai žadino Lietuvą, skatino tautinio atgimimo idėjas. Tėvynę suvokia kaip didžiausią vertybę. Maironio lyrikos žmogus ilgisi: Ryšio su kitais žmonėmis, ilgisi sielos ramybės ir vilties, meilės, džiaugsmo, noro pažinti save, supratimo, tikėjimo Dievu, tobulybės, maksimalių jausmų, pats nežino, ko ilgisi, draugijos, užsimiršimo, pasitikėjimo, išbandymų, povojaus, ilgisi darbų, kurie suteikia gyvenimui prasmę; „Aš norėčiau prikelti“ Mano moksladraugiams Skausmo balsas Pasitikėjimas savimi Užmigo žemė Skurdžioj valandoj Didžiausia vertybė – Tėvynė; Stiprybės reikia semtis iš didingos bei garbingos praeities; Šiame eilėraštyje Maironis ilgisi didingos bei garbingos praeities, jis ja didžiuojasi, o dabartis jį skaudina, kadangi viskas yra daroma ne dėl idėjos, tautiškumo, patriotiškumo, o dėl naudos sau, savanaudiškumo, todėl Maironis skatina atsigręžti į praeitį ir iš ten semtis stiprybės, patriotiškumo. „Išnyksiu kaip dūmas“ Šis eilėraštis apie gyvenimo laikinumą; Žmogus yra laikinas; Nemato jokios gyvenimo prasmės, kadangi viskas laikina. „Ko siekiu ir alkstu“ Jausmų pasaulis pats svarbiausiais; Kelias simbolizuoja žmogaus gyvenimą. Visą gyvenimą žmogus vienišas, atstumtas. Jis gyvena vienišas, bet vis tiek kitiems atrodo laimingas, nors pats laimingas nesijaučia; Trokšta veiklos, trokšta darbų, kurie suteiktų gyvenimui prasmę; „Mano gimtinė“ Meilė, atsidavimas Tėvynei, pasididžiavimas, praėjusių laikų ilgesys; Gimtinė – didžiausia vertybė, įkvėpimo šaltinis; Gimtinė – vieta, kur žmogus gimė, užaugo, Žmogus negali likti abejingas savo gimtinės istorijai ir dabarčiai, nes tai jo gyvenimas; Tai apima visos šalies ir tautos išgyvenimus, vargus. Tėvynė susijusi su gimtine, apima gamtą, kultūrą, kraštovaizdį, istoriją; Iš meilės gimtinei išauga meilė tėvynei; Laisvės siekimas, kadangi ją norima atimti; Svarbiausia gyvenimą padaryti geresnį; „Kur bėga Šešupė“ Tai šalis, kuria didžiuojasi žmonės, nes ji didinga ir brangi. Apima šalies didingą praeitį, gamtą bei dabartį; Pasididžiavimas, meilė, stiprybė; „Aš norėčiau prikelti“ Ilgesys, nusivylimas, noras kažką keisti; Gimtosios kalbos išsižadėjimas, siekis ją saugoti; „Taip niekas tavęs nemylės“ Kūryba leidžia išreikšti savo jausmus, suteikia skausmą. Kūryba žmogui suteikia viltį, galimybes, skausmą; Meilė tėvynei svarbesnė už viską, už ją nesitikima jokio atlygio; REALIZMAS Realistų tikslas – atskleisti negeroves, problemas, su kuriomis susiduria žmogus, tas problemas realistai stengiasi parodyti kuo tikroviškesnes, vaizduoja realų, žmogui gerai pažįstamą gyvenimą, aplinką. Stengdamiesi sukurti tikrovišką įspūdį realistai didesnį dėmesį skiria kiekvienai detalei, smulkmenai. Jonas Biliūnas (1879m. – 1907m.) Lietuvių rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Su jo kūryba siejamas esminis lūžis lietuvių literatūroje: posūkis į psichologizmą, individualų pasaulio regėjimą ir vertinimą.Didžiausios vertybės yra gailestingumas, užuojauta ir dvasios stiprybė, o svarbiausia santykiai, paremti Dekalogu. Pagrindinės temos ir problemos: skriauda ir kaltė. Biliūnas prozą(gilinimasis į išgyvenimus ir jausmus) pakelia iki pasaulio mąsto. Apysaka „Liūdna pasaka“ Temos: Sukilimas, laisvės troškimas, meilė, noras būti laimingam, gyvenimo netektys ir sunkumai, siekiant laimės; Pagrindinė mintis(apysakos idėja): Kaip ir Laimės žiburyje taip ir apysakoje kalbama apie laimės siekimą, žmonės rizikuodami savo gyvenimu siekia laimės, nors tai gali sugriauti ir jų pačių ir artimų žmonių gyvenimus, bet jei nebūtų tokių žmonių, tai niekada negalima būtų nugalėti blogio, pakeisti pasaulio; Problemos: Kodėl sunku būti laimingam? Kodėl sunku pasiekti laimę? Ar verta siekti laimės? Kokiais būdais šiais laikais ieškoma laimės? Kodėl žmonės nori būti laisvi? Kaip šiais laikais vertinama meilė? Apsakymas „Vagis“ Kodėl svarbu suprasti savo kaltę? (Kad daugiau to nebekartotų) Ar pasimokoma iš klaidų? Ar galima ištaisyti padarytą skriaudą? Apsakymas „Kliūdžiau“ Kodėl svarbu suprasti savo kaltę? Ar pasimokoma iš klaidų? Ar galima ištaisyti padarytą skriaudą? Kodėl svarbu suvokti savo kaltę? Apsakymas „Brisiaus galas“ Kodėl svarbu suprasti savo kaltę? Ar pasimokoma iš klaidų? Kodėl žmogus supranta savo kaltę per vėlai? Ar galima ištaisyti padarytą skriaudą? Kodėl svarbu suvokti savo kaltę? Ar visada kaltės jausmas yra pagrįstas? (Brisius) Apsakymas „Nemunu“ Kodėl žmonėms svarbu parodyti savo pranašumą? Ar turi žmogus teisę smerkti kitą, nežinodamas aplinkybių? Apsakymas „Ubagas“ Kodėl skriaudžiame silpnesnį už save? Kodėl žmogus jaučiasi kaltas dėl kitų klaidų? Kodėl žmonės yra negailestingi, žiaurūs, nežmoniški? Ar įmanoma atleisti skriaudą? Apsakymas „Lazda“ Ar įmanoma atleisti skriaudą? Apsakymas „Laimės žiburys“(Biliūnas jį laikė pasaka) Vienintelis kūrinys, kuris yra nerealistinis. Laimė reikalauja aukų, tačiau suteikdamas laimės kitam ir pats tampi laimingas ir aukos nenueina veltui; Laimę pasiekti galima tiktai kitiems; Žmonės būdami vieningi lengviau pasieks tikslą; Tema: laimė, tikslo siekimas, vienybė; Problemos: Ar gali žmogus būti laimingas? Ar gali pasiekti laimę? (Laimė yra tikslo siekimas) Ar lengva tą tikslą pasiekti? Kodėl tik vieningi žmonės gali pasiekti tikslą?