Programiniai privalomi ir privalomi kontekstiniai autoriai (III ir IV klasei).

Programiniai privalomi ir privalomi kontekstiniai autoriai Kūrinių ištraukos, citatos 1 J. Radvanas. Radviliada (I d. 31-96 eil., III d. 85-169 eil. ) Jonas Radvanas  ( gimė apie XVI a. vidurį – 1592) m. – LDK poetas. Lietuvos didybės paminklas- Jono Radvano ,,Radviliada” Įsigalėjus požiūriui, kad spausdintas literatūros kūrinys yra pats geriausias paminklas, XVI a. pab. LDK poetai, norėdami, kad būsimos kartos turėtų kuo didžiuotis, ėmė eiliuotai aprašinėti ne vien senovės istorijos, bet ir gyvenamo meto įvykius, šlovinti ne vien praeities didvyrius, bet ir kuo nors pasižymėjusius savo amžininkus. Radvanas kūrė anų laikų tarptautine lotynų kalba, tad jo eilėraščiai ir poemos buvo skirti ne tiktai lietuviams, bet taip pat lenkams ir kitiems Senojo Žemyno gyventojams. Savu metu šis poetas buvo žinoma ir matoma Lietuvos sostinės kultūrinio gyvenimo figūra. Poema ,,Radviliada“ Vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. • „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertęs literatūros istorikas Sigitas Narbutas teigia:,,Sunku nepasiduoti šios ir kai kurių kitų Radviliados vietų sugestijai. Taip yra dėl vienos paprastos priežasties: poeto kuriamas Lietuvos vaizdas yra itin artimas toms savarankiškos galingos valstybės romantinėms vizijoms, kurias nepriklausomos Lietuvos atsiradimo išvakarėse sekdami Daukantu puoselėjo Basanavičius ir Šliūpas, Vileišis ir Klimas ir kurios per visą sovietmetį karts nuo karto pasirodydavo pogrindžio savilaidos spaudinių puslapiuose bei išeivių publikacijose. Tarp jų esama nedidelio, bet labai svarbaus skirtumo. Radvanas buvo pirmasis, sukūręs tokį amžinos galingos Lietuvos mitą. Priminęs savo skaitytojui lietuvių kilmės iš romėnų legendą ir taip Lietuvos atsiradimą susiejęs su Europos istorija, poetas mini tos valstybės valdovus, kitus dinastus, garsiuosius karvedžius.“ (Radviliada 31–54) Lietuvos pašlovinimas Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus — motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti. Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnus — vyrai karingom širdim. (Ar yra toks žmogus, kurs nežino šiandien Libono tremties, Palemono didvyriškų žygių?) Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių — šita valdovų gentis; juk nuo Baltijos ligi Juodosios valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia. Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo klonių Kampanijos, kur Cerera, įstatymų motė, varžos gausa su Bakchu, nepaskyrė Panchajos Tempėjų nei Alkinojo miškų, nei derlingojo Pesto rožynų, nedavė persų laukų ar upokšnių, turtingų metalo. Derlių, kokį šventi dovanoja Gargarai, skyrė jiems užtatai ir žemes, kur per amžius lengva išmisti. Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė — girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia. Šičia atranda namus sau elniai, briedis ir stumbras (šitas galiūnas yra sulaikyti, ką nutveria, pratęs savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą išmesti), šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias, randa namus sau žvitri stirnelė ir didelis tauras. • Radvano ,,Radviliados” pavadinimas primena Antikinės literatūros pradininkų kūrinių pavadinimus: Homero ,,Iliadą”, Vergilijaus ,,Eneidą”. Trys pirmieji ,,Radviliados” ištraukos sakiniai parodo, kokia Lietuva stipri, galinga, apsiginklavusi; Žinoma kitiems kraštams kaip drąsi, įpratusi kariauti; turtinga ( derlingų žemių) šalis. Primenama legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų, siekiama išaukštinti Lietuvą/įrodyti lietuvių kilmingumą, garbingumą ; siekiama skatinti pagarbą, meilę savo šaliai/didžiavimąsi savo šalimi. Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutįs - narsiaširdžiai – epitetas. Meniškai vaizduojami didingi miškai, pilni gyvūnijos ir įvairios augmenijos; Poetizuojamos gražiausios Lietuvos upės; Minimas didingas, turintis daug gyventojų Vilniaus miestas; Didžiuojamasi Lietuvos kunigaikščiais ir jos valdovais. 2 3 M. K. Sarbievijus. Lyrika (pasirinkti eilėraščiai) M. Mažvydas. Katekizmas (lietuviška eiliuota prakalba) Motiejus Kazimieras Sarbievijus  Vilniaus universiteto auklėtinis ir profesorius, vienas žymiausių XVII amžiaus poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) gimė Sarbievo kaime netoli Pultusko, Lenkijoje. Septyniolikos metų jis įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje (1614-1617) ir Vilniaus akademijoje (1620-1622). 1622 m. buvo išsiųstas studijuoti teologijos į Romą, kur išsamiai susipažino su antikine literatūra bei kultūra, parengė pirmą poezijos rinkinį –„Trys lyrikos knygos“, už kurį popiežius Urbonas VIII vainikuoja jį laurų vainiku. Grįžęs iš Romos, nuo 1627 m. Vilniaus universitete dėstė retoriką, filosofiją, teologiją, ėjo įvairias administracines pareigas, dirbo Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku. Taip pat poetiką ir retoriką dėstė Kražių ir Polocko jėzuitų kolegijose. 1635 m. išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus dirbo karaliaus Vladislovo IV Vazos nuodėmklausiu, rūmų pamokslininku. Buvo palaidotas Varšuvos jėzuitų bažnyčioje. XIX a. I pusėje jo palaikai perkelti į pijorų bažnyčią Varšuvoje, o pastarąją pavertus cerkve, rusų kartu su kitais slaptai palaidotas bendroje duobėje Povonzkų kapinėse, netoli Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios. „M. K. Sarbievijaus lyrika“ – galimybė apmąstyti žmogaus ir pasaulio prieštaringumą“ Baroko epochos filosofinės minties ir estetikos ypatumai 1. Priešingai Renesanso kultūrai, iš principo neigusiai viduramžių tradiciją, XVII a. kultūrai buvo būdingos sąsajos su viduramžiais. Šio amžiaus filosofai kėlė didžiuosius metafizinius1 klausimus – tuos pačius, į kuriuos buvo įsigilinę viduramžiai. Buvo stengiamasi viena sistema aprėpti ir gamtą, ir Dievą. Tačiau XVII filosofija akcentavo ir žmogaus proto savarankiškumą, jo galią, tuo pratęsdama ne viduramžių tradiciją, o Renesansui būdingą optimistinį tikėjimą žmogaus proto galimybėmis. Be to, to meto mokslininkai (įskaitant ir filosofus) siekė sukurti visuotinę teorinę gamtotyrą, ją paversti tiksliuoju mokslu, kurio pagrindas – matematika, o tikslas – didžiųjų metafizinių problemų sprendimas. Būtent tai skiria XVII a. filosofiją ir nuo viduramžių, ir nuo Renesanso tradicijų. 2. XVII a. pradeda vyrauti naujo tipo pasaulėjauta, kuriai būtis yra ne kažkas nekintama, kartą visiems laikams duota dieviška lemtis, bet dinamiška, atvira visiems pokyčiams, susidūrimams ir dramoms. Renesanso atstovai tikėjo, jog pasaulis ir žmogus yra tobulas Dievo kūrinys, o būdamas toks, jis privalo būti harmoningas. XVII a. pasaulis virto begaliniu mįslingu labirintu ar gal net dinamiška nepabaigiamų metamorfozių2 visuma, kurioje žmogaus likimas priklauso nuo galingų ir nuo jo nepriklausomų jėgų kaprizų. Tad dinamiškumas, kontrastai, paradoksalumas ir dramatiškumas – specifinės XVII a. pasaulėjautos išraiška. 3. Baroko teoretikai gebėjimą kurti siejo su sąmojumi arba „greituoju protu“. Esminis sąmojo bruožas – sugebėjimas jungti tolimus savo prasme dalykus: tai, kas juokinga, ir tai, kas liūdna; tai, kas reikšminga, ir tai, kas žaisminga. Kitaip tariant, sąmojis – tai gebėjimas kurti originalius, netikėtus įvaizdžius, sugretinimus, kita vertus, sąmojis – tai dieviškojo prado reiškimasis, tai intuicija, leidžianti įspėti pasaulio paslaptis. Specifiniu meno pagrindu baroko teoretikai laikė metaforą, kuri turi panašią reikšmę kaip sąmojis. „Metafora – tai pagrindas išreikšti visus pasaulio reiškinius, jį pažinti, per ją vyksta laipsniškas kilimas nuo pagražinimų ir detalių į emblemas3, nuo emblemų – į alegorijas4, nuo alegorijų – į simbolius5,“- teigė vienas iš Baroko estetikos teoretikų Tezauro. G. Vaitkūnas „Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys“ 1 metafizinis– protu nesuvokiamas, nesusietas su tikrove, nukreiptas į anapusybę. 2 metamorfozė – virsmas, pasikeitimas. 3emblema –sutartinis ženklas, reiškiantis kokią nors sąvoką arba idėją. 4alegorija – netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas. 5simbolis – ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis sutartinę reikšmę, reiškiantis tam tikrą idėją. Baroko pasaulėjauta buvo artimesnė viduramžiams, nes Barokas taip pat, kaip viduramžiai, gilinosi į klausimus, susijusius Dievu, religija, tikėjimu. Filosofai kartu su kitais mokslininkais siekė sukurti mokslą, matematiniais metodais aiškinantį būties paslaptis. Filosofija siekia suderinti du, atrodo, visiškai priešingus dalykus – mokslą ir tikėjimą. Viduramžių žmogui svarbiausia yra Dievas, tikėjimas, o ne žemiškasis M. Mažvydas buvo reformacijos šalininkas. Prasidėjus kontrreformacijai, asmeniniu Prūsijos kunigaikščio Albrechto kvietimu, jis paliko gimtąjį kraštą ir kaip kunigaikščio stipendiatas. 1547 metais, taigi dar būdamas studentas, M. Mažvydas Karaliaučiuje išleido katekizmą „Chatechismusa prasty Szadei‘‘ – pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Katekizmas- svarbiausia ano meto kiekvieno krikščionio knyga, kuri dažnai praversdavo ir kaip pradžiamokslis. M. Mažvydas žengė dar toliau- be pagrindinio teksto, t.y. paties katekizmo, jis pateikė trumpą elementorių, būtinų žmogaus paprotinio elgesio ir žynių sąvadą bei giesmynėlį. Taigi jis sukūrė universalią knygą, sudarytą lyg iš keleto skirtingo žanro knygų. M.Mažvydo „Katekizmas‘‘ – pirmasis spausdintas kreipimasis į lietuvius gimtąja kalba ir kartu lietuvių literatūros žingsnis, suteikiantis lietuvių kalbai rašomosios kalbos statusą. • Pradedama lotyniška epigrama, skirta LDK. Pratarmėje kunigams kritikuojama katalikų bažnyčia, pabrėžiama katekizmo, kaip tikėjimo pradžiamokslio, nauda. • Elementoriuje pirmąkart pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių k. garsams reikšti. • Patį katekizmą sudaro 10 Dievo įsakymų, poterių tekstas, keli Biblijos vertimų fragmentai, daugiausiai vietos skiriama giesmėms (jų 11), kartu pateikiamos ir natos. • Pratarmėje kreipiamasi į 3 skirtingus skaitytojų sluoksnius (valstietį, kunigą ir poną). Nurodoma, kad krikščionių Dievo išpažinimas yra prievolė, t.y. sąmoningas savo ir šeimynos pareigos suvokimas. Minimi pagonių kaukai, žemėpačiai ir laukasargiai menkinami, įvardijami kaip velnio žabangai, įtrauksią ,,amžintojon tamsybėn”. Reikšmė Mažvydo katekizmas – lietuvių kultūros pradžios simbolis. Lietuvių kultūra egzistavo ir anksčiau, tačiau rašyto žodžio, knygos atsiradimas – tai jau kultūros brandos ženklas. Būtent todėl katekizmo pasirodymo data – 1547 – yra itin reikšminga kaip nacionalinės kultūros pradžios simbolis. Just. Marcinkevičius ( 1930-2011). Dienoraštis be datų Knygai lenkiuosi tarsi didžiausiam ir genialiausiam žmogaus išradimui. Lenkiuosi žygdarbiui žmogaus, sukūrusio pirmąją lietuvišką knygą. Jo asmenybė, jo gyvenamoji epocha be galo konfliktiški. Žemynas. Kurį jis atrado ir įdavė į rankas,- didžiulis ir amžinas. Ar ne jis, Mažvydas, didžiai pasikliaudamas, prakalbino mus ir

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!