( Patriotiškumas) I NEOROMANTIKŲ KARTA • Siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą, tautinį stilių, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį, todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (jausmai, dvasiniai išgyvenimai) į tai kas nepasiekiama ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problemos); • Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pagrindas. Todėl atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą; • Ankstyvųjų lietuvių neotomantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie tautos dvasią išreikšti naujoje kūryboje; • Siekė išreikšti „tautos dvasią“; Šatrijos Ragana (1877-1930m.)Lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė. Apysaka Sename dvare – tai ilgesio ir praradimo kūrinys. Tai pats pirmas kūrinys, kuriame pradėta kalbėti apie moters išgyvenimus ir jausmus. Temos: Liūdesys, meilė, vienatvė, idealus vaiko pasaulis, motinos ir vaiko ryšys, šeimos svarba; Kodėl ilgimasi praeities? Pareiga vaikams, šeimai svarbesnė už laimę; Juozas Tumas – Vaižgantas – rašytojas, publicistas, istorikas, literatūros kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Vaižgantas – žemdirbių globėjas, pasirinko tokį slapyvardį, todėl, nes paprastas rašė paprastiems. Deimančiukų ieškotojas, ieško to, kas gražu žmoguje. Apysaka Dėdės ir dėdienės arba Liūdna istorija apie žmones; Temos: lietuvių nacionalinis charakteris, meilė, žmogaus ir gamtos ryšys; Pagrindinė mintis: lietuviai drovūs, kantrūs, darbštūs, dori, jaučia stiprų ryšį su gamta, jausmingi, kūrybingi, bet per daug drovūs ir kantrūs, o tai gali sugriauti gyvenimą.( Mykoliukas) Citata apie meilę: „Katroji gi meilė tikroji: ar dvasių svyravimas, ar kūnų?“( Žmogus neatskiria, kuri gi meilė yra tikroji) Kūniška aistra sugriauna gyvenimą; Dvasiška meilė suteikia skausmą, bet kartu ir vidinę stiprybę; Vincas Krėvė – Mickevičius(1882m. – 1954m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas, tautosanininkas, politikas, mokslininkas(slavistas, Rytų kraštų tyrinėtojas), profesorius. Sukūrė Lietuvos legendą, kuri 20a. pradž. Teikė svarbių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūriniui, atgaivino valstybingumo idėją. Istorinė drama „Skirgaila“ parašyta 1916m. Temos: Atsidavimas savo šaliai(patriotiškumas), pasiaukojimas dėl meilės, žmogaus dvilypumas, vienatvė, nepasitikėjimas kitais, kančia, gėris ir blogis; Pagrindinės idėjos: patriotiškumas gali būti toks stiprus, kad galima paaukoti net savo asmeninį gyvenimą. Ne visada tikslas pateisina priemones; Meilė daro žmogų geresnį, jis gali pasiaukoti dėl kito; (Keleris) Žmogus, kuris nemyli, negali būti laimingas;(Skirgaila nemyli nieko, nemyli žmonių, nemyli Onos Duonutės) Nepasitikėjimas padaro žmogų vienišą ir jį sužlugdo; Problemos: Kodėl žiaurumas bei pyktis sužlugdo žmogų? Ar vienatvės jausmas naikina žmogų? Ar meilė gali pakeisti žmogų? Ką žmogus gali padaryti dėl meilės? Ar tikslas pateisina priemones? Ar galima idėjas iškelti aukščiau už žmones? Kodėl svarbus ryšys su kitais žmonėmis? „Pratjekabuda“ (pabudęs pats sau) Rytų pasaka Temos: gyvenimo sunkumai, atsakomybė, žmogaus pasirinkimai, žmogaus kančios, gyvenimo tikslas, mokėjimas atleisti, laivė, gėris ir blogis, atleidimas, kaltės jausmas, žmogaus klaidos; Citata: „Tai ne tu, pasauly gyveni, o pasaulis tavyje. Per tave jis gema, per tave sensta ir tavyje miršta, bet ne tu jame.“ Nužudo visiškai nekaltą žmogų ir su ta sąžinės graužatimi gyvena jis visą gyvenimą;( Didžiausia bausmė – sąžinės graužatis) SIMBOLIZMAS(19a. 2pusė - 20a. pradžia) Simbolistams būdingas dvilypis pasaulio matymas, dviejų skirtingų nuotaikų bei vertybių – liūdesio ir džiaugsmp, žvaigždėtų nepasiekiamų tolių ir žemės – priešprieša. Mes matome tik pasaulio paviršių, bet svarbu gilintis į jo esmę; Vincas Mykolaitis – Putinas (1893 m. - 1967 m.) - Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas. „Altorių šešėly“(ne simbolizmas) . Tai pirmasis psichologinis lietuvių romanas Temos: Savo kelio ieškojimas, atsakomybė už save, meilė, pasirinkimai, baimė būti savimi, abejonės, savęs ieškojimai; Pagrindinės idėjos: Žmogus nesiryžta priimti sprendimų pasirinkti savo gyvenimo kelio, nes nenori įskaudinti tų, kuriuos myli, nesiryžta būti savarankiškas, o tai gali sugriauti žmoguas gyvenimą. Meilė ne visada yra jausmas, kuris gali priversti žmogų keistis. Kantrybė nepadaro žmogaus laimingo; Problemos: Kodėl sunku būti savimi? (Nes myli) Ar abejonės ir neryžtingumas gali sužlugdyti gyvenimą? Ar kantrybė yra tik teigiama savybė? Ar kantrybė gali žmogų padaryti laimingą? Nuo ko priklauso žmogaus laisvė? Vergas Temos: laimė Laisvė ir atsakomybė už save patį; Laisvę suvaržo pats žmogus; Didžiausius kalėjimus žmogus pasistato pats; Žmogus nori būti laisvas, bet nežino, kaip tai padaryti ir bijo; Kiekvienas laisvę supranta savaip; Kiekvienas žmogus laisvę supranta skirtingai, tačiau nei vienas negali būti visiškai laisvas; Žmogus bijo tos laisvės ir didžiausius kalėjimus pasidaro pats; Laisvė – didžiausias turtas; AVANGARDIZMAS 20a. pradžia Jurgis Savickis (1890 m. – 1952m.) - vienas garsiausių lietuvių modernistų, rašytojas,diplomatas, Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, kosmopolitas(pasaulio pilietis), laisvai kalbėjęs lenkų, rusų, prancūsų, vokiečių, danų, švedų, italų kalbomis. Novelė „Vagis„ Tema: žmonių dvilypumas; Pagrindinė mintis: Žmogus vieną akimirką yra geras, jausmingas, gailestingas, o kitą akimirką jam kitas žmogus visai nerūpi; Žmogaus idealizavimas yra beprasmins; Novelė „Fleita„ Menininkas ir realybė; Menininkas ir pasaulis; Ne viskas yra taip, kaip atrodo; Žmogus nesugeba sutvarkyti savo gyvenimo pats; Apsakymas „Ad astra„ (Keliavimas į žvaigždes) Žmogaus abejingumas, žiaurumas, negailestingumas, nedėkingumas kitam; II NEOROMANTIKŲ KARTA • Siekė išreikšti „žmogaus sielą“; • Svarbiausiu dalyku tampa individualus pasaulio pamatymas; • Viena ryškiausių šiuos neoromantikus jungiančių ypatybių – tradicijos ir modernumo jungtis; • Kūryboje atsiranda distancija ir ironija(MODERNIOJE); Jonas Aistis (1904m. – 1973m.) lietuvių lyrikas, eseistas. Ironiškai žiūri į save, yra paprastas, neišaukština savęs. Pabėga į Ameriką. „Katarsis“ KŪRĖJAS; KŪRYBA; Kūrėjas nori, kad per to kūrybą skaitytojas suprastų gyvenimo prasmę, vertybės, kitą žmogų, taptų geresnis; „Ir pasakys“ TIKROVĖ; KŪRYBA; Kūryba yra kaukė, o kūrėjas tas kaukes gali keisti, todėl nereikia galvoti, jog kūrėjas rašo apie save; „Likimo giesmė“ Poetai ilgisi praeities, kalta taip, kaip yra, be pagrąžinimų, nori parodyti, kad nėra viskas taip gerai; „Džiazas“ TIKROVĖ; „Apie rudenį ir šunį“ TIKROVĖ IR KŪRYBA; Pasaka ir žiauri realybė; „Karaliaus šuo“ TIKROVĖ IR KŪRYBA; Žmonės stengiasi pataikauti; nenoras girdėti tiesos; „Miškas ir Lietuvis“ TĖVYNĖ; „Man tave“ Nelaiminga meilė „Atsisveikinant“ Prarandama viltis pasiekti mylimosios širdį; Pasaka ir tikrovė yra nesuderinama; „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“ Neįgyvendintas patriotiškumas; Kaltės jausmas, požiūris į patriotiškumą; Šiais laikais didžiuojamės istorija, tačiau nieko nedarome, tik bėgam kitus ir nieko nebesaugome; Antanas Miškinis ( 1905m. – 1983m.) lietuvių poetas, vertėjas, prozininkas, publiscistas, modernaus neoromantizmo atstovas. Ištremtas į Sibirą. „Elegantiškai sninga“ Vaizduojamas romantiškas vaizdas, tačiau kalbama apie meilę, kuri baigėsi, nes išdavė mylimoji; „Apatiškas ruduo“ Abejingumas; Bernardas Brazdžionis (1907 – 2002m.) lietuvių prozininkas, katalikiškos pasaulėžiūros poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas, literatūros kritikas. Jo poezija – pokalbis su Dievu ir Tėvynę. Pabėgo į Ameriką. „Per pasaulį keliauja žmogus“ Žmogus labai yra ir laikinas, ir trapus tuo pačiu ir didis, lieka ne postai, o lieka žmogus, dvasinės vertybės, idėjos; Koks pėdsakas bus paliktas, priklauso nuo pačio žmogaus; Žmogus geras ir dieviškas, pabrėžiama dieviška prigimtis; „Ką sakę mūrininkas Jėzui tą naktį“ Požiūris į žmogų(žmogus yra vertinamas pagal socialinę padėtį, dažnai smerkiamas ir nuvertinamas, tačiau pamirštamas žmoniškumas, nes bet kuris žmogus gali nuoširdžiai tikėti). Kalbama, kad žmogus supranta savo trūkumus, ydas ir yra sąžiningas, todėl nesvarbu, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek gali nuoširdžiai tikėti ir sulaukti meilės bei paguodos ir Dievo) Požiūris į žmogų dvilypis; Kritiškas požiūris Dažnai kiti yra linkę smerkti nematydami savųjų ydų; Žmogus ieško paguodos, meilės, supratimo; Salomėja Nėris (1904 – 1945m.) lietuvių poetė. „Graudi, deginanti jos lyrika ir yra tikroji jos biografija. Visa kita, mano manymu, jau nebeturi reikšmės“ – Antanas Miškinis; „Diemedžiu žydėsiu“ Žmogaus gyvenimas yra trumpas ir laikinas, tačiau, kai žmogus suvokia tai, labai liūdi, bet žmogus niekur negali dingti, po mirties jis pakeičia tik pavidalą ir būseną; Žmogaus gyvenimas yra laikinas, tačiau nuolat atsiras kiti žmonės, kurie užpildys žemę; Tikima žmogaus sielos amžinybe; „Maironiui“ Reikia priimti savo kaltę, tik kentėdamas, atgailaudamas, nusižeminęs gali ją išpirkti; „Prie didelio kelio“ Parodo, kad Lietuva yra maža ir jos istorinį likimą nulemia geografinė padėtis, kad tarp Vakarų ir Rytų; Pasakojama apie tautos būseną, Lietuvos istoriją; „Savęs aš gailiuosi“ Kalbama apie vilkę ir turima omeny partizanus, kurie kovoja, slepiasi miškuose, atsiskiria nuo žmonių; Sugrįžti tam, kad mirtum; „Alyvos“ Apie žmogaus gyvenimo laikinumą, bet gyvenimas nesustos, kai žmogaus nebebus; Antanas Vaičiulaitis (1906 – 1992m.) Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas, neorealizmas; „Prasmingas toks menas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų“ – Antanas Vaičiulaitis; Žmogui reikia išmokti ir suprasti, ir skaityti pasaulio ir likimo siunčiamus ženklus; Novelė „Pelkių takas“ Gyvenimas yra labai trumpas ir nežinia, kada tavęs gali tykoti mirtis; Žmogų pražudo baimė; Žmogus puola tada, kai galėtų atsitraukti arba išvengti situacijos; Puolimas priveda prie mirties; Žmogus puola tada, kai nori neparodyti savo baimės; Ženklų, kaip išvengti pražūties yra daug, tačiau likimą žmogus susikuria pats; Žmogus pats kuria savo likimą, priimdamas sprendimus, besistengdamas kovoti; Puolimas priveda prie mirties; Kodėl žmogų pražudo baimė? Ar pats žmogus kuria savo likimą? Ar šių laikų žmogų gali sužlugdyti baimė? Ar likimą šių laikų žmogus kuriasi pats? (puolimas) Novelė „Šiaurietė“ Kartais yra situacijų, kai nėra nei išeičių, nei kaltų, nei teisių; Ar visada įmanoma rasti sprendimą? Kodėl žmogus ieško laimės, nemąstydamas apie pasekmes? Ar meilė gali žmogų padaryti laimingą? Savižudybė – silpnybė ar stiprybė? Ar įmanoma pabėgti nuo tiesos? Ar kalti iš tiesų kalti, o nekaltieji tikrai nekalti? Ar visada įmanoma rasti tiesą? Kodėl šiais laikais žmogui sunku rasti sprendimą? Ar šių laikų žmogus nori būti laimingas? „Rogės“ Svarbiausia, kad žmogus mokėtų džiaugtis ir kitam suteiktų džiaugsmą, meilę; Citata: „Tėve, linksmam būti sunkiausia. Džiaugsmą reikia pirkti didele šventumo, aukojimosi ir meilės kaina“(Gyvenimu džiaugtis yra labai sunku, reikia išmokti džiaugtis smulkmenom, dvasinėmis vertybėmis, atsisakyti materialių dalykų, gyventi santarvėje su visais, o kad galėtum su visais sutartum reikia įveikti patį save) Kodėl svarbu, kad žmogus mokėtų džiaugtis ir mokėtų kitam suteikti džiaugsmą? Ar materialūs dalykai svarbiausi gyvenime? Ar šių laikų žmogus moka džiaugtis ir džiuginti kitą? Kodėl šiais laikais materialūs dalykai turi didelę reikšmę? „Tavo veido šviesa“ Novelėje kalba apie tai, kad žmogus visą gyvenimą eina į kitą žmogų, ieško šviesos, gėrio, džiaugsmo; Kodėl menki dalykai gali žmogų padaryti laimingą? Ir menki dalykai gali žmogų padaryti laimingą; Apie žmogaus gyvenimo prasmę; Žmogui reikia bendravimo, kad jį išgirstų su juo kalbėtų, suprastų; Artimi žmonės kartais gali būti labai svetimi, o tie, kuriais atsitiktinai susiduri trumpam, tampa labai svarbūs; Niekada nežinai, koks tau žmogus gali būti svarbus ir niekada nežinai, kokiam tu žmogui gali būti reikalingas; Žmogus visą gyvenimą eina į šviesą, į kitą žmogų, ieško jo gerumo ir jo šviesos; Ar šiais laikais žmogus moka išgirsti kitą žmogų, suprasti jį, paguosti? Kodėl žmogui reikia kito žmogaus gerumo? Henrikas Radauskas(1910m. -1970m.) – grynosios poezijos kūrėjas, lietuvių poetas, vertėjas. „Malda į blondinę“ Tema: noras būti mylimam; noras mylėti; Svajonė ir tikrovė; „Pirmoji naktis“ Apie tyrą meilę; Aistra ir meilė yra susiję dalykai; Tyra aistra, atnešanti žmogui laimę; „Pavasario naktis“ Laikas bėga, viskas, kas gerą ir gražu praeina; „Kaštanas pradeda žydėt“ Meilė ir jausmai; Kai myli viskas įmanoma ir apie nieką negalvoji; Iš gražių jausmų, svajonių, džiaugsmo, meilės gimsta pasaka. Tai yra įsivaizduojamas pasaulis, bet tikrovė ir pasaka yra neatskiriami dalykai, nes tik pats žmogus, tai kuria ir nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ką nori jis matyti; Kad tai yra neišvengiama; „Panelei, kurios nėra“ Panelė – pasaka; Tikrovė ir pasaka;(Svajonė) Svajonės priklauso nuo žmogaus, bet ne nuo to, ką jis mato; Tikėjimas svajone; „Pasaka“ Pasaulis yra žiaurus, piktas, neteisingas, painus, klastingas, šaltas, niūrus, o pasakoje viskas gražu, spalvinga, todėl žmogus nenori tikėti realiu pasauliu, o pasaka tiki, nes yra vilties, kad viskas bus gerai, tiki laiminga pabaiga, svajonėmis; Citata: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ Pasaulis žmogui yra priešiškas; „Dainos gimimas“ Svarbiausia yra akimirkos grožis; Kūrėjo tikslas, kad būtų gražu;(kūryba) „Laiškai sau pačiam“ Gyvenime, pasaulyje yra tik tiek grožio, kiek pats žmogus sukuria; Žmogus bėga per savo gyvenimą nemąstydamas, vejamas nelaimių.; Žmogus nori būti savarankiškas, yra atsiribojęs nuo pasaulio; Žmogus turi tik save ir yra su niekuo nesusijęs; Vytautas Mačernis ( 1921-1944m.) – Lietuvių poetas. Artimas egzistencializmo filosofijai. „Pavasario“ 3 sonetas Temos: Meilė, vienišumas, gyvenimo sunkumai, kančia, laikinumas gyvenimui; Problemos: Kodėl mirtis nėra tragedija? Ar vieno žmogaus mirtis gali ką nors pakeisti? Kodėl reikia džiaugtis gyvenimu? Kodėl džiaugtis reikia viskuo? Kodėl reikia mokėti džiaugtis tuo, kas yra laikina? Kodėl meilė sukelia kančias? Kodėl žmogus lieka vienišas? Pagrindinė mintis: Nors gyvenimas yra laikinas, tačiau reikia juo mėgautis, mylėti jį, žmogus palieka gyvenimą vienas, bet gyvenimas toliau tęsiasi; „Maras“, „Vakarų fronte nieko naujo“, „Laimės žiburys“; „Žiemos“ 4 sonetas Temos: meilė gyvenimui, požiūris į pasaulį ir į gyvenimą, žmogaus ir požiūrio į pasaulį dvilypumas; Pagrindinė mintis: Žmogus negali būti vien tiktai rimtas, ar vien tiktai lengvabūdis, žmogui reikia patirti viską; Klausimai: Kodėl žmogus gilinasi į save? Ką suteikia tas gilinimasis? Kodėl žmogus nori gyventi? Kaip gyvena ir kodėl? Kodėl žmogus gilinasi į vidinį pasaulį? Kodėl žmogus negali būti vien rimtas? Ar yra blogai būti lengvabūdišku? „Žiemos“ 24 sonetas Temos: Gyvenimas; gyvenimo prasmė; Pagrindinė mintis: Gyvenimas yra nesibaigianti kova, kad pajustų, kas yra gyvenimas, žmogui reikalingi išbandymai, kad suprastų gyvenimo prasmę; Malonumai žmogų sužlugdo; Klausimai: Kodėl reikia kovoti? Kas yra kova su gyvenimu? Kodėl meilė ir švelnumas gali pražudyti žmogų? (Nustoja tobulėti, siekti kažko;) „Žiemos“ 29 sonetas Temos: Klaidų svarba, klaidų būtinumas žmogui, drąsa klysti; Pagrindinė mintis: Žmogus nėra tobulas ir negali toks būti, jis klysta ir iš klaidų mokosi; Žmogus nori gyvenimą susikurti pats; (Kalbasi su Dievu); Klausimai: Kodėl būtina klysti? Kodėl reikia mokytis iš savo klaidų? Lyginti: „Didysis inkvizitorius“, „Faustas“; „Žiemos“ 31 sonetas Temos: noras suprasti save patį ir pasaulį, žmogaus pasirinkimai, atsakomybė už savo gyvenimą; Pagrindinė mintis: Reikia pripažinti tikrovę tokią, kokia ji yra; Klausimai: Kodėl ir kaip žmogus nori gyventi? Lyginti: „Didysis inkvizitorius“, „Maras“; „Rudens“ 25 sonetas Temos: gyvenimo klausimai, gyvenimo sunkumai; Pagrindinė mintis: Gyvenime yra daug klausimų, į kuriuos žmogus turi atsakyti pats, tačiau žmogus, kuris nuolat ieško atsakymo nėra laimingas, jis nori užsimiršti tačiau niekur nepabėgsi nuo tų klausimų, žmogus, galima sakyti, jog visą gyvenimą bando atsakyti į juos; Klausimai: Kodėl gyvenime kyla daug klausimų? Ar žmogus, kuris ieško atsakymų į klausimus jaučiasi laimingas? Balys Sruoga (1896m. – 1947m.) - Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Romanas „Dievų miškas“ Temos: Žmoniškumo turėjimas, sužvėrėjimas, požiūris į žmogaus gyvybę ir mirtį; Kiekvienam žmoguje slypi ir balta, ir juoda, jis ir velnias ir Dievas;(Tai priklauso nuo pačio žmogaus) Žmogaus dvilypumas; Žmogaus pasirinkimai (ar būti žvėrim, ar žmogumi, kai aplinkybės vienodos); Kaip išlikti žmogumi? Kas padeda išlikti žmogumi? Bronius Krivickas (1919m. – 1952m.) – literatūros kritikas, mokytojas, partizanas, poetas, lituanistas (literatas). Slapyvardis „Vilnius“. Sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę“ Žmogus pats priima sprendimus ir pasirenka savo kelią, kovoti turi laisvi žmonės, kadangi padaro viską, ką gali. Sonetas „Iš namų, vos vakaro sulaukus“ Meilė svarbesnė už žmogaus gyvybę; Meilė visagalė, nepaiso rizikos; Meilė teikia žmogui džiaugsmo, nors gali būti laikina; Sonetas „Vardan meilės visą ką pakelti“ Meilė svarbesnė už gyvenimą; Kai mirtis šalia žmogui vis vien norisi būti mylimam, jam reikia kito, mylimo žmogaus; Meilė tai rizika, pasiaukojimas; Sonetas „Aš mačiau, kaip vėtra paskandino“ Likimas visų vienodas, bet vieni per kitų galvas lipa ir bando išlikti, o kiti išlieka žmonėmis, išlieka išdidūs; Marius Katiliškis (1914m. – 1980m.) – Lietuvos išeivijos rašytojas; Romanas „Miškais ateina ruduo“ Miško likimas svarbus, nes miškas žmogaus namai; Miškas=Lietuva=lietuviai; Pagrindinė mintis: Yra žmonių, kurie pasiduoda kitų įtakai, likimui ir aplinkybėms ir nors patys to nenori, nesijaučia laimingi, bet nieko nekeičia, o yra tokių, kurie naudojasi kitais žmonėmis, pamiršta ir savo, ir kitų žmonių jausmus, stengdamiesi gyventi geriau, bet anksčiau ar vėliau, dėl to patys nukenčia ir suvokia, kad laimingi jie nėra. Problemos: Kas yra meilė? (Agnė, Monika, Tilius) Ar pinigai svarbesni už laimę? (Monika) Kodėl žmogus bijo savo likimą tvarkyti pats? (Tilius, Agnė) Kodėl žmogus pasiduoda likimui? (Tilius) Kodėl žmogui aukštesnė, geresnė padėtis visuomenėje gali būti svarbesnė už asmeninę laimę? (Doveika, Monika, Agnė) Kodėl žmogus nelaimingas? (Tilius, Monika, Agnė, Doveika) Ar savanaudiškumas gali žmogų padaryti laimingą? Kas svarbiau siekti naudos sau ar likti ištikimam? Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? (Būti nuoširdžiam ir sąžiningam sau pačiam, mylėti, pačiam priimti sprendimus ir tvarkyti savo gyvenimą, reikia laisvės) ( Tiliui apsisprendimo, kad turėtų savo namus); Antanas Škėma – dramaturgas ir prozininkas, žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. Išeivijos literatūroje. Jam būdingas sąmonės srautas , gilinimasis į žmogaus išgyvenimus, į vidų. Romanas „Balta drobulė“ Pats žmogus save sunaikina; Gyvenimo prasmės ieškojimas; Žmogus suvokia kaip gyventi, tačiau tai suvokia per vėlai; Kalbama apie žmogų, kuris jaučiasi kaip „kalėjime“, jis negali būti savimi, jis privalo būti tokiu, kokiu jį nori matyti: besišypsantį, malonų, paslaugų; Gyvenimo prasmė išmokti būti laimingam Baimė Kodėl baimė sugriauna gyvenimą? Ar kančia gali žmogų padaryti laimingą, atskleisti gyvenimo prasmę? Kodėl žmogus nenori būti savimi? Kodėl verta ieškoti gyvenimo prasmės? (Gyvenk ir mokėk gyvendamas būti laimingas) Meilė Kodėl žmogus sąmoningai išsižada meilės? Kodėl žmogus skaudina mylimą žmogų? Kodėl reikia mylėti save? Kūrėjas; kūryba Ką žmogui reiškia kūryba? Kas yra tikroji kūryba? Kodėl kūryba skaudina? Individualybė Kodėl žmogus praranda individualybę? Kodėl žmogus tampa nuo kitų priklausomas? (Gyvena tarp žmonių, reikia pinigų, reikia prisitaikyti) Kas naikina žmogaus individualybę? Justinas Marcinkevičius (1930 m.-2011m.) Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas, eseistas, akademikas. 2011m. Nacionalinės premijos lauretas. Daugelio žmonių vertinamas. Šis poetas išrinktas populiariausiu Xxa. Lietuvos rašytoju. Jo kūryba apima labai skirtingus žanrus – nuo trumpučio eilėraščio ir poemos iki epinės dramos ir autobiografinės prozos. Pagrindinės kūrybos temos: Lietuva, jos istorija ir dabartis. Gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Ypač svarbios žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos. Poetinė drama „Mažvydas“ (rašto ir knygos kūrimas) Ar tikslas pateisina priemones? Ar suderinama asmeninė laisvė, laimė ir pareiga? Asmeninė laimė ir pareiga; pasirinkimų pasekmės; kaltė ir atsakomybė; Kas beatsitiktų žmogus turėtų toliau gyventi dėl idėjos; Ką žmogus pasiruošęs paaukoti dėl tikslo? Ar savybės lemia žmogaus pasirinkimus? Kokia gyvenimo prasmė? Ar tikslo siekimas svarbesnis už asmeninę laimę? Ar įmanoma suderinti asmeninę laimę ir pareigą tėvynei? Ar atlikęs pareiga žmogus gali gyventi ramia sąžine? „Kur du lietuviai - /Ten peilis prie gerklės“. (Pykčiai, nesantaika, netgi dėl tikėjimo); „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“.(Tarp gėrio ir blogio yra žmogus) (Pats žmogus gali būti ir geras ir blogas). „Bijok laimingų, jeigu jų yra, /Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės“. ( Laimingas žmogus visada bus viršesnis, geresnis, -esnis) (Nėra nei vieno žmogaus, kuris yra laimingas) „Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi“ (Lengva visas tikėjimo tiesas žinoti, bet pagal jas sunku gyventi) „Sekundė, lašas, smiltelė“ Žmogus ir laikas, gyvenimo supratimas, laikas, gyvenimo prasmė, žmogaus santykis su aplinka; Ar žmonės moka vertinti laiką? Kas suteikia gyvenimui prasmę? Koks žmogaus santykis su gamta? Kodėl žmonės neįvertina laiko? Kodėl žmogui svarbu atsiprašyti savęs ir aplinkos? Žmogus turėtų atsiprašyti artimųjų ir aplinkinių, jeigu jiems kažkuo nusikalto, neįtiko ar įžeidė, gamtos – kad kasdien žmogus ją skriaudžia, trypia ir nesaugo, taip pat turėtų atsiprašyti pačio savęs, už tai, kad kažko neišdrįso padaryti, galbūt buvo bejėgis, o gal švaistė gyvenimą veltui. „Gyvenimas“ Gyvenimas laikinas; Be šaknų nebus ir viršūnių; Gyvenimas apima ir gėrį ir blogį; Žmogus yra laikinas, tačiau gyvenimas niekada nesustoja; Žmogus turi visada augti; „Šaknim- į pragarą, šakom - į dangų“; „Sugalvojo mane tokį“ Žmogaus dvilypumas priklauso nuo situacijos, nuo mąstymo, nuo paties savęs, kitų žmonių, nuo to, kiek žmogus sugebės pats su savimi susigyventi ir kiek jis susikalba su aplinka; „Išvada“ Žmogui nieko nepriklauso, viskas priklauso gyvenimui; Kažkam galbūt esi tik žmogus, o kažkam visas pasaulis; Gyventi reikia taip, kad jaustum ryšį su kitais žmonėmis; „Eilėraštis“ Šis eilėraštis apie kūrybą; Kūryba tai būdas pasiekti kitą žmogų; Kalbėjimas žmogui ir apie žmogų; Kostas Ostrauskas (1926 – 2012) - ryškiausias avangardinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, literatūros istorijas ir kritikas, lietuvių literatūros specialistas. Absurdo drama „Gyveno kartą senelis ir senelė“ Civilizacija ir kultūra atrodo bejėgės ką nors protingo ir perspektyvaus pasiūlyti žmogui. Viskas, ką daro politikai ir net menas, banalu, beprasmiška, atitrūkę nuo žmogaus, nuo tiesos, nuo tikrųjų jo poreikių. Pats žmogus kuria tą blogį, apie tai net nesusimąstydamas. Kazys Saja (gimė 1932m.) – dramaturgas, prozininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Parašė per penkiasdešimt knygų, paskelbė straipsnių, kuriuose temperamentingai žadinamas visuomenės etinis ir pilietinis aktyvumas. Groteskas „Mamutų medžioklė“ Šventės (gražaus, gero, linksmo, lengvo gyvenimo) ieškantys žmonės pavadinami mamutais, Tuo pabrėžiama, kad žmogiškumas yra išnykęs kaip ir mamutai, o dabartinis žmogus vadovaujasi grobuoniškais instinktais, neturi „nei savo nuomonės, nei veido“, žmonėms norisi vadovauti kitiems ir to siekia bet kokiomis priemonėmis. Marius Ivaškevičius gimė 1973m. -  lietuvių prozininkas, dramaturgas. „Madagaskaras“ Parodydamas lietuvių norą garsinti savo valstybę, kalbėti apie jos didybę, tradiciniu tapusį požiūrį, kad lietuviai jautrūs, lyriški ir romantiški, Ivaškevičius negailestingai ironizuoja šiuos mitus, parodo, kad jie neapsaugo nuo tautos paklydimų, atskleidžia naivų žmonių bejėgiškumą prieš gyvenimo realijas. Mokėkim patys iš savęs pasišaipyti. Idėjos: 1. Jūrinės valstybės idėja (Klaipėdos krašto atgavimas) („Atsigręžti veidu į jūrą); 2. Puoselėti Nepriklausomybę („Atsigręžti veidu į debesis); 3. Puoselėti meną ir kultūrą („Atsigręžti veidu į meną ir estetizmą) Pati idėja graži, bet nepavyksta jų įgyvendinti; Marcelijus Martinaitis gimė 1936m. – agrarinės kultūros atstovas, poetas, eseistas, vertėjas, politikos veikėjas, Sąjūdžio (1988m.) veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kilęs iš kaimo, todėl jam kaimas yra labai svarbus. Kūryba – poezija, eseistika, pjesės. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jo žlugimą. Jo poezijoje, prisidengus naivia personažo sąmone, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė. Citata: Poetas turi ne kalbėti apie asmeninius išgyvenimus, o būti tarpininku galinčiu „perrašinėti iš tolimos praeities ateinančias bežodes telegramas ir siųsti tuos tekstus tolyn“. Kukutis – ryškiausia tautosakinis personažas; Kukučio naivumas slepia gilią išmintį – prisidengęs juokdario kaukę jis gali pasakyti daug tiesos. Tokiu užmaskuotu būdu kalbama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenimo laikas. Kalba ne apie tėvynę, o apie gimtąjį kraštą – tėviškę. Eilėraštis „Kvailutės Onutės rauda“ Kalba apie laikinumą, trapumą, nieko nėra amžino. Gyventi verta, dėl to, jog gyvenimas yra toks gražus ir trumpas, kad tų gražių akimirkų neįmanoma išsaugoti bei pakartoti. Sunku suprasti, kad viskas yra taip trumpa. Eilėraštis „Severiutės rauda“ Žmogus, kuris yra silpnas yra išnaudojamas. Žmogus, kuris yra atstumtas visuomenės, yra reikalingas žmonėms tiktai tada, kai jiems reikia, yra dvasiškai stiprus. Tokių žmonių yra daug ir mūsų laikais, mes linkę į tokius žmones žiūrėti iš aukšto, tačiau tokie žmonės viską puikiai supranta jiems skauda, jie tik nieko negali padaryti. Eilėraštis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ Vienatvė, liūdesys, ilgesys, tėviškės praradimas yra neišvengiamas ir su tuo yra susitaikoma. Eilėraštis „Sugalvok man vakarą su žiburiu“ Viltis, kad esi laukiamas, reikalingas, mylimas. Kalbama apie norą būti suprastam be žodžių. Kasdienybėje nėra vietos jausmams, lieka žmogui tik viltis ir nežinomybė. Baladė „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“ Žmonių abejingumas; Kukutis džiaugiasi, kad niekam nerūpi, tačiau skaitytojas suvokia, kad žmonės abejingi vieni kitiems ir kad abejingumas gali būti skaudus. Tai didžiausia šių laikų problema. Prie abejingumo priveda gyvenimo būdas( gyvenimo tempas, urbanizacija, požiūris į gyvenimą). Baladė „Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį“ Už gražių idėjų, norų slepiasi žiaurumas, noras būti pranašesniam ir viską valdyti. Tikslai žmogaus labai gražūs, bet priemonės įgyvendinti ne. Baladė „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ Žmogus, kuris visuomet dirba, nėra laimingas ir neturi laiko sau. Jisai negyvena, neturi tam laiko; Žmonės, kurie naudojasi tėvyne, kurie moka gražiai pakalbėti bei yra sotūs, neturi rūpesčių, gyvena dėl savęs ir yra laimingi; Česlovas Milošas(1911m. – 2004m.) – poetas, prozininkas, vertėjas. Tai lenkų kilmės poetas, gimęs ir užaugęs Lietuvoje. Jis poeziją suvokė kaip nepakeičiamą pasaulio aiškinimosi ir supratimo būdą, kuriame išlieka ir prasmę gali įgauti kiekviena žmogaus gyvenimo pasaulio detalė, į nepaliaujamai vis iš naujo skaitoma slaptaraštį. (Kūryba išversta apytiksliai į 40 kalbų). 1980m. Česlovas Milošas apdovanotas Nobelio literatūros premija. Judita Vaičiūnaitė (1937m. – 2001m.) miesto poetė. Poetizavo pasaulį, miestą ir jo kultūrą. Įkvėpimą suteikia miesto gatvės, architektūra, kasdienybės, miesto detalės. Jos kūryba vientisa, rašo verlibru, nerimuotai, muzikaliai, ritmingai. Jos eilėraščiai dažnai prasideda jungtuku ar daugtaškiu, neretai ir baigiasi. Eilėraščiai parašyti kaip impresija, kaip įspūdis. Romantiškas maksimalizmas. Miestas ir gamta nesupriešinami. Kūrybos temos: miestas ir miesto gamta, meilė, kasdieninė aplinka, įprasta aplinka, gyvenimo trapumas, laikinumas, kalba istorinėmis temomis(istorinės asmenybės). Eilėraštis „Kavinukas su pastoralėm“ Pastoralės – literatūros ar dailės žanras vaizduojantis idealizuotą piemenų meilę. Kasdienybė griauna žmonių santykius savo rutina; Paprastos smulkmenos erzina, bet toje kasdienybėje, smulkmenose galima pamatyti ir nepaprastą grožį, viskas priklauso nuo paties žmogaus; Meilė, prisiminimai, svajonės, miestas, smulkmenos. Iš smulkmenų susideda visas gyvenimas; Žmonių santykiai yra labai trapūs, o kasdienybė juos sugriauna; „Kanonas Barborai Radvilaitei“ (Meilė, kančia, stiprybė, vienatvė, baimė prarasti mylimą žmogų, skausmas) 1. Eilėraštis „Elžbietai iš Habsburgų“ Skausmas, nelaiminga meilė, susitaikymas su viskuo. 2. Eilėraštis „Karalienė Bona“ Vienatvė, neapykanta, savanaudiškumas, žiaurumas, kaltė. 3. Eilėraštis „Mikalojus Radvila Rudasis. Mikalojus Radvila Juodasis“ Išnaudojimas, pasinaudojimas, kaltė. 4. Eilėraštis „Nežinomas dailininkas“ Mato liūdesį ir žmogų, skausmą dėl situacijos ir kartu džiaugsmą dėl mylimojo. Barbora palyginama su Mergele Marija dėl kančios ir meilės. 5. Eilėraštis „Kotryna iš Habsburgų“ Neapykanta, bejėgiškumas, negalėjimas pasipriešinti. 6. Eilėraštis „Žygimantas Augustas“ Begalinė meilė, ne karalius vaizduojamas, o žmogus, baimė netekti, skausmas, ištikimybė. 7. Eilėraštis „Barbora Radvilaitė“ Meilė gimtajam kraštui, stiprybė, meilė mylimam žmogui. MODERNIOSIOS LITERATŪROS PROVERŽIS 7-9 DEŠIMTMEČIUOSE Lyrinės prozos bruožai: • Proza vadinama lyrinė, kai įvykiai veiksmai svarbūs ne patys savaime, o kaip žmogaus dvasinių būsenų raiškos būdai. • Pasaulis yra fragmentiškas. • Įvykį keičia situacija. • Emocinis išgyvenimas tampa vidinės įtampos šaltiniu. • Dabartiškumas. • Asociatyvumas (Užuomina). • Svarbus pasakotojas. • Svarbesnis monologas. • Būdinga trumpinti veiksmo laiką ir išplėsti prisiminimų, vizijų laiką. • Įsigali potekstė. Juozas Aputis (1936-2010m.) Lyrinės prozos meistras. Lietuvos prozininkas, vertėjas. Rašė noveles, apysakas, yra parašęs vieną romaną. 2005m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Pagrindinės temos: • Gimtasis kaimas – svarbiausias žmogiškų vertybių centras. • Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete žemdirbiškąja kultūra – tautos egzistavimo pagrindu. • Tradicinės šeimos vertybės. • Žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs. • Lietuvių tautos likimas. Svarbiausios vertybės: • Gerumas. • Jautrumas. • Ryšys su kitu žmogumi. • Bendravimo šiluma. Tęsė Jono Biliūno tradiciją. Jo kūryboje svarbūs vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, atskleidžia kaimo nykimą. „Erčia, kur gaivus vanduo“ „Autorius ieško išeities“ Temos: Bejėgiškumas prieš blogį, bandymas apginti tiesą, pažeminimas, gyvenimo realybė, brutalios jėgos pranašumas, vertybių žlugimas, jų nebuvimas, prisitaikymas. Problemos: Ar visada gėris gali nugalėti žmogų? Ar galima nugalėti blogį? Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo gyvenamąjį laiką, turi bandyti priešintis blogiui, o ne priimti jį kaip Dievo siųstą tvarką. Ką daryti tada, kai tu nieko negali pakeisti (įveikti blogio)? „Įveikti save“ „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ Vertybių nebuvimas, prisitaikymas, dviveidiškumas (poza). Kodėl prisitaikoma? Kodėl susitaikome su blogiu(su smurtu, jėgos kultu)? „Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs?“ Romualdas Granauskas 1939m. – magiškojo realizmo kūrėjas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, archajiškas(senas, senoviškas) ir modernus menininkas. 2000m. tapo Nacionalinės premijos laureatu. Rašė: apsakymus, apysakas, romanus, yra parašęs vieną pjesę. Jis rašo apie kaimą, tradicines vertybes, tačiau tai nyksta. Jis nepasakys nieko iki galo, priverčia susimąstyti. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai, simboliniai vaizdai. Rašytojas primena,, kad žmogus gyvena paklusdamas intuityviai suvokiamiems buities dėsniams. Kol šių dėsnių nuojauta aiški, žmogaus gyvenimas yra darnus, jis jaučiasi saugiai, o kai juos nuslopina civilizacijos triukšmas, žmogus praranda egzistencijos pagrindus. Granausko proza kartais vadinama magiškuoju realizmu. Siužetas yra realus, tačiau dėmesys sutelkiamas į žmogaus dvasinį pasaulį, realybė įgauna metaforišką reikšmę. Novelė „Saulėlydžio senis“ Gyventi gražu ir gera yra vaikystėje. Kai žmogus nustoja svajoti, gyvenimas praranda grožį. Novelės pagrindinis veikėjas išeina naktį tam, kad galėtų pasvajoti, kad susigražintų požiūrį į gyvenimą. Reikia išsaugoti svajones, negyventi rutinoj, reikia džiaugtis kiekviena akimirka. Gyventi kiekvieną akimirką gali būti gera, jei neleisti rutinai užgožti visko. Visi žmonės vaikystėje turi svajonių, tačiau užaugus kasdienybė ir rutina sugriauna svajones ir gyvenimas pasidaro nebe toks gražus, tačiau tiktai išsaugodamas svajones, mokėdamas džiaugtis gyvenimu žmogus atranda gyvenimo prasmę. Kodėl žmogui reikalingos svajonės? Dėl ko verta gyventi? (Kad mokėtum džiaugtis gyvenimu ir kitus mokytumei džiaugtis) Kodėl svarbu džiaugtis smulkmenomis? Kodėl žmogus nemoka džiaugtis gyvenimu? Kodėl žmonės nesugeba suprasti vieni kitų? Kodėl kasdienybė sugriauna gyvenimą? Ar rutina gali sugriauti žmonių santykius? Kodėl žmonės nustoja svajoti? Citatos: „Galbūt jis(laikas, gyvenimas) tikrai tam ir teka, kad visi per vėlai suprastume, koks gražus, koks spindintis yra tas mūsų laikas.“ „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